Pirmosios klasės keleivė

Rimvidas Jankauskas-Kampas. Juoda saulė. 1993

Ironiška, tačiau niekur anksčiau mintys apie būtį ir likimą, salas ir žemynus nepersmelkdavo manęs taip esmingai kaip pastarąjį pusmetį "Baltijos" traukinyje. Baltijos pajūris... Kiekvieną savaitę važinėju iš pajūrio į Lietuvos gilumą dirbti. Pajūris–Lietuvos giluma, Lietuvos giluma–pajūris. Jūra paleidžia ir vėl prisitraukia, išmeta ir vėl pasiima. Neminėčiau tos traukos, jei vakardieną (kaip įpratome vadinti artimiausią praeitį) nebūčiau važinėjusi iš Kipro salos centro prie Viduržemio krantų. Judėjimo į pajūrį ir iš pajūrio prasmė visose geografijose panaši, bet jūros pojūtis saloje ir žemyne skiriasi. Jūra ir sala yra vienis; vandens ir pasaulio perskyra suteikia salai rimties, nekaltumo ir tauraus vienišumo. Iš žemyno jūra suvokiama ne kaip vientisas, su žeme suaugęs kūnas, bet kaip savita mikroerdvė; užsimiršimo nuo kasdienybės vieta; pradžios ir pabaigos riba; išdžiūvusias krašto lūpas vilgantis šaltinis. Manyje dar itin gyvi salietės pojūčiai, todėl, riedėdama gimtojo žemyno traukiniu iš pajūrio ir atgal, tapatinuosi ne su traukinio ritmu, ką derėtų daryti patyrusiai keliautojai, bet su savo vidumi ir minties šuoliais – iš salos į žemyną, iš pakraščio į gilumą, nuo konkrečios "antraštės" į klampų "turinį". Keliones dažnai išgyvename ne kaip tikslą, o kaip pojūčių srautą, kylantį iš savistabos ir kelio monotonijos. Įprasti kelionių iš vietos į vietą akstinai – profesiniai ieškojimai, bendravimo įvairovė, miestų ir landšaftų magija, išvykimo–atvykimo laikas – tokio (vadinsiu, egzistencinio) judėjimo kontekste tampa nebesvarbūs. Kelionių akstinai yra tik antraštės, dažnai nieko bendra neturinčios su vidiniu keliautojos turiniu. Bandydama suprasti šį turinį kaip neatsiejamą Aš dalį, iš "klajoklės" neretai atvirstu į įsitempusią ir mąslią kelio pradžiamokslę, kurią iš minčių sapno pažadina griežtas traukinio palydovės "Jums laikas išlipti".

Nebegaliu paprastai ir lengvai, be slėgio smilkiniuoe keliauti po gimtąsias vietas, svajoti, žioplinėti, skaityti, megzti (kaip kadais darydavo merginos traukiniuose), grimzti į prisiminimus, žiaumoti gumą. Ir nenuostabu, raminu save, juk penkiolika metų nevažinėju traukiniu. Pagaliau penkiolika metų apskritai negyvenu Lietuvoje. Paradoksalu, kad, nebūdama Tėvynėje ir atvykdama tik su trumpa viešnage, jausdavausi kur kas "lengvesnė" ir labiau "vietinė", nei esu dabar – apsigyvenusi, įsidarbinusi, "nuolatinė" Lietuvos gyventoja. Tiesa (tai svarbu), po penkiolikos metų pertraukos Lietuvoje gyvenu dar neilgai – pusmetį. Tebesu persmelkta pirmųjų įspūdžių aštrumo ir savivokos neapibrėžtumo. Nedrįstu tvirtai teigti "aš čia gyvenu", "man čia patinka", "šito čia nesuprantu", "žmonės dabar čia atrodo tokie ar anokie" ir t. t. Mokykloje per lietuvių kalbos pamokas mus mokė vengti "negražaus ir skurdaus" žodžio čia. Dabar man tai reikštų vengti esmės. Buvimo čia ir dabar ilgus metus labiausiai trūko, o atsidūrus čia ir dabar sunku įvardyti, ko iš tikrųjų trūko, ko ilgėjausi, ar iš viso ilgėjausi. Pasirodo, emigracija gamina priešnuodį nuo ilgesio emocijų. Manau, kad labiausiai ilgimės dabarties. Štai čia ir dabar išgyvenamas lietuviškas oras leidžia pajusti, kaip stipriai jo ilgėjosi mano oda. Odos paviršiumi praslydo seniai "neliestas", spalvingas ir švelnus šiųmetinis ruduo. Stojo pilkšva ir permaininga žiema. Lietuviškų spalvų paletė po ilgos pertraukos atrodo akinančiai ryški. Aš nepamenu tokių spalvų. Ta – atsimenanti – buvau kita Aš, kuri prisiminimuose atkurdavo dar kitą – ankstyvos jaunystės Aš. Ragana patirtis moko, kad negalima pasitikėti tuo, kas atmenama: nei suvisam praėjusios epochos paveikslais, nei jaunystės praregėjimais, nei apskritai savo istorija. Bet kuri istorija yra sukurtas koliažas. Ištisus penkiolika brandaus gyvenimo metų svetur man atrodė (sakyčiau, vaidenosi), kad gimtosios vietos ir metų laikai, skonis ir kvapas, garsai ir spalvos išlieka gyva žmogaus viduje. Maniau, kad konkreti gimtųjų elementų netektis susilipdo į nepakeliamą ilgesio kuprą. Tačiau, gerai pagalvojus, labiausiai ilgimės nesulaikomos dabarties, tarnaujančios godžiai praeities šmėklai. Jausmas, kad praeitis laiko mus pasiglemžusi, mums gerai pažįstamas. Štai kodėl nė nesuvokdami šito laukiame kaskart naujos čia ir dabar akimirkos. Viskas kasdien yra nauja ir galutinai prarandama. Visa, net spalvos, gimtajame krašte man yra atradimas. Pro traukinio langą žiūriu į magiškai skriejantį ir tuo pat metu sustingusį Žemaitijos peizažą, kurio atspindys mano akies tinklainėje neaptinka kito identiško, kadais įsispaudusio, atspindžio. Kas yra prisiminimas? Atpažinimas širdies virptelėjimu. Atpažinę grožį virptelėjame, neatpažinę patiriame gėrėjimosi malonumą. Gimtinės grožis, jaučiu, man lieka neatpažįstamas. Manau, emigracija yra apgaulinga tamsa, iš kurios pavojinga išlįsti nelyginant Platono "olos alegorijoje". Oloje šešėlis ilgainiui virsta vieninteliu įmanomu vaizdiniu, o akinantis šviesos pasaulis reikalauja naujo pažinimo ir esmingai naujos žiūros. Dėl to pirmieji mėnesiai seniai neregėtoje Tėvynėje būna labiausiai sukrečiantys, trikdantys ir akinantys. Sukrečia ir trikdo pirmiausia tai, kad grįžusi į gimtąją aplinką paneigiu savo, kaip emigrantės, esmę. Stebuklingos technologijos, kuri vienu mostu vėl paverstų mane "vietine", nėra. Yra tik grįžimo faktas. Ką jis reiškia, suprantu tik čia ir dabar kaktomuša susidūrusi su "klasikinės" emigrantės drama ir mentalitetu, kurio taip pasitikinčiai kračiausi. Emigrantais reikėtų vadinti ne tuos, kurie išvyksta gyventi į kitą šalį, o tuos, kurie, praleidę svetur dešimtmečio epochą, sumano grįžti. Grįžęs emigrantas, nepaisant jos / jo kultūriškai turtingos patirties ir kitoniškumo, savo gimtojoje aplinkoje atrodo nepritapėlis, o neretai tiesiog infantilas. Labiausiai mane liūdina Tėvynės, kaip nostalgijos objekto, netektis ir sykiu užgimstantis suvokimas, kad nostalgijos iš viso nėra. Nostalgija – įsikalbėta liga, teigė Homeras, tyčia "trukdydamas" Odisėjui sugrįžti Itakėn. Sengraikiai, beje, nostalgiją sieja ne su grįžimu į Tėvynę, o su skausmu (alkos) dėl jos netekties. Skausmas emigracijoje pasireiškia pačia gryniausia romantika – viena nebūna be kita, viena sukelia kita. Ar tai turi ką nors bendra su gimtinės tikrove? Mažiau negu nieko. Žinoma, taip neatrodo, kol esi ne čia, o čia visa nustoja prasmės. Grįžusio emigranto gyvenimas virsta Atlantida. Tokių atlantidų šiuolaikinėje epochoje gausu. (Nestebintų, jei netrukus taip pradėtume vadinti ne tik vietą, bet ir laiką.) Migruojantis žmogus tampa taisykle, o ne išimtimi. Vis dažniau dingteli, kad nėra ne tik nostalgijos, bet ir emigracijos, kitų vietų ir tėvynių. Yra tik gyvenimo gausmas, kuris vienaip ar kitaip visados kupinas atlantidų. "Visureigių" migrantų rūšis, be vargo įveikiančių likimo, nostalgijos ir romantizmo duobes, vadovaujasi vieninteliu credo – "man visur gerai". Kartais pagaunu ir save žaidžiant su panašaus pobūdžio savitaiga. Tada būna dvigubai liūdna, nes suvokiu, kad drungnas, radikalesnį dialogą nutildantis "okei" užvaldo iš baimės pasiklysti. Klystkelio baimė verčia tenkintis tik regimais gyvenimo paviršiais, tik tuo, ką galime įvardyti skurdžiu globalistiniu "okei". Tų atlantidų, emigracijos mitų ir atspalvių esti daug, nes kiekvienas skirtingai grindžia išvykimo svetur koncepciją. Manasis "mitas", pasukęs neįmanomu keliu (grįžimo Tėvynėn linkme), bando susinaikinti ir atrasti prasmę judėjime. Ir ką gi atrandu, pasukusi Tėvynėn? Ogi kūno ir dvasios rungtynes dėl vietos, dėl grįžtamojo ryšio prasmės ir inercijos – pagrindinės egzistencinės tragedijos. Kad ir kur būtum – Tėvynėje ar svetur – visados kurį laiką lieki ten, iš kur išvykai. Todėl nedviprasmiškai bandau pagrįsti savo tylų teiginį, kad "niekad nesijaučiau didesnė salietė nei čia ir dabar, važinėdama Lietuvos traukiniais". Tuo pat metu sąmoningai vengiu žodžių "grįžti", "apsistoti", nes kol kas jie negali įvardyti slaptosios mano buvimo gimtinėje prasmės.

Tuos, kurie kartą palikę moka negrįžti, derėtų vadinti tikrais išminčiais. Emigranto esmė – niekur niekad negrįžti, o laikinas santykis su vieta – klajūno išlikimo sąlyga. Vis dėlto nevadinčiau savęs "klajojančios pasaulietės" vardu, nes mano judėjimo trajektorija ribota. Ji nusidriekė tarp priešingų ir netikėtai simetriškų polių – Viduržemio rytų ir Baltijos rytų. Mano gyvenimo laikysena tapo naivi "donkichotiška" priešprieša vietai. Donkichotiška, nes persmelkta bejėgiškos romantikos ir siekio pa-si-keisti. Pasikeisti tam, kad manęs būtų daugiau. Ne viena, o dvi. Tiek, kad galėčiau būti dviejose vietose iš karto – ir čia, ir ten. "Tiesk tiltus", – šypsosi bičiulė Chryso, išlydėdama mane iš salos. Tačiau tilto tiesimas yra praktika, o praktika reikalauja politikos. Aš – juokiuosi – pati esu praktika, politika ir tiltas, neturintis trečio, atsarginio, atramos taško. Trečiasis taškas yra nebent paties tilto centras... Įtariu ir žinau, kad migruojančiam žmogui pražūtinga užsisklęsti tarp dviejų vietų ir matyti tik jų viena kitą dengiančias išklotines – nebe skirtumus, o absurdiškus panašumus.

Matau dvi milžiniško politinio darinio periferijas – lietuviškąją ir graikiškąją, kurios vertina viena kitą pagal atvirkštinio žiūrono vaizdą. Taip, tai du tolimi pasauliai, dvi nesugretinamos laiko ir formos pajautos, šimtai kultūros skirtumų, tačiau esminį tebeįžvelgiu tik vieną: kuo šiauriau, tuo arčiau "barbaro" istorine prasme. Paprastas pavyzdys. Graikas, apimtas kvailiojimo ekstazės, degina uždirbtus pinigus ir daužo indus, paversdamas skaudžią akimirkos vienkartybę šukėmis ir pelenais; lietuvis neviltį išreiškia ne daiktiškai, o kūniškai, pasirinkdamas sąmonės slopinimą ir kūno žalojimą. Tačiau šįkart aš kalbu ne apie kultūrų, o apie migranto nepritapėlio ypatumus. "Baltijos" traukinio kupė girdėdama kapotą ir nekompromisiškai garsų žemaičių klegesį, mobiliojo ryšio signalus ir alaus skardinių maigymą, pamokslaujančius senukus ir mergiškas apkalbas, vaikų kaprizus ir pigų muzikinį "popsą", jaučiuosi kaip graikiškoje tavernoje. Ko gero, visas pasaulis yra graikų taverna su tuo pačiu valgiaraščiu, kuris išalkus kasdien atrodo naujas. Judėjimo prasmė – ne atrasti savo vietą tavernoje, o užleisti ją kitam. Judėjimo tikslas idealiąja prasme – tuštuma, kurioje naujumas yra ne kasdienybė, o tobulėjimas. Dažniausiai judėjimas būna savitikslis: sukurdamas tuštumą, joje ir užsiveria. Už kelis papildomus litus "palieku taverną" ir nusiperku tobulėjimo iliuziją – pereinu į pirmosios klasės vagono tuštumą ir tylą.