ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-13 nr. 668

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gyvenimą reikia gyventi (46) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kitaip. Apie tą patį (12) • DYLAN THOMAS. Šitą pavasarį čia (2) • WILLIAM BUTLER YEATS. Perdainuota sena daina (2) • DARIUS GIRČYS. Dėžutė (4) • Poetą ir vertėją DARIŲ POCEVIČIŲ kalbina Žilvinas Andriušis. Tautos dvasia gyva ir keiksmažodžiuose (24) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Supratimai ir persekiojimai (21) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (12) • MYKOLAS KARČIAUSKAS. Krikštai (6) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Poezija (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nuosprendis Maksui Kempinskiui (66) • KĘSTUTIS DANIELIUS RIMKEVIČIUS. Apie pelijančius (5) • JONAS LINIAUSKAS. Savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyriausiajam redaktoriui Sigitui Parulskiui (26) • KEMPA MAKSYTĖ. Salve, šiauriečiai! (8) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Atviras laiškas poetui Justinui Marcinkevičiui (24) • DANUTĖ JURONYTĖ. "Šiaurės Atėnų" vyr. redaktoriui (14) • Paneigimai (33) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar galima hermeneutikos dekonstrukcija? (14) • ROMAN BRANDSTETTER (2) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (4) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • VALDAS STRIUŽAS. Česnako es(m)ė (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai (31) •

Gyvenimą reikia gyventi

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Joga. Šuns poza

I

Tempiu savo nesveiko stuburo medį jau savo gatve, pačia žmoningiausia jos vieta – pro parduotuvę. Nežiūriu (vis dėlto šiek tiek žiūrėdamas) į kioskų pusę. Ten paprastai vyksta jų ratelio užsiėmimai: ten jie leidžia savo laisvalaikį, kurio turi prisigaminę kaip šieno. Gal ten jos iš viso šiuo metu nėra, o gal ji manęs nepastebės. Kur jau ne! "Saulute!" – subliūva šiurkštus moteriškas (bet armstrongiškas) balsas. Tai primityvus rusiškojo "солнышко" vertinys; teisingai lietuviškai šiuo atveju, matyt, reikėtų bliūti "Aukseli!" Sustoju ir atsisuku, nes nesustoti ir neatsisukti yra beprasmiška. Ji, dvasiškai skubėdama, o fiziškai – iš lėto, eina link manęs, nuo tų kioskų iš anos gatvės pusės. Balso ir svorio harmonija. Tiesą sakant, neturiu supratimo, kiek ji sveria, bet jei kas labai įkyriai klaustų, atsakyčiau, kad šimtą penkiasdešimt. Taip pat neturiu supratimo, ką ji veikė gyvenimo ruože nuo vaikystės iki kol ją pirmą sykį pamačiau. Bet jei vėl kas nors imtų zyzti klausinėdamas, tai sakyčiau, kad dvidešimt metų (Muhammado Ali laikais) prasirungė profesionalų ringe: tai tvirtinte patvirtina jos veidas. O dabar, kai jau esame "pažįstami", t. y. gal kokius septynerius metus, ji, kaip, beje, daug daug buv. profių, tiesiog geria. Ji – Sveta. Aišku, kad ji – alkoholikė. Artėdama kojas stato sunkiai, bet tvirtai – kaip Buda, pasak ano autoriaus, kitados "Šiaurės Atėnų" skaitytojus mokiusio pasivaikščiojimo meno. Tik tas jos pasivaikščiojimas – su našta: kaip sakiau, ji (su nedidelėmis atvangėlėmis) neša ir neša sunkųjį girtuoklystės kryžių. "Не поможешь?" – klausia priėjusi. "Конечно помогу", – atsakau. Ir padedu. Bet ne kaip Simonas Kirėnietis.

Toliau tempiu savo medį. Dabar jau nėra jokio reikalo bijotis pažvelgti kioskų link. Bet apninka kitas nerimas: jaučiuosi išdavęs vyskupą Valančių. Sužlugdęs visą jo gražią blaivybės kampaniją, kuri Lietuvai šiuo metu kaip tik būtų taip reikalinga. Paskui šmėsteli išganinga mintis: Valančius piršo blaivybę lietuviams, o ne rusams. Bet tuomet vėl išsigąstu: pasirodo, viduje aš esu nacionalistas. Bėgdamas nuo nacionalizmo vėl grįžtu į krikščionybę, mėginu atskirti instituciją (vyskupą) nuo mokymo (trokštantį pagirdyk), prisimenu gailestingąjį samarietį... Bet vis vien – duoti (ir permanentiškai!) pinigų girtuoklei, kad ji dar labiau gertų! Apimtas nevilties, gręžiuosi į budizmą. Nesu jo praste perpratęs, tai lengvina situaciją, bet drauge ir sunkina: galų gale abejonių lieka. Gal kreiptis į islamą? Bet ten, tame islame, mudu abu užmėtytų akmenimis. Nejaugi šiuo atveju man negali padėti jokia fundamentali sistema? Tuomet pajuntu, kad kažką murmu. Ir man nuo to darosi lengviau. Ką aš murmu? Ei! Nagi šito teksto pavadinimą... Jis kažkokiais tolimais ryšiais susijęs su mano moralinės problemos sprendimu.

II

Dabar niekaip nepasakyčiau, nuo ko tai prasidėjo. Dabar atrodo, kad viskas prasidėjo nuo vidurio. O viduryje dėjosi štai kas. Mudu susitikdavome už kaimyno tvarto ir, sukišę viens kitam liežuvius į burnas, tikrindavome, kurio liežuvio kruopos stambesnės. Ji buvo gal trylikos metų, aš – gal dvylikos. Aš visuomet pralaimėdavau: mano liežuvio kruopos buvo kaip manų, jos – kaip miežinės. Aš labai stengdavausi: noriai valgydavau miežinių kruopų košę, grucę, žirnius, – nė nenutuokdamas apie tai, atlikinėjau analogija grįstos magijos veiksmus. Bet po savaitės būdavo tas pats: mano – kaip manų, jos – kaip miežinės. Absoliučiai jokia erotika šitame užsiėmime nedalyvavo, ten nė nekvepėjo tuo, ko moko Kama Sutra. Nors kažkokia aura kartais susidarydavo: porą sykių pajutau, kaip ėmė šiauštis jos sprando plaukeliai, o man kažkas sumausdavo tarp paslėpsnių. Bet šiaip jau gal daugiau būdavo nepatogumų: per smakrus mudviem tekėjo seilės; nemaloniai susidauždavo dantys; vieną sykį, kai, stengdamasis vis dėlto prisikasti prie pačių smulkiausių jos kruopų, įgrūdau liežuvį pernelyg toli, ji vos nesusivėmė; po to pasidariau atsargesnis. Bet šiaip jau šį užsiėmimą mėgome. Aišku, nedarėme to be jokios atvangos. Kartkartėmis stovėdavome atsišlieję rąstinės tvarto sienos ir svajodavome. Aš tuomet dar norėjau būti jūreiviu ir pakartoti kapitono Jameso Cooko žygdarbius. Ji svajojo tapti lakūne: Polinos ir jos draugių avantiūros tuomet dar spalvino vaikų bei paauglių smegenis ir Lietuvoje. Dangus būdavo mėlynas, juo plaukdavo balti vidutinio dydžio debesys. O tvarte, už rąstinės sienos, kriuksėjo kiaulės. Mes užjautėme jas: jos ne tik kad neturėjo šansų atrasti naujų salų ar su lakūno akiniais praskristi virš taigos – jos negalėjo net pasitikrinti, kurios liežuvis yra rupesnis, nes jų snukiai šiuo požiūriu, mums atrodė, buvo sukonstruoti nevykusiai. Paskui vėl atkakliai, kaip kokie valstybės kontrolieriai, grįždavome prie tikrinimo darbo...

Paskui ji kažkur išvažiavo. Dar paskui išvažiavau ir aš. Gyvenimas turėjo būti gyvenimas, net jei tavo burna sukonstruota nevisiškai taip kaip kiaulės snukis.

Vėliau gyvenime teko dar kelis kartus paliesti svetimą liežuvį. Žinoma, jau kitais tikslais. Bet vogčiomis palygindavau savojo ir ano, svetimojo, kruopų dydį. Ir savo liežuviu patyriau seniai žinomą tiesą: žmogus nuo vaikystės beveik nepasikeičia. Nes kiekvieną (beveik kiekvieną) sykį būdavo all the same: tų kitų liežuvių kruopos tai tokios, tai tokios, o manojo – visą laiką kaip manų.

III

We went eastering and eastering... Nes kai, lyg laukiant, lyg nelaukiant, tau sueina dvidešimt keleri, gyvenimą itin reikia gyventi. O jis nelabai gyvenasi aukštyn ir gilyn: jis nori gyventis platyn ir tolyn. Vadinasi, jis nori turėti kryptį. Nelabai svarbu kokią; svarbiau – kryptį.

Man neaišku, kodėl mes pasirinkom būtent rytus. Gal todėl, kad į ten buvo toliausia. Tiesa, mes neketinome pačiupinėti pačių Rytų: mums labiau rūpėjo pasistūmėti kiek įmanoma į rytus, o ne pasiekti pačius Rytus. Tranzavome. 1964.

Tranzavome keturiese: du vaikinai ir dvi merginos. Kitaip tariant: Sigitas Geda ir aš bei būsimos mūsų žmonos. Tiesa, mudu su Sigitu lyg ir turėjome šiokį tokį tikslą: buvome numatę, kad "lemiamas momentas", anot Cartier-Bressono tyrinėtojų, mūsų santykius su merginomis ištiks "ant Uralo". Pernakvoję atskirose palapinėse Uralo priekalnėse netoli Zlatousto rytojaus dieną mudu patikinome kits kitą, kad momentas ištiko. Kuo patikino viena kitą jiedvi – niekados nesužinosiu.

Tuo tarpu tranzavome. Keturios lietuviškos bakterijos, dvi vyriškos, o dvi – moteriškos lyties, atkakliai ir be perstojo skverbėmės į rytus. Tranzuodami mes, nelyg koks keturgubas Baricco herojus, daug ką įveikėme, šį tą kirtome, per kai ką prasismelkėme smelkte.

Mes įveikėme plačiausio (iš lig tol matytų) kelio ruožą, kuris vadinosi Minsk–Moskva. Daug kur šio ruožo plotis buvo naudojamas, nedidelei mūsų nuostabai, džiovinti grūdams, lyg važinėti jis būtų buvęs pernelyg platus. Vėliau įveikėme ruožo ruožą: nebaigtos tiesti (ir tuomet jau neketinamos baigti) magistralės Moskva–Pekin fragmentą. Ir dar įveikėme traktą, kuriuo kitados Sibiro link dūlino surakintų grandinėmis kalinių kohortos. Baisiai duobėtas nuo anų laikų jau buvo tapęs tasai traktas...

Mes kirtome Lenino mauzoliejų Raudonojoje aikštėje, kur jis gulėjo jau vienas; draugas Koba jau buvo išnešdintas; nepaisant to, po stiklu jis miegojo nenubundamai. Kirtome Volgą. Kirtome centrinę Kuibyševo (buv. Samaros, dab. vėl Samaros) aikštę, kuri buvo didžiulė ir apskrita, visa užlieta asfaltu, bet sueižėjusi nelyg senos pušies žievė; asfalto plyšiuose žaliavo žolė. Pagaliau kirtome Čeliabinską, kur, kaip vėliau pasakys tuomet dar niekam nežinomas Vitalijus Kalpidis, "город Челя... начинает на полных парах / онанировать ...бинск". Bet mums tai nerūpėjo: turėjome savų ketinimų...

Mes smelkėmės per naftos verslovių laukus, kuriuose įtartinai lingavo galvomis tūkstančiai begalvių plieno gervių. Smelkėmės per rusų ir totorių kaimus: pirmieji buvo neva šagališkai išdažyti, o antrieji – aklini dėl aukštų medinių tvorų ir dar aukštesnių vartų. Smelkėmės per pavolgio karklynus...

Nors mes kasėmės ne link Itakės, o nuo jos, vis tiek tai šen, tai ten buvome gundomi pasilikti. Mus gundė Volga, kurią mudu su Sigitu jau buvome beperplaukią plaukte, bet laiku sumojome apsisukti, sumoję, kad vargu ar pavyks ją perplaukti dar sykį. Gundė likti ir gyventi su juo besistatantis sau žeminę karo invalidas. Gundė tamsiaakės Pskovo ir Novgorodo ikonų madonos žadėdamos auksinį foną. Gundė girtutėlė keturiolikametė mergaitė iš netoliese stovinčios (per krūmus jos nebuvo matyti) palapinės, kuriai, dar absoliučiai blaiviai, maždaug prieš valandą buvome paskolinę aliumininį puoduką... Bet mes turėjome savų ketinimų.

Paskui mes apsigręžėme Uralo priekalnėse (netoli Zlatousto) ir pasukome atgal. Kai sugrįžome, Vilniaus krašte lijo. Nepaisant to, gyvenimą reikėjo gyventi... Pasirodo, kai kuriems iš mūsų – atgyventi net iki dabar.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6391. ironiskas2003-09-15 15:49
Cha cha cha, niekam neidomu Satenai. Visi skanduoja - krepsinis!

6413. mes2003-09-15 23:19
prašom nenusišnekėti. šatenai amžiams!!!!!

6422. XL2003-09-16 11:13
jeigu Andriusis isvaduotu savo pasamone nuo Gedos omnipotentiskos valdzios (t.y. Tevo instituto), tai gal senatveje taptu pagaliau paciu savim -- laisvu ir originaliu rasytoju

6432. Gyventoja :-) 2003-09-16 13:14
Pasirašau po pavadinimu:))

6459. mrr :-) 2003-09-16 19:31
ach Andriushkeviciau... kam delnu linijos kam liezuvio kruopos ;)

6495. Rolkie2003-09-17 11:28
Reikejo geriau pasilikt prie kruopetu liezuviu, o ne po Rosija slaistytis. Prateskit, jei kas dar galit, apie liezuvius, jau labai geras cia... Pum purum... Kruopeles... P.S. Geras paveiksliukas, o kur kita dalis??? :)

6501. Gyventoja2003-09-17 13:56
Man tai stambios kruopos nelabai...

6502. Rolke :-) 2003-09-17 14:06
Man tai patinka kruopeles mazytes...

6504. Gvntj :-) 2003-09-17 14:18
Aha ir man:) Pvz., valgant miežinių smulkių kruopų sriubą susiklosto daug artimesni skonio receptorių ir pačių kruopų santykiai negu pvz., perlinių kpruopų:)

6518. ji2003-09-17 21:36
Tranzas yra geriausias dalykas pasaulyje,o tie, kurie nera sito isbande yra naslaiciai.Siaip vienintelis dalykas is sovietu laiku liudijantis nors siokia tokia vidine laisve yra tranzavimo galimybe,nors ir i Rytus, bet vis tiek gera.Mano mama taip atsvente savo studiju baigima-oplia ir i Jalta su draugem.Na ir laikai buvo, patinka man tie hipiai laisvunai.

6527. pratęsimas2003-09-18 03:57
Gyvenimą reikia gyventi šuns poza.

6528. Rolkie :-) 2003-09-18 09:02
As tai megstu labiau ziureti i smulkias kruopas leksteje negu i stambias. Tada tarsi susidaro tokia maloni vienuma, staiga apima geras jausmas - visi isvien... Ei, mieloji GYVENTOJA, o kokio dydzio tavosios kruopos??? Man jau regis, kad as laimeciau atkaklioje kovoje!!! Ania???

6530. Gyventoja :-) 2003-09-18 09:30
Oi, iš tiesų vienuma yra gražu ir miela, net ir lėkštėj:) Tik pasakyk, mielas Rolkie, apie kokią kovą nemirtingą tu kalbi? Nes mano kruopos yra skaldytų grikių, mano grikiai dar nenuimti, grikių pievos dar nesuartos, o traktoriai toms pievoms arti dar nepagaminti... Taigi manau, kad tamista, nemirtingų kruopų kovą JAU laimėjai... Kokiomis kruopomis?

6531. Rolkie :-) 2003-09-18 09:35
Liezuvio, pukala... :) Liezuvio kruopos!!! :) Ar dideles tavo??? Taigi ir kalbu apie juju kova!:) liezuvio kruopu... jei jau tavo dideles ypatingai, tai as nelaimeciau jauciu...

6535. Gyventoja :-) 2003-09-18 09:51
Laimėtum laimėtum, tikrai... Aš jau grikius pasikeičiau į aguonos grūdus...:)) Ar ne, Rolkie? Jau laimėjai?

6536. prj2003-09-18 10:07
Aš tai niekaip nesuprantu, kaip savųjų kruopelyčių dydį nustatyti. Liežuvis turi būti labai lankstus. Bet vis tiek gražios varžybos!

6548. Rolkie :-) 2003-09-18 13:14
NESIVARZYKIM, MIELOJI GYVENTOJA :) Mes juk galime sudaryti kruopeliu sajunga, t.y. tavuju ir manuju vienuma - visuma! Kaip ir kose, jei ji vieninga, tai ir musu kruopeles, o kartu ir liezuviai butu vieningi!. Gerai butu... Tavo aguonu grudeliai kartu su mano pelenu smiltelem. :) Brangusis, prj, padeti nustatyti kruopeliu dydi gali tik labai geras kitas zmogus. Bent jau taip manau?!

6551. Gyventoja :-) 2003-09-18 13:51
Gerasis (-oji) Rolkie, sutinku - įkurkime liežuvių manų/grikių/miežių/pelenų grūdelių/kruopelių/smiltelių košės sąjungą!!! Priimsim ir prj, ar ne? Ir kitus, kas norės:)) Šūkį siūlau tokį: "Mums nesvarbu, kokios jūsų kruopos! Mums svarbu - ar skani bus mūsų bendra košė!":))

6564. Avis :-) 2003-09-18 18:14
Ot kam pritariu, tai pritariu - reikia tranzuot su savo busimais vyrais(zmonom). Kuo daugiau tukstanciu km, tuo geriau, tuo idomiau. Vienu suviu du zuikiai: savo zmogu patikrini ir pakeliauji. Ir paskui yra ka prisiminti... ir netgi parasyti kazka galima! Tai cia gal jau netgi trecias ir ketvirtas zuikiai?? Vajetus.

6565. Lorca :-) 2003-09-18 18:20
Aš noriu į Jūsų sąjungą,ponai Rolkie ir Gyventoja:)Užregistruokit,kruopų atsinešiu savo:))

6572. Gyventoja2003-09-19 08:15
Ačiū A.A. už kruopelių idėją. Be abejo, Lorca,jūs priimta(s). Ar neprieštarauji, Rolkie? Visgi smalsu, Lorca, kokių kruopų atsinešite?

6573. Lorca2003-09-19 10:24
Miela,Gyventoja,aš kaip Srekoza,vasarą prašokau:)Nesėjus,derliaus pjauti neteks.Aš atsinešiu smulkaus malimo vyšnių kauliukų,kad suteiktų subtilaus skonio ir aromato mūsų bendrai košei:))

6575. Gyventoja2003-09-19 11:06
Oi, kad tik neapsinuodytume:)) Juokauju. Iš tiesų vyšnelių saldžiųjų aromatas - labai tiks!!! Niam niam:)

6578. Ha Orchid2003-09-19 12:45
Koks linksmas tas A.Andriuškevičius! Užtat man patiko. Ypač I dalis, kai ji palieka kioską ir ateina prašyti pagalbos..

6579. Rolkie2003-09-19 12:58
Nuostabu!!! Matau jau musu draugija isiliepsnojusi kaip ateinatis ruduo... Jau ir koses yra... Skanios... Kvapnios! Ech, Gera... Branguoliai rodykite savo kruopas visiems, sakykite: "TAI MANO KRUOPELES GRAZIOSIOS, JOS I KOSE TINKA SKANIA". Istabioji, svytincioji, GYVENTOJA, gyvuokim ilgai!!!

6581. Rolkie2003-09-19 13:00
Ir, vysnaite Lorca, gyvuokim...

6590. Gyventoja2003-09-19 16:35
Šiltasis Rolkie, gyvuokim!!! Lorca, bėkim prie jūsų vyšnių! Olia, kokia gardi košė, skanios kruopos, pilni laukai mūsų, bėgiojančių iškištais liežuviais su savais kruopeliais. Kokie gražūs visų mūsų kruopeliai! Gyvuokim...

6591. maziau pazistama2003-09-19 16:45
Labai geras tekstas, ir Geda cia niekuo detas. Pirma dalis is vis stipri kaip archaines milzines. Ir medzio nesimas gerai - lyg i Kristu su kryzium, lyg i Lenina su rastu taikomasi:) Sekmes ir toliau su kaimynem ir su liezuviais!

6593. sima2003-09-19 17:01
Nugi kokia miela ta mūsų kruopinė-košinė erotika mėlynajame fone! Visiška Vudstoko dvasia - jau gal statausi čia palapinę. "Hey Juuuuuuuuude, lia-lia-lia-lia...".

6594. zhiburinis (erne) :-) 2003-09-19 17:04
nu Rolkie ar Rolke cia idomu tas pats parazitas???????????kuris tu transformeri???????????????:))))))))))DrnDDn

6597. zhiburinis (erne)2003-09-19 17:17
jo jo jo ka ti apie kruopas perskaiciau...tikrai geras. rolke ar rolkie (vis dar nzn)gal kada moksej paragausim viens kito kruopu koses???????:)))

6601. Sodininkas :-) 2003-09-19 22:21
Ėch, chebra rimtai čia Andriušis rašo. Ir Savo medį jis tikrai sunkiai tempia . Vien jau todėl gerai rašo, kad neturi jėgų rašyti blogai. Kruopos tokios, kruopos anokios - neturi reikšmės... Svarbiausia, kad medį tempia...

6617. ž.ž.2003-09-20 20:03
labai jau nykiai pasnikiška kompanija-vien kruopų košė...Gal verėtų pagalvot apie šašlykus prie lauzo ar grybus su spirgučiais ir raugintu agurkėliu ir andriušiui gal patiktų...

6618. post(ž.ž.)=a.a.2003-09-20 20:58
geras ž.ž. sumanymas. siūlau rytoj 16:00 pasiimti andriušį ir pradėti naują negrybų sezoną kur nors ne-mieste o kokiame plyname lauke prerijose savanose dykumoje ten kur mes pagaliau tilptumėme ir neturėtume kur pasislėpti tik tamsoje.

6627. Stepas Graudulys2003-09-21 13:56
Pirkau kus kus.

6628. Stepas Graudulys2003-09-21 13:57
Uzkaiciau vandeni.

6641. lietuvis2003-09-22 10:47
Įdomu kiek autoriui metų ? Labai juokingai atrodo žmogeliai metuose, aklai dievinantys savo kumyrus idant nors šiek tiek pabūtų po jų menamos šlovės aureole. Ir tas straipsnis... Pirmam ŠA puslapyje !!! Ne kaip kitaip SG bus prikišęs pagalbos numerį. ŠA-e korupcija !!! Nesuprantama, kaip Sigitui neužstrigo tarp pirštų ? Ar čia kontrastui, gerb Sigitai ? :)))

6647. varna2003-09-22 14:32
kokios aliuzijos! dabar jis skolina pinigus 150 kg. sverinciai rusei, o tada, kai tranzavo su pus-dieviu i rytus, paskolino alavini puoduka keturiolikmetei! kruopos = kasha. na kurgi ne! o "tada" Lietuvoje buvo "melynas dangus ir juo plaukdavo vidutinio dydzio debesys". o dabar - lyja! volgos, matote, jie neperplauke, nes bijojo, kad atgal nesugebes jos iveikti du kartus. slykstus sentimentai. nemunas jam mat per siauras. ir kalnu (Uralo) nera Lietuvoje. ir todel nera kur "istikti lemiamam momentui" su merginomis. na taip, Rambynas - ne kalnas, Nemunas - ne upe, Celiabinskas - ne Alytus ir pan. tai grisk, Alfonsai. gal nauja keturioklimete jau laukia taves kur nors pakrumeje...

6653. vilke2003-09-22 15:34
Man patiko.Kai žmogus negyvena, niekur neranda aiškumo, pritapimo.Lieka tik murmėjimai

6679. Beatulis :-) 2003-09-23 15:28
:))))))))))))))))))))))) Man labai patiko. Apskritai pirma karta skaiciau ir nieko toks ispudis liko..

6687. chebra, užp...sot :-( 2003-09-23 17:41
Koks čia velnias? visas Šatėnų numeris skirtas smirdintiems, senatvine seile persmelktiems kokčiai marazmatiniams sovietiniams sentimentam: žr. šitą vostočniko-rusofilo mekenimą bei visą krūvą subinlaižiškų sovietiškai-tautinių davatkų rypavimų dėl vargšo skriaudžiamo Marcinkevičių Justino ... šitas laikraštpalaikis ir jo redaktorius jau galutinai užpiso (anot kemsynų ninfonamo Gedos)

6703. Beatulis2003-09-24 14:15
Alio? Ar cia yra kas nors ir apskritai ar kas nors skiato siuos komentarus? toks jausmas, kad kalbuosi su sienomis.......

6704. Sienos2003-09-24 14:29
Mes esam.

6705. lietuvis2003-09-24 15:14
Beatuli, ko čia rėkauji, visi čia yra ir visi vieni kitus gerai jaučia. Ką norėjai pasakyt ?

6822. joge2003-09-27 21:01
Ar ten tikrai suns poza? mano ziniomis-kalno, na bet...turbut as klystu, negi jie galetu?

15223. zrba2004-04-17 12:16
fuck rusofilus su visa ju iskrypusia nostalgija!! tai kas kad didesne gyvenimo dali praleido pats truamuojams - tegu kitu neliecia.

Rodoma versija 23 iš 24 
14:31:05 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba