ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-18 nr. 729

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Pirmosios klasės keleivė (68) • VYTAUTAS ŠERYS. Vilkas ir Adventas (5) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Miestas turi savas legendas (12) • SIMONAS PAJUODIS. Poezija (6) • Su UMBERTO ECO, išleidusiu knygą "Grožio istorija", kalbasi Larsas Reichardtas. Grožį pakeitė provokacija (18) • Mieli skaitytojai! (8) • JONAS SERAPINAS. Durnelis (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (5) • RENATA DUBINSKAITĖ. Ak, A K Dolven... (10) • VALDAS GEDGAUDAS. Advento sepsis (3) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Prozos gaivalas (1) • GUNTIS BERELIS. Nevalgyk šio obuolio. Tai yra meno kūrinys (9) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Tautosakinis būties jausmas Salomėjos Nėries lyrikoje (12) • ROMUALDAS ALEKNA. Su ekstravagancijos ženkluPAULIUS KLIŠEVIČIUS. Maskva–Pekinas. Gurkšt! (6) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Thank you, Wild World! (23) • KĘSTUTIS PULOKAS. Kas jūs, seni šalti? (18) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (8) • L a i š k a i (129) •

Nevalgyk šio obuolio. Tai yra meno kūrinys

GUNTIS BERELIS

[skaityti komentarus]

Situacija, užkoduota mūsų būties pagrindų pagrinduose, yra tokia klasiška, kad klasiškesnė nebegali būti: Ieva nuskina vaisių nuo gerojo arba blogojo pažinimo medžio, užsimaskavusio obelimi. Obuolys – Ieva vylingai šypsosi – pasiūlomas Adomui. Jei Adomas atsikąs obuolio, mes visi pakliūsime čia, kur dabar ir esame. Jei Adomas obuolio neatsikąs, Ievos seksualusis žavesys liks neįvertintas, o žmonių padermė tebus žaibiškas dieviškosios valios kaprizas, kurį įkūnija Adomas ir Ieva.

Šiek tiek pakeisime dekoracijas. Ieva vis dar tiesia Adomui obuolį, bet šis gestas papildomas citata iš kažkurio Eduardo Aivaro eilėraščio: "Nevalgyk šio obuolio. Tai yra meno kūrinys". Sąvoką "meno kūrinys", remdamasi grynai moteriška intuicija, Ieva vartoja ta prasme, kad menas yra suverenus reiškinys ir jo objektai skirti specifiškai meniniams tikslams. Kitais žodžiais tariant, bronzos skulptūrėlė, kad ir kokia atrodytų paranki, neskirta kalti vinims į sieną, eilėraščių – nesvarbu, šlamštiškų ar genialių – rankraščiais pakurti krosnį gali sau leisti nebent pats eilėraščių autorius, savo ruožtu obuolys skirtas ne suvalgyti, t. y. visiškai banalioms fiziologinėms reikmėms patenkinti, o mėgautis menu, kuris netašytąjį Adomą vienu mostelėjimu perkels į kitą būties lygmenį.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad išeitis paprastesnė už paprastą. Tiksliau, įmanomi du sprendimai. Pirmasis: Adomas neima į galvą, ką pasakė Ieva, godžiai suryja meno kūrinį – ir toliau viskas vyksta taip, kaip ir turi vykti. Antrasis: Adomas obuolio nevalgo, pasideda jį ant kelmo ir vienudu su Ieva visą amžinybę gėrisi šiuo dievišku meno kūriniu, bet kai amžinybė baigiasi, paprasčiausiai pamiršta apie jo egzistavimą.

Bet išties reikalas daug sudėtingesnis. Tarkime, Adomas suvalgė obuolį. Taigi – patenkino savo fiziologines reikmes. Meno kūrinys dingo be jokių ritualinių ceremonijų, užtat iškart po suvalgymo akto buvo pradėta žmonių padermė. Prievarta prieš meną tapo ganėtinai nemeniška, užtat nepaneigiamai mums išganinga veikla. Tačiau alkį Adomas gali numalšinti bet kuriuo kitu rojuje augančiu obuoliu arba, jei ne derliaus metas, pasismeigti ant iešmo kokį angelą (angelai į meno kūrinius persikvalifikuoja tik tuomet, kai yra nutapomi). Nelaimei, jis suvalgo būtent tą obuolį, kurį Ieva yra įvardijusi kaip meno kūrinį. Iškart kyla klausimas: kodėl Ieva, puikiai žinodama, kad šis obuolys yra sergėtinas meno kūrinys, juo vilioja Adomą? Be abejonės, dėl šventos ramybės galėtume tiesiog numoti ranka – ar pasaulis ką nors praras, jei Adomas praris vieną mažą meno kūrinį. Pasaulyje ir taip pakanka meno. Mūsų laikais net nusispjauti nebegalima, kad kas nepalaikytų to jei ne meno kūriniu, tai bent jau spjaunančiojo socialinės priklausomybės ženklu, kuris tam tikromis aplinkybėmis gali virsti meno kūriniu. Be to, obuolio misija šiame pasaulyje – būti suvalgytam; kategorija "meno kūrinys", t. y. tokia miglota ir visiškai nemateriali substancija, yra tik šio visiškai materialaus obuolio garnyras. Ar suvalgydamas obuolį – materialų objektą – Adomas sunaikins ir šią nematerialią substanciją? Kurią akimirką paprasčiausias obuolys, sukurtas pilvo malonumui, tampa meno kūriniu ir jo jokiu būdu negalima valgyti? Ir kodėl gi pilvo džiaugsmai turėtų būti vertinami menkiau nei dvasiniai džiaugsmai, ypač turint galvoje, kad dvasia yra tik abstraktus organas ir niekas dar nėra tikras dėl jo egzistavimo. Adomas neturi nė mažiausio supratimo, kas tas meno kūrinys – vienintelė meno definicija yra Ievos žodžiai, kuriais iš esmės taip ir nepasakoma, kas yra meno kūrinys ir kodėl jo negalima valgyti. Galų gale – kodėl Adomas turėtų patikėti Ievos definicija? Dievas, žinoma, pašaipiai tyli, jis visuomet tyli. Galbūt tai visai nėra tikras obuolys, o subtili imitacija, ir ją suvalgydamas Adomas tik susigadins dantis bei skrandį? Kam bus geriau, jei Adomas obuolio nevalgys?

Klausimų grandinę galėtume tęsti tol, kol Adomas numirtų badu arba išeitų iš proto, bet tikriausiai aišku, kad situacija vienareikšmiškai neišsprendžiama. Kad ir kaip pasielgtų Adomas, bet kuriuo atveju bus įvykdytas nuodėmingas darbas: arba bus sunaikintas meno kūrinys, arba dar negimusi išnyks visa žmonių padermė. Šio obuolio suvalgymo ar nesuvalgymo metafora gerai apibūdina meno, taip pat ir literatūros, egzistavimo faktą. Kas išties yra literatūra? Tiksliau, kodėl žmogus jaučia būtinybę vartoti tekstus (beje, kai kuriems ši būtinybė yra taip hipertrofavusis, kad tapo visai chroniška liga)? Galbūt literatūra yra nors ir iš esmės būtinas, bet tiktai vartojimo produktas? Galbūt dar "kas nors kitas", kas įeina į mįslingąjį apibrėžimą "meno kūrinys", lyg ir viską paaiškindamas, nepaaiškina nieko? Ir – ką daryti su disonansu, kuris neišvengiamai atsiranda tarp sąvokų "vartojimo produktas" ir "meno kūrinys"? Į kurią pusę kiekvienu atveju svyra svarstyklių lėkštelės? Mes skaitome knygas, kad išsimokslintume, gautume informacijos, patenkintume savo žinių troškimą ir t. t. – tai aiškiai apibrėžiami tikslai; taip pat ir prasiblaškymas yra gana pragmatiška veikla, nes leidžia atsipūsti prieš svarbesnius darbus. Tačiau šiuos tikslus galima realizuoti ir kitu būdu, ne tik skaitant knygas. Jie niekaip nemotyvuoja beprotiško literatūrinių tekstų antplūdžio, kuris persmelkė pasaulį XX amžiaus pabaigoje, – ir nepaaiškina milžiniško literatūros vaidmens žmonijos istorijoje. Kol kas niekam nepavyko bent kiek įtikinamiau suformuluoti nei kas yra literatūra, nei kodėl ji žmogui – nesvarbu, rašytojui ar skaitytojui – reikalinga.

Jei literatūrą, rašymą ir skaitymą suvokiame kaip kiaurai pragmatišką ir buityje naudingą veiklą, elgiamės visiškai kaip Adomas, kuris godžiai suryja meno kūrinį, kad realizuotų savo misiją – pradėti žmonių giminę. Jei deklaruojame, kad literatūra nėra tikslinga ir kad jos funkcijos žmogaus sąmonėje specifiškai literatūrinės (tarkime, jautrinti kokį amžiną istorijų pasakojimo nervą), prarandame kažką esmingo – panašiai kaip Adomas, kuris, mėgaudamasis ant kelmo pasidėtu obuoliu, net nenujaustų apie nebūtin išnyksiančią palikuonių virtinę.

Kažin ar įmanomi nuoseklūs atsakymai į minėtus klausimus. Wittgensteinas tikriausiai pasakytų, kad tai kvailai formuluojami klausimai. Jis teisus – visiškai nėra prasmės apie kokį nors realiai egzistuojantį dalyką ar reiškinį klausti, kokia yra jo būties esmė ir kas būtų, jei jo nebūtų. Tačiau kelti kvailai formuluojamus klausimus – žmogaus prigimtis. Jie atsiranda kaskart, kai prasideda bent kiek rimtesnis pokalbis apie literatūrą. Dar daugiau: jei mes, skaitydami kokį tekstą – ar tai būtų romanas, ar pora atsitiktinai į akis pakliuvusių poezijos eilučių – pajuntame džiuginančią nuostabą arba sumišimą, arba susierzinimą ir nežinome, ką su šiuo tekstu veikti, nes jis neišsitenka jokioje jau pažįstamoje struktūroje ar klasifikacijoje, tai reiškia – Ieva dar kartą gundo Adomą meno kūriniu.


Iš: Guntis Berelis. "Neēd šo ābolu. Tas ir mākslas darbs". Postmodernisms un latviešu literatūra, Rīga: Atēna, 2001


Vertė Laura Laurušaitė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


27007. v.p.2004-12-21 09:27
einu suvalgysiu tavo obuolį. valgyt norisi

27016. zqna2004-12-21 11:01
viskas baigiasi tuo kad gaudomos nyxtancios meno, tpfu gyvunu, rusys ir valgomos. ir menas ir skanu. dar skaniau kadangi tai Meeeeenas.

27018. zqna2004-12-21 11:06
bet kaip idomu, maxlas latviskai reiskia mens, tai mens gal yr maxlas?

27042. squirrel2004-12-21 15:12
māksla - menas (mākslas darbs - meno kurinys) zinātne - mokslas mens nėra ;)

27057. beje2004-12-21 17:25
Meno kurinio savokos latviai isvis neturi.

27103. IVS :)2004-12-22 09:38
Tai pasimečiau: dabar nebežinau ar obuolį suvalgyti ar kokį meno kūrinį. Namuose kaip tik yra kletas tų ir anų. Ui, tie latviai - zirgo galvos - sumaišė man protą.

27108. Anjolė2004-12-22 09:54
IVS, baik, nejau nerasi kam tą obuolį sušerti? Dėl visa ko - gal kas ir išeis, jei nesukirmijęs. Žinoma, pati graužk meną, krimsk knygas, paskaičius daugiau latvių literatūros sužinosi, kad jie šalti kaip ledokšniai ir ne jiems suvokti obuolio esmę. Keliamas klausimas: kam reikalinga literatūra? Galiu tik pasakyt, kam ji reikalinga man. Joks žmogus nėra patenkintas savo gyvenimu. Beveik visi (bent jau vaikystėje) esame dairęsi į užuolaidom užtrauktus svetimus langus ir spėlioję - kas už jų? Kaip ten gyvenama? Ir pavydėję svetimo gyvenimo - kitokio, nežinomo. Literatūra tai suteikia - galimybę suvokti kito žmogaus mąstymą, aplinkos regėjimą, t.y. kitą gyvenimą.

27142. IVS2004-12-22 19:22
Dėkui, Anjole. Gerai sakai, reikia tuos obuolius kam nors sušerti. Geriausiai intelektualui, gal pagamins tada kokį maksla darb. O ta maksla darb tada jau aš galėsiu krimsti.

27149. si -> IVS2004-12-22 23:44
Siūlyčiau suvalgyti kokį meno kūrinį (geriausia viešai). O obuolį (taip pat geriausia būtų viešai) - atreprodukuoti šiuolaikinėmis technologijomis, reprodukcijas - sukirsti, o po to išlikusį obuolį parduoti kokiame aukcione (nu, kaip meno kūrinį). Beje, prieš perduodant pirkėjui, obuolio vertėtų nepaleisti iš rankų, kad sudarytumėte visumą. Tokiu būdu sočiai prisikirstum meno, pati taptum menu, o tuo pačiu sukurtum meno kitiems. Ir dar pagalvojau, kad meno kūrinys nuo to nė kiek nenukentėtų, nes ir toliau liktų menu (suvalgytu ar naujai patapusiu), obuoliui nusišviestų istorinio išlikimo perspektyvos, o tau kas, tu gi vis tiek nebuvai apsisprendusi...:)

Rodoma versija 33 iš 34 
14:29:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba