ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-13 nr. 668

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gyvenimą reikia gyventi (46) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kitaip. Apie tą patį (12) • DYLAN THOMAS. Šitą pavasarį čia (2) • WILLIAM BUTLER YEATS. Perdainuota sena daina (2) • DARIUS GIRČYS. Dėžutė (4) • Poetą ir vertėją DARIŲ POCEVIČIŲ kalbina Žilvinas Andriušis. Tautos dvasia gyva ir keiksmažodžiuose (24) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Supratimai ir persekiojimai (21) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (12) • MYKOLAS KARČIAUSKAS. Krikštai (6) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Poezija (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nuosprendis Maksui Kempinskiui (66) • KĘSTUTIS DANIELIUS RIMKEVIČIUS. Apie pelijančius (5) • JONAS LINIAUSKAS. Savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyriausiajam redaktoriui Sigitui Parulskiui (26) • KEMPA MAKSYTĖ. Salve, šiauriečiai! (8) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Atviras laiškas poetui Justinui Marcinkevičiui (24) • DANUTĖ JURONYTĖ. "Šiaurės Atėnų" vyr. redaktoriui (14) • Paneigimai (33) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar galima hermeneutikos dekonstrukcija? (14) • ROMAN BRANDSTETTER (2) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (4) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • VALDAS STRIUŽAS. Česnako es(m)ė (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai (31) •

Kitaip. Apie tą patį

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

[skaityti komentarus]

Atsimenu, kurie tai metai buvo – 1994. Atsimenu, kad liepa. Tai – Svėdasai. Jaunųjų filologų stovykla. Atgaiva po to, ką patirdavau filologų konkursuose. Jokių varžybų. Lenktynių. Konkurencijos. Tik draugiški žmonės, kuriuos vis knieti pavadinti vaikais, nors labai gerai žinai: taip kreiptis ir neteisinga, ir kvaila.

Ne tik todėl, kad bevaikindamas gali įskaudinti. Ir dėl to, kad jie iš tiesų nebe vaikai. Ir ne paaugliai, o kas – dievai žino.

Iš tų metų stovyklos pamenu bendrabutį, pagedusią jo kanalizaciją, pamenu vasarai ten apsigyvenusius žemėtvarkininkus, rūsčius jų veidus: niekaip negalėjo suvokti, kodėl mes vaikų – tų nevidonų – netramdome, kokia čia stovykla, kokios nevykusios mudvi su Alma Karosaite mokytojos.

Tramdyti nebuvo ko. Dar tiek nebuvau nusenusi – meldžiu Aukščiausiojo niekada neleisti man tiek nusenti, kad imčiau drausti jauniems žmonėms iki paryčių sėdėti prie laužo, dainuoti ir deklamuoti savo rašytas arba jiems savas eiles.

Visada žinojau, kad kol gyvensiu, tol prisiminsiu paryčiais bendrabučio koridoriais lekiančią Almą Karosaitę: kaip laužiasi ji į žemėtvarkininkų duris. Naktiniai marškiniai, ant pečių užmesta skara. Tik nemanykite nieko tokio... Žemėtvarkininkai nakvišoms keršijo: iš vakaro užrakino bendrabučio šiaip jau atlapas duris, mudvi neturėjome rakto, nė nemanėme, kad reikia jį turėti.

– Ten už durų – Lietuvos literatūros ateitis, o jūs kas tokie, – pranašingai šaukė Alma, keldama man šiokį tokį sarmatos jausmą: šit kaip ji greitai sureagavo, o aš, pelėda amžinoji, dar raivausi valdiškame Svėdasų mokyklos patale.

Apie žemę ir žemėtvarkininkus šiuo metu kalbama daugiau – kur kas daugiau ir garsiau – nei apie Lietuvos literatūrą ir jos ateitį ar apie pasaulio literatūrą ir jos ateitį. Taip jiems ir reikia, tiems nepoetams žemininkams...

Vis dėlto...

Ne sklypai ir skandalai atgaivino mano atmintyje Almos naktinius marškinius. Beveik vienu metu ant mano stalo, prie lovos ir po lova sugulė trys knygos: moksleivių kūrybos almanachas "Upokšnis", Irinos Denežkinos "Duok man" ir Franēoise Sagan, jos "Sveikas, liūdesy".

Kad prie jaunų lietuvių ir kiek vyresnės, bet labai jaunos (dar studentė, g. 1981) rusaitės atgulė jau seniai ne jauna prancūzė, jos debiutinis jaunatviškas tekstas, dėti du žmonės: profesorė Elena Bukelienė, bene pirmoji "Literatūroje ir mene" atkreipusi dėmesį į Denežkiną, pasak profesorės – rusiškąją Franēoise, ir mano senas bičiulis, visą vasarą skaitęs paauglystės knygas. Nesilietė prie nieko modernaus, madingo, nors filologas, jei kam tai svarbu... Tik Balzacas, tik Maupassant’as, senieji leidimai. Nė kiek nenusivylė. Priešingai. Pateikė man beveik užsakymą: parašyk į "Šiaurės Atėnus" apie malonumą skaityti senas knygas.

Šį tą panašaus jau esu rašiusi, po vienos knygų mugės kėliau klausimą: ar sensta mūsų knygos kartu su mumis. Nė nebandykite apie tai diskutuoti su mano bičiuliu, savaime aišku: NE.

Šiaip ar taip, Franēoise esu dėkinga: jei ne ji, jei ne tas jos melancholiškas pasilabinimas "Sveikas, liūdesy", ir į Denežkiną, ir į man daugmaž pažįstamus, jau matytus konkurse lietuvius moksleivius žvelgčiau griežčiau, kur kas griežčiau. Kas, kad rašo jie kita kalba. Ne tautybę, žinoma, turiu mintyje; tik tai, kad prancūzė nesikeikia, rusaitės herojai keikiasi, lietuviai jau bando. Vis tiek – vietomis visi savaip nuobodūs. Prancūzė vargina manieringumu, rusė – nesibaigiančiomis tusovkėmis (susipainioji, kas ten ir su kuo...), kai kurie lietuviai moksleiviai – kiek vaikišku svaigimu nuo SMS ryšio ir kitų panašių vertybių.

Anaiptol ne apysaka "Duok man", lėmusi visai knygai pavadinimą, man pasirodė įtaigiausia. Pakerėjo šiurpė (vadinsiu taip...) "Vaska", – toks nerusiškus siaubiakus parodijuojantis slaviškas siaubiakas apie žalius žmones ir paauglį. Santūrus rašytojos tonas, atsainumas, – pjauna brutalią paauglio aplinką ir jį patį, jo slaptas gelmes, preparuoja gyvenimą skersai išilgai, šiurpina. Talentinga...

Apie "Upokšnį" noriu paskleisti kelis postulatus. Pirmasis: kaip smagu, kad pagaliau toks almanachas pasirodė, ir kaip gaila, kad anksčiau rankraščiai užstrigdavo suaugusiųjų nenoruose ir negalėjimuose. Antrasis: gal prozos autorių galėjo būti kiek mažiau; mielai paskaityčiau ką nors iš tautosakos rinkėjų ar kalbininkų darbų. Trečiasis: gailiuosi, kad per mažai pateikiau publicistų tekstų, tik trijų autorių, dar kelių moksleivių ištraukos nebūtų pakenkusios "Upokšniui". Ketvirtasis: smagiausiai skaičiau poetus.

Tai tiek.

O Franēoise?

Ir vėl dedu ją į šalį. Ilgam...

Sensta, bičiuli mano, sensta tos knygos, kaip senstame mes, kintame taip, kaip kinta kalba, o jei kas nesikeičia ir nesikeis, tai temos: kad ir kitais žodžiais, skirtingomis kalbomis, mes vis apie tą patį, apie jas – vienatvę ir meilę.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6392. ŽB. :-) 2003-09-15 16:00
Oi, kaip laukiamas Tavo tekstas! Na ir smagu Tave, Gintare, skaityti.Pastabėlė:juk sensta tik mūsų kūnas, o siela - ne.

6452. Maja2003-09-16 16:12
Sensta ir siela.

6454. keule2003-09-16 16:50
Mano galva, Денежкина lyginti su Francoise Sagan tas pats, kas actą su vynu.

6483. cikada2003-09-17 09:48
...kai mes senstame, tai mums atrodo, kad sensta ir knygos...musu vaikai vel "atradines" tas pachias knygas, kurias kadaise "atradome" mes...

6507. Diana2003-09-17 14:51
Man rodos, kai tik ateina stipresnė jaunųjų literatų karta, taip ir jų kūryba "sukrinta" į leidinuką. Jei neklystu, paskutinis toks savarankiškas jaunųjų entuziazmo proveržis buvo bene almanachas "Įžanga". Skirtingais keliais po literatūrą dabar vaikšto ir jo sudarytojas M. Kvietkauskas, ir ekscentriškasis T.S. Butkus, ir maištautojas A. Šimkus, ir santūrusis M. Valiukas bei kiti "įžangiečiai", bet eina kol kas kiekvienas savaip neišduodami pašaukimo. Ko gero, tie moksleiviškos kūrybos almanachai turi tam tikrų fatališkų ženklų, kad jaunųjų žingsniai paliks vienokius ar kitokius pėdsakus pradėtoj mindžioti kūrybos dirvoj... Smagu.

6642. lietuvis Majai.2003-09-22 10:53
Siela nesensta. Sensta ryšiai su pasauliu. Jie materialūs ir apsprendžia individų sąveiką, požiūrį. Kažkodėl daugelis mano, kad tai ir yra siela

6648. varna2003-09-22 14:43
taip ir nesupratau, apie ka kalba - apie senatve, ar apie literatura? sena knyga? tokios kvailystes dar neteko girdeti. tai kaip pavadinti Odiseja? o tukstanti ir viena nakti? o... o... senos knygos tai cia kaip? seniems ar seniams? bet viena aisku - tegu "nepoetai zemininkai" (?) ir toliau klampoja po mesla. pageidautina, kad jame ir prigertu. kad netrukdytu jauniems skaityti senu knygu.

6661. keule - lietuviui2003-09-22 19:20
A jop... kaip taikliai!

6669. Maja2003-09-23 09:23
Lietuvi, o kas ta siela?

6673. majai-varna2003-09-23 12:08
maja. siela tai tai, kas pigiai parduodama, bet brangiai perkama.

6682. Maja2003-09-23 16:05
Ir kas gi tai galėtų būti? :)

6688. nutrūkus2003-09-23 19:41
O aš VIEN dėl tos Bukelienės recenzijos Sagan susiradau ir pirmąkart perskaičiau.O "upokšnyje" dauguma prozos atrodo kaip siusiukas. Kas sudarytojas, reikia žiūrėt. O publicistika super. Gaila, kad tekstas ne apie "Upokšnį"

Rodoma versija 23 iš 24 
14:31:02 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba