ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-13 nr. 668

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gyvenimą reikia gyventi (46) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kitaip. Apie tą patį (12) • DYLAN THOMAS. Šitą pavasarį čia (2) • WILLIAM BUTLER YEATS. Perdainuota sena daina (2) • DARIUS GIRČYS. Dėžutė (4) • Poetą ir vertėją DARIŲ POCEVIČIŲ kalbina Žilvinas Andriušis. Tautos dvasia gyva ir keiksmažodžiuose (24) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Supratimai ir persekiojimai (21) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (12) • MYKOLAS KARČIAUSKAS. Krikštai (6) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Poezija (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nuosprendis Maksui Kempinskiui (66) • KĘSTUTIS DANIELIUS RIMKEVIČIUS. Apie pelijančius (5) • JONAS LINIAUSKAS. Savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyriausiajam redaktoriui Sigitui Parulskiui (26) • KEMPA MAKSYTĖ. Salve, šiauriečiai! (8) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Atviras laiškas poetui Justinui Marcinkevičiui (24) • DANUTĖ JURONYTĖ. "Šiaurės Atėnų" vyr. redaktoriui (14) • Paneigimai (33) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar galima hermeneutikos dekonstrukcija? (14) • ROMAN BRANDSTETTER (2) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (4) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • VALDAS STRIUŽAS. Česnako es(m)ė (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai (31) •

Tautos dvasia gyva ir keiksmažodžiuose

Poetą ir vertėją DARIŲ POCEVIČIŲ kalbina Žilvinas Andriušis

[skaityti komentarus]

– Dariau, esi verslininkas, liaudiškai tariant, žmogus "prie babkių", atrodytų, viskas OK. Ir koks gi tave velnias atnešė į literatūrą? Į tokį liūną!

– Kai buvau mažas, jaunas ir durnas, norėjau tapti mokslininku. Baigiau ekonomiką, paskui mane pasiėmė politikai A. Šimėnas ir K. Antanavičius dirbti Ekonomikos ir socialinių reikalų komisijoje Seime. Aš buvau tos komisijos patarėjas, paskui išvažiavau tobulintis į užsienį. Frankfurte prie Maino prabuvau metelius ir Goethės universitete studijavau rinkodarą. Paskui grįžau, ir kaip tik Sausio įvykiai. Tada sugrįžau į univerkę, dėsčiau, rašiau disertaciją, bet taip ir nebaigiau... O paskui, kadangi turėjau šeimą ir vaikeliai atsirado, tai pinigėlių pradėjo trūkti. Tad pasukau į verslą. Dabar "Ogmios centre" užsiimu reklama. Esu UAB "Reklamos naujienos" direktorius. Štai ten ir apgaudinėju žmones. Na va, o paskui prasidėjo... Dabartiniai psichologai kartais mėgsta kalbėti apie trisdešimtmečių krizę. Kai žmogui sukanka trisdešimt, jis kartais sutrinka. Nežinau, kiek čia tiesos, bet mano atveju taip ir buvo. Kai pradirbi vienoj srity aštuonetą metų, pamatai, kad ten nebe taip įdomu, kad viskas jau pažįstama. Yra toks austrų poetas E. Jandlis, jis rašė: "Nebrendilos neverkia! / tik vyrai apsiverkia / kai viską aplinkui apžvelgia / ir dar vis mylinčios jų moterys / kad juos padrąsintų pareiškia: tai tavo kūrinys! / vyrai apsiverkia". Kai pamatai, ką sukūrei per tiek laiko, įvyksta šiokia tokia krizė. Pradedi galvoti, kas aš toks esu, kam aš čia gyvenu, ir bandai ieškoti atsakymo. Vienas iš tos paieškos būdų buvo panirti į tą, kaip tu pavadinai, liūną. Per visus tuos verslo metus aš, nors filologija specialiai nesidomėjau, skaičiau knygas. Na, o žinai, kaip sakė Sartre’as knygoje "Žodžiai" – prisiskaitai ir imi rašyti. Žinoma, spėjau prisiskaityti ne tiek jau daug, bet šiek tiek knygelių perskaičiau, pradžiai užteko.

– Taip, bet skaityti neužtenka. Kaip tu nieko nepažinodamas įlindai į literatūrinę visuomenę?

– Natūraliai – per gėrimą, be abejo... Kadangi pradėjau lankytis tose vietose, kuriose poetai būna ir geria, tai mes ėmėm gerti kartu. Iš pradžių, aišku, nieko nepažinojau. Gal pirmas buvo Tomas Arūnas Rudokas, su kuriuo "Suokalbyje" ir susipažinau. Paskui atėjo kiti. Mes ir dabar geriame. Tik tiek, kad aš ėmiau rašyti. Kai susipažinau, pamaniau – ką jūs čia šūdą rašot, aš irgi pabandysiu. Pirmieji eilėraštukai – parodijos. Būdavo, atsiverti kokį nors "Poezijos pavasarį" ir neblaivus sukuri parodiją. Tas parodijas skaitydavau baruose. Paskui pradėjau spausdinti. "Šatėnuose", "Litmeny". Jau treti metai patenku ir į "Poezijos pavasarį". Dar buvau nunešęs savo knygelę į PK konkursą. Mane išsikvietė į Rašytnamį – ekstremaliai rašai, pasakė, palingavo galvą, atidavė rankraščius, ir viskas. Vėliau iš tų parodijų atsirado ir normalesnių eilėraštukų – jau mano paties sugalvotų, ciklas "Linksmieji pasiskaitymai". Tai bandymas iš perskaitytų knygų sukurpti savarankišką tekstą. Paskui prasidėjo eilėraščiai iš gyvenimėlio, o paskui ir vertimai.

– Kodėl vertimai?

– Na, įsivaizduok, daugmaž moki tris kalbas: lietuvių, rusų ir vokiečių. Skaitai knygutes, bendrauji su jomis ir norisi išversti. Sakykim, tais pačiais rusais dabar niekas beveik nesidomi. Nepopuliaru. Verčia amerikonus, vokiečius, skandinavus.

– Į rusų literatūros vertimus susidaręs toks keistas požiūris, jis vyrauja ne tik tarp leidėjų, bet ir tarp skaitytojų. Mat jos atseit nereikia verst, nes pusė Lietuvos dar gerai supranta rusiškai, todėl tai, ką nori, gali perskaityti.

– Bet pažiūrėk, kas dabar darosi. Juk paskutinė karta, kuri gerai moka rusų kalbą, yra, tarkim, Mariaus Buroko. Visi jaunesni jau sunkiai. Aš turiu vaikelį – jam 12 metų, jis rusiškai nei bum bum. Prie interneto prisėda, bet varto ne rusiškus, o anglosaksiškus puslapius.

– Taip. Nelengva situacija – juk užmirštam rusų kalbą, o, tiesą sakant, angliškai dar gerai nemokam, bet greitu laiku, manau, Europos imperija privers išmokti bent vieną kalbą. Grįžkime prie vertimų...

– Pirmą pradėjau versti Jurijų Mamlejevą. Jis rašo nedidelius metafizinius gabalus. Romaną išverst sunku, o apsakymą ar kokią noveliūkštę galima. Tarp tų dviejų kalbų ir muistausi – rusų ir vokiečių. Tačiau bet kokiu atveju labiau linkstu prie rusų kalbos. Man dažnai sako – ką tu čia su savo rusais. Bet paimkime kokį ruselį – dega jo viduj problemų krūva, rusena, blecha mucha, o koks tingus vokietis rašo savo beletristiką arba gan pasenusią literatūrą maloniam pasiskaitymui. Palygink. Na, tas pats Jandlis – vienas iš ekstremalesnių austrų poetų – įvedė garso eilėraščius ir kitas revoliucines inovacijas į poeziją. Bet jis, vargšas, visą gyvenimą dirbo gimnazijos mokytoju ir nieko daugiau. O paimkim tokį Limonovą – apvažinėjo pusę pasaulio, bandė kažką daryti Amerikoj, Prancūzijoj, kare dalyvavo, kalėjime sėdėjo. Maištininko dvasia Vakaruose beveik mirusi: rezignacija, susitaikymas, buržuazinių vertybių apoteozė. Na, tarkim, koks nors Bukowskis arba kas dar man patiko – Ozzy Osbourne’as! Va, geras pavyzdys. Taigi visi pirštais ragus padarę rėkėm pagal Ozzy muziką. O dabar jam metų pidisokas su viršum. Jis vartosi lyg inkstas taukuose, kuria kažkokius tūpus serialus paaugliams – štai ir visas maištas. Tas pats Bukowskis – kai buvo jaunas alkoholikas, rašė kartais labai labai ribinę, marginalią literatūrą, bet paskui jį įsiurbė sistema, ir tiek. Pabaigoj ramiai sau siurbė alutį ir nieko nedarė. Jam gali priešpriešinti Charmsą. Buvo įdomus žmogus, keistas. Tiesa, labai blogai baigė. Dėl to, kad rusas. Tokiems ten neduoda ramiai gyventi.

– Ir, kas įdomiausia, rusai yra fatalistai, mėgsta žudyti poetus, o ir poetai nesipriešina, kad juos žudytų. Kur kas stipresnis tanatiškasis libido. To Lietuvoj galėtų būti daugiau...

– Geras poetas yra miręs poetas. Ten nėra susitaikėliškumo. Palyginkim Lietuvą, panagrinėkim kartą, kuri gyvena dabartiniu laikotarpiu. Kiek žmonių yra baigę filologiją ir negali užsiimti savo profesija dėl to, kad neturi ko valgyti. Ir dirba jie ne tai, ko juos mokė universitete. Hedonistinis susitaikymas. Pas rusus kiekvienas kūrėjas turi būti kankinys. Iškankintas iki sausgyslių – tada jis atseit kažką parašo. O be to, per visas istorines perturbacijas susikaupia išgyvenimai, ir tie kankiniai tada veisiasi... Sotaus gyvenimo kūrybai neužtenka. Rusai kartais būna labai originalūs, netikėti...

– Man pats netikėčiausias iš naujųjų yra Sorokinas.

– Pirmoji jo idėja, rodos, buvo viską perrašyti matom. Kai kuriuose kūriniuose tas ir matyt. Jis įterpia į savo kūrinėlį, tarkim, Dostojevskio gabalą, kuriame veikėjai ima žiauriai keiktis. Viena iš tradicinių rusiškų idėjų – viską apversti aukštyn kojom. Bet tai tik vienas jo kūrybos rakursas. Kita mintis, kuri man patinka – aprašinėjami patys banaliausi dalykai, o pasirodo, kad už tų kasdieninių dalykų slepiasi baisūs įvykiai. Visokie seksualiniai iškrypimai, kurie slopinami, užglaistomi, o paskui išlenda visa savo grožybe. Prisimink apsakymų knygutę "Piervyj subbotnik". Ten aprašinėjamas normalus tarybinis gyvenimas. Natūralus socrealizmas. Bet staiga ima kažkas keistis, prasideda marazmas, liejasi agresija. Pvz., mokytoja pagauna berniuką, bandžiusį mokykloje pakelti mergaitei suknelę, nusiveda į savo kabinetą ir per prievartą rodo jam visas savo grožybes.

– Žinai, po visomis tomis nekrofilijomis, koprofilijomis, kanibalizmais, kurie pradžioj šiaušia plaukus ir dirgina fiziologiją, giliai giliai užsislėpęs folklorinis klodas. Iš principo jis nesukūrė to, ko nebūtų buvę rusų folklore: čiastuškose, anekdotuose, keiksmažodžiuose ar pasakėčiose. Tarkim, novelė "Sankina liubov" – ten vyrukas santykiauja su savo neseniai mirusia mergina. Atrodytų, baisu, iškrypėliška, bet juk yra dažnutė ("Ja svoju liubimoju / iz mogily vyroju / položu nemoju / poebu zaroju"), kurią, beje, pagrindinis herojus, grįžęs po "įdirbio", ima ir sudainuoja pritardamas bajanu. Apčiuopęs gilesnį jo kūrinių klodą, kartais pamąstai ir apie Rusiją. Ar jos liaudis tikrai tokia iškrypėliška, ar tai tik lakios fantazijos ir kalbinių žaidimų išraiška? O be to, lingvistinės problemos. Tarkim, populiarių metaforų pažodinis traktavimas ir literatūrinės medžiagos audimas. Pats banaliausias pavyzdys – visi tie metaforiški pasakymai apie širdį: įsiklausyk, ką sako širdis; širdžiai neįsakysi; ledinė širdis; atiduodu tau savo širdį ir t. t. Galima suprast pažodžiui ir sukurt fiktyvią situaciją, kurioje širdies žmogiškos savybės būtų pirmoje vietoje, paskui dar šiek tiek vaizduotės, fantastinių elementų, ir štai jums romanas. Totali fikcija – grynas menas. Apskritai, man atrodo, net pažodžiui suprasta metafora tampa nauja metafora. Žodžio ar priežodžio, keiksmažodžio etimologija gali įkvėpti begalę naujų idėjų. Taigi manau, kad lingvistinis klodas Sorokino kūryboje gajus. Tuo jį galima būtų šiek tiek lyginti su Platonovu, nes kalba kaip atskiras veikėjas yra gyvas jo kosmogonijos sandas.

– Šiaip ar taip, Sorokiną versti yra pravalas. Kalba paremta daugiaaukščiais keiksmažodžiais. Kaip tame apsakyme apie kultūringą rusų šeimą. Į ją ateina jaunikis ir jie, susėdę prie stalo, kalbasi. Kartkartėmis nei iš šio, nei iš to visi į pokalbį įterpia bjauriausius matus, tačiau vis tiek kalbasi lyg niekur nieko. Viskas važiuoja toliau. Keistas jausmas.

– Ir tai juk egzistuoja kalbiniam lygmeny pasąmonėj, o jau tada folklore. Ir gaila, kad toks kaip Sorokinas neįmanomas Lietuvoje, nes mes laidojam savo chtoniškąjį, vulgarųjį folkloro pradą, išvalėm tautinę pasąmonę. Aš nelabai tikėčiau, jog to klodo nebūtų... O štai Rusijoje prasiveržia įdomiom formom.

– Gal rusas yra atsparesnis, mažiau susitaikęs? Eilinis slavas pasakytų – a mne pochui... Tautos dvasia gyva keiksmažodžiuose. Tuo tarpu Lietuvoje folkloras virto "Aliukais", ir viskas. Kitados bandė žaisti keturvėjininkai, tačiau nelabai kas išėjo...

– Gali būti, kad pačios kiečiausios inspiracijos lietuvių literatūrai ateis ne iš Vakarų, o iš Rytų.

– Manau, kad taip. Iš Vakarų ateina ideologija. Tas, kas tam turi priešintis, t. y. menas, ateis iš Rusijos. Bet pas mus kol kas kūrybai nėra laiko. Norint ką nors kurti, reikia turėti krūvą laisvo laiko.

– Mes perėmėm ekonominę sistemą, kuri naikina menininkus?

– Tas pats Europoje buvo XIX amžiaus vidury... Tada išmirė daug poetų. Prieš metus parengiau vieną verstinę apybraižą apie rašytojus savižudžius. Joje aprašytas ir jaunas anglų poetas, kuris 18 metų nusižudė dėl to, kad buvo aristokratas ir bodėjosi darbu. Jis troško tik rašyti, bet jam už tai nieks pinigų nemokėjo. Ir mirė kambarėlyje, nusėtame rankraščiais. Nuodų nusipirko už paskutinius pinigus. Ankstyvasis kapitalizmas yra baisus.

– Kaip sumąstei įkurti internetinį puslapį www. tekstai.lt?

– Kadangi prie alaus bokalo bendraudavau su chebra, tai girdėdavau jų skundus. Girdi, yra Rašytnamis. Juos cenzūruoja, leidžia tik savo protežė...

– Tikra sovietinio lygio konjunktūra ir nieko daugiau...

– Kadangi ir pats pradėjau rašinėti, pastebėjau: vienus tekstus nusiunti – jie praeina, o kiti – ne. Pradėjau galvot – kodėl? Tas internetinis puslapis gimė netikėtai. Jis nebuvo kuriamas specialiai, turint didelių tikslų. Tiesiog tai viena alternatyva spausdinti savo tekstus virtualioje erdvėje. Kadangi leidybos biznis, į kurį gali kreiptis poetai, yra ganėtinai monopolizuotas, tai nutarėm sukurti atsvarą. Nežinau, kur tai nuves. Dar anksti kalbėt apie visokias įtakas, nes puslapis gyvuoja tik gerą pusmetį. Tie tekstai niekada nebus užbaigti, nes šis procesas nuolat vyksta. Tai permanentinis rašymas.

– Papasakok, kaip vainikavosi tavo kūrybinės kančios – apie knygą...

– Ta knyga gimė taip pat netikėtai. Ji nebuvo planuota. Buvo krūva tekstų, tad kolegos girtuokliai sakydavo: ką, tu durnas – visi turi knygas, o tu neturi. Sakau, man ir nereikia. Man, be abejo, patinka tas Slombo posakis, kurį lyg devizą jis naudoja savo "Vario burnom". Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti. Tai va, ta knyga irgi yra taip, kad galėtų jos ir nebūti. Ji gimė netyčia...

– Na, ir žiūrėk, iki kur nuvažiavo. Iki "Vagos". Kokią vagą išarė!

– Irgi visai netikėtai. Pati J. Riškutė sakė – tau tiesiog pasisekė.

– Tai tu vos ne Lucky Man, net pavydu... Kiek pastebėjau, tavo tekstams įtakos darė tie patys ruseliai...

– Taip, ten jaučiamas Charmsas, Mamlejevas – labai didelis nihilistas, buityje matantis metafizinius procesus, kai iš tikro ten nieko nėra.

– Be to, man patiko sąmoninga tavo tekstų infantilizacija. Naudojamas vaikiškas folkloras. Darželinukiškas...

– Bet kuris suaugęs žmogus yra dar vaikas ir visos žmogaus problemos ateina iš vaikystės.

– Aš pastebėjau, kad žmonės, kurie nelankė darželio, daug ko nežino, nes vaikiškas folkloras yra labai siaubiakiškas: apie visokias ten kaukoles – kojas, juodąsias rankas, kapines, žmogėdras...

– Vaikai yra žiaurūs. Kadangi aš bandau kalbėti apie prigimtinius dalykus, apie žmogų kaipo tokį, o ne socialinį gyvulį, tai bet kokiu atveju vaikas prie tų prigimtinių dalykų daug arčiau nei suaugęs dėdė, kuris baigė du aukštuosius ir kalba per televizorių.

– Tipo, Donskis?!

– Aš bandydavau su savo vaikais pakalbėti apie mirtį. Akys tampa apvalios ir iškart pabėga. Natūrali reakcija. Kaip sakė Kristus – kūdikėlio lūpomis kalba tiesa, tegul būna palaiminti mažutėliai – jų yra pasaulis. Lietuvių poetai, rašantys vaikams, žiūri visai iš kito kampo. Vaikas – švelnumo, gerumo įsikūnijimas. Švari siela, tabula rasa. O iš tikro vaikas žiaurus – tai pats tikriausias žmogus.

– O ką žmonės pasakys – pagrindinis baimės teiginys. Kodėl taip bijoma asmeniškos išraiškos? Savęs. Savo vaizduotės. Todėl nėra ir originalumo. Ar ne?

– Iš esmės tu kalbi apie vieną iš baimės atmainų – socialinę baimę. Baimė artimo savo, baimė kaimo savo ir t. t. Ką žmonės pasakys – būtent taip ir yra. Dar plius kita baimelė – tai baimė dėl savo kailio, dėl savo būsimo uždarbio, nes tie patys kultūrininkai – jie ne šeimininkai, jie juk nėra UAB akcininkai. Bet kas yra UAB akcininkai? Jiems kultūra apskritai nerūpi. Čia ir susiklosto kvaila situacija. Kultūrininkai yra surišti vienas su kitu virvelėm ir, neduok tu dieve, kažkas timptels viename gale – atsilieps kitame. Kiek Lietuvoj yra žmonių, kurie rūpinasi kultūra? Ir dėl savo kailio dreba, kadangi nėra užtikrinti. Dabar kapitalizmas. Anksčiau priklausydavai komunistų partijai ir būdavai ramus. O dabar, kai nesi garantuotas, atsiranda baimė, ji gal baisesnė už politinę baimę.

– Kokios išeitys? Turi gal kokią viziją?

– Daug kur žmonės gyvena ne iš rašymo. Tenka dirbti kitur. Ir dirba. Tai garantuoja, kaip ir man, – savisaugą. Jūs galit čia užsiknisti visi, aš rytoj eisiu į savo reklamos agentūrą ir darysiu reklamą. Reikia turėti atsvarą, antrą gyvenimą, nes paskui ir prasideda paranojos bei konfliktai. Negerai. Reikėtų skatinti, kad menininkai turėtų atsvarą. Psichologiškai daug geriau. Kai bijai tik savo sąžinės ir nieko kito. Pati verslo teorija sako: padalyk savo riziką į daug dalių. Neturėk vieno didelio kliento, nes, neduok dieve, jis užsilenks, o tada tai bus. Turėk penkis, šešis, septynis. Normali rinkodaros strategija.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6399. realistas2003-09-15 19:12
Du pasipūtę durniai. Darželis jiems rojus, infantilizmas - išmintis, Pocevičiaus knygelė - meninis pasiekimas, Sorokinas keikiasi, todėl - geras.

6407. Taukas2003-09-15 20:42
Tautos dvasia mirė.

6423. Naujasis Ruskis2003-09-16 11:15
Deja, pons Pocevicia, nieko pats apie Sorokina neismanai. Nieko tad ir neisversi.

6473. pelėda2003-09-17 01:55
Kempinskio nesąmonės ir draugeliai...

6478. apuokas2003-09-17 07:42
Dar vienas literaturinis tamsuolis, tinkantis kokiam pubo fanzinui.

6505. nutrukusi2003-09-17 14:39
eikit, juuuuus. man Pocevicius patinka, nes nedurnas yr, ir dar moka tuo nesimakaluot visiem pries akis, kaip tie, kurie nei tos smarves turi, nei ka, o visa savo suribytinta gyvenimeli viena dvi knygeles po leidyklas apsiseilioje dantyse nesiojas ir temoka suokalby gert, maurodami ka nors tipo as mianinykas i man nieko nereikia, o vakare girtom asarelem tuscia guoli laistyt, nes, oi, kaip reikia...oi. vivat POCEVICIUS.

6508. Linas Kanaras :-) 2003-09-17 15:15
Darrka, klausiau, o apie knyga nieko nepasakei. man, kaip automobiliu pardavejui, sunku tokias zinias is kitur susigaudyt, pac supranti. o ruselius tu versk versk, nes ir as nebemoku kalbos: juk pavelavau veliau uz buroka gimti.

6509. Linas K2003-09-17 15:23
culture.lt jau emoticonus deda? bezpredelai bl. anyway, pritariu nutrukusiai.

6512. junior2003-09-17 19:18
atrodo, kad pašnekovams - labai vargano kalibro literatams - tautos dvasia gyva tik keiksmažodžiuose ir mokinukų, tipo, slenge.

6524. ji2003-09-17 23:16
Tai bent zmogus, tokiu Lietuvai reiketu daugiau.Net kazkaip keista, kad taip ilgai nieko nesuzinai apie originalias asmenybes, o dar idomiau stebeti, kaip lietuviai reaguoja i kito, ju nuomones neatitinkancio zmogaus,fenomena.Baime ir negatyvi reakcija dazniausia, o po to izeidinejimai, nes tikriausia jiems pikta, kad nesuprato( o taip noretusi suprasti) apie ka kalbejo zmogus.Noreciau paklausti Poceviciaus, jei ekonomine sistema naikina menininka,o sotus gyvenimas maistininko dvasia, tai kaip jus galite vadovauti reklamos firmai ,o po to kurti.Zaviuosi jusu saltumu ir drasa.Pavyzdziui, Kafka irgi dirbo juristu kontoroje, bet del metafiziniu izvalgu buityje tiek prisikankino, kad laikyciau ji tobulu XXa. Kristumi .Ir del keturvejininku, nesutinku, kad nieko jiems nepavyko sukurti, vien Morkuno teiginys, "kad apsilankius viesnamyje padideja kurybinis pajegumas" ko yra vertas krikscioniskai puristiskoje lietuviu dirvoje.Siaip straipsnis idomus, visad gera zinoti, kad tarp pinigus "kalanciuju" yra mastanciu zmoniu.

6532. Mrij :-) 2003-09-18 09:36
visada malonu paklausyti/paskaityti tokius pablevyzgojimus zmoniu, kuriems rupi ne tik materija :) Vai vai vai kaip nuslydo biurgeris is tiesaus filisterisko kelio :))

6553. Gyventoja2003-09-18 14:46
Pritariu JAI: man irgi buvo įdomus tas interviu, toks 30mečio Pocevičiaus atsivertimas. Visiems turbūt sunkoka patikėt, kad taip būna: žmogus kala kala pinigus (ir moka kalt, beje, - tai visai netgi sveikintina) ir staiga - bac - jam reikia poezijos, vertimų ir t.t. O jeigu dar moka ir toliau pinigus kalt ir dar kartu poeziją "daryt", tai - ojoj - visi dejuoja, maždaug, ko čia taip dabar į mūsų daržą įpuolei - čia mes - rašytojai, o tu - merkantilistas. O iš tiesų - ir čia konkurencija ir laisvoji rinka. :))

6555. ji to Mrij2003-09-18 15:38
gal XIXa. ir egzistavo filisterio savoka, kuri buvo priesinama menininkui, bet siais laikais suprasti mena romantineje paradigmoje tera grazi atgyvena.

6562. jai2003-09-18 17:02
Ne tokia jau atgyvena, kaip atrodo - siaurieciai (kur i Siaure nuo Alpiu) niekada iki galo romantizmo neatsisake. Ir nesikompleksuoja per daug del to. Lietuviska daile ir dailetyra irgi neissisuka be romantizmo siandien, tik jis "poetinis" labiau nei filosofinis, t.y. kiek per daug supaprastinas, lyginant su vokieciu ar skandinavu variantais. O pietieciams tik duok ledynus, raudona siaurietiska saule ir "brooding" sielas - lekia issizioje veizet. :)

6603. ji2003-09-19 22:35
o ko siaurieciai lekia pietuosna ziuret?I idegusius kunus,i besisypsancius veidus, i atsipalaidavusius zmones.Balta oda-tikras masalas pietieciams.Ir nera ko cia pykti.Vaziuokit cion pajusti laisves skoni.Romantizma suprantu ne siauraja prasme(jeniskaji ar haidelbergiskaji),o placiaja prasme-as menininkas, as kenciu, as kuriu.

6611. jai2003-09-20 10:57
vis delto kazka supranti

6614. ji2003-09-20 15:57
kodel vis delto?:)

6629. 12003-09-21 14:03
Labai prie dusios sitas tekstas, bet nezinau kodel.

6637. xl2003-09-22 07:37
matas ir dusia puikiai rimuojasi

6650. varna2003-09-22 15:15
pizdec kaip patiko. dachuja protingai, bliat, pasake. gaila, nechuja nesupratau, bet vistiek zajebis. nes kiti jobani poetai chujarina nesamones, o cia, bliat, "muzik" zino ka sako. nes kitaip, nachuja gyeventi? kaip mano draugas svajakas klausdavo: "tri pizdy balshaja jama?" arba "sto chujov balshaja kucha?". o cia tai bliat poetas. kodel nichuja niekas nevercia jo? o todel, kad lietuviai zalupos ir vafliai. ir dar - pizdabolai. visai kaip gerbiami Darius ir Zilvinas. o siaip - kai nera ka pasakyti, tai keikiasi. ir geria. ir nera ka versti is vokieciu, nes Goethe rase be "chui" ir "pizda"... tai taip neoriginalu... ir jokios dvasios.

6723. s2003-09-25 07:59
matas dusios psichoterapija

6731. s - nuo varnos2003-09-25 11:15
O kuoka kūno fizioterapija?

6737. jai2003-09-25 12:39
Siaurieciai i pietus traukia savo baltai odai ligu ieskot ir gaut garantuota saules doze po N menesiu slapios tamsos. :) Pasitaiko Siaureje pietieciu, kurie sako, jog koresi per Alpes, begdami nuo pietietiskos "komunalkes", ieskodami didesnes individualios laisves. O gal traukia beprotybe, kuri visada cia pat tuose paplaukusiuose siaurietiskuose peizazuose?

49977. Diana2006-01-08 18:37
Apie ka cia kalba eina?

Rodoma versija 23 iš 24 
14:31:03 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba