Vilkas ir Adventas

Pilni balti laukai pėdų: pažįstamų ir – "sniego žmogaus", ir mano didelių batų, kiek tik norit.

Gerai palikti pėdas (tik) Advento metu!

Vilko baimė vaike buvo kaip rugių laukas – pasėta.

Per Šimonių girią vežu savo pusbrolį klieriką. Naktis, šaltis ir aplinkui kaip žvaigždės ridinėjasi kamuolėliai, – Vilko akys. Nebaisu dviese, bet man teks grįžti vienam, ne, ne vienam, o su protingu gyvuliu, gal protingesniu už mus, dabar čia skaitančius. Kumelė parveš namo; nežinodama nei girios vardo, nei Vilko, nei pusbrolio klieriko, – jeigu nesuės jos su visais pakinktais ir manęs: kumelė, dar prieš suėdama, apspardytų ne vieną Jo šoną.

Nesuės! Advento metu Vilkas negali išsižioti, įkąsti – Vilko nasrai surakinti, negali net žioptelėti; gali tik baksnoti (gali ir užbaksnoti, jei Adventas tęstųsi visus metus).

Gal Vilkui rūpi tik mano kūnas, – o siela turbūt stiklinė kaip langas: kaip kitaip aš matyčiau Vilką, obelis – net "sniego žmogaus" pėdas. O gal apakęs sudaužiau ne vieną stiklinį langą-sielą ir pats buvau – suaižytas. Dabar vaikštau po šukes žlabanodamas.

Koks Adventas be sniego girgždėjimo, be svirčių, tvorų pokštelėjimų (tai buvo taip seniai seniai). Pasninkas, susilaikymas – nuo ko? Na, mėsos, vestuvių, dainų; lyg tai Vilkui būtų įdomu.

Ar reikalingas Adventas?

Ech, tegu lieka toks Vilkas ir toks Adventas.

Eikit, mano vaikai, aš, Viešpats Dievas, užrakinau Vilkui snukį, žioptus, nasrus, – neįkąs. Eikit ir laukit mano užgimimo "n" metinių.

Baigiasi Adventas, jau šv. Kalėdos ir jau galima laukti šv. Velykų; pietų saulės, suėdančios sniegą (mano kumelės – nesuės).

Nebeliks miškuose, patvoriuose mažų paukštelių, didelių briedžių, šernų, stirnų, kiškių, "sniego žmonių" ir mano didelių batų pėdų. Žvėreliai atsigaus. Tik Vilkui bus sunkiau.

Lengviau gyventi, kai nepalieki pėdų.