Dėžutė

Mūsų virtuvė mažoka, skundžiasi Liza. Žingsnis į kairę ir atsimuši nosimi į lentyną, užkrautą aprūdijusiomis skardinėmis prieskonių dėžutėmis nusitrynusiais užrašais. Drska, Piprai ir panašiai, apauga riebiomis dulkėmis, o patrynus šlapia kempine lukštais limpa dažai. Liza čirškina aliejuje kotletus. Juos geriausia gaminti iš jautienos ir kiaulienos faršo, įmaišant kiaušinio trynį ir kelias riekes piene mirkyto batono. Nepamiršus įpjaustyti svogūnų, kiša galvą į virtuvę Lizos teta, bet neužeina, nes plačiai išsižergęs ant taburetės sėdi iki pusės nuogas Tolikas ir susikaupęs sklaido "Berlyno laikraštį". Tolia-Tolianas-(jums Anatolijus) kloja plyteles vonios kambariuose ir nuoširdžiai pataria rinktis "Henkel" klijus. Tikrai, vieną kartą (tai tardamas kiek primerkia akį, nes giliai užtraukia dūmą) man nulūžo pusė danties, ir tada (išpūsdamas storu pirštu dėbteli į parudavusius viršutinius) va čia prilipdžiau su plyteliniais. Visai gerai laikė. Bet mūsų virtuvė maža, teta vėl kiša savo cheminiu būdu sugarbanotą galvą, pranešdama, kad Lizos pusseserei (na, "Tai" gi, iš Manheimo) jau keturiasdešimt, o ji vis prašinėja mamos pinigų kinui. Tolikas baigia tyrinėti televizijos programą, rūkyti ir švelniai spokso į šiltą ir plačią Lizos nugarą, pridengtą gėlėtu chalatu platėjančiomis rankovėmis. Juokingiausi jam atrodo siauri pabalę kulnai, laikantys tokį didelį svorį su keptuve rankoje. Tolikas mielai pastatytų virtuvėje antrą staliuką. Sėdi lyg ir kartu, tačiau apžiūrinėji kitus iš nedidelio atstumo, užsakai valgius visai kaip restorane. Stalčius, tiesa, irgi būtinas. Kaip tada, pas senelį Saratove. Pilnas smulkių ryškiaspalvių daikčiukų. Atsimenu Raudonosios žvaigždės ordiną (suskilinėjusiu emaliu), nespalvotus atvirukus su Krymo pliažų vaizdais, žiebtuvėlį-undinę (tiesa, neveikė). O kur dabar tie DOSAF ženkliukai, skirtingų spalvų batų raišteliai, šlapiai rudas parkeris, kišeninis laikrodis "Zaria" su užrašu "Anatolijui Somovui už nepriekaištingą tarnybą", pabiri karoliukai, pieštukai ir t. t.? Bet giliausiame laikraščiu iškloto stalčiaus kampe, kiek atskirai, buvo padėta nikeliu žvilganti nedidelė dėžutė.

Po pietų senelis pasisodindavo Toliką jaunesnįjį ant kelių ir išsitraukdavo tą daikčiuką. Dėžutės vidus buvo aptrauktas šviesiai žaliu aksomu, ten, įsitaisęs apvaliu šonu, patogiai gulėjo sidabrinis švilpukas. Per karą senelis buvo kontūzytas, paskui ilgai negalėjo kalbėti, mykė, mikčiojo, tik seilės bėgo iš burnos ir daugiau nieko. Ligoninėje skyriaus vedėjas davė jam švilpuką ir šitaip esą juodu susikalbėdavo. Iš pradžių du trumpi reiškė "taip", o vienas ilgas – tvirtą "ne". Senelis turtino savo naująją kalbos sistemą naujomis reikšmėmis, vis subtilesniais švilpesiais ir atgavęs pasitikėjimą savimi rašė pastabas į spec. sąsiuvinį. Patenkintas švilpaudavo žemais murkiančiais tonais, o įsiutęs spiegdavo taip, kad aplinkiniams gėlė ausų būgnelius. Grįžęs namo, įsidarbino fizinio lavinimo mokytoju Saratovo 2-ojoje PTM. Nekildavo jokių nesusipratimų, mokiniai noriai lankė ir neblogai pasirodydavo miesto lengvaatlečių atrankinėse. Senelis, įsivilkęs į tamsiai mėlyną vilnonį treningą su baltais lampasais, iš tribūnos drąsindavo švilpuku savo bėgikus, o tie dažnai laimėdavo net miesto taurę. Tribūnoje senelis susipažino su savo būsimąja. Sako, prie upės, sutemose, kažkas ilgesingai grodavo fleita, griebdavo už tokių natų, na, suprantate patys. Tą dieną, kai mirė Stalinas, senelis padėjo švilpuką į dėžutę ir rimtai užgėrė. Varė tol, kol atjojo balti arkliai, o ant jų velniai. Velniai rėkė vokiškai ir bandė senelį primušti. Senelis įnirtingai boksavosi virtuvėje, mėtydamas į priešus stiklines, o paskui, pasiėmęs didįjį vokiečių–rusų kalbų žodyną, aiškindavosi, kas negerai. Kautynes rezultatu 1:1 nutraukė bobutė, išsitraukusi iš stalčiaus švilpuką. Po vieno ilgo ir pratiso signalo velniai išspardę puodus išjojo, senelis ramiai užmigo, o vėliau ir suvisam "užrišo" tą reikalą.

Kai numirė (sulaukęs žilos senatvės), Tolikas, jau paauglys, stovėjo be žado šalia gelsvais kutais padabinto karsto ir maigė delne šaltą švilpuko sidabrą. Seneliui tai buvo, regis, visai nė motais, jo profilis silpnos lempos šviesoje kažką lyg ir priminė. Žandai kiek pasipūtę, lūpos valingai sučiauptos į priekį, aštrus smakras – kiek atgal. Tuoj kaip užšvilps, o tada iš kampo tamsos lyg jonvabalis išropos pūkšėdamas didžiulis juodas garvežys su švytinčia rubino žvaigžde ir mes visi iš čia galų gale išvažiuosim.