ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-06-05 nr. 703

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

JERZY STEMPOWSKI. Neskubraus praeivio užrašai (20) • LAIMANTAS JONUŠYS. Apie antrąją Lietuvą (154) • JONAS SERAPINAS. Renku veidus (44) • Laimantas Jonušys. Literatūra kaip ideologija (10) • MARIUS IVAŠKEVIČIUS. Mano Skandinavija (10) • AUDRONĖ ŽUKAUSKAITĖ. Heideggeris būtinosios ginties ir būties klausimu (52) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Negeri abu teptuko galai (14) • RENĖ KALANDIJA. Poezija (1) • JUSTINAS KUBILIUS. Pabaigos pažadas (2) • SIGITAS PARULSKIS. Prietemoje (44) • Santaros-Šviesos konferencijos programa (3) • Juozas Šorys. Trys minutės tylos: sidabrinis laukas be takų (13) • VYTAUTAS VYČAS. Tarnauju Tarybų Sąjungai (1) • MICHAEL JOHNSON. Tiesioginiai barbaro Konano palikuoniai (63) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXVI) (3) • Geteborgo knygų mugė 2005laiškai (19) •

Trys minutės tylos: sidabrinis laukas be takų

Po albumo "Močia" išleidimo folkloro grupės "Atalyja" lyderius EIRIMĄ VELIČKĄ ir GEDIMINĄ ŽILĮ kalbina

Juozas Šorys

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gediminos Šalkauskaitės nuotrauka

– Kaip grupė gyvuojate nuo 1998 m., 2000 m. išleidote pirmąjį kompaktinį diską "Atalyja", šiemet – "Močią". Kaip apibūdintumėte šį albumą, jo idėją, koncepciją?

E. V.: Tai folkrokas, lietuvių liaudies dainų išdailos, aranžuotės pasitelkiant roko muzikos išraiškos priemones. Didžiausią prasminį krūvį, kaip ir pirmajame diske, turi sutartinės ir kalendorinės dainos. Šį albumą kūrėme gana ilgai, žinoma, tuos ketverius metus nedykaduoniavome, bet, ko gero, tokia muzika greitai "nepasidaro". Nors mūsų tarsi ir mokytojai latvių grupė "Ilgi" per tą patį laiką "iškepė" tris albumus...

– Kuo muzikos arba folkloro perkūrimo požiūriu pakito jūsų braižas?

E. V.: Kai įrašinėjom albumą – dainos rasdavosi viena po kitos. Dainą "išnešioji", pamanai, kad jau laikas ją groti, imi krapštinėtis, kompiuteriu ieškoti sąskambių ir sprendimų. Iš pradžių net neatrodė, kad grojami "gabalai" susiklostys į visumą, nebuvo aišku, kaip jie turėtų "sulipti", nes atrodė, kad visi kūriniai labai skirtingi.

G. Ž.: Jaučiasi, kad atskirų grupės žmonių – mano, Eirimo ir Ernesto Jepifanovo – muzikavimo kryptys skirtingos, ir manėme, kad visa atrodys gana eklektiškai. Ta požiūrių įvairovė albume niekur nedingo.

E. V.: Savitai albumą nuspalvina Ryčio Ambrazevičiaus aranžuota kompozicija – karo daina "Bajorai". Tad viso labo esame keturi naujojo albumo aranžuotojai.

G. Ž.: Manau, kad per tuos metus grupė neprarado kūrybinių galių, grojimo stilius plėtojasi. Albumo dizainą irgi sukūrėme savo jėgomis – Gedimina Šalkauskaitė darė viršelio fotografiją, su Indre Umbrasaite kūrė dizainą. Jos su Audrone Pociute, Darute Matulionyte – mūsų moteriškoji vokalo jėga, be to, grupę sustiprino Ugnius Keturka (gitara).

– Vis dėlto kaip renkatės jums priimtinus folkloro kūrinius, kokius jo sluoksnius maga absorbuoti, interpretuoti? Ir kaip šie jūsų "tvirkinamieji" veiksmai atrodo dabarties folklorizmo situacijoje?

G. Ž.: Kiekvienas žmogus, manau, renkasi pagal savo sampratą ir polinkius. Bet esmė yra ta, kad mūsų grupė yra išaugusi iš folkloro sąjūdžio. Gal rasis tokių grupių, kurios ieškos ir darys kažką egzotiško, bet tarp mūsų daugelis yra dalyvavę folkloro ansamblių veikloje, kartu švęsdavome kalendorines ir kitas šventes. Pavyzdžiui, pamatinę albumo dainą "Močia" grojame jau kelerius metus, tik sprendimą dėl jos konceptualesnio panaudojimo priėmėme ne taip seniai, tada, kai susiklostė netikėtesnės jos pateikimo idėjos. Dainos pasirenkamos įvairiai – kartais naujai išgirsti dainą, kartais ją tarsi nešiojies savy ir galvoji, kad su ja kažką reikia padaryti, nes patinka tekstas, melodija, tada ieškai nenuvalkioto muzikinio sprendimo.

– Vis dėlto dominuoja sutartinės, atpažįstamas dainuojamasis folkloras ir įšoka lyg ir paikokas žaidimas "Dūda"... Kaip tada derinate gilesnius folkloro klodus su tarsi ir talaluškiniais, pramoginio pobūdžio opusais?

E. V.: Lyginant su pirmuoju disku, nevengiame ieškoti populiarumo, lengvumo, sąskambių su amerikietiška soulo ar šiuolaikine anglosaksų popmuzika.

G. Ž.: Koncertuose matome, kad sutartinių krūvis jaunimui yra per daug sudėtinga muzika, ne visiems priimtina, todėl ją tarsi ir palengviname. Gerai sutartinei, apskritai gerai muzikai pateikti reikia sukurti ir lengvesnį kontekstą. Taip pat ir tam, kad išplėstume klausytojų būrį.

E. V.: Ir stilistinė skalė antrajame albume yra platesnė, nes, pavyzdžiui, imame ir A. Juškos užrašytą dainą "Du jaunu broleliu", kuri akivaizdžiai mažorinė, todėl prie jos dera ir popmuzikos, ir soulo sąskambiai. Kita vertus, yra pora dainų, kuriose pasitelkti sunkiojo roko estetikos principai. Naudojama ten net iškraipyto garso gitara, kuri išplečia stilistines galimybes.

– Kokią matote grupės vietą modernios, su folkloru susijusios muzikos kontekste?

E. V.: "Ugnėlakis", susijungęs su "Kūlgrinda", sukūrė "Žalvarinio" projektą, regis, naujoji grupė taip ir vadinasi. Yra buvę bandymų susieiti folklorininkams ir džiazo muzikantams, panašų dalyką inicijavo Antanas Fokas. "Keisto folkloro grupė" apskritai nenaudoja elektrinių muzikos instrumentų, vadinamosios sunkiosios roko artilerijos, jie stengiasi eiti iš paties folkloro ir išsiversti akustiniais instrumentais. Mūsų sumanymas buvo naudoti ir roko priemones.

G. Ž.: Grupės vieta priklauso nuo kolektyvo kokybės. Nuo to, kaip muzikantai sugroja, vokalistai sudainuoja. Kaip pavyksta įtikinti publiką, kūrinį atlikti patraukliai, įdomiai. Kiek sugebame praplėsti folko naudojimo Lietuvos muzikiniame gyvenime ribas.

E. V.: Be abejo, svarbios ir stilių jungties patirtys.

– Spaudoje, koncertų programose esate pristatomi kaip folkroko, neofolkloro grupė, pasitaiko dar visokių variacijų. Kas tiksliausiai pataiko?

G. Ž.: Dabar, kai grupėje mušamaisiais groja Salvijus Žeimys, galime drąsiau vadintis folkroko grupe. Jo "kietas" grojimas ir visą grupę labiau pastūmėja į tą pusę, kad labiau stilistiškai išsigrynintume. Į folkdžiazą netaikome.

E. V.: Nors improvizacinio elemento esama. Pavyzdžiui, Ernesto fleitos improvizacija dainoje "Lietus", Gediminos vokalo pasažai. Žinoma, į džiazo stilistiką nepretenduojame, to reikėtų specialiai mokytis.

– Man regis, antrajame albume "Atalyjos" muzikavimas labiau koncentruotas, logiškiau pagrįstas, prasmės, sąskambių dermės ir pasaulėjautos darnos požiūriu stipriau įkrautas, tarsi klampesnis, labiau prisodrintas.

E. V.: Gal tokį įspūdį sukelia grupės grojimo patirtis, kokybė, atsiradusi per keletą metų. Susigrojome, geriau jaučiamės ir studijoje, ir scenoje. Net laiko įrašant šį albumą mums prireikė perpus mažiau.

– Poslinkiai pastebimi ir skambesio, garso formavimo aspektu.

G. Ž.: Kai Salvijus profesionaliai mušamaisiais įgrojo, kai padarėme ritminį pamatą, albumas "sulipo", be to, jau išmokome studijoje įrašinėti kankles, dūdmaišį...

– Kuo jums svarbus ir prasmingas albumo pavadinimas – "Močia"?

E. V.: Apie kūrinių pavadinimų rinkimąsi būtų galima rašyti detektyvinius romanus. Jei randasi stiprus pavadinimas, diskusijos būna ne prastesnės nei Seime, kartais ir daiktai skraidžioja. "Močios" moteriškoji, motiniškoji koncepcija formavosi skausmingai, nors dabar, kai jau turime albumą, atrodo, kad kitaip ir būti negalėjo. Norėjome ryškaus, įsimintino pliūpsnio, galinčio būti albumo vizitine kortele, šiek tiek smogiančio, šokiruojančio. Viena iš gal pusės ryškių albumo dainų – "Močia", todėl ir pasirėmėme trumpu, aiškiu, gal ir kiek drastišku įvardijimu. Buvo nepritariančių balsų, esą tai iš paauglių žargono, nepagarba moteriai, kad žodis asocijuojasi su pagrindine kompiuterio plokšte.

G. Ž.: Močia turi sąsajų su Deivės kultūra. Šio žodžio mitologinis, istorinis, semantinis klodas turi atitikmenų daugelio tautų kultūrose. Kita vertus, pavadinimas nenusaldintas, ne kokia motinėlė... Močia – stipri moteris, tvirtai stovinti ant žemės, mokanti apginti vaikus... Taip pat sakom, kad močia – pirmiausia tradicija, į kurią atsiremiam. Tai kalba, mitologija, tautosaka, tai, iš ko nuolat pasisemiam išminties, ką vis iš naujo bandom suprasti ir interpretuoti.

E. V.: Močia – indoeuropietiškas žodis. Sanskrite tai mata, latviškai matė, vokiškai die Mutter, Sigito Gedos latviškų dainų vertimuose – motė.

G. Ž.: Be to, yra latvių Žemės Matė, Vėjo Matė...

– Latviai turi kone visas įmanomas gamtiškas ir dieviškas sferas globojančias Mates... Ir albumo viršelio nuotraukoje irkluoja galinga Ignalinos ežerų močia...

G. Ž.: Gedimina ten specialiai nuvažiavusi darė šią nuotrauką. Vandenį, marias pasirinkom kaip simbolinį pirmapradiškumo žymenį. Močia vandeny... Iš baltų ir kitų indoeuropiečių mitologijos žinome apie marių vidury esantį vėlių kalnelį. Per vandenį ateina – pirmapradiškumas slypi vandenyse. Arba: pribuvėja iriasi valtele, gaudo žuvytes, sugauna mažą vaikelį. Pradžia ir pabaiga – mariose, ir tarsi visas žmogaus gyvenimas jomis įrėmintas.

E. V.: Kai reikėjo pagrįsti "Močią", ėmiau naršyti smulkiąją tautosaką. Radau labai stiprių mįslių, patarlių, priežodžių su močia. "Močios mušimas – sviestu tepimas" (LKŽ) turi etinį atspalvį, kad mamos ranka blogo nelinki. Arba: "Močios dūžis – sviesto gniūžis", "Tėvo juosta nesujuosiama, brolio žirgas nepavejamas, močios skrynia nepakeliama " (kelias, vėjas ir žemė). Močia – žemė, iš kurios mes visi kilome.

– Žemės ir vandenų mitologemos – semantiškai lyg ir netolimos, bet ne tapačios.

G. Ž.: Vis dėlto albumo epigrafu pasirinkome mįslę "Sidabrinis laukas be takų" (marios, vandenys). Pabrėždami vandens motyvą.

E. V.: Vanduo, marios yra ir dainoje "Močia": "Močia motinėle, / Kas ten mariose, / Kas ten marytėlėse..."

– Ne veltui juokaudami mergytes lietuvytes kartais pravardžiuojame marytėmis...

G. Ž.: "Ant balto plūdelio plūdinėjo vidury marelių..." Iš baltų mitologijos žinoma, kas yra vidury marelių – baltas akmuo, ant kurio naktį miega Saulė (pagal latvių tautosaką), arba vėlės susirenka vidury marelių. Jose ir paskandų pasaulis, iš kurio ateina rytas ir nauja diena.

E. V.: "Eglės žalčių karalienės" balta puta – tos mitologemos variacija.

G. Ž.: Dainoje ne puta, o plūdelė. O plūdelė aukštaitiškai, rodos, yra lelija, kaip išsiaiškinome, nors dainos (ar sakmės?) tekstas ir aptrupėjęs.

– Kaip tie dalykai vizualiai atsispindi?

E. V.: Meniškai raiškiausiu būdu. Kai po ilgų vidinių batalijų nusprendėme, kad geresnio pavadinimo nerasime, Gedimina Aukštaitijoje ėmė ieškoti mūsų idėją išreiškiančios močios valtyje. Klausinėjo kaimo žmonių, buvo nurodyta keletas sodybų, bet vis kliūtys... Galop teko pasirinkti eilinę moteriškę, ji buvo apgaubta austine mėlyna gūnia. Ir jos išplaukė į atvirus ežero vandenis. Gedimina pasakojo, kad ežere pakilo vėjas, ir staiga ta moteris atsivėrė visa savo rūstybe. Ėmė sparčiai irkluoti, ir iš jos sklido nenusakoma didybė ir jėga. Taip eilinė aukštaitė tapo močia vidury jūrelių.

iliustracija
Gediminos Šalkauskaitės nuotrauka

– Jei kilo audra, radosi tikra išgyvenimo situacija.

E. V.: Todėl ir nuotrauka nepaprastai vykusi.

– Visa esybe irkluojanti močia, o ežere atsispindi jos šešėlis.

G. Ž.: Šešėlis lygiavertiškai išreiškia paskandų pasaulį, šiapus ir anapus. Ir prie to labai dera epigrafas. Jis ir poetiškas, ir gilus, ir šiuolaikiniam žmogui suprantamas.

E. V.: Iš tiesų kodėl vertinami japonų trieiliai haiku arba dzeno koanai, o mes patys taip menkai remiamės ar įžvelgiame savosios smulkiosios tautosakos gelmes?

– Jei prabilai apie Rytus, tai koks albume jų dvelksmo lyginamasis svoris?

E. V.: Geografinės orientacijos su šiuo albumu nepakeitėme. Pirmajame albume užuominos į tai – panaudotas vienas kitas indiškas instrumentas. Antrajame ši kryptis net paryškėjo, nes Ernestas trejetą kartų lankėsi Indijoje, susirado bambukinės fleitos, kuri Šiaurės Indijoje vadinasi bansuri, mokytoją.

– Kaip atsikirstumėte tiems, kurie dėl įvairių šalių instrumentų naudojimo ir kitų kultūrų citatų jus apkaltintų eklektiškumu?

G. Ž.: Tiesiog grojam tai, ką sugalvojam, ką norim ir kaip išeina. Tai, kas mums gražu, ir tai, kaip dabar galim sugroti. Mūsų žmonės ieškojimų kely, kažką išgyvena, atranda gyvenime. Radę suneša į vieną vietą – "Atalyją". Ir iš to vėl kažkas naujo gimsta. Albume yra ir indiškų, ir Šiaurės Europos, ir pietietiškų, ir įvairių kitų muzikinių motyvų, kurie kyla iš grupės narių patirties.

E. V.: Kita vertus, negali kurti nebūdamas atviras tam, kas vyksta pasaulyje. Jei apsiribosi, apsistatysi kinų siena arba stengsiesi išlaikyti nepaliestą puristinį grynumą, galų gale idėjos baigsis, stovintis vanduo ims rūgti ir švinkti. Klausydamas ir jausdamas, kas dedasi įvairiose žemės platumose, iš tiesų tegali išlikti savimi. Turtindamas ir plėsdamas savo vidinį pasaulį.

– Jei taip, tai koks būtų jūsų santykis su vadinamąja world music?

G. Ž.: Manau, kad mūsų grupė patenka į šį formatą.

E. V.: World music yra pernelyg platus apibrėžimas, ir į ją daug kas telpa.

G. Ž.: Net autentiškai atliekamo folkloro ten galima rasti.

E. V.: Muzikos parduotuvėse Kelne, Drezdene yra world music lentynos su viso pasaulio folkloru: ir kinų, ir amerikiečių, ir afrikiečių. Manau, "Atalyjos" albumas tas lentynas tik papuoš ir reprezentuos Lietuvą.

G. Ž.: Svarbu, kad moderniosios muzikos srityje Lietuvoje darytume tai, kas kyla iš tradicijos, kas suteikia jai naujų spalvų, naują skambesį. Europiečiams tai įdomiau, nes pamato ir pajaučia mus kitaip.

E. V.: Kita vertus, autentiškojo folklorizmo banga, užliejusi žmones Atgimimo metais, nebėra tokia galinga, daugelis kalba apie jos atoslūgį. Norėdami, kad vis dėlto baltiškosios kultūros ženklai funkcionuotų postmodernioje XXI amžiaus kultūroje, turime rasti gyvas jos modifikacijas, kurios turėtų jėgų tarpti visuomenės gyvenime.

G. Ž.: Svarbu, kad būtų žmonių, kurie baltų kultūros medžiagą minkytų, permąstytų, rastų dar neišeksploatuotų ženklų, simbolikos, jausenos. Tarkim, sutartinių melodika, ritmika – labai seni mūsų protėvių palikti prasminiai ženklai. Permąstydami juos galime naujaip aktualizuoti.

E. V.: Ir kurti ta dvasia.

– Matyt, tai vienas iš veikimo būdų, kad baltiškoji pasaulėjauta ir būsimajame, klajokliškame ir mišrūniškame, pasaulyje neišsivadėtų.

G. Ž.: Pavyzdžiui, man patinka, kad panašios krypties latvių postfolklore esama daug baltų mitologijos elementų. Dažnai pagalvoju, kad norėčiau groti baltiškąjį roką. Nežinau, kaip tai atrodytų, bet keltiškasis rokas skamba gerai. Šiuo metu baltiškojo roko beveik ir nėra, muzikantai bando kažką kopijuoti... Gerai būtų, jei rokas įgautų baltų kultūros prasmines atramas, pasaulėjautą, intonacijas.

E. V.: Beje, Gedimina yra padariusi videofilmą, kuriame panaudoja paskutinę albumo sutartinę "Gervelė", meistriškai aranžuotą Ernesto. Ji su išmone sužaidė laiko ženklais, skausminga ironija. Iš kino archyvų fondų ėmė dokumentinius rugiapjūtės vaizdus – moterys pjauna dalgiais (rugių pjovimo su pjautuvais kadrų nepanaudojome), pereinama prie kombainų, sovietmečio vaizdų...

– Ar moterys tuose kadruose "močiškos"?

E. V.: Tiesiog moterys... Paskui, aišku, į pirmąjį planą išlenda kombainininkai, ir ritmiškai dunksi fonas su "Lioj lylia ka gervela", ir gerklingas demagogiškas diktoriaus balsas permuša sutartinę: "Pjovėjai nepaliks laukuose nė vienos varpos, neleis išbirti nė vienam grūdui!" Žaismingas, sarkastiškas, skausmingas šių vaizdų pateikimas – kaip priešprieša natūraliai gamtiškai (ar ekologiškai) pajautai, kuria rėmėsi vien tradicinėmis vertybėmis "kvėpavę" žmonės.

– Nežinau, ar sąmoningai albumo struktūrą sudaro dvylika "gabalų" – kaip tam tikras pasaulio modelis, užbaigtas ciklas, gal su aliuzijom į dabar paplitusią metinę dvylikos mėnesių sistemą – kartais man panašią į išplėtotą, bet kažkur metagalaktikose įstrigusią dvylikapirštę žarną... Be to, mitologiškai reikšmingų skaičių pozicijose – išskirtinės albumo dainos: 3) "Močia", 4) "Lietus", 12) "Gervelė".

G. Ž.: Ilgai diskutavome, kokia tvarka sudėti dainas. Gal "Močia" skambesiu "kiečiausia" albumo daina. Pirmosios jos be konteksto negalėjome dėti – trečioji pozicija pasirenkama stipriam "mazginiam" opusui pateikti.

– Nors amerikiečiai dažnai stipriausią dainą deda būtent albumo pradžioje.

G. Ž.: Įvairiai daroma. O "Gervele" užbaigėme todėl, kad jos nuotaika ir daugiareikšmė, ir minoriška...

E. V.: Galima sakyti, kad jos atlikimas – muzikinis daugtaškis, skausmingas ilgesys to, kas niekad nebegrįš. Jos nuotaika kaip vaikystės ar gamtos, kuri vis labiau urbanizuojama, atminimas.

G. Ž.: Vis dėlto paskutinės dainos parinkimas – visada pozicija.

E. V.: Sudarant albumą ar statant namą, matyt, ima veikti bendri dėsningumai – simetrija, proporcijos, intuicija. Taip atsitiko ir su minėtaisiais mitologiškai svarbiais skaičiais. Be to, svarbu instrumentų skambesio įvairovė, tonacijų kaita.

– Įspūdingoji albumo pabaigos "Gervelė" man susisiejo su neseniai naršyta medžiaga apie Norbertą Vėlių ir jo beveik rituališkai mėgta daina "Lek gervelė". Abiejose visuotinumo ir laikinumo "pjovimasis".

E. V.: Kultūrinės ekologijos, kai kurių gamtos motyvų, paukščių (gervės) simbolių atspindžiai muzikoje nėra naujiena, pavyzdžiui, tai aptinkama ir Algirdo Martinaičio "Cantus ad futurum".

– Manau, kad giliausių, mįslingiausių baltų kultūros sluoksnių, simbolių naudojimas dabarties kūryboje sietinas su nemenka atsakomybe.

G. Ž.: Aišku, kai naudoji švenčiausią dainuojamojo folkloro klodą, visada jauti atsakomybę, prie to norisi prisiliesti kokybiškai, gražiai, švariai. Kad nenuvertintume ir šiaip nepakankamai iškeltas mūsų kultūros vertybes. Kartais atrodo, kad lietuviai neįvertina savo kalbos, tautosakos, to palikimo, kurio nebeturi kai kurios gausios ir turtingos tautos.

E. V.: Tai, ką darome, nėra autorinė kūryba – šovusių galvon meninių fantazijų ar ekspresyvių priemonių beveik negali naudoti, nes imi liaudies dainą ir analizuoji, ką ji diktuoja. Tarsi ir neautorinė kūryba, kylanti iš gilumos ar nužengianti iš aukštai. Beje, su "Gervele" taip ir buvo – Ernestas ją aranžavo per keletą valandų Maskvos Šeremetjevo oro uoste, skrisdamas iš Indijos. Daina nužengė į jo sąmonę, ir teko ją užrašyti.

G. Ž.: Kartais tiesiog ieškai motyvo – mirties, žemės, lietaus. Ieškai dainų, kuriose tie vaizdiniai atsispindėtų. Pavyzdžiui, norėtųsi švariai painterpretuoti sniego motyvą.

– Panašiai kaip žinomieji Smilos potyriai, tai galėtų vadintis "Gedo sniego jausmas"... Beje, būdamas lėtų pėdų žemaitis, išklausęs "Gervelę" ir tarsi visą albumą, neskubėjau išjungti grotuvo. Pakėlęs akis pamačiau, kad elektronikos skaičiukai tebebėga, bet sklinda tyla. Slaptas trekas! Trys minutės tylos. Paskui tylos paslaptis sušnaro lietumi, kanklių garsais, Gedo balsu ir tryliktąja daina. Kas tai – naujo ciklo pradžia?

G. Ž.: Pirmiausia esame "Atalyjos" grupė, turėjome kažką padaryti su lietumi. Po tylos – lietus ir pagal sumanymą visai kitokia daina. Po tragiškos "Gervelės" liūdno galo – tyla, naujas lietus, ir vėl kažkas iš naujo atsiranda. Nauja pradžia. Manau, tai viltingas akcentas ir paprasta pabaiga. O daina būtent apie sukūrimą. Ten irgi yra baltas akmuo, iš kurio išsilieja marios. Marios kaip pradžios motyvas.

– Tarsi ir suveržiantis albumo prasminius akcentus.

G. Ž.: Esu pastebėjęs, kad kai kurie pažįstami labai vertina, pavyzdžiui, grigališkąjį giedojimą kaip didelį europinės kultūros pasiekimą. Arba Renesanso ar ankstyvųjų viduramžių dvibalsį ir daugiabalsį giedojimą. Tačiau jie kaip lygiavertės vertybės nesugeba pastebėti dzūkiškosios monodijos, sutartinių unikalumo. Juk tai didelės kultūros pasireiškimas, vertas išskirtinio dėmesio. Aišku, mūsų etnomuzikologai tai suvokia, bet daugelis žmonių tokios muzikos neįvertina, neįžvelgia jos grožio.

E. V.: Esą tai dar ne kultūra, tik ikimuzikinės kultūros faktai.

G. Ž.: Taip reiškiasi žmonių ribotumas. Kai kam ir Rytų muzika neatrodo muzika. Kaip kitados japonų poezija Europoje buvo nesuprantama, nes neatitiko Vakarų civilizacijos kanonų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


17730. Ahoi2004-06-07 14:09
Tai, ka daro Atalyja- fantastiska. taip ir toliau.

17761. Akustika :-) 2004-06-07 17:10
Jei ne šis pristatymas, tai ir nežinočiau, kad jau išleistas naujas "ATALYJA" kompaktas. Ieškosiu ir klausysiuosi. Ypač tos tylos. Labai suintrigavo. LABAI.

17770. Jons2004-06-07 17:48
Straipsnis, kap pristatyms yr gers. Tėk aš nuoriečiuo ka Šuorys daugiaus šnekieto, o ne šnekinto.Kor pats Juuzops pasėdiejė, tasgaties.

17779. muzikos megėja2004-06-07 20:27
Buvo puikus koncertas per "skamba, skamba kanklės". Labai gaila, kad organizatoriai neleido "Atalijai" sugroti viso repertuaro.

18109. Kamertonas :-) 2004-06-12 11:18
ATALYJA galėtų dažniau skambėti ir per įvairias radijos stotis. Tikrai verta jos klausytis.
O kalbinimas - puikus būdas parodyti mintis ir planus tų, kurie svarbūs kultūrai, bet patys neketina apie save rašyti. Man labiau patinka, kai kalba pats žmogus, o ne koks X ar Y sapalioja apie jį. Todėl visada su malonumu skaitau J.Šorio publikacijas, kur jis kalbina. Žinoma, laukiu ir paties straipsnių (jų, Jonai-17770, tikrai yra).
Beje, kompaktas "Močia" jau pardavinėjamas. Tad imikite jį ir...klausykit.

18133. ponasniekas2004-06-13 00:18
pagaliau Lietuvoje turime kas prilygsta latviu Ilgji...

18139. naujas folkloras2004-06-14 08:56
olia olia-lia Lietuva, Lietuva tėvyne miegok toliau,tave užliūliuos toliau liūlia ,liūlialia Lietuva Lietuva ...Daugiau nieko kretinai

19119. Jis zino jei skaitys :-) 2004-07-07 19:29
aha kruta, ti su būgnininku teko bendraut, truputi žvairas

20349. Saulė2004-08-09 14:20
Šiandien nuo labo ryto klausausi "Močios" albumo. Širdy šviesiau nei lauke. Ačiū.

22688. bgkg;hl :-) 2004-10-10 18:29
išsiblaiwykit

22690. MMedis :-) 2004-10-10 18:31
perku referata apie Sigitą Gedą kaina iki 50lt.

30829. brzuszek :-) 2005-02-28 01:40
ja wymiekam przy Gerkit sveciai - jak potrafisz mi opowiedziec o czym jest ta piosnka to napisz -> belfegor@o2.pl ;]

32339. ornaament_ru :-) 2005-04-04 01:06
Atalyja yra super! tokio gero folko Rusijoj nera :( jei ka nors gali man pasiusti tekstai, buciau laimingas :)

Rodoma versija 22 iš 22 
14:29:59 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba