ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-12-18 nr. 729

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DALIA STAPONKUTĖ. Pirmosios klasės keleivė (68) • VYTAUTAS ŠERYS. Vilkas ir Adventas (5) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Miestas turi savas legendas (12) • SIMONAS PAJUODIS. Poezija (6) • Su UMBERTO ECO, išleidusiu knygą "Grožio istorija", kalbasi Larsas Reichardtas. Grožį pakeitė provokacija (18) • Mieli skaitytojai! (8) • JONAS SERAPINAS. Durnelis (4) • SIGITAS GEDA. Iš mėlynųjų mansardų (5) • RENATA DUBINSKAITĖ. Ak, A K Dolven... (10) • VALDAS GEDGAUDAS. Advento sepsis (3) • JŪRATĖ SPRINDYTĖ. Prozos gaivalas (1) • GUNTIS BERELIS. Nevalgyk šio obuolio. Tai yra meno kūrinys (9) • EUGENIJUS ŽMUIDA. Tautosakinis būties jausmas Salomėjos Nėries lyrikoje (12) • ROMUALDAS ALEKNA. Su ekstravagancijos ženkluPAULIUS KLIŠEVIČIUS. Maskva–Pekinas. Gurkšt! (6) • TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Thank you, Wild World! (23) • KĘSTUTIS PULOKAS. Kas jūs, seni šalti? (18) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Leninas ir Donelaitis (8) • L a i š k a i (129) •

Ak, A K Dolven...

RENATA DUBINSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
A K Dolven. Valgymas. 2003

Keturi (gyvi) torsai beplaukėmis galvomis, atsukę mums nuogutėles lygutėles nugaras, pasodinti ant juodų šlapių akmenų priešais jūrą, hipnotizuojančią vakaro ar ryto jūrą šviesioje prieblandoje be šešėlių. Žmonės po vieną, po du, be veidų, be galūnių, vien ausys ir švelnūs šonų linkiai, sėdmenų įkirpimai. Pusiausvyra, harmonija, grožis, sapnas, svajonė.

Ir štai ką mums sako katalogas: žiūrėjimo į jūrą motyvas yra (neatspėsite!) – kontempliatyvus, apvalantis aktas, katarsiška patirtis... pajūry kairėje padėtos Rainerio Maria Rilkės knygos ženklina situacijos poetiškumą... o dešinėje išbarstytas kosmetikinės turinys savo kasdienišku lėkštumu pabrėžia gamtos amžinumą ir didybę... Aš šitą vaizdą "perskaičiau" lygiai taip pat ir tuojau susierzinau dėl archajiškai romantiško, simboliško ir... šimtąkart panaudoto, ištuštėjusio autorės kalbėjimo būdo. Nuogas žmogus gamtos akivaizdoje. Nuskusta galva kaip atsižadėjimo, atsiskyrimo, apsivalymo gestas. Meditacija rausvo saulėlydžio fone. Kone klasikinis moters torso grožis, nors jame likę labai mažai erotikos. Žmogus-statula, suamžinėjusi amžinumo akivaizdoje. Ir visa tai tiesiog pavaizduota. Pažodžiui. Sakoma, kad A K Dolven kalba minimali, nes nėra pasakojimo, veiksmo, montažo. Man minimalumas reiškia nieko nevaizdavimą, išvis nekalbėjimą, atsitiktinumą, programinį nemeniškumą ir iš viso to netyčia išplaukiantį turinį. Tuo tarpu A K Dolven, vizualizuojanti romantines idėjas, iliustruojanti pačią tylą, naudojanti vienprasmį torso, knygų, kosmetikos reikmenų simbolizmą, man yra jausmais apsitaškiusi minimalumo priešingybė.

Bet sustokim... Gal viskas visai ne taip paprasta, gal aš suklaidinta katalogo teksto ir savo pačios ekstaziškos paauglystės, mane suformavusios paauglystės, liekanų. O taip, svaiginanti vienatvė prie jūros ir, žinoma, vėjui išskėstos rankos ant aukščiausio kopos gūbrio. Jaudrus balansavimas ant molo akmens smaigalio viršum lūžtančių bangų. Ir ilgai trunkantis prisiplojimas prie kranto / jūros horizontalės. Ir plaukimas gilyn gilyn, neatsigręžiant, į mirtį saulės taku, kai vanduo po tavimi tampa vis švelnesnis ir vis juodesnis... Štai Tikras Gyvenimas. Gerai, kad aš ne menininkė, tiesa? Ak, A K Dolven, aš kalbėčiau lygiai kaip tu. Būčiau tikra banalybė jūros, savo meilės, fone. Bet tu pripažinta, apdovanota ir, be to, šiuolaikinė... Kažkur čia turi būti klaida. Nagi, ką dar galėtų sakyti tavo torsai? Juk turi būti kažkas daugiau nei juoda / balta, žmogus / gamta, kasdienybė / amžinybė, kažkoks difference, o ne priešingybės, kažkokios prasmės apvertimo, išplėtimo, pasidauginimo galimybės...

