Pilni balti laukai pėdų: pažįstamų ir "sniego žmogaus", ir mano didelių batų, kiek tik norit.
Gerai palikti pėdas (tik) Advento metu!
Vilko baimė vaike buvo kaip rugių laukas pasėta.
Per Šimonių girią vežu savo pusbrolį klieriką. Naktis, šaltis ir aplinkui kaip žvaigždės ridinėjasi kamuolėliai, Vilko akys. Nebaisu dviese, bet man teks grįžti vienam, ne, ne vienam, o su protingu gyvuliu, gal protingesniu už mus, dabar čia skaitančius. Kumelė parveš namo; nežinodama nei girios vardo, nei Vilko, nei pusbrolio klieriko, jeigu nesuės jos su visais pakinktais ir manęs: kumelė, dar prieš suėdama, apspardytų ne vieną Jo šoną.
Nesuės! Advento metu Vilkas negali išsižioti, įkąsti Vilko nasrai surakinti, negali net žioptelėti; gali tik baksnoti (gali ir užbaksnoti, jei Adventas tęstųsi visus metus).
Gal Vilkui rūpi tik mano kūnas, o siela turbūt stiklinė kaip langas: kaip kitaip aš matyčiau Vilką, obelis net "sniego žmogaus" pėdas. O gal apakęs sudaužiau ne vieną stiklinį langą-sielą ir pats buvau suaižytas. Dabar vaikštau po šukes žlabanodamas.
Koks Adventas be sniego girgždėjimo, be svirčių, tvorų pokštelėjimų (tai buvo taip seniai seniai). Pasninkas, susilaikymas nuo ko? Na, mėsos, vestuvių, dainų; lyg tai Vilkui būtų įdomu.
Ar reikalingas Adventas?
Ech, tegu lieka toks Vilkas ir toks Adventas.
Eikit, mano vaikai, aš, Viešpats Dievas, užrakinau Vilkui snukį, žioptus, nasrus, neįkąs. Eikit ir laukit mano užgimimo "n" metinių.
Baigiasi Adventas, jau šv. Kalėdos ir jau galima laukti šv. Velykų; pietų saulės, suėdančios sniegą (mano kumelės nesuės).
Nebeliks miškuose, patvoriuose mažų paukštelių, didelių briedžių, šernų, stirnų, kiškių, "sniego žmonių" ir mano didelių batų pėdų. Žvėreliai atsigaus. Tik Vilkui bus sunkiau.
Lengviau gyventi, kai nepalieki pėdų.