Editos Matulionytės piešinys. 1993 |
*
Užtrūko užtrukęs romanas
voliojosi kūnai kvaili
dejavo ligotas Šopenas
kuprotų etiudų šaly
bemiegių naktų gertuves
ištuštino gaižios sirenos
mergaitė ir daužtas Šopenas
tarp juodųjų klavišų juodi
*
Bus dar šilta
bet naktys jau šaltos
maždaug rugsėjo
vidurys
ryto prieblandai
ūkaujant
palengva pašiurps
alaviniai vėjo
šepetukai
suvedžioti apgaulingo
vitrinų sidabro
žengsime
nešini neišsiųstų
laiškų kaugėm
išsišovusiam gatvelės
žandikauliui
trupinant žingsnių
įspaudus
odiniai batų raišteliai
giliom įpjovom varstys
nebepavargstančias pėdas
neatpažįstamas balsų
klastotes
bukos šlapdribos adatos
durstys į nerišlų
pratisą gausmą
žemyn galva
virš būsimo
krematoriumo
pakibusiam kaminkrėčiui
tuščioms akiduobių tribūnoms
liudijant mus
čia sužlugus
*
O rudens
o mergaite
apsikaišius
nudžiūvusiu
kadugiu
nublizgintais
bronziniais
papais
spyglių
vabaliukų
kaštonų
pribirusiu
šakumu
ar kartais
ne tu
kadais
pamary
repetuodavai
pabirusias
nuobaigas
mudviem
kniūbstiems
ant betono
krantinės
skanaujant
saldrūgštes
spalio
žvaigždes
matuojant
neįveiktas
liūdesio
jūrmyles
užgesusius
švyturio
šviesmečius
įrantais
kraujo
riešuose
žymint
gelsvuojančiam
klevo
rondņ
sukant
girgždantį
nebesugrįšiančio
rudenio
veleną
*
Už ryšio
zonos ribų
ištrūkęs klevas
kažin ką
šnabžda
merdinčion balso
pašto dėžutėn
melsvų pagalvėlių
širdims
lygiai pypsint
gęstančių kreipinių
rekviem
viską regėjusį
rudnosiuką
ištinka klinikinis
kosulys
skaistyklos vienutėse
dabar ir kitados
mudviem
be perstojo
kerpant
geležimi
pavirtusius
plaukus
*
Lentos vidury
nupaišysime tėtį
ir mamą
dešiniajam kampe
šventadienį
mirčiai
kairiame
blausią popietę
tamsai
ir mudu klūpom
šnabždančius
tėtį mamą šventadienį
popietę prisikėlimą
namus neištikusius
visa ko niekuomet
neturėsime
akyli neregiai
pirštais čiuopiantys
trupančią kreidą
*
O po to
vibruojantį kūnų
psalmyną
išgiedotą alpstančio
skliauto
gleivėmis prakaitu
geidulio putomis
tvoskiantį
chloru numazgos
duobkasiai
krisime švarūs
gysloto dangaus
pakraščiu
ir balto kalkakmenio
skiautės spragės
po tylinčiom
nugarom
ir vėtrungių uodegos
švilpaus vėlinių
vėjy
tiek ir telieka
tik visa gniuždantis
abejingumas
kaukolės formai
riešo linkiui
smakro duobutei
srovei liemens
suvisam
praloštai realybei
skiemenuoja tave
antrametis pirmokas
perštinčia gerkle
nosimi varvančia
brailio raštu
pirštų galiukais
iš būsimo laiko
svajoja
tamstai tamsiajai
sesei lazdele
vis pamojant
- - - - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - -
horizonto treku
skrieja įkalinta
ašara
ir nieko daugiau
menančio mus
kada nors šičia
buvus
*
Vasarvidžio sapnas
būva ūmus
ant lentos kūdikis
pūva nepabaigtas
mudu lėtai levituojame
apgobti rytinės
kontracepcijos dūlame
darniai laikrodžiui
mušant dešimtmetį
ramaus vakarojimo
sutartis Gerosios Vilties
anapusin derinti
siunčiame iki
pareikalavimo
ir sušnekėjimo
ir sutylėjimo
ir suturėjimo
demonus drožiam
galandam kol jau
po viskam
Savanorių ir Stikso
Trakų ir Letos
sankryžose krūtinių
kiaurymėmis
sužaibuojame
vienas kitam
skirtingomis
dylančio liūdesio
pusėmis
*
Ištvinus vasara rugpjūčio dangų drengia
diržais šachidų susiveržę juosmenis
aistrėjantys žvaigždėjantys nebeišvengę
lemties geistos kuri daugiau nei dosniai
aušrojant bokštams skleidžiantis ir plyštant
tvirtovėms dūžtant lyg galybę metų prieš
kasdienio skurdo konsekruotų išdavysčių
tamsos ir smurto jiems išties nepašykštės
ATĖNAI
Lietuva internete