Man vilties suteikia nemeluojantis, nepaslėptas projektoriaus garsas – iškeista ramių bangų mūša, atsitraukimas, nesusitapatinimas. Torsas – manekenas, lėlė, kontempliacijos farsas, negyvėliškumas, imituojantis žmogiškumą. Casparo Davido Friedricho jausmingųjų stebėtojų perdirbinys. Nugremžtas kaulas, kūnas kaip ženklas, formos totalumas, visur persismelkianti, neatšaukiama Simbolinė plotmė, pažymėjusi net patį saulėlydį. Šiaurės šalčio performansas, marinuota oda, sustingimas naujai percepcijai. Torsas kaip falas, moteris-falas, pakilęs, tiesus, nepalaužiamas, galybė ir amžinybė. O gal atvirkščiai – kastracija, begalūniškumas, fragmentacija, nepilnumas ir bejėgystė. Androginas? Anonimas? Galų gale kas įrodys, kad moterys apskritai kur nors žiūri?

Neprisimenu, kada dar, rašydama apie šiuolaikinius videodarbus, esu atsivertusi mitologijos, ikonografijos, simbolių žodynus. Gal praverstų ir sapnininkas. Ar tuo ir esi išskirtinė, A K Dolven? Tokia drąsiai rizikuojanti būti suprasta pažodžiui ir dėl to jausmingai išaukštinta arba atmesta kaip visiškai pasenusi. Pasirodo, žodynai tau pritiko. Štai kalnas – pasaulio ašis, jungianti dangaus ir požemio pasaulius, šiurpinantis akmens masyvas su neregimomis olomis, kurių tamsa protą ir sąmonę išverčia į jusles, intuiciją, instinktus. Kalnas, išvarpytas gimdos / kapo ertmių. Neprieinamybė, pasiglemžusi lobius ir paslaptis. Paukščiai, neramiosios dvasios, smingančios į plyšius, pjaustančios rūką. Kryksmai, aštrūs ir spengiantys kaip juodos uolienos ašmenys. Gyvasties chaosas, baisus ir triumfuojantis. Paukščių sala, spiegianti juoda planeta, kita pasaulio pusė. Ir du ilgaplaukiai svetimųjų pakaušiai, šviesus ir tamsus, įrėminantys vaizdą taip simetriškai, taip nenatūraliai, nejudrūs ir tylūs – kitokie visa kuo. Moterys – stebėtojos, blondinė ir brunetė, geroji ir blogoji mergaitės, kultūros balta ir juoda, kadro schemos kairioji ir dešinioji pusės. Žiūrinčios į tai, kas neturi būti stebima: nei kalno slėpinys, nei gyvybės šėlsmas – arba esi jo viduje, arba išvis nesi. (Aš sykį buvau tarp paukščių! Mano galūnės maskatavo vandenyje, spėju, kartu su būriais žuvų, kurių slidžių šonų nejutau – tik (net!) kirų įdūkį, tūkstančius klykiančių pjautuvų virš mano vienišos kaip plūduras galvos.) Stebėjimas yra atskirta būtis. Sąmokslas prieš gamtą, paliudijamas moterų nebylių susižvalgymų. Žiūrovui – stebėjimo stebėjimas, niekas tiesiogiai neprieinama, nors paukščių spiegimas, regis, gaubte apgaubia baltoje, dažais garuojančioje atspindžių dėžėje. Žiūrėti į stebėtojo nugarą – argi ne tokia abiejų darbų ironija?

iliustracija
A K Dolven. Tarp dviejų rytmečių. 2004. Vytauto Balčyčio reprodukcija

O štai kitur mums liepta žiūrėti pro skylutę. Na ir instaliavimas, tai bent "naujovė", manau sau: nepaprastai "įžvalgu" darbus, kurių turinys skleidžiasi, cituoju, "begalinėje amžinoje gamtoje (laukas)", rodyti pasitelkus dideles projekcijas, o tuos, kurių veiksmas vyksta "asmeninėje intymioje erdvėje (vidus)" – kube pro plyšelį. Nieko sau minimali estetika – greičiau jau efektai ir literatūriškumas. Na negi ironija? Ar tiesiog ironijai priskiriame viską, kas mums regisi pernelyg lėkšta, kad būtų rimta? Aš ir vėl pykstu. Tačiau paskui pamirštu nelemtą skylutę ir prisimenu pro ją matomus filmus. Tokius videodarbus, kurie galėtų būti laikomi fotografijomis, jei ne vienas kitas judesys, jei ne laikas – kitas, bet pripildytas laikas. Galvoju apie paprastumą, kuris laimi prieš visa, kas sudėtinga ir efektinga, kai nėra per paprastas... (Kaip kad žydras ir rausvas filmas su senute, užmiegančia vaikų kambario lovelėje, tampantis šiurkščiu juodu / baltu (turinio požiūriu) vaikystės ir senatvės supriešinimu...) Valgymas, gulėjimas, rengimasis, alsavimas. Šviesiõs jaukios dienos pietūs prie didelio stalo su sūnumis, dukromis, mamomis, močiutėmis, anūkais. Branginamas įprastumas. Ir tik vos vos trikdantis vyro, maitinančio vyrą, momentas, kuris ten neužtemdo ir neišardo nieko, tik kažką pakeičia tavyje. Apsirengusi moteris su aukštakulniais (kodėl?), gulinti šalia užkloto užsimerkusio vyro su marškiniais (kodėl?), besiglaustanti, nesulaukianti ar nelaukianti, mylinti ar gailinti. Dvejetas savajame priežasčių, tikimybių ir lūkesčių kosmose, kuris mums visiems laikams užvertas, sapniškas. Dabar negaliu atsiminti jokių kitų matytų darbų, kuriuose privatumas būtų iš tiesų toks nepažeidžiamai privatus. Nes į mūsų klausimus, į nelemtą mūsų smalsumą niekada nebus atsakyta – ir kažkodėl man dėl to taip džiugu: dėl jų, kitokių ir nesuvokiamų, kurie tiesiog gyvena savo gyvenimus, nepaisydami mūsų ir tų kvailų skylučių. Kaip be jokio simbolizmo ir iš tikro minimaliu būdu realybė čia įgyja siurrealumo kvapą... Kitybė ir yra tikrasis siurrealizmas.

Na, štai tapydama A K Dolven tikrai ironizuoja, nes kas gi galėtų rimtai paklausti "Ar moterys sugeba mąstyti?" Jei mąstymas yra minties šviesa, tai balti dažai ant aliuminio tikrai šviečia, vaiskiai. Tapinių baltume (apgaulingame baltume, pilname spalvų) pasirodo ir dingsta geometrinės formos, visiškai taisyklingos, ko tu akinamas nematai, tik žinai. Suklijuoji vaizdą iš trumpų praregėjimo – tiesiogine šio žodžio prasme – fragmentų. Gražu, kai regisi, kad nieko nėra, bet iš tikrųjų – yra. Čia A K Dolven visiškai savoje stichijoje. O man ji visur paveiksliška. Keisčiausias ir yra tas neva nešališkomis mechaninėmis ar skaitmeninėmis priemonėmis filmuojamos realybės supaveikslinimas. Taip taip, tas puikus lietuviškas žodis "nupaveiksluoti", o ne "nufotografuoti" ar "nufilmuoti". Idėjų pavaizdavimas dėliojant simbolių pripildytą sakinį iš tikrovės kąsnių. Klausiu ir negaliu sau iki galo atsakyti, kur yra tokio nespontaniško ir neautomatinio realybės siurrealizmo, tokio archajiško simbolizmo ir galiausiai paties vaizdavimo vieta dabartiškume. Šiuolaikinio meno sapnas?

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


26989. Simutis2004-12-20 21:13
viskas apie paveiksliukus.o juk nemažiau svarbu kaip meistriškai jie pateikti.ko gero apie 50 procentų.juk ak Dolven dar ir skulptorė (tipiškas vietinėsmenotyrosvienakojaraišumas). nuoširdžiai-Simutis

27015. 82004-12-21 10:52
o man gal ir nieko suejo

27022. kaimaspriejūros Simučiui2004-12-21 11:43
malonukadprisimenat...

27023. kaimietė2004-12-21 11:47
"vien ausys ir švelnūs šonų linkiai" Aną dieną į kontorą užėjo vyriškis. Tvarkingas, kvepiantis, batai švarūs. Kol jis kalbėjo su bendradarbiu, žvelgiau į jį kokiu tai išskaidytu žvilgsniu. Tvirti pečiai, rankos linkis, krumplių kontūras… Akimirką suvokiu, kad muša žmoną. Fui, būsiu apmintijusi žmogų. …bet kodėl vaizdas toks ryškus…

27036. miestiete2004-12-21 13:49
kaimiete ir yra kaimiete. Viens apie ratus kits apie batus

27046. kaimietė2004-12-21 15:33
Kaip man smagu, kad savo rašliava galiu kieno tai savireikšmę išryškinti - aš- ne kaimietė, aš visada į temą, aš gudresnė, protingesnė, supratingesnė, išmintingesnė, -esnė, esnė. Dėkoti nereikia. Prašom. Galėsiu ir toliau taip.

27050. kaltinamasis :-( 2004-12-21 16:31
kaimiete, gal jūsų kontora "prokuratūra" vadinasi? o įtarų žvilgsnį šventėms būtų galima šveln-esniu pakeisti.

27092. arvydas2004-12-21 22:54
vistiktai tikras menas yra tas,kuris remiasi tukstantmetemis tradicijomis.neaušinkit veltui burnos,ponai. arvydas

27098. nearvydas2004-12-22 07:26
vistiktai tikras menas yra tas,kuris nesiremia tukstantmetemis tradicijomis, o vyksta siandien, cia ir dabar.neaušinkit veltui burnos,ponai. nearvydas

113695. muchacha9 :-) 2008-04-03 20:18
visai neblogas straipsniukas :)

Rodoma versija 33 iš 34 
14:29:37 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba