ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-13 nr. 668

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gyvenimą reikia gyventi (46) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kitaip. Apie tą patį (12) • DYLAN THOMAS. Šitą pavasarį čia (2) • WILLIAM BUTLER YEATS. Perdainuota sena daina (2) • DARIUS GIRČYS. Dėžutė (4) • Poetą ir vertėją DARIŲ POCEVIČIŲ kalbina Žilvinas Andriušis. Tautos dvasia gyva ir keiksmažodžiuose (24) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Supratimai ir persekiojimai (21) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (12) • MYKOLAS KARČIAUSKAS. Krikštai (6) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Poezija (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nuosprendis Maksui Kempinskiui (66) • KĘSTUTIS DANIELIUS RIMKEVIČIUS. Apie pelijančius (5) • JONAS LINIAUSKAS. Savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyriausiajam redaktoriui Sigitui Parulskiui (26) • KEMPA MAKSYTĖ. Salve, šiauriečiai! (8) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Atviras laiškas poetui Justinui Marcinkevičiui (24) • DANUTĖ JURONYTĖ. "Šiaurės Atėnų" vyr. redaktoriui (14) • Paneigimai (33) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar galima hermeneutikos dekonstrukcija? (14) • ROMAN BRANDSTETTER (2) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (4) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • VALDAS STRIUŽAS. Česnako es(m)ė (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai (31) •

ROMAN BRANDSTETTER

[skaityti komentarus]

Apie detalių svarbą

Rugsėjo pradžioj Santa Magdalenos ežerą gaubia buka melancholija. Visi išvažinėjo, ištuštėjo pakrantės, prie prieplaukos sūpuojasi pusiau nugrimzdusi valtis. Ant staliuko stovi puodelis su nebaigta gerti kava. Tai maža, tačiau svarbi šio melancholiško peizažo su ežeru detalė.

Globos namai pavasarį

Jos žiūri pro verandos langus į žolytę, besikalančią mažame sodelyje priešais namą. Jos myli šį sodą, kur vos kelios lysvelės. Sodas nei pernelyg didelis, nei pernelyg mažas. Pats tas. Jeigu jis būtų mažesnis, nesutilptų čia jų svajonės, ir taip jau gana kuklios; jei būtų didesnis, jos galėtų jame pasiklysti ir nespėtų laiku grįžti pietų; direktorius tuomet tikrai supyktų. Ir dabar, sėdėdamos verandoje, jos žvelgia į mažas lysveles ir džiaugiasi galėdamos tame plotelyje sutalpinti savo apmąstymus apie praėjusį gyvenimą ir artėjančią mirtį.

Kaimynai

Senis, vakare sėdėdamas ant namo slenksčio, papsi pypkę ir pasakoja kaimynui apie savo gyvenimą. Jis kalba apie tai, kad tikrai laimingas gali būti tik tas, kuris daug kentėjo. Kaimynas linksi galva, tačiau nežino, ką atsakyti, nes niekuomet nebuvo laimingas.

Aklosios

Audra jau praėjo. Visas pasaulis sumirgo sodriomis varsomis. Rūmų parke sėdi ir šnekučiuojasi dvi aklos senutės su baltomis lazdelėmis rankose. Jų gyvam dialogui draugiškai pritaria čiurlenantis šaltinio vanduo. Retkarčiais jos pakelia galvas ir lazdelių galais žvelgia nustebusios į platanų šakas, kur žaidžia saulės spinduliai.

Sarajevas

Vaikščiodamas po Vienos karo istorijos muziejų stabtelėjau salėje, kur saugomi daiktai, susiję su Austrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando tragiška žūtimi: kruvinas munduras ir automobilis, kuriame per pasikėsinimą buvo įpėdinis.

– Kaip jūs manote, – paklausiau netoliese stovinčio muziejaus tarnautojo, – ar Europos istorija būtų susiklosčiusi kitaip, jeigu Pranciškus Ferdinandas nebūtų žuvęs Sarajeve?

– Viskas būtų taip pat, – liūdnai atsakė senas tarnautojas, – išskyrus tai, kad šioje salėje būtų eksponuojami kiti daiktai. Daugiau niekas nebūtų pasikeitę. Mes taip pat būtume susitikę šioje salėje, jūs būtumėt to paties paklausęs, o aš būčiau tą patį atsakęs.

Veimaras

Veimare apžiūrinėjau Goethės namą-muziejų. Sustojau priešais krėslą, kuriame numirė didysis poetas. Tuo pat metu šalia stabtelėjo kažkoks vyriškis.

– Nuostabu... – sušnibždėjau aš.

– O, taip... – atsiliepė jis sujaudintu balsu.

Kai mes iš ten išėjom, vyriškis pasakė, kad jo profesija – baldžius ir kad tokių tvirtų krėslų dabar jau niekas nebegamina.

Tas velnio neštas Freudas

Vienas pažįstamas, kurio draugiškais jausmais aš abejoju, atsiuntė man nuoširdų naujametį sveikinimą. Sujaudintas jo dėmesio pamiršau savo abejones ir nusprendžiau tučtuojau išsiųsti atsakomąjį sveikinimą. Išrinkau patį gražiausią, kaip man atrodė, atviruką, brūkštelėjau keletą šiltų žodžių ir įmečiau jį į pašto dėžutę. Vakare staiga prisiminiau, kad ant atviruko buvo atvaizduotas kažkokio Renesanso epochos dailininko paveikslas "Judo pabučiavimas". Tai mane gerokai sutrikdė, bet jau niekaip negalėjau grąžinti atviruko atgal.

Kitą dieną papasakojau apie tai Anzelmui ir pridūriau:

– Matai, Freudas teisus. Mūsų klaidos nebūna atsitiktinės.

Anzelmas, aršus psichoanalizės priešininkas, palingavo galvą ir priekaištaudamas tarė:

– Jei ne tas velnio neštas Freudas, nieko panašaus tau nebūtų atsitikę.

Nieko negali numatyti

Besiginčijant su leidėju dėl honoraro už veikalą apie Šventojo Rašto reikšmę žmonijos raidai Filipui plyšo širdis ir jis numirė. Kai Anzelmas apie tai papasakojo tėvui Iljai, šis giliai atsiduso ir tarė:

– Amžiną jam atilsį, Viešpatie. Kas galėjo pamanyti, kad tas senas nusidėjėlis numirs tokiu palaimingu momentu.

Oblomovas

Anzelmas jautė Oblomovui didelę simpatiją, nes šis gerai įmitęs jaunas vyras puoselėjo stiprų tikėjimą žmogaus bejėgiškumu. Pasipūtusių, savimi pasitikinčių didžiuoklių garbėtroškų, įsivaizduojančių, kad jie gali viską įveikti ir užkariauti, laikais bevaisiuose ant kanapos drybsančio Oblomovo apmąstymuose slypi kone aistringas protestas prieš visagalybės idėjos apsėstų žmonių beprotystę.

Nedermė

Vienoje draugijoje, samprotaujant apie žmonių charakterių įvairovę, buvo bandoma išsiaiškinti priežastis, verčiančias tą patį žmogų vienokiomis sąlygomis elgtis kaip didvyrį, kitokiomis – kaip bailį. Kažkas prisiminė Teofilį, kuris karo metais atliko daug didvyriškų žygių, o taikos sąlygomis, prireikus parodyti drąsą ir valios stiprybę, elgėsi kaip liokajus.

Į pokalbį įsiterpė Bohumilas. Jis tarė:

– Istorijos patirtis moko, kad daug lengviau narsiai kovoti už aukštus tautos ir žmonijos idealus negu ištarti "ne" įmonės, kurioje dirbi, direktoriui.

Urkos Pasiutėlio atsisveikinimas su praeitimi

Urka Pasiutėlis, buvęs arkliavagis ir šiaip vagis, praėjus kelioms dienoms po mūsų pirmojo susitikimo atėjo pas mane į svečius ir atnešė savo knygelę "Nusikaltėlio gyvenimas" su dovanojimo įrašu: "Nuoširdžiausi Urkos Pasiutėlio linkėjimai Romanui Brandstetteriui, įkalbėjusiam mane uždarbiauti plunksna, o ne visrakčiu".

Jis padėjo knygelę ant stalo ir tarė:

– Man regis, aš jau tapau doru ir sąžiningu žmogumi... Net įrodymas yra.

– Koks įrodymas?

– Šiandien, grįžtant traukiniu iš Otvocko, spūstyje iš liemenės kišenės man ištraukė laikrodį, o aš net nepajutau.

– Ką gi, tai jau šis tas, – pasakiau.

– Žinoma, – sumišęs atsakė jis. – Aš praradau vagies instinktą. Dabar aš t i k t a i rašytojas.

Heraldika

Tai buvo tikras snobų karalius. Kai su juo susipažinau, jis metė į mane įdėmų žvilgsnį, pasitaisė ant nosies pensnė, atsikosėjo ir pasiteiravo:

– Ar jūsų giminė figūruoja heraldikos knygoje?

– Taip, – atsakiau daug negalvodamas.

– Kokioje?

– Pačioje seniausioje.

– Nejau Goto almanache?

– Ne. Biblijoje.

Vertė Sigita Adomėnaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6393. BS2003-09-15 16:56
Ismintingas zmogelis, tas muziejaus tarnautojas.

6599. Nagine :-) 2003-09-19 20:45
Taupiai, vaizdingai, įžvalgiai. Ypač patiko "Globos namai pavasarį", "Oblomovas".

Rodoma versija 23 iš 24 
14:31:06 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba