ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-13 nr. 668

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gyvenimą reikia gyventi (46) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kitaip. Apie tą patį (12) • DYLAN THOMAS. Šitą pavasarį čia (2) • WILLIAM BUTLER YEATS. Perdainuota sena daina (2) • DARIUS GIRČYS. Dėžutė (4) • Poetą ir vertėją DARIŲ POCEVIČIŲ kalbina Žilvinas Andriušis. Tautos dvasia gyva ir keiksmažodžiuose (24) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Supratimai ir persekiojimai (21) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (12) • MYKOLAS KARČIAUSKAS. Krikštai (6) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Poezija (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nuosprendis Maksui Kempinskiui (66) • KĘSTUTIS DANIELIUS RIMKEVIČIUS. Apie pelijančius (5) • JONAS LINIAUSKAS. Savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyriausiajam redaktoriui Sigitui Parulskiui (26) • KEMPA MAKSYTĖ. Salve, šiauriečiai! (8) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Atviras laiškas poetui Justinui Marcinkevičiui (24) • DANUTĖ JURONYTĖ. "Šiaurės Atėnų" vyr. redaktoriui (14) • Paneigimai (33) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar galima hermeneutikos dekonstrukcija? (14) • ROMAN BRANDSTETTER (2) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (4) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • VALDAS STRIUŽAS. Česnako es(m)ė (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai (31) •

Ar galima hermeneutikos dekonstrukcija?

JŪRATĖ BARANOVA

[skaityti komentarus]

Vytautas Rubavičius. Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas. V.: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003. 273 p.

Kai vasaros pradžioje pasirodė Vytauto Rubavičiaus "Postmodernusis diskursas: filosofinė hermeneutika, dekonstrukcija, menas", pagalvojau: Lietuvos filosofijos kritikoje jau mezgasi tam tikra intelektualinė intriga. Viena tos intrigos ašis galėtų būti prieš porą metų išleista Audronės Žukauskaitės knyga "Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika", savo analize, be Jacques’o Lacano ir ideologijos kritikos, "užgriebianti" ir dekonstrukcijos fenomeną. Kita – neseniai, prieš kelis mėnesius, "Šiaurės Atėnuose" mano recenzuota nauja Arūno Sverdiolo knyga "Būti ir klausti. Hermeneutinės filosofijos studijos-1", skirta būtent hermeneutikai. Ir štai nauja Rubavičiaus studija, kur jau pavadinime skamba abu žodžiai – postmodernizmas ir hermeneutika – ir kur jau knygos pradžioje kaip vieną pamatinių problemų autorius užsibrėžia tikslą parodyti filosofinės hermeneutikos reikšmę postmoderniajam filosofiniam diskursui.

Po filosofinius tekstus įkyriai nesišiurenančiam skaitytojui gali pasirodyti: na ir kas gi čia tokio? Ir hermeneutika, ir postmodernizmas – vien tik etiketės ir klišės, abstraktūs žodžiai. Tačiau tiems, kurie savo gyvenimo projektus ar strategijas nors kiek sieja su šių tekstų kritine rekonstrukcija, reinterpretacija ir savotiška "legitimacija", be šių sąvokų sunkoka būtų suvokti šiandieninės Vakarų filosofinės minties kontekstą. Rubavičiaus knygą galima rekomenduoti kaip įvadą tiems, kurie nori į ją įžengti, ir kaip probleminį iššūkį tiems, kurie nori nuodugniau apie ją pamąstyti.

Šio teksto autorė priklauso antrajai stovyklai. Juo labiau kad savo kritiniuose tyrimuose ji yra linkusi sau kelti priešingą tikslą: atskirti dekonstrukciją nuo hermeneutikos. Kodėl? Tai lemia ir teorinės, ir galbūt asmeninės priežastys. Turiu pripažinti, esu išgyvenusi ilgo ir skausmingo negalėjimo suprasti knygos prasmę patirtį. Skaičiau Jacques’o Derrida knygą "Pentinai: Nietzschės stiliai". Ko vertas vien pavadinimas: kodėl "pentinai"? Niekaip negalėjau suprasti. O juk hermeneutika ir numato teksto prasmės atkūrimą (Dilthey) arba sukūrimą (Gadamer, Ricoeur) nauja – jau interpretatoriaus – interpretacija. Tačiau kaip suprasti tekstą, kai nesupranti net pavadinimo? Įsiskaičiusi į tekstą, radau rapyros ir vualio metaforas. Rapyra susiejau su pentinu, nes abu yra aštrūs daiktai. O tada – su stiliumi, nes stilius, kaip ir rapyra bei pentinai, yra tai, kuo rašantysis skrodžia nežinomybę, praplešia vualio, skraistės ar burių metaforų gaubtę, skiriančią nuo tiesos. Ar teisingai supratau Derrida metaforų jungtį? Jis pats tuo labai suabejotų. Suabejotų pačiu sumanymu. Nes neskatina savo skaitytojo atlikti šį hermeneutinį judesį, kaip tik atvirkščiai – jį pakirsti. Ir kai vargiai ką suprasdama slinkau paskui Derrida užkoduotais jo dekonstrukcijos kaip skaitymo strategijos labirintais, staiga knygos pabaigoje radau "išrišimą" visai savo hermeneutinei bejėgystei. Derrida staiga pasiūlo suprasti prasmę vienos Nietzschės frazės, be jokio konteksto atsiradusios naujame jo raštų rinkinyje, kur buvo stengiamasi perleisti absoliučiai viską, ką Nietzsche parašęs. Jo leidėjai aptiko ir tokią Nietzschės ranka rašytą frazę: "Aš pamiršau savo skėtį". Ką galėtų reikšti ši frazė? Kam ji skirta? Kodėl? Gal parašė tarnaitei, prašydamas surasti? Gal kalbėdamas su savimi? Psichoanalitikas turėtų pasakyti apie skėčio kaip simbolio prasmę. Galima sukurti daugybę šios nuotrupos interpretacijų. Bet ar tai bus iš tiesų tai, ką Nietzsche norėjo tuo pasakyti? Derrida nesiūlo šios frazės mįslės įminimo. Atvirkščiai, jo manymu, visada lieka galimybė, kad ši frazė apskritai nieko nereiškia ir kad ji neturi jokios prasmės. Jos paslaptis yra galimybė, kad ji apskritai gali neturėti jokios paslapties. Tas pats ir dėl Nietzschės raštų. Gali nebūti ir jokios Nietzschės teksto visumos – nei fragmentinės, nei aforistinės. Ir pagaliau Derrida galutinai pakerėjo mano vaizduotę pareikšdamas, kad ir jo paties knyga, kurią skaitydama kankinuosi negalėdama sugauti prasmės, gali būti teiginio "Aš pamiršau savo skėtį" naujas variantas ir kad ji sukurta pagal taisykles, žinomas tik autoriui.

Save gerbiantis skaitytojas turėtų numojęs ranka mesti knygą pro langą. Jis gaišo laiką skaitydamas tai, kas neturi jokios prasmės. Taip turėtų jaustis ir apsigavęs žmogus, patikėjęs finansiniais aferistais, internetu įtaigavusiais atskleisti banko sąskaitos numerį, kad į ją būtų pervesti niekam nereikalingi milijonai. Milijonų, deja, nėra lygiai taip pat, kaip nėra ir Derrida knygos, ir Nietzschės frazės "Aš pamiršau savo skėtį" prasmės. Bet kodėl jie turėtų būti? O kodėl turėtų būti teksto prasmė? Prisipažinsiu, simpatizuoju Derrida sumanymui dekonstruoti hermeneutikos prieigas. Ir nemanau, kad teksto prasmės kvestionavimas naikina pamatines paties gyvenimo prasmes. Tekstas sau, gyvenimas sau. Tekstas, kiek jis yra kuriamas, įgauna žaidimo bruožų. Gyvenimas, deja, nelabai. Niekam nėra pavykę ir niekada nepavyks dekonstruoti mirties. Tačiau tekstą apie mirtį – matyt, galėtų. Derrida yra bandęs tai daryti. Šis mano manymas, žinoma, gali būti ir moteriškas lengvabūdiškumas.

Rimtesni mūsų krašto kritikai vyrai tokiam Derrida įtaigavimui nepasiduoda. Jie žvelgia į jo "projektą" vis dėlto iš hermeneutinės perspektyvos. Ir Rubavičius, ir Sverdiolas bandymą užmegzti dialogą per viešus debatus tarp hermeneuto Gadamerio ir dekonstrukcijos autoriaus Derrida mini kaip nenusisekusį. Bet ar iš principo jis galėjo pasibaigti tarpusavio supratimu kaip prasmingu dialogu? Ar gali dekonstrukcijos autorius dalytis su kuo nors kitu prasmėmis? Aš abejočiau. Gadameris, kaip teigia Sverdiolas, gal ir norėjo užmegzti su juo dialogą. Bet aš abejoju, kad tokį strateginį tikslą turėjo pats Derrida. Ir Sverdiolas, ir Rubavičius, mano galva, čia palaiko Gadamerį. Ir šiek tiek "demaskuoja" patį Derrida. Sverdiolas pažymi, kad "Derrida pozicija lieka daug artimesnė hermeneutinei filosofijai, negu jis pats teigia", nors plačiai dekonstrukcijos sumanymo neanalizuoja. O Rubavičius plačiai aptaria ir Derrida, ir Richardo Rorty diskurso konstravimo ypatybes, literatūros ir filosofijos žanrų santykio ypatybes, pažvelgia į jas remdamasis kritišku Jürgeno Habermaso požiūriu. Man pačiai yra įdomus sugrįžimas prie netylančios diskusijos apie Vincento van Gogho paveikslą "Valstiečio batai". Šis paveikslas patiko hermeneutui Martinui Heideggeriui. Tiksliau, tiko išskleisti savo fundamentaliosios ontologijos pamatinį sumanymą. Jis siūlė atidžiai įsižiūrėti į šį paveikslą, kad pamatytum, kas ten yra. Tarsi nieko ypatingo. Heideggeris pripažįsta, kad "iš esmės paveikslas nieko nevaizduoja. Tačiau su tuo, kas ten yra, bemat esi vienas, tarsi vėlų rudens vakarą, gęstant paskutiniams bulvienojų laužams, pavargęs eitum su kauptuku iš laukų namo. Kas ten yra? Drobė? Potėpiai? Spalvų dėmės?" Heideggeris pats neatsako. Bet klausimą iškelia labai vykusiai. Sakyčiau, net intriguojančiai. Vis norisi į jį atsakyti. Apie tai yra mąstęs Arvydas Šliogeris viename savo tekstų. Mudu su Tomu Sakalausku toliau entuziastingai apie tai diskutavome. Pasirodo, tas klausimas rūpėjo ir Derrida, ir Fredricui Jamesonui. Pastarasis net sugalvojo šį paveikslą palyginti su Andy Warholo "bateliais". Bet kas iš to išėjo, nenorėčiau skaitytojams atskleisti. Galiu pasakyti tik tai, kad puikiai postmodernųjį diskursą išmanantis Rubavičius vis dėlto labiau linkęs ieškoti sąlyčio taškų tarp hermeneutų ir dekonstrukcijos autoriaus tekstų. Tarkime, Derrida sumanymą teigti diskursų istoriškumą jis susieja su hermeneutikos tradicijos šalininkų neistorinio esmiško žinojimo kritika. Netekusi atspirties taško žiūra postmoderniajame diskurse, jo manymu, dažnai virsta su šviesa, švytėjimu susijusiomis metaforomis. Bandančiomis prisišaukti heidegeriškąjį Lichtung. Galiu sutikti ir su Rubavičiumi, ir su Sverdiolu, kad Derrida dekonstrukcijos idėja nebūtų šovusi į galvą neturint Heideggerio tekstų pamato. Tačiau nejau jam nepavyko žengti nė vieno žingsnio toliau? Radikaliai naujo? Su niekuo nelyginamo? Absoliučiai autorinio, nepakartojamo ir neheidegeriško?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6475. pelėda2003-09-17 03:17
Atsiprašau, tai Rubavičiaus knygos recenzija?

6500. pelėdai2003-09-17 12:20
Prašau: čia ne rec., o gražios ir geraširdės moters prisipažinimas meilėje Rubavičiui, taip pat poetui, kadais Jūsų draugui, kadais dailiam vyrui, palikusiam žmogumi be profesijos.

6542. neabejingas2003-09-18 11:30
Ar ne laikas užbaigti tas tuščias diskusijas apie hermeneutikas ir dekonstrukcijas? Kas tai padarys?

6547. Svieto Pabaiga2003-09-18 13:12
nesijaudinkit, aš viską užbaigsiu.

6549. neabejingas2003-09-18 13:20
Svieto Pabaiga, ilgai tavęs reks laukti. Noriu greičiau.

6561. Lorca2003-09-18 16:58
Kartais vardo ir pavardės perskyrimas (prasme atskirti vieną nuo kito),vieną paliekant,o kitą perkeliant į kitą eilutę ,akimirkai gali sutrikdyti širdies ritmą.Stabtelėjo ir mano širdelė,kai perskaičiau:Mudu su Tomu.Pagalvojau nejau Sodeika!!??...bet ne,ačiū Dievui,Sakalausku:)))

6566. muzikantas :-( 2003-09-18 18:45
Fu. Visas tekstas tik demonstratyvi savo (tariamos?) erudicijos demonstracija.

6576. doxa2003-09-19 11:22
sakote erudicijos demonstracija? ir sirdies ritmo sutrikimai? manau j.baranova ir kt. dalyvaudami diskurse apie dekonstrukcija, dalyvauja siuolaikineje pasaulio diskusijoje.

6589. muzikantas2003-09-19 16:20
Čia ne diskusija, čia greičiau savireprezentacija, net ne išraiška. Beje, kažkada skaičiau kitą jos darbą Kanto tematika. Tas pats biesas. "Tik pažiūrėkit į mane kokia aš protinga." Amerikoniškumas.

6604. Sodininkas2003-09-19 23:05
Ramybės, Ponai, ramybės. Gal truputį ir amerikonizmas, bet knygą kas nors po to, vis dėlto pavartys.

6646. dėdulė pūlinys2003-09-22 13:07
MIELOJI hab.dr.BARANOVA VIS LABIAU IMA ATITIKTI SAVO PAVARDĘ

6701. varna2003-09-24 14:03
gaila, kad autore taip ir nepasako, kuo baigesi Frederico Jameseno bandymas palyginti Andy Warholo "batelius" su Vincento van Gogho "Valstiecio batais". esu save gerbiantis skaitytojas, tad vos neismeciau kompjuteri pro langa ( mat skaitau "satenus" internete ). pasakyciau dar ka nors, bet turiu grizti namo. as pamirsau savo sketi. ( o ponia Baranova nieko nepamirso?)

6824. Kristus :-) 2003-09-27 21:26
Durniai jūs visi. Esate debilų gauja, kad taip rašote. Baranova viena iš neblogesnių pilosopių.

107284. KRISTINA :-) 2008-01-11 11:52
PASKATINO SUSIMĄSTYTI.

Rodoma versija 23 iš 24 
14:31:08 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba