ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-18 nr. 729

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Pirmosios klasės keleivė (68) • VYTAUTAS ŠERYS. Vilkas ir Adventas (5) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Miestas turi savas legendas (12) • SIMONAS PAJUODIS. Poezija (6) • Su UMBERTO ECO, išleidusiu knygą "Grožio istorija", kalbasi Larsas Reichardtas. Grožį pakeitė provokacija (18) • Mieli skaitytojai! (8) • JONAS SERAPINAS. Durnelis (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (5) • RENATA DUBINSKAITĖ. Ak, A K Dolven... (10) • VALDAS GEDGAUDAS. Advento sepsis (3) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Prozos gaivalas (1) • GUNTIS BERELIS. Nevalgyk šio obuolio. Tai yra meno kūrinys (9) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Tautosakinis būties jausmas Salomėjos Nėries lyrikoje (12) • ROMUALDAS ALEKNA. Su ekstravagancijos ženkluPAULIUS KLIŠEVIČIUS. Maskva–Pekinas. Gurkšt! (6) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Thank you, Wild World! (23) • KĘSTUTIS PULOKAS. Kas jūs, seni šalti? (18) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (8) • L a i š k a i (129) •

Durnelis

JONAS SERAPINAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Egon Schiele. Lyrikas. 1911

Kitą pavadinimą sugalvokite patys. Sugalvokite, kokį norite . Pavyzdžiui: "Obelis ir sliekas", "Alisa, šlapdriba ir ūkanos", "Pamišėlis kaminkrėtys", "Keistas ir nemalonus žmogus". Pavadinimas atspindės viską ir kartu nieko, kaip trumpas Alessandro Baricco intarpas – "Kriauklė ir gyvūnas". Arba gyvenimo trupmena, kuri niekada iš nieko nesidalija ir kurios neįmanoma iš nieko padauginti, nes tai begalinis skaičius ir ženklas, priimamas kaip vieša gėda. Gal tai gyvenamoji santrauka, gal kreditas, apie kurį pranešė valstybė, ir nuo šiandien jis įsigalioja. Gal tai rytdienos pyragaitis ekleras iš prekybos centro pardavėjos rankų ir nemokamas priedas – "Geros dienos!" Gal gilaus Čufut Kalė tarpeklio beprotnamio moteriški klyksmai, suspausti ir susiliejantys į keturių kampų harmoniją; moterų rankose, anot A. B., "nutrauktos čivylių galvos".

Tokios dainos vadinamos Durnelio giesmėmis. Jos tarpuvartėse ir rankose laiko pagaliuką, jis – tarpuvartėse ir rankose laiko pagaliuką. Kas netingi, negarsiai šaukia ir prašo – pagrok. Nepiktai. Būtų pikta, jei sakytų – pašok. Seilės – drykt ant to pagaliuko, drykt.

Aajajai... jums nesakiau, kad jis – ponas Vincentas – yra Durnelio tėvas. Jis vieną dieną paėmė į rankas siaurų ašmenų gero plieno duonriekį ir virš kibiro persipjovė sau gerklę. Ir kai kraujo srovė grojo į kibiro sienelę, jo veidas pradėjo kikenti, daryti baisias grimasas, maivytis, žiopčioti ir baisiai versti akis, o kūnas nepadoriai raivytis ir suktis apie savo ašį. Paskui veidas darėsi kaip jūros kempinės, tai išskobtas, tai išpūstas, žili plaukai judėjo į ten, kur skersvėjai; veidas išsilygino ir pasiliejo ne veidu, o Galapagų salyno vėžliu, pasipuošusiu kriauklėmis, koralais ir istorijomis apie jūreivį Sindbadą. Kraujo srovė labai suplonėjo, rankos pasileido ir galva krito, krauju suteršdama šiandien plautas ir šepečiu gramdytas grindis, kurios švietė medžio-pušies šakelėmis ir gyvenimo kantrybe, kuri yra... aajajai begalinė. Būta ko senam vyrui mirti, – prieš dešimt metų ant kamino pasikorė jo duktė, po metų smalkėmis nusinuodijo sūnus, o prieš dukters mirtį išprotėjo žmona, – padegė namus, nusidraskė nuo savęs visus drabužius ir rankomis iš grindinio išplėštus akmenis svaidė į "uliu uliu" rėkiančią kaimynų, gatvės gyventojų ir žioplių "uliu uliu" minią.

Jis – silkių pardavėjas iš statinių. Jis pats kaip iš statinės – didelis ir norvegiškas. Jo galvos dydis, jei kepurę nešiotų, būtų – šešiasdešimt du. Sunkiai ir nenoriai jis sako, kad dirba turguje silkių pardavėju iš statinių. Jo rankos kiekvieną dieną sūryme, švelnus jo vardas – Mili. Tai anksčiau, o dabar jis – ponas Vincentas. Kai buvo Mili, tai turėjo arklio uodegą iš nugaros, o iš priekio plaukų kuodą, kuris trukdė žiūrėti į priekį ir todėl buvo užsegtas jūros vėplio kaulo grėbliuku. Grėbliukas kėlė baltą ir dažytą plaukų kuokštą į viršugalvį, kad likę plaukai, juodi ir styrantys, būtų matomi labiau nei burnoje trūkstami priekiniai dantys. Smūgių į burną būta tiesiai ir iš kairės. Vyras sveria šimtą ir yra ne itin piktas, greičiau ūmus, visada linkęs kirsti kitam ir tada pasiųsti pošol...

Gal lis, nes orai labai jau korėti ir ištrupėję, ir todėl jam, Mili. Vincentui, maža naktų. Kai miega dienomis, jo miegas jam rodo keistus, nesuprantamus reginius, kuriuose jis ir į save žiūri iš viršutinio kambario kampo, paskui pradeda kikenti ir daryti baisias grimasas, lyg kas jam rodytų ženklus. Maivosi ir nepadoriai raivosi, sukasi aplink savo ašį, žiopčioja ir baisiai varto akis, lyg jį kas pervertų plačiaašmeniu durklu. Jo veidas darosi kaip jūros kempinės, tai išskobtas, tai išpūstas, plaukai žyla ir juda į šalis, ir labiau į duris, nes ten skersvėjai. Paskui veidas išsilygina, pasilieja ir jis tampa klausytoju, kuriam G. R. papasakoja apie žvejus sėklintojus ir besimaudančias moteris. Nuo tų pasakojimų jo veidas virsta Galapagų salyno vėžliu, pasipuošusiu kriauklėmis, koralais ir istorijomis apie jūreivį Sindbadą. Vėžliu, kurį atvežė į šalį, kur mirtinai pavojinga, nes šalis su kvapu, papildais ir nuo vietinių žmonių gyvenimo niekada neužšąlančiu uostu.

Dabar ponas Vincentas nenori taip toli žiūrėti į priekį. Mieguistumas ir trumpoji atmintis jį gelbsti nuo reginių, užuominų ir alegorijų apie mirtį nuo duonriekio. Jam niekas ir niekada nepaliko paaiškinamųjų raštelių.

Ponas Vincentas išvis nenori žiūrėti į priekį. Jis tik nori gyventi šia diena. Tegu praradimai ir liūdesys virsta blankiais šešėliais, kūnas riečiasi lanku, o plaštakos atsainiai mosuoja darbo prievolei ir mėto paties mažiausio nominalo aliumininius pinigėlius į sliekų išpurentą ir kiaulpienėmis žydinčią žemę. Tik ji šiandien pilna klyksmų, nudegusių skruzdėlių ir kiškių pirmos vados vaikų, kurie po gaisro pasirodė labai trapūs, o vieversių patelės kyla ir nori apsunkti nuo naujų kiaušinėlių svorio. Vis tiek paskui ateis lietūs ir visi atsidus. Ir senyvi vyrai galės surinkti iš arklinių rūgštynių lopinėlių vandens ir saulės blukintus 1964 metų laidos atvirukus: "Meška šiaurėje", "Trys karžygiai", "Raudonoji aguona", – kažkieno tyčia išmėtytus ar netyčia pamestus. Pievų padegėjai negalės prikaišioti, kad jie šlapimu negesino pievos.

Ponas Vincentas savo reginiuose nenori šmėkščioti tamsos pavidalais. Jis tik nori būti savininku juokingai atsikišusio pilvo, kuris slepia batus ir skleidžia sunkų kvapą. Jis nori būti žmogumi, kuris krizena ir yra pilnas geidulių kaip koks trumpų kojų ir išblukusių blakstienų barbakanas. Jis nori kad ir "panevalia" stebėti savo labai išpuoselėtas rankas ir išpuoselėtus ovalo formos nagus, kurių pavydėtų Salvadoras Dalķ, nes juose nėra nė vienos pleišėjančios odelės ir nago žiedo dėmės. Tokias rankas turi tik žydai – juvelyrai, fokusininkai ir skvarbiausioji, didžiai reikšminga žmonijos dalis, kuri viską mato ir paslaugiai saugo pinigų šilumos paslaptis. Gyvenimas yra trumpalaikis ir labai putojantis, ir panašus į lapkričio trečios savaitės božolė.

iliustracija
Egon Schiele. Lyrikas. 1911

Niekas negali pasakyti, kur prasideda tikras Vincentas, o kur baigiasi. Nes jis tai kalbus, tai mažakalbis, tai pokštininkas ir kvatoklis, tai nuvalgytais iki šaknų dantimis. Tai suguręs nuo fizinių darbų ir nusileidusiais į mažąjį dubenį viduriais bei nuapvalintais pečiais, ant kurių nesilaiko švarkas, prailgėjusiais galūnių žastais ir dilbiais, sudarkytais raktikauliais ir pirštais, kurie nenulaiko dantų šepetėlio. Tai permatomas ir amorfinis, jame nėra nė vieno Mendelejevo lentelės metalo, nėra nė mažiausio kaulo. Užtat iki soties – rūgščių ir šarmo.

Dienos jam kaip lašantys čiaupai, kaip lošimas dviem kortų malkomis, kuriose vien blondinės karalienės ir juodi karaliai-bartukai. Dienos, kuriose nėra vietos veidrodžiams ir kaprizams, o yra tik brolis Chosė Arkadijus Buendija, su kuriuo galima "liautis vaikytis Dievą-Viešpatį. O tvirtai įsitikinus, kad Jo nėra, toliau naršyti pianolas norint atskleisti magiškas jų paslaptis". Galima už nugaros jausti stovinčią ir tuojau gulančią pirmą moterį Irką, kurios veidas be mažiausios raukšlės ir plonas, baltas smilius, liepiantis svetimiems pirštams vedžioti po jos papilvės juodų plaukų sūkurius ir verpetus, kurie, pasibaigę akivarais, į viską žiūri nemirksinčia akim.

Nutaikius klausimo laiką, galima išgirsti neišgalvotas istorijas apie tai, kad jam, Vincentui, tada dar Mili, pani Levina, kuri yra labai maloni, kiekvieną spalio ir lapkričio penktadienį duoda iš rudo su sagtimis lagamino vieną antaninį obuolį. Ir nuo tada visi penktadieniai yra pati geriausia savaitės diena. Arba istoriją, kad jis gimė su kiaulės uodega, kurią penktą gyvenimo dieną nupjovė, ir paliko mažą ir baltą randą.

Mili-Vincentas nebūtinai žiūri tik į statinę, kur žuvys ir rankos sūryme. Jis labai dažnai tiesiog žiūri į lubas ir ten mato viską. Įdomiausias jam jo paties gyvenimas, kuris susidėliojęs spalvotais akmenukais vamzdyje ir byrantis stiklo šukėmis. Jam įdomiausi yra jo paties vertinimai, nes Vincentas yra garbėtroška. Ir kai vaikai apie jį sako: tu senas, negražus, tu žilas ir storas, tu melagis ir skundikas, tu šnipas ir klastūnas, tu rėksnys ir mušeika, tu – oro balionas, tu "gatavas", tau visko reikia, tau viskas galima, nu... tu... per tave nėra gyvenimo, su tavim ne-į-ma-no-ma, – tai dažniausiai būna teisūs. Bet kai suaugę jį tujina ir bado: tu senis, tu svarstis ant kaklo, tu nemokša, tu šykštuolis, tu nei apsirengęs, nei apsiavęs, tu visiems kliūvi, tu kelmas, vaikams per tave nėra ramybės, nedėkingasis, ai, nu gerai, tu... lengvatikis ir slaugytojas, tu... tu, jei ne tu, tai kas, ai, Dieve, man tavęs gaila. Jis jiems atsako: eikit jūs velniop! Bet kai būna geros nuotaikos, tai apie save mano, kad jis: tamsiaplaukis, jaunas ir viltingas, rūpestingas ir švelnus, myli gamtą, dievina vaikus, o kai susigraudina, tai: aš buvau peliukas, aš buvau ožiukas, aš buvau laukų gėlelė, aš buvau mažas berniukas, dabar aš stagarėlis, rudens vijoklis, muselė spalyje, sausa šaka, kiauras puodas patvory, sudužusi lėkštė, puodelis be ąsos ir šukos be dantų. Aš. Aš nežinau, kas dabar aš. Aš esu storas ir niekam nereikalingas. Ai, velniop!

Geriau aš, Mili-Vincentas, jus gąsdinsiu, sakydamas, kad aš matau kaukoles. Dramblių, raganosių ir stumbrų, smulkių ir vidutinių raguočių, žmonių ir jų vaikų, tų vaikų naminių kačių ir šunų. Visose kaukolėse puikiai išsilaikę ir blizgantys dantys, nes jie šveisti beržo pelenais, ėsdinti rūgštimis ir trinti kaip Aladino lempos.

Geriau jums rodysiu dažus, kurių labai labai daug. Ir visiems bus ant tų dažų slidu, nes bus pernelyg daug tų dažų. Ir visi dažai bus tamsūs ir asfalto spalvos, juose – vaivorykštės: gyslomis, ratais ir spiralėmis, ir žvaigždėmis, ir juostomis. Tik paskui asfalto spalva pakis ir virs violetine, dažai sukietės ir juose visi sustings kvarco kristalais.

Visiems sakysiu, kad visi jūs esate ligoniai. O aplink jus dar daugiau ligonių judančiose eilėse iki pat horizonto. Ligotumas parašytas bordo dažais ant kaktų. Nesvarbu, kad jūs galite prekiauti knygomis mugėse ir žaisti biržose kauliukais. Normalūs žmonės nejuda, jie – stebi. O jūs judate ir judate. Bet tai yra apgaulė, nes judate iš baimės. Bijote tokių pačių – iškrypėlių tarp išsigimėlių. Jūs esate išviešinti ir todėl laikote spausdintus plakatus "LIUDI I URODY". Jūs man duodate ženklus, bet aš jų nesuprantu. Visi žmonės yra auksinės ir blukinto lino spalvos, matantys viena akimi, galbūt stikliniai, galintys subyrėti dėl trūkčiojančio gyvenimo būdo, skaitantys žodžius vienas kitam iš lūpų. Man pasirodė, kad jie visi labai pavojingi.

Toliau bėgimas, skubėjimas ir gelbėjimasis. Durų, nesibaigiančių durų ieškojimas, dvivėrių ir su spyruoklėmis, kurios švyst į abi puses, švyst, rodydamos, kad viduje – nuogas ir sunykęs Alfonsas A. rankose laiko skelbimą: DANGUS – TAI NE VIETA, TAI JAUSMAS.

Toliau sujauktos paklodės ir paklodės, surištos į virvelines kopėčias, langai, išplėšti iš sienų, "rapidu" skraidančios musės, vorai kampuose, išdžiūvusios žirnių virkščios, paveikslų rėmai be paveikslų, stiklinių akių, pusinių galvų, kūno dalių protezai, pomirtinės rankų ir veido kaukės. Ir mano labai padidinta pirma gyvenimo nuotrauka, kurioje aš valgau duoną. Duona FORMINĖ, jos daug, ji pabarstyta cukrum, ir mano labai prisimerkusios akys, nes tą dieną skraidė nužydėjusių geltonų gėlių baltos sėklos.

Nors aš nežinau, kas aš esu, tačiau balsiai jums to nesakysiu. Aš – Mili, o jūs manote, kad aš Vincentas, kurio virtuvės kampe yra kibiras, skirtas paukščių kraujui rinkti. Kuris iššvaistė visas santaupas, nes prisipirko visokiausių daiktų ir mechanizmų, gyveno trijuose atokiausiuose Europos geografiniuose užkampiuose, galėjo daryti niekam nereikalingus remontus, dovanoti karališkas dovanas ir save lepinti egzotiškais vaisiais. A. Tiek to.

Vincentas gyvena savo namuose ir nori, kad su juo gyventų dar keturi: katinas – bevardis, šuo – Rufus, paukštis amadinas ir sepija pieštas vienuolio bernardino paveikslas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


26922. v.p.2004-12-20 11:09
"Niekas negali pasakyti, kur prasideda tikras Vincentas, o kur baigiasi".

27126. Zulu2004-12-22 14:08
man patinka E. Schiele darbai.

27181. zivile :-) 2004-12-23 11:39
puikiai.

27627. &nbpsp2004-12-30 13:17
Komentarai vis vien gerasni buna.

Rodoma versija 33 iš 34 
14:29:44 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba