ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2003-09-13 nr. 668

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Gyvenimą reikia gyventi (46) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Kitaip. Apie tą patį (12) • DYLAN THOMAS. Šitą pavasarį čia (2) • WILLIAM BUTLER YEATS. Perdainuota sena daina (2) • DARIUS GIRČYS. Dėžutė (4) • Poetą ir vertėją DARIŲ POCEVIČIŲ kalbina Žilvinas Andriušis. Tautos dvasia gyva ir keiksmažodžiuose (24) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Supratimai ir persekiojimai (21) • SIGITAS GEDA. Tai kurmio kosuliai (12) • MYKOLAS KARČIAUSKAS. Krikštai (6) • VYTAUTAS V. LANDSBERGIS. Poezija (12) • DAINIUS RAZAUSKAS. Nuosprendis Maksui Kempinskiui (66) • KĘSTUTIS DANIELIUS RIMKEVIČIUS. Apie pelijančius (5) • JONAS LINIAUSKAS. Savaitraščio "Šiaurės Atėnai" vyriausiajam redaktoriui Sigitui Parulskiui (26) • KEMPA MAKSYTĖ. Salve, šiauriečiai! (8) • DOVILĖ ZELČIŪTĖ. Atviras laiškas poetui Justinui Marcinkevičiui (24) • DANUTĖ JURONYTĖ. "Šiaurės Atėnų" vyr. redaktoriui (14) • Paneigimai (33) • JŪRATĖ BARANOVA. Ar galima hermeneutikos dekonstrukcija? (14) • ROMAN BRANDSTETTER (2) • MARTYNAS PETRAITIS (g. 1921). Dienoraštis (4) • ANTANAS LAPĖ. Mano televizorius (5) • VALDAS STRIUŽAS. Česnako es(m)ė (6) • LIŪNĖ JANUŠYTĖ. Korektūros klaida (3) • Laiškai (31) •

Apie pelijančius

KĘSTUTIS DANIELIUS RIMKEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Šalį apėmė kažkoks keistas tvaikas. Ne, tai ne degantys durpynai. Tai ir ne automobilių išmetamųjų dujų smogas. Tai specifinis – pelėsių kvapo ir skonio – tvaikas. Riečia nosį kaip reikiant. Štai vienas gyvųjų klasikų žiūrėdamas į Lietuvą verkdavo. O man į Lietuvą išėjus ir ėmus springti tvyrančiu kvapu jau verkti nesinori, dar blogiau – iš skrandžio gelmių kylančios "ašaros" ima krūminius semti.

Kas gi šio nesusipratimo kaltininkas? Kodėl neskalambijama pavojaus varpais, kodėl neskelbiama kokia nors ypatinga padėtis? Juk žmonės uždus. Pamiršk, ką reiškia grynas oras. Galų gale pamiršk kvėpuoti... Tokios ir anokios mintys lenda į galvą. Tačiau galiausiai – žvelgdamas į giedrus praeivių veidus, į visiškai nesukančius sau galvos dėl kokių nors keistų kvapų kolegas, draugus ir namiškius – imi suvokti: ne kiekvienas tą nelemtą tvaiką užuodžia, ne kiekvienam jis neduoda ramybės.

Gal ir jūs, mieli skaitytojai, nežinote, apie ką aš čia rašau. Tad neleisiu ilgai jums kankintis šioje nežinomybėje, išduosiu tai, ką žinau, pasakysiu, išskanduosiu, išrėksiu – tai PELIJANČIŲ RANKRAŠČIŲ TVAIKAS!

Matyt, per daug senoviška būtų sakyti – rankraščiai. Tai dažniausiai kompiuteriu rinkti tekstai, bet taip pat sėkmingai (nesėkmingai) pelijantys giliuose lyg pragaro gelmės stalčiuose. Ir kuo giliau jie yra grūdami į tuos stalčius, tuo stipresnis pelėsių kvapas veržiasi į patalpas, pro langus į gatves, gatvėmis į aikštes ir t. t., ir t. t.

Taip ir norisi sušukti: kodėl, kodėl visa tai!.. Tačiau pelėsiai užima gerklę, jais apauga balso stygos. Belieka tik nusisukti perkreiptu veidu, išstenėti atsiprašymą – atleiskit, nieko tokio, tik nusikosėjau – ir nuspūdinti tolyn į begalinį pelėsinio tvaiko rūką.

Sako, rankraščiai nedega, bet jie puikiausiai pelija. Ir dažniausiai dėl pačių autorių kaltės. Aišku, jei tai galima pavadinti kalte. Jei kalte galima vadinti prigimtinį lietuviškąjį nedrąsumą, nepasitikėjimą (taip būdingą visiems kūrėjams) savaisiais kūriniais, akiplėšiškumo neturėjimą, negebėjimą pristatyt, prastumti, parduoti savąjį kūrinį.

Štai, pavyzdžiui, ką daryti pradedančiajam poetui? Kaip prasimušti į tąjį olimpą, kurio visas vietas užėmę autoritetai? Sakysit – tegu dalyvauja konkursuose. Betgi patys žinote, kaip būna su tais vieną ar dukart per metus vykstančiais konkursais. Tai kalnas tekstų, minia autorių, iš kurių išrenkamas vienas vienintelis. O ką daryti kitiems, pralaimėjusiems, kurių tarsi net nebuvę, jie užmirštami, dažniausiai net neinformuojami apie konkurso rezultatus. Ir gulasi tada rankraščiai į stalčius, ir pelija, pelija... dažnai palaistomi kartėlio ašaromis – juk pralaimėtojai, juk nevykėliai... O kodėl pralaimėtojai? Kas lemia pergalę? Vien žodis "konkursas" ir poezija man kažkaip nesiderina, nelimpa. Kokie atrankos kriterijai – nuotaika, subjektyvi nuomonė, įsiminęs veidas, girdėta pavardė... Juokauju, aišku. Bet rimtai juokauju. Tikiu, kad yra profesionalų, kurie, anot G. Beresnevičiaus, sugeba pajusti iš pirmo žvilgsnio, kas yra kūryba, kas ne. Tačiau kai reikia iš penkiolikos panašaus lygio autorių atrinkti vienintelį, o jei dar tie literatūrinės regos receptoriai subjektyvizmo šviesos atbukinti... Tikrai nepavydžiu literatūrinių konkursų komisijoms ir jas užjaučiu. Jų uždavinys bjaurus ir nepavydėtinas. Pačiam, kaip filologui, tenka susidurt su vertinimo problema – pikčiausiam priešui to nelinkėčiau.

Pasakysit, kad neturim už konkursus tobulesnių priemonių. Ten visi lygūs (bent sąlygiškai). Štai ir visa Europos Sąjunga vien konkursais gyva. Nori paramos – rašyk projektą, siųsk į konkursą. Bet juk eilėraščio, kaip aguročio, darže neužauginsi, kilogramais nepasversi. O gal ir savotiškai šmaikštu būtų – eilėraščiai pagal eurostandartus.

Nenorėčiau gilintis į kūrėjo amatininko problematiką. Tai amžina, klaidi, bet jau kita tema. Verčiau grįšiu prie rankraščių, kurie vis dar pelija. Ir ne tik mano, bet ir daugybės kitų autorių stalčiuose.

Ne kartą šie tekstai trumpam ištraukiami į šviesą nešantis į kokį literatūrinį vakarą ar dalyvaujant kokiame pogrindiniame projekte. Tada nuo jų rūpestingai nuvalomi pelėsiai, jie net ima švytėti. Kažkurį eilėraštį kažkas nusirašo į bloknotą, kažkas priėjęs tyliai pasako – čia viskas taikliai, būtent taip, kaip yra, kaip pats jaučiu. Ir, be abejo, neapsieinama be klausimo – o kur knyga, tai vis dar neišleidai? Taip ir norisi parodyt pelėsių žymes tarp eilučių. Taip ir norisi paironizuot – tai vis dar?.. tai gal jau neišleidau...

Kiekvienam laikotarpiui savi eilėraščiai. Įdomu, kaip atrodytų po kelių dešimčių metų žilstelėjusio plauko poetas, pristatinėjantis savo pirmąją iš paauglystės laikų eilėraščių sudarytą knygą. Tikriausiai gan graudžiai. Nenorėčiau, kad šis pašmaikštavimas virstų realybe.

Tad kaip vis dėlto pasiekti tą plačiąją auditoriją, kaip prasimušti į literatų gretas. Be abejo, yra leidyklos, kurioms lyg ir reikėtų naujų tekstų, naujų "žvaigždžių", tačiau, atrodo, jos tenkinasi tik autoritetais, o ir tie patys dažnai iškeičiami į vertimus. Duokdie, kad klysčiau, kad leidyklos iš tiesų lauktų naujų autorių. Jei taip yra, tai gerbiami leidėjai, apsižvalgykite aplinkui, pastebėkite vieną kitą eilėraštį, praslystantį periodikoj, pavartykit almanachus, dalyvaukit jaunųjų kūrėjų literatūriniuose skaitymuose. Esu tvirtai įsitikinęs, jūsų rizika pasiteisintų. Juk retas iš jaunų, talentingų, bet dar nežinomų kūrėjų išdrįs akiplėšiškai lįsti į akis ir teigti, kad štai jo kūryba yra tokia puiki, o jis esąs toks genijus. Vargiai. O kam nors reikia tai pastebėti.

Tikriausiai tūlas leidėjas atsikirstų – kodėl naujieji autoriai patys nesugeba pakovot už savo kūrybą, kodėl nešturmuoja leidyklų, kodėl nepateikia savo kūrybos taip, kad visi išsilydytų ir atvertų pinigines bei spaudos lankus, kodėl galų gale neparašo tokių kūrinių, kuriuos perskaitytų trys milijonai lietuvių – įskaitant kūdikius ir neprimatančius senelius? Bet pripažinkim – argi tas jaunas poetas, konkursų pralaimėtojas, autsaideris, autoritetų subjektyvumo nustumtas į paribius, drįs su savo oficialiosios literatūros versijos neatitinkančia poezija akiplėšiškai brautis pro leidyklos, tos paskutinio teismo įstaigos, duris. O kai vis dėlto išdrįs, kažkodėl kyla bjaurus įtarimas, kad nebus ten laukiamas. Taip pat trys milijonai niekada neperskaitys knygos, kurios nėra knygynuose.

Gal ir per daug skambiai, bet teigčiau, jog atiduoti tokio autoriaus kūrybą pelėsiams būtų tiesiog nusikaltimas. Nusikaltimas auditorijai, kuri galbūt jau senokai pavargusi nuo visuotinai pripažintos literatūros versijos ir ištroškusi ko nors naujo, alternatyvaus, bet tikro.

Taip pat ir autoritetai, jei būtų mažiau arogantiški ir objektyvesni, galėtų rimčiau pažvelgt į vadinamuosius paribius, nes šie bet kuriuo momentu gali pasirodyti besantys pačia šerdimi...

Aš neabejoju leidėjų gebėjimu atskirti grūdus nuo pelų. Suprantu, kad tikrasis auksas ir pelenuose žiba. Bet norint tą auksą pasiekti yra būtina tuose pelenuose gerokai pasirausti. Jei to bus bijoma, ir toliau tenkinsimės eurostandartiniais vertimais bei autoritetų diktatūra.

O pelėsių tvaikas ir toliau sklis per Lietuvą. Kol galiausiai neapsikentę kūrėjai, pamiršę meno prigimtį, lyg kokie ūkininkai runkelius, suveš tuos savo rankraščius prie leidėjų durų, suvers į krūvą manydami – tegul ir gerbiamiems leidėjams pakutena nosį šis tvaikas, tegul ir jiems krūminius apsemia. Tačiau net po tokios – šventvagiškos – akcijos vargu ar kas pasikeistų. Matyt, tik pats rašantysis gali justi pelijančių rankraščių tvaiką. Ir nuo to jam tikrai ne geriau.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


6415. Taukas2003-09-16 04:36
Apie ka cia?

6431. Lorca2003-09-16 11:51
O juk čia galėjot įdėti savo kokį papelijusį rankraštį,vietoj šitos dejonės:)

6481. Internetas2003-09-17 09:16
Galiu priglausti visus jūsų pelijančius rankraščius. Priimu bet ką. Suteikiu galimybę išgirsti skaitytojų atsiliepimus.

6539. doxa2003-09-18 10:50
kiek galima verkshlenti? o sako dregme labai itakoja pelijimo procesa. taigi liekime "asharas" kuryboje, o ne parime prie rankrashciu.

6698. varna2003-09-24 12:03
pelesiais trenkia nuo autoriaus. nepatinka eurostandartai? tai iveskime-grazinkime GOST`us (jauniems skaitytojamas: GOST - gosudarstvennii standart). koktu nuo tu visu zliumbimu! jauniems architektams, muzikantams, menininkams ir t.t. visada ir visur buvo sunku prasimusti. bet tai naturalu, ne? tad prie ko cia taip nekenciami jumis eurostandartai? zodis "konkursas" nepatinka? o kas patinka? gal "blatas"? jeigu atvirai, skaitai ir kraupsti. kas tikrai gabus - su laiku prasimus, o tokie kaip Rimkevicius ir nusisluosti savo siknos patys nesugeba. ne, ne pelesiais trenkia. kai kuo stipresniu.

Rodoma versija 23 iš 24 
14:30:58 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba