ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-07 nr. 631

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Gintaras Beresnevičius. Antroji nepriklausomybė (4) • Marius Ivaškevičius. Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės (10) • Kristina StanČIenĖ. Raudonojo kambario aktualijos (1) • Jurga Armanavičiūtė. Vincas Kisarauskas kubizmo konteksteJonathan Freedland. Roma, AD… Roma, DC? (8) •

Raudonojo kambario aktualijos

Kristina StanČIenĖ

[skaityti komentarus]

Spalio gale "Naujųjų skliautų" galerijoje vyko paroda, retoriškai pavadinta "Pikta karta?". Noras išnarstyti šios įdomios iniciatyvos kilmę ir mechanizmus kilo dėl kelių priežasčių. Sudomino gyvenimiškas, aktualus (ypač – menininkų bendruomenei) idėjos pobūdis, jos įgyvendinimo aplinkybės. Kritiška ir drauge linksma ekspozicijos visuma pasirodė besanti netikėtai talpi (prasmių požiūriu), o pasirinktas "pykstančio" menininko tipažas – veik universalus, gana objektyviai atspindįs šios profesijos atstovų karjeros kelius ir klystkelius, savijautą dabarties visuomenėje.

Projektą pavadinčiau simptomišku. Siekis burtis, grupuotis, poreikis manifestų forma išreikšti savo patirtį ir mintis perša asociacijas su tęstine paroda "Mano šeima – MAFFIA". Štai piktosios kartos menininkus vienija kaktomuša su absurdiškomis, alogiškomis situacijomis studijuojant, darbovietėse, kultūros institucijose etc. Arba – akistata su socialine sistema ir sunkumais siekiant savirealizacijos bei normalų egzistavimą užtikrinančios socialinės padėties. Nemėginama dirbtinai lipdyti stabilios grupuotės, tačiau nepasitenkinimas yra neabejotinai stiprus postūmis veikti drauge, burti panašiai besijaučiančiuosius. Šiemetinės, trečiosios, parodos "Mano šeima – MAFFIA" tema – asmeninės problemos. Pasak organizatorių, "apgalvotas savo problemų prodiusavimas suteikia galimybę susikurti nuosavą slengą, tusovkę, netgi ir solidų visuomeninį statusą" (cituoju Marių Zavadskį). Chaotiška nūdienos meno rinka, nelabai aiškus ir, matyt, ne itin prestižinis menininko statusas, žiauroka socialinė tikrovė, kai kurie nesveiki reiškiniai pačioje menininkų terpėje skatina ieškoti bendraminčių, netgi provokuoja vaizdinę ir žodinę kūrybą. Kitaip – tai savotiškas "Raudonojo kambario" (prisiminkime Augusto Strindbergo romaną) sindromas. Skurstančios bohemiškos devynioliktojo amžiaus asmenybės burdavosi garsaus Bernso restorano raudonajame kambaryje, idant paskandintų savo gėlą ir nerealizuotus kūrybinius siekius vyne. Šiuo atveju sąmoningai imituojama fiktyvi priebėga, kur kolektyvizmo jausmas, t. y. būry išreiškiamos neigiamos emocijos, turėtų bent laikinai sukurti saugumo, reikalingumo, kūrybos prasmingumo iliuziją.

Pykstančio žmogaus akivaizdoje natūralu svarstyti, ar individas nėra pats dėl visko kaltas, ar pyktis nėra jo bejėgiškumo, silpnumo požymis. Esmingiausias šios parodos koncepcijos ir pačios ekspozicijos bruožas – įvairių pykčio formų sublimacija, idiotiškos patirties transformavimas į pozityvią veiklą, atsiribojimas nuo nihilizmo. Negana to – siekiama pyktį protingai panaudoti bei kokybiškai išreikšti. Manau, kad tai perspektyvu.

Parodos "Pikta karta?" dalyviai – jauni įvairių dailės sričių atstovai. Įdėmiau sekantieji lietuvių dailės gyvenimą kai kurias pavardes bus tikrai įsidėmėję – J. Skėrytė, A. Juškaitė, E. Wėlyvis, M. Zavadskis. Ekspozicija stilistiniu požiūriu marga ir nevienalytė – gana tradiciška tapyba, fotografija, specifinės erdvinės instaliacijos, skulptūriniai objektai. Menininkų reakcija į pasiūlytą temą taip pat labai skirtinga – nuo šiurpokų nejaukių vaizdelių iki sąmoningai naudojamos švelnios, lyriškos kičinės stilistikos. Štai Sigitos Blažiūnaitės kompozicijoje "Punk not dead" amžinas protesto lozungas paverčiamas švelniu spalvingu žaidimu, anuliuojama tikroji jo reikšmė. Autorė frazę tiesiog sudėliojo iš purių raudonų siūlų bumbulų; šitaip protestas ima panėšėti į kvailoką beprasmį veiksmą, neturintį jokio realaus užmojo. Temperamentingose Emilio Wėlyvio drobėse, atvirkščiai, išreiškiamas pasipiktinimas žmogaus sielos, paties pasaulio sandara. Iš "Velniško autoportreto" nedraugiškai dėbso pats Emilis, pasivertęs demoniška būtybe. Paveikslas "Be moralės" dvelkteli didaktika – herojus vaizduojamas nusiplėšęs kaukę, su kraujuojančios mėsos gabalu vietoj veido, turinčiu simbolizuoti parsidavėlišką, pataikūnišką homo sapiens prigimtį. "Numirėliška" yra Mariaus Zavadskio instaliacija "Ramybė mums", turinti dar ir savotiško bažnytinio, barokinio iškilmingumo: neproporcingai ilgos baltų marškinių rankovės, ištįsusios palei vienos salės sienų perimetrą, perrištos puošniais kaspinais ir galų gale sumegztos. Nustebino Agnė Juškaitė, parodoje eksponavusi autobiografišką, tautiečių gyvenimą ir darbą užsienyje vaizduojantį fotografijų ciklą. Savaip atrodė Jolitos Skėrytės gipsinės marmurą primenančios plokštės ("Exit") su reljefiškomis veido formomis, įkūnijančios šiapusybės ir anapusybės artumą, "žemiškų" rūpesčių, išgyvenimų reliatyvumą. Užtat šios autorės dailiai nutapyti triušeliai ("Perfect bunnies"), rupšnojantys kopūstlapius, kerėjo tobulai saldžia idilės nuotaika, sąmoningai naudojama kičine stilistika. L. Žiliaus "Kvėpuotojas" – vargana antropomorfiška būtybė, atliekanti vieną vienintelį kūrinio pavadinime nurodytą veiksmą. Sudėtingesnių funkcijų ji niekaip neatliktų, mat neturi jokių kitų vidaus organų (tuo galėjome įsitikinti – objektas permatomas), tik menkus pajuodusius plautelius. Autoriui pavyko paprastomis išraiškos priemonėmis įkūnyti metaforą apie sunkią, varginančią egzistenciją, graudžiai paprastus ir primityvius poreikius. Martos Vosyliūtės fotografijoje užfiksuotas bažnyčios užkulisių gyvenimas: šalia senų liturginių indų sustatytos ryškiaspalvės "Pringles" traškučių dėžutės su komunijos paplotėliais.

Parodos "Pikta karta?" sumanytoja – tapytoja Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. Šis faktas man atrodo įdomus, juolab nebe pirmąkart tenka susidurti su jaunais menininkais, mėginančiais ragauti kuratoriaus duonos. Nesena patirtis – A. G. Černiūtės surengta paroda "Žmogaus kelias", vykusi "Akademijos" galerijoje (ši kuratorė – taip pat VDA Tapybos katedros auklėtinė). Nors parodos "Pikta karta?" ekspozicija anaiptol netobula, kai kurie darbai prastoki, atsitiktiniai, rodos, jos rengėjai geriau sekasi racionaliai mąstyti, suvokti "rinkos" poreikius. Juk šiuo atveju masėms amžinai patrauklūs įvairiausi blogio pasireiškimai natūraliai sutapo su kuratorės ir parodos dalyvių intencijomis. Taigi, geroms mergaitėms – dangus, blogoms – viskas…

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


1762. kjm2003-04-05 16:47
neidomu ir tiek...

Rodoma versija 25 iš 25 
14:29:21 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba