Iš mėlynųjų mansardų

Apie žmones

Šiaurės tautų tikėjimuose yra minčių, kad kai kurios tautos, gentys, žmonės buvo stačiai išaugę iš žemės!

Ir turėjo savo žeminius dievus.

Korane (11 s. 64 (61)) kalbama apie samudiečius ir jiems siųstą brolį Salichą. Jis taręs:

– O tauta mano! Garbinkite Alachą; nėr jums kitos dievybės, išskyrus Jį. Jis išaugino jus iš žemės ir įkurdino jus joje...

Įstabu tai, jeigu aiškiniesi be metaforų, kad išaugino. Kaip bulves ar agurkus!

Kates ir katinus. Ne "sukūrė", o būtent išaugino.

Rugsėjo 7, šeštadienis

Bulviakasis tarp girių

Parduotuvytė kaip kišenė, laukuose – balti bulvių maišai...

Jonas (traukia iš kišenės litus):

– Man chebra sudėjo. Siuntė atnešti. Du baltos, vieną "Gubernijos", sūrio...

Pardavėjas (Č.):

– Pala, pala! Pažiūrėsiu sąrašus. Tu man dar skolingas...

– Chebra siuntė. Ne aš. Keturiese ten laukia...

– Bet atėjai tai tu?..

– Aš savo atiduosiu. O čia – dalinta iš keturių.

– Nieko nebus.

J.:

– Dabar tu vaikštai ant dviejų, bet jei neduosi, tai gal reiks ir keturiom...

(Gręžiasi eiti.)

Č.:

– Grįžk, jau grįžk!

Kita chebra – pardavėjui:

– Tu leidi šitam šmikiui plukdyt savo žmoną per Nemuną. Ar nebijai, kad vidury upės jis gali išmest inkarą ir...

Č. (sunerimęs):

– Ir kas?

– Išdulkins...

J.:

– Jeigu aš norėsiu, tai bus ir be inkaro.

Chebra:

– O kaip?

– Taigi, kad vanduo Nemune nusėdęs. Mes galim išlipt ir stati...

Č. raunasi paskutinius plaukus nuo galvos. Jo žmona dirba kitoje parduotuvėje, anapus Nemuno. J. plukdo ir parplukdo – litas į tą pusę, litas – atgal.

– Labai rimta moteris, – sako J. – Dar skolingas jai šešiolika litų...

Beloruškinas

Buvo iš gudų, stribavo. Vieną sykį smarkiai vaikėsi Bendžerį...

Tai buvo po karo. Paskui Beloruškino sūnus dirbo vyr. buhalteriu, o Bendžerio dukra – paprasta buhaltere sanatorijoje.

Sūnus – invalidas, vežimėliu važinėjo, dabar sakytų – neįgalus.

Bet vaikelį buhalterei sugebėjo "užtaisyti".

– Pripumpavo, – sako J.

Kur dėsies? Reikia vesti, Bendžeris visai pasiuto.

– Su to Beloruškino kumeliu?

Vis vien. Dabar jau yra du sūnūs. Užaugę. Per dvidešimt metų Bendžeris gal du sykius leido vyr. buhalteriui slenkstį peržengti. Sėdi prie durų vežimėlyje. Senas, susmukęs.

Sūnūs "saugo" Lietuvos sieną – nuo baltarusių...

Beloruškinas seniai miręs, Bendžeriui arti šimto...

– Jonai! – šaukia jis šeštą ryto. – Eik bulvių išart!

– Ar aš durnas? – sako J. – Buvo susitarę aštuntai. Leisk pamiegot.

Kur čia bemiegosi, tiek metų turėdamas.

Laikraštis, kurį skaitau vasarą ("Druskonis")

J. paprašė nupirkti jam. 15 p. radau skelbimą:

Sodų g., prie koplytėlės, rasta dantų plokštelė su 7 dantimis. Tel. 51119.

Kieno ji galėtų būti?

Kokio nors dievulio ar diedulio?

Panemunėse

Ten, kur skardžiai, akmenys, medžiai, šaltiniai...

Vandens išgraužos, o iš žemės nukarusios šaknys. Gavusios vandens (neradusios žemės, kur galėtų įsikibti) kybo rožinėmis kekėmis. Dar vienas kitas saulės mėnuo ir – šaknys ims sprogti, išleis lapus.

Dabar įsivaizduokite panašų kosminį peizažą.

Jeigu žemė plokščia, tai natūralu, kad medžių šaknys, pervėrę ją, auga ir kitoje pusėje. Dvigubi medžiai... Apačioje neįžvelgiama Leta – Mirties upė.

Kaži kokioj erdvėj žydintys ir vedantys vaisius medžiai. Rožiniai. Upė – tamsiai juoda, žvilganti.

Sutrikę mes geriam vandenį, semdami rieškutėmis iš tų žvyruotų išgraužų.

Gieda pavėlavę rudens paukščiai, kvepia laukinėmis mėtomis bei šermukšniais.

Varnėnų jau nėr, žvirblių pulkai, ties sietuvomis kliokiantis vanduo. Iš sodžių atplaukia apkaušusių bulvių kasėjų balsai.

Visa tai – ūkuose, miglose, prietėmiuos.

Rugsėjo 8, sekmadienis

Paskutinės, bet – karštos maudynės

Iš ryto pasakyta – padaryta. Eisim maudytis! Kas dega, tegu dega, mes atvėsime...

Sekėsi nelabai. Pirmiausia: anapus Zubavičiaus zakristijonas baltais marškiniais. Kaip žebenkštis. Ne tiek meškerioja, kiek nuo klebono slapstosi. Kaip čia nuogas lįsi?

Tiek to. Vos nusirengėm – babikė! Sukaitusi iš po bulviakasio.

– Ak, čia jau užimta!

Nuturseno prie Akmenyčios. Išsirengė, kas jai zakristijonas! Težiūrie, kaip vanduo nuo papų patvino...

Mes – irgi nepėsti. Maudysimės ten, kur baltieji moliai... Kita babikė, krūtinga bei raumeninga.

– Maryte, tai kur taip sukaitai?

(Marytė ta, kur prie Akmenyčios.)

– Taigi ant šieno nakvojom. Vincus akuotų prikrėtė...

– Akuotų? Gerai, kad cik akuotų. Mano dar dzidesnių bėdų pridaro!

Ačiūdie! Moterys upėje, nei mes jų, nei jos mūsų nemato. Zakristijonas jau pernai atleistas.

Tai, kas galėtų būti skaitoma šventadienį (11 s., 100 (98)):

"Jis ateis vesdamas savo tautą prisikėlimo dieną ir nuves ją į ugnies girdyklą. Šlykšti girdykla, kurion veda!"

Prisiminimai – iš nuošalės

Kada atsitolini, norom nenorom plūsta detalės iš kasdienybės.

Penktadienį vieno laikraščio jubiliejuje vos atpažinau daugelį veidų – iš "švarių rankų" politikos, iš Tautos pažangos partijos, iš Sąjūdžio, iš Naujosios politikos...

Didžiuma jų atstovavo čia geležinkelio, čia oro linijoms, čia kažin kokių turtingų firmų reikalams. Teikė labai brangias gėlių puokštes, sakė veidmainingas kalbas.

Kvadratiniais veidais ir dvigubais pagurkliais.

Eilinės 10 metų grimasos. Dėsnis: žadantys rojų kitiems, pirmiausia įsitaiso rojuje patys.

Net neatsimena, net nenori žinoti –

Tuo pačiu metu toje pat erdvėje veikė dvigubas įstatymas: "Mylėk savo artimą kaip pats save" (neveikė, tik buvo skelbiamas).

"Rūpinkis pats savimi, t. y. apiplėšk savo artimą".

Net elgetynuose, net prieglaudose ir našlaičių namuose.

Gaisrai ir užmušinėjimai virto gyvenimo kasdienybe. Ką turėjo daryti paprastas žmogus? Staugti? Gerti? Žudytis?

Visa tai ir darė...

Tuteišas iš Pirčiupių

Susipažinome prie Neries. Per karščius jam būtinai knietėjo išsipasakoti. Turėjau būti vietoj "kunigo".

Plikas, storas, gal 65-erių.

– Supranti, dukra, kalė, susimetė... Bernas – Jurgis, lietuvis, bet nieko. Dulkinasi kieme, rūsy, laiptinėj. Sakau bobai: "Leisk į namus! Koika yr, vis vien jau dulkinasi..."

– Bloga valdžia. Va, komunistai buvo. Jų programa – geriau nei šventa Evangelija. Pats skaičiau. Gamykloje dirbau 30 metų. Direktorius Abyšala (ne tas, kur Amerikai dirba). Šitas visad trojaką duodavo. Sakydavo: "Man vodkos, sau vesniuko (toks vynelis. – S. G.)..."

Kam jūs iš Melnikaitės juokiatės? Aš žinau. Ir iš Matrosovo... Jis gi beveik vaikas buvo. Iš našlaičių. Viduriais (sako: ventrabomis...) skylę uždengė. Dėl mūsų.

O ksiondzai – ką daro? Va, matai bažnyčią? Mes ten restauravome. Sykį ksiondzas prigirdė, mergų telefonu iškvietė... Matytum, kaip jie ten daro... Paskui, tiesa, jį į Šalčininkus ištrėmė.

Ar manai, kad gudų degtinė blogesnė nei lietuvių pilstukas? Visur falsifikatai.

Aš pusbonkiuką vonioj buvau paslėpęs. Tris gurkšnius paėmiau, trylika dienų infekcinėj išlaikė. Rūža, sako, rūža, visa oda pūslėm nuėjo.

Aš ir lietuvių kalbos egzaminą išlaikiau. Vedėja parodė, ką reikia pabraukt...

– Kaip pabraukt?

– Na yra parašyta: "Pabrauk teisingą atsakymą". Toks testas.

"Šiandien lyja".

"Šiandien nelyja".

"Kada tu važiuosi į Palangą?"

Vedėja man ir parodė. Pirštu...

Sekmadienio mintys:

Mūsų Viešpats neniekina to, ką mes kuriame.

O prisikėlimo dieną kalbės tik tos sielos, kurioms leis mūsų Viešpats.

Rugsėjo 10, antradienis

Andai Justas Jasėnas, kuris dabar kunigų seminarijoje, paskolino man moksleivių poezijos rinktinę "Atviros eilės". Persikraustydamas radau, varčiau, varčiau ir užkliuvau už Vaivos M. eilėraštuko pabaigos:

Rūteniams rūpi
Žalios rūtos.

Pelėžirniams –
Pelių salotos.

Iš to jaunimo (knyga išleista 2000 metais "Baltose lankose") – ar bus kas nors? Tiesos tiek, kad gabių žmonių per akis. Paskui gyvenimas juos išpusto, išvelėja, išmėto į pašalius.

Kur dingo tas pats Justas? O Ula, Šarūno duktė?

Rugsėjo 11, trečiadienis

Dėl Omaro Chajamo vertimų. Jeigu kas nors mane labai "pultų", visai nesigėdinčiau dėl tokios formulės:

"Pereiliavo (...)".

Vis viena jau nebesurasiu žmogaus išmoningo, kuris man padėtų.

Tiesą sakant, kuo geriau yra užrašas "išvertė"?

Mano latvių kalbos dėstytojas, a. a. J. Kabelka, andai taip pašiepdavo įsigalėjusias formas.

– Vertė? Tai reiškia, kad vertė, vertė ir – neišvertė. Taip ir paliko.

Beje, L. B. vertimuose, kuriuos aš tiek metų kritikavau (užsitraukdamas daugelio nemalonę), esama ir tikrų krislų, t. y. gerai išverstų gabalų. Pavyzdžiui, 259 rubajatas iš 1972-ųjų leidimo:

Likimą to, kuris it šėmas jautis aria,
Nusprendžia nė žodžiu su juo nepasitarę.
Kam šiandie ruošiasi, dairydamies dingsties,
Tą ryt be jo žinios bus ėmę ir padarę.

Bėda, kad pats vertėjas, kiek buvau susidūręs nuo jaunumės, – tikras blusius. Be jokio polėkio.

Ko norėt, tokių buvo didžiuma. Mūsų krašte anuomet literatas, vertėjas nešiojo būtent tą kaukę – tylesnis už žemę, pilkesnis už grumstą. Tiesa, sykiu galiojo ir "Tyli kiaulė gilią šaknį knisa".

Žinau, kad tokia charakteristika gali įvaryt šoką jo mylėtojams. Nieko negaliu padaryt – 50 metų lietuvių inteligentai pratūnojo kaip pelės. Dažniausiai su komunistiniais bilietais, kurių gėdijosi patys ir už šią gėdą keršijo visam pasauliui.

Didžiumos jų darbai – bet kurioj srity – taip ir liko su šlykščia žyme.

Žmogelio lemtį, kurs kaip jautis triūsė,
Nulems kiti. Koks uodas arba musė.
Nūnai tik rengiasi, tik ieško, kaip pradėt...
Rytoj neatsiklausę bus – užmušę.

(tas pats rubajatas)