ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-13 nr. 668

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gyvenimą reikia gyventi (46) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kitaip. Apie tą patį (12) • DYLAN THOMAS. Šitą pavasarį čia (2) • WILLIAM BUTLER YEATS. Perdainuota sena daina (2) • DARIUS GIRČYS. Dėžutė (4) • Poetą ir vertėją DARIŲ POCEVIČIŲ kalbina Žilvinas Andriušis. Tautos dvasia gyva ir keiksmažodžiuose (24) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Supratimai ir persekiojimai (21) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (12) • MYKOLAS KARČIAUSKAS. Krikštai (6) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Poezija (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nuosprendis Maksui Kempinskiui (66) • KĘSTUTIS DANIELIUS RIMKEVIČIUS. Apie pelijančius (5) • JONAS LINIAUSKAS. Savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyriausiajam redaktoriui Sigitui Parulskiui (26) • KEMPA MAKSYTĖ. Salve, šiauriečiai! (8) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Atviras laiškas poetui Justinui Marcinkevičiui (24) • DANUTĖ JURONYTĖ. "Šiaurės Atėnų" vyr. redaktoriui (14) • Paneigimai (33) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar galima hermeneutikos dekonstrukcija? (14) • ROMAN BRANDSTETTER (2) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (4) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • VALDAS STRIUŽAS. Česnako es(m)ė (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai (31) •

Korektūros klaida

LIŪNĖ JANUŠYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tęsinys. Pradžia Nr. 23

– Nėra tokio! – rėkiame mes.

– Kodėl nėra?

– Todėl, kad prieš penkis šimtus metų niekas nė negalvojo apie automobilius! Tu per daug nepersimeluok! Žiauną atkabinsim!

– Na, tai, vadinas, ten buvo ne automobilis, bet Egipto sarkofagas, ant ratų padėtas.

– Taip pat netiesa, nes niekas tavęs neleistų į tą sarkofagą sėsti!

– Na, tai, vadinas, visai nieko ten nebuvo. Ada, žiūrėk, ant tavo nosies musė tupi!

– Tegu tupi, jeigu jai patinka.

– Štiš, štiš! – nusiėmęs batą, varo Stasys nuo Ados nosies įsivaizduotą musę.

– Gerbiamieji, karaliaus parke, priešais garbingas stovylas, priešais šimtmečius karpius – šitoks nerimtumas!

– Daugiau pagarbos vietai ir aplinkumai!

– Karpi, karpi! – šaukiame, į tvenkinį persilenkę. – Ar tavo bobutė galvojo, kad iš tavęs drįs šaipytis kažkokie ateiviai iš tolimos vargingos mužikų žemės!

– Laikai atėjo... Liberté, egalité, fraternité... O gal ta proga, kadangi yra egalité ir yra dar keli frankai, einame šį vakarą į kokią puikią Elisėjaus laukų kavinę?

– Einame, einame!

– Paduok ten sąskaitą, ot ir bus ta barzda, kurią Liūnė sapnavo!

Šiandien nieko dar baisaus neatsitiko. Matyt, tas sapnas veikia ne tučtuojau, bet kitai dienai, kaip meteorologijos stoties pranešimai. Arba dar kitai.

Dabar kelias dienas iš eilės bijosiu ir vis lauksiu ko nors baisaus.

16

Nors ir maniau vasarą arčiau laikytis prie oranžado su ledais ir toliau nuo visų aperityvų, vynų bei kuantro, bet iš tų mano planavimų nieko neišėjo.

Visada jau mano gyvenime taip buvo ir yra: ką iš anksto nusprendžiu ir suplanuoju, niekad neįvykdau, o įvykdau tą, ko visai neplanavau.

Išsiruošiu teatran, o nueinu pas Konradą, su teatro bilietu rankoj, lošiu ten domino ir iki spektaklio pradžios ne tik tą bilietą, bet dar ir savo kelis litus pralošiu...

Einu krautuvėn pirkti nosinaitės, o nusiperku išsyk dvi sukneles ir čia pat, žinoma, pasirašau vekselį...

Kitąsyk mūsų namuose, valgomajame, kabėjo didelis sieninis laikrodis. Jis rodydavo visokį laiką, koks tik jam galėjo ateiti į jo mechanišką galvą, bet niekad nėra parodęs tikro. Ir, žinoma, rodydavo jis vieną valandą, o mušdavo visai kitą.

Dėl to laikrodžio mūsų namuose būdavo daug nesusipratimų. Įstaigon iš ryto visi bėgdavo uždusę, vos spėję akis prasiplauti, ir taip pat uždusę tuoj grįždavo atgal, nes paaiškėdavo, kad įstaiga dar uždaryta ir yra dar bent pora valandų ramiam miegui.

Į pasimatymus eiti niekas neskubėdavo, o nuėję stebėdavosi ir širsdavo: stovi, stovi, lauki, lauki sutartam kampe sutartu laiku ir nieko nesulauki!

Ir tik kitą dieną paaiškėdavo, kad į pasimatymą buvai nuėjęs pusę paros vėliau, nei reikėjo.

Pietus mes visada valgydavome tada, kai kiti jau eidavo į faifoklokus gerti arbatos, o vakarienių niekad negalėdavome sulaukti, nes kažkodėl visuomet tarp šešių ir septynių laikrodis duodavo sau tris valandas atostogų.

Pagaliau nusprendėm nupirkti kitą laikroduką, mažesnį, bet kuris rodytų tikrą laiką.

Tai tas mažasis iš pat pirmos dienos, vado principu vadovaudamasis, pradėjo derintis prie didžiojo ir sekti jį, tik iš mandagumo nuolat atsilikdamas pusvalandžiu.

Balso gi jis jokio nedrįsdavo parodyti ir didysis taip kaip ir anksčiau liko mūsų namų diktatorium.

Kartais man atrodo, kad mano gyvenime ant kažkokios nematomos sienos tebekabo tas didysis, pagedęs laikrodis, kuris visada rodo ne tą laiką, kurio reikia.

O kartais atrodo, kad gyvenimas – girtas rinkėjas, atėjęs spaustuvėn ir sumaišęs ten visas raides.

Supynė jis viską, suvėlė, korektorius gi neapsižiūrėjo, ir laikraštis išėjo pilnas korektūros klaidų.

Skaito skaitytojai laikraštį ir stebisi: vidury vedamojo, kur kalbama apie vieningumą bei susiklausymą, staiga įterptas sakinys: "pabėgo vilkų veislės šuo". Gražiame gi eilėrašty su saulėlydžiais ir palinkusiais prie vieškelio beržais nei iš šio, nei iš to: "100 litų už atradimą".

O koncerto recenzijoj vietoj "solistai instrumentalistai" padaryta – "socialistai". Trys raidės skirtumo, o prasmė visai kita.

Viskas taip sumaišyta, kad ir pats rinkėjas, kiek prasiblaivęs, nieko nebegali suprasti.

Yra tas pabėgęs šuo – bet ne ten, kur jam reikėtų būti; yra šimtas litų už atradimą – bet taip pat ne vietoje. O eilutė apie susiklausymą bei vieningumą bendrai kažkur dingo ir greičiausiai guli spaustuvėje po mašinom.

Galbūt gyvenimas – korektūros klaida, o galbūt – pagedęs laikrodis... Žinau tik, kad arba reikėtų jame perstatyti kažkokias raides, arba įsukti kažkokį atsisukusį sraigtelį.

...Norėjau, vasarai atėjus, aukštai iškelti abstinentišką vėliavą, o iš jos, – žiūriu, tik kotas rankose bepalikęs...

Kasdien yra kokia nors proga gerti ir vis tokia proga, iš kurios jokiu būdu neišsisuksi. Pagaliau niekas taip labai ir nebando išsisukinėti.

Kasdien kas nors iš mūsiškės kolonijos važiuoja vasarai Lietuvon ir, žinoma, nė vieno negalime išleisti neapverkę ir neapraudoję.

– Sudiev, Paryžiau. Sudiev, mielas Lotynų kvartale! – sako tie, kurie nebegrįš.

O važiuojantieji tik porai mėnesių su atsisveikinimo stikleliais rankose kartoja:

– Iki pasimatymo, San-Mišeli... Iki rudens!

Visiškai jau išvažiuojantieji liūdni. Čia taip visi susipratome su tuo mūsų senuku kvartalu, taip visi tarp savęs suaugome, kad, vienam kuriam išvažiuojant, išsyk mūsų kolektyve jaučiasi didelė skylė.

Žinoma, galbūt po dešimties metų, Laisvės alėjoje netyčia susitikę, kreipsimės vienas į kitą "pone direktoriau, pone profesoriau, pone menininke" ir prašysime vienas kito protekcijos, bet dabar mušame kits kitam per galvas ir rėkiame:

– Ale žiūrėk, rupūže, jei neparašysi laiško per savaitę, susitikęs užmušiu!

Stasys nuo rudens jau skaitys universitete paskaitas, ir mes žadame visi organizuotai nueiti į kurią jo paskaitą, kaip dabar organizuotai einame prie komtuarų baisiai triukšmauti ten ir šaipytis iš jo. Ir kai jis paprašys mus nurimti, riktelėsim:

– Ar jau, pone profesoriau, pamiršai, kaip visi penkiese gulėjome skersai lovos ir gėrėme iš bonkos kuantro? O kaip tau dantis skaldėm, nebeatsimeni?!

– Taigi, iki pasimatymo rudenį! – rėkia pro traukinio langą išvažiuojantieji. – O kaip su tavim, Liūne?

– Dievas žino... – aš jaučiu, kaip migla akyse man neleidžia aiškiai įžiūrėti klaususiojo veido. – Gal dar rudenį būsiu čia... o gal – kažkur jau...

– Hm... Vis dėlto tu dar gerai apsigalvok.

– Ką čia ir kalbėti...

– Neužmiršk, tipe, pačią pirmą dieną Pienocentre už mus visus didelį dubenį rūgusio pieno išvalgyt! – rėkia kažkas iš perono.

– Būtinai! Neužmiršiu!

Traukinys sujuda.

– O bulvinius blynus už jus ar valgyti? – šaukia dar iš traukinio lango, bet mūsų atsakymą jau nugriebia ratų bildesys ir nusineša su savim.

17

Išsipildė pagaliau ta sapnuota barzda! Štai tau ir netikėk sapnais... Kai kitą sykį vėl sapnuosiu barzdą, niekur iš namų kojos nekelsiu ir sėdėsiu visą mėnesį, į kamputį įsilindusi.

Draugai sako, kad gyvenimas pats man specialiai pateikia temas, kad turėčiau apie ką rašyti. Širdinga padėka gyvenimui, bet aš bevelyčiau tas temas išgalvoti nei pačiai jas ant savo kailio tirti!

Kai sykį vienas mano draugas susirgo sifiliu, kurį jis gavo nuo vienos mūsų visuomenėje gerbiamos ponios, kitas jį nuramino:

– Mums, girdi, rašytojams, net labai pravartu pergyventi įvairius tokius dalykus!

Nežinau, ar tas jį paguodė, bet kai man dabar draugai panašiai motyvuoja, manęs tai nė kiek nedžiugina ir aš vis tiek jau trečia diena iš eilės drebu, lyg tas garsus savo drebėjimu epušės lapas.

Gal kada nors tą įvykį prisiminsiu su džiaugsmu, bet dabar esu įsitikinus, kad kriminalinius romanus daug patogiau skaityti nei juose dalyvauti heroje!

Buvau išvažiavusi porai dienų Havran pasižiūrėti garsiojo prancūzų laivo "Normandie", mėlynosios juostos laimėtojo ir bendrai iš arčiau pamatyti didelį uostą.

Pirmą dieną lijo, lyg dangus būtų pamiršęs, kad aš čia atvažiavau, ir todėl visą laiką reikėjo tupėti viešbuty ir tik pro langą žiūrėti į tą uostą.

Kitą dieną kiek išsigiedrijo – nuėjau prie jūros.

Žiūrėjau į atplaukiančius ir išplaukiančius laivus, į besiplakančias prie kranto jūros žvaigždes, pusbalsiu net sujaudintai padeklamavau Tysliavos "Iš okeano kyla vėjas" – ir tik padeklamavusi prisiminiau, kad aš stoviu ne prie okeano, bet prie Lamanšo sąsiaurio ir todėl tas iš okeano kyląs vėjas čia nei į kuolą, nei į mietą.

Apžiūrėjau "Normandie", pasvajojau, kad aš plaukiu ja į Antilų salas, ir apyvakare grįžau Paryžiun.

Visa mūsų kompanija mano laimingo grįžimo proga suruošė man sutiktuves. Kažkas, gavęs iš Lietuvos dešrą, įteikė ją man vietoj bukieto, kiti susimetė vynui ir kuantrui, dar kiti – biskvitams, o Ada, rausvu kaspinu plaukuose ir tokiais pat rausvais veidais, atnešė visą dėžę turkiškų spalvotų cigarečių.

Sugrįžimą šventėm pas Paulių septintam aukšte ir drauge dalyvavo jau prisikėlęs Viktoro lavonas, geriąs tik vandenį ir pieną.

Tas mūsų "rautas", kaip mes jį pavadinom, praėjo jaukiai, linksmai ir greitai, kaip greitai praeina viskas, kas yra gera. Aš pasakojau savo įspūdžius iš Havro, jie pasakojo, kas nauja įvyko per dvi dienas čia, o kuantro, kaip ir dera kiekvienam kuantro, per gerklę lipo galvon ir truputį ją suko.

Apie dvyliktą nuspręsta eiti į dansingą ir leisti tam kuantro pasireikšti kojose.

Pasakyta – padaryta.

Visi išeina gatvėn, o aš bėgu savo kambariūkštin persirengti. Dedu vieną sluoksnį pudros ant veido... ne, pro kuantro akinius žiūrint dar per maža! Dedu kitą. Gal bus gražu, jei prisegsiu tas šilkines gėles prie suknelės?

Atrodo neblogai. Aš jas tik vakar nupirkau, sumokėjau trisdešimt frankų, šiandien segu jas pirmą kartą ir, manau, jos tinka prie kiek įraudusio dabar veido.

Dar lapę. Dabar viskas tvarkoj. Nors lapė pirkta Kaune į skolą ir ta skola dar negrąžinta, tačiau ji tinka nė kiek ne blogiau nei pirkta už grynus pinigus.

Išbėgu gatvėn, o mano kompanijos nebėra...

Kur jie?

A, žinau: jie visi laukia manęs pas Dupont’ą, kaip paprastai, iki kurio trys minutės kelio.

Bet dabar jau dvylikta nakties, aš įraudusiais veidais ir, jei slankiosiu tarp staliukų gatvėj, ieškodama savo draugų, moterys žiūrės į mane su panieka akyse, o vyrai, pasislėpę nuo jų, meiliai man šypsosis ir kvies "išgerti drauge kavos puodelį".

Geriau pašauksiu taksi, sumokėsiu jam porą frankų (juo labiau kad dar bent aštuoni frankai yra rankinuky), pažiūrėsiu pro langą, kur yra mano kompanija, ir tik tada išlipsiu.

Irgi: pasakyta – padaryta.

Taksi atsiranda čia pat prie mano namų.

– Pas Dupont’ą, – sakau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6609. AS2003-09-19 23:44
nu laukiu kol jie vajko juodo susilaux

6634. AS2003-09-21 23:40
tebelaukiu

22281. xfdhge :-( 2004-09-29 14:52
sudasd

Rodoma versija 23 iš 24 
14:31:04 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba