PoezijaSIMONAS PAJUODIS [skaityti komentarus]
Rudens diena
Tokia širdis, kad gęsta mėlynieji ketvirtadieniai,
prieš šviesą violetines blakstienas skleisdami.
O koks ruduo! Benamis atsidėjęs pirštais rakinėja savo Patį
ir stebisi, kad žmonės sumeta akis žemyn,
kiti į dangų, dar kiti arbatžolių būrius
lyg mirguliuojantį delfinų spiečių gainioja po dugną.
Plati širdis risnoja pro sagas, ir aš eiles kuriu
tik apie nieką, orą, vandenį ir ugnį,
ne apie žemę. Saulės violetinė diena pilna gražaus,
pilna bjauraus ir savito. Ugniažolės ir švytintys dagiliai
risnoja per vaizduotę, kupiną (į pažemę) gaižaus
susikaupimo. Tai tik aš kupranugarį pravedu per skylę
ir susiuvu gražiais smėlėtais mirguliuojančiais kupranugariais
vidaus pasaulio opą, gražų lopą uždedu. Rugpjūtis!
Koks aš gražus! Kaip Patį rakinėju! Širdžiai gera,
kai širdį suveriu! Kai skaudžią vietą virpančiai pajudinu.
Rugsėjis atsisėda, Lapkritį pasikviečia ir Spalį,
o šie, atėję prie suolelio, valkatai per petį paplekšnoja.
Mes tau padėsim, broli, pirštais rakinėti tavo Patį.
Lašnoja. Pabaiga. Pridurčiau ką. Nebūtina. Lašnoja.
*
Lyg nuleistum rankas į vandenį,
rankovę šiurpu sušlapintum.
Netikras, gražus lyg gandas,
miestas skardena aikštėmis.
Spalvų ir garsų daugėja,
prisėdus toliau nuo šurmulio.
Žaisdamas šlapias vėjas
muša fontano čiurkšlę.
Debesys baltos moterys
vaikšto per žydrą stiklą.
Vaikšto per blogą orą,
apsivilkusios savo ilgesį,
šaligatviu sunkiai velkasi,
palikdamos šlapią šliūžę.
Vėjas tolyn į veją
neša fontano čiurkšlę.
Ploną drobinį spalį
(lyg širdį banalios eilės)
suvilgo į šaltą vandenį,
į vaikiškai švarų gailestį.
Nejudėk. Prie kaktos priglaus tau,
jei akys susmigo pačios
į didelį siaubo skliautą,
patekantį virš medžių.
*
Esama kriaušių Bizantijoje, taip pat
ir ilgas, plonytis aukso tinklas,
juvelyro ir tyro blogio sukurtas tam,
kad būtų prisimenamas godus augalų žydėjimas
į prietemos, šalčio, dirvožemio, baimės pusę.
Esama visur iš auksinės šviesos,
pasivertusios meistro kūriniu, padarytų
dievų, kurie juokiasi laimindami žaliuojantį
vandenį, dieną, gėlių ir kvapų epochą,
džiaugsmą, geltoną medį ir karštą purvą.
Ugnikalniai čia ir ten, o taip pat mergaitė
atbulu riešu atmuša didelį kietą kamuolį
arba persiverčia per jaučio nugarą
su visais kaspinais, kurie žali lyg miesto
vėliavos, ir žali lyg gyvatės plunksnos,
ir žali lyg žydėjimo meto vandenys,
dideli ežerai, o tada juodoji augmenija
iki vakaro pasišalina, išsiplėšus
saulei, kuri lyg kraujo versmė, raumuo,
pliaupia ir pliaupia spalvas ir garsus, iš džiaugsmo.
|
ATĖNAI
Lietuva internete
