ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2009-07-24 nr. 949

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ELIZABETH GILBERT. Šiukšlynų žvaigždė (20) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Atstatykime Jūratės pilį (32) • -js-. Sekmadienio postilė (20) • ANNA AKMENTIŅA, ARVIS KOLMANIS, INGA ŽOLUDE. Gorod no love (12) • ARTHUR WALKINGTON PINK. Dievo savybės (4) • SIGITAS GEDA. Skruzdėlė ir vertikalė (10) • SIMON REES. Kategorijų supainiojimas: 2009-uosius persekiojančios šmėklos (32) • IEVA SALATKAITĖ. Eilės (7) • INDRĖ JURKEVIČIŪTĖ. Eilės (3) • RUGILĖ KAZLAUSKAITĖ. Trauk... (4) • EGLĖ BALČIŪTĖ. Apie menininkų korektūras (6) • RŪTA JAKUTYTĖ. Degtukų dėžutės miniatiūra (15) • MINDAUGAS PELECKIS. Kitoks miestas (1) • JURIJ LEVING. Pusė kostiumo (1) • Juozo Šorio interviu su dr. ELVYRA PEČELIŪNAITE-BAZIENE. Baltų genčių našysta ir apgerba (7) • GILBONĖ. Iš rašto pažinsi (14) • gramatika tik pučia miglą į akis, žiūrint pragmatiškai. Į tą reikalą. (290) •

Apie menininkų korektūras

EGLĖ BALČIŪTĖ

[skaityti komentarus]

                          Niekas mums taip netinka prie veido kaip juokdario kepuraitė.
                                        F. Nietzsche

Pasak C. G. Jungo, visiškai atsiskleidusi asmenybė yra išimtis. Vadinasi, tik išimtiniais atvejais žmogus yra tikrasis žmogus, kaip pasakytų psichologai, be jokių kaukių. Įsigilinus į F. Nietzschės mintį, galima teigti, kad tos skirtingos kaukės vadintinos tiesiog kepuraitėmis. F. Nietzsche renkasi kalbėti apie juokdario kepuraitę, t. y. tokią, su kuria nebematome realybės ir žiūrime į ją kaip visiški kvailiai, kurie savo kvailybę pateikia kitiems, vadindami ją menu.

Meno realybė – tai fantazija, iliuzija. Kodėl taip yra? S. Freudas bando atsakyti į šį klausimą: „Galima sakyti, kad laimingasis niekada nefantazuoja. Fantazuoja tik tas, kas nepatenkintas. [...] kiekviena fantazija yra norų patenkinimas, nepatenkinančios tikrovės korektūra.“ Taigi, siekdami tapti laimingi, mes bandome taisyti tikrovę, o tai galime padaryti tik fantazuodami, t. y. užsidėdami juokdario kepuraitę. Kadangi laimės troškimas yra kiekvieno žmogaus siekis, vadinasi, nieko kito nelieka, tik sutikti su teiginiu, kad juokdario kepuraitė mums prie veido tinka labiausiai. Mat tik su ja galime pabėgti nuo realybės ir vaidinti savo socialinius vaidmenis, t. y. užsidėti kaukes. Su juokdario kepuraite galime užsidėti laimingų žmonių kaukes.

Kas yra laimingų žmonių kaukės? Filme „Nerimo dienos“ („Revolutionary Road“) buvo pasakyta, kad beveik visi žmonės žaidžia laimingas šeimas, laimingas žmonas ir vyrus, atlieka kitus socialinius vaidmenis. Žinoma, norint, kad tavo bent jau išorinis gyvenimas atrodytų laimingas, tenka daug dirbti – ir dažnai darbą, kurio negali pakęsti, – atlikti įvairiausių kitų prievolių, kurios tavęs netenkina. Ir kai kas nors paklausia: „Kaip sekasi?“, juk privalu atsakyti: „Ačiū, gerai“, išspaudžiant agonijos iškreiptą šypsnį. Bet ar tokie žmonės iš tiesų laimingi?

Be abejo, būtų galima ilgai ir nuobodžiai diskutuoti, o kas gi yra laimė ir ar ją iš viso galima pasiekti. Jei manysime, kad laimė bus tada, kai žmogus banke turės nekuklią sumelę, tai turbūt daugelis pasiturinčių žmonių galėtų save vadinti laimingais, o turėdami tam tikrą sumą daugiau nebetrokštų. Deja, taip nėra. A. Schopenhaueris teigė, kad kiekvieno noro patenkinimas žadina kitą, dar didesnį, ir taip žmogus, vis kažko siekdamas, patenka į užburtą ratą. Tą patį moksliškai įrodė ir psichologai. Mat kylant, pavyzdžiui, mūsų pajamoms, kyla ir normos lygis (tai, kas mums atrodo nei gerai, nei blogai).

Taigi laimės materialumas nesuteikia. Yra teigiančių, kad laimę galima atrasti tada, kai save realizuoji. Viena iš realizacijos formų yra menas. Gal netgi galima teigti, jog menas yra vienintelė realizacijos forma, jeigu meno sąvoką išplėsime taip, kad ji apims kiekvieną žmogaus veiksmą. Juk panašiai žmones apibrėžia pagrindinis Fluxus meno teiginys: „Visi yra menininkai, bet tik menininkai tai žino.“

Žinoma, teigti, kad menas gali būti kiekvienas žmogaus veiksmas, yra labai drąsu. Žiūrint mylinčiojo akimis į mylimąją, jos veiksmai, metamorfozės yra nepaprastas menas. Jei bandysime kiekviename veiksme įžvelgti meną, tai pripažinsime, kad visada dėvime juokdario kepuraitę ir niekada nesusiduriame su realybe, kiek su ja išvis yra įmanoma susidurti. Pripažinsime, kad sąmoningai vengiame sąžiningumo su pačiais savimi. Matyt, visko, kas mus supa, negalime įvardyti kaip meno.

Bet kaip tada šiuolaikiniame pasaulyje atskirti tikrąjį meną nuo paprasčiausiai supopsintos realybės, kuri nesiafišuoja tokia esanti, o kabo kokioje nors rimtoje galerijoje, arba toks menas rodomas geriausiame teatre? Anekdotas, kaip dailininko skuduras teptukams valyti yra palaikomas jo geriausiu darbu, žinoma, yra nuvalkiotas, bet, manau, jis puikiai atskleidžia tikrąjį daugelio žmonių požiūrį į šiuolaikinį meną. Bet kol neišrasta laiko mašina, kaip patikrinti, ar menas iš tiesų yra menas?

Be abejo, galima teigti, kad reikia tiesiog būti „tobulu meno gerbėju“, kaip sakė Clive’as Bellas, ir tuomet neiškils tokių problemų kaip Colino Higginso romano „Haroldas ir Modė“ veikėjams, kurie teigė: „Bet juk tai nuvalkiota frazė“, „Šiandien nuvalkiota frazė, rytoj – gili mintis.“ Tobulas meno gerbėjas visada žino, kas yra tikrasis menas. O kaip sužinoti, ar tu gali save vadinti „tobulu meno gerbėju“? Kaip tai galima išmatuoti? Ak, čia tau ne kompiuterinių žaidimų veikėjai, kuriems viskas normuota ir aiškiai apibrėžta. Pavyzdžiui, galima pasižiūrėti, kiek tavo veikėjas turi vienokio ar kitokio talento: jeigu tavęs tai netenkina, užtenka paspausti porą mygtukų, ir norimas talentas pakils bent jau keliais procentais. O kaip žmonės? Pirmiausia nežinai, kokių apskritai talentų gali turėti, o jiems ugdyti nėra konkrečių receptų.

Žinoma, mokslininkai kuria projektus, kaip įdiegti vienas ar kitas savybes, žmogaus smegenyse įsiuvus paprasčiausias mikroschemas. Bet kyla klausimas, ar tada liks žmogus. Ar išvis kam nors bebus reikalingas menas? Juk robotų pasaulyje visi bus laimingi, vadinasi, nebereiks fantazuoti ir kurti kažko, kas padėtų užpildyti realybės trūkumus.

Turbūt reikia džiaugtis, kad žmogus vis dar gali rinktis, kaip žiūrėti į supantį pasaulį, gali ieškoti savo problemų, neįgyvendintų svajonių sprendimo būdų įvairiose meno formose. Net jeigu atrodytų, kad jis dėvi juokdario kepuraitę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


166727. mie2009-07-28 22:18
a girdz, lebedos. man sitas puslapis netelpa i ekrana.

166743. pora tingines verdiktu :-) 2009-07-29 10:25
menininkas, kaip ir skruzdeliu motinele, nelabai patrauklus is salies ilgai ziurint, bet butinas skruzdelyno avelems:) tiksliau, tik jo vaisiai butini:) isvada, kad materialumas nesuteikia laimes, yra klaidinga. materialumas, kaip ir nematerialumas, suteikia laikina laime. kitokios laimes ir nebuna!

166875. vl2009-07-30 21:26
skaityčiau jūsų tekstą kaip " otkrovenie", jeigu prieš tai nepasytaikytų Platonas.

166924. mie2009-07-31 11:45
o sitam tekstui sutalpint i ekrana, kaip matau, xXui rankos nepriejo. tinginys diedas. tai ir neskaitysiu, eina sikt.

166935. Ema :-) 2009-07-31 14:48
Man patiko.Tekstas nėra ilgas, bet klausimai aktualūs.Turiu savo nuomonę dėl laimės ir meno.Galėtų vykti nebloga diskusija.

166954. ivs2009-07-31 17:33
txt mie ne per ilgas, o per platus :( ir man per platus, o jeigu kas bando perskaityti kokiam blackberry, tai visaj sakes.

Rodoma versija 24 iš 24 
14:31:15 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba