ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-07 nr. 631

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Gintaras Beresnevičius. Antroji nepriklausomybė (4) • Marius Ivaškevičius. Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės (10) • Kristina StanČIenĖ. Raudonojo kambario aktualijos (1) • Jurga Armanavičiūtė. Vincas Kisarauskas kubizmo konteksteJonathan Freedland. Roma, AD… Roma, DC? (8) •

Roma, AD… Roma, DC?

Jonathan Freedland

[skaityti komentarus]

Šiandien žodis "imperija" tapo madingas. Kai Amerika žengia karo keliu, joks kitas apibūdinimas, atrodo, negalėtų išreikšti Amerikos galios koncentracijos ar jos ambicingų siekių. "Vienintelė supervalstybė" yra gana tikslus, tačiau pabodęs terminas. "Superjėga" galėtų būti vadinama ir Prancūzija, terminas "hegemonas" populiarus tarp akademinės visuomenės. Bet imperija yra didžiulis organizmas, tai geopolitinių siekių gorila, ir staiga Amerikai yra pritaikoma ši reikšmė.

Žinoma, JAV priešininkai jau keletą dešimtmečių kalba apie Amerikos "imperializmą": jie kalba apie tai ir dabar, kai Vašingtonas pakilo į globalinį "karą su teroru" ir siekia "pakeisti režimą" suverenioje užsienio valstybėje. Šiandien labiausiai stebina tai, kad diskusijos apie Amerikos imperiją staiga pateko į debatų sūkurį pačioje Amerikoje. Ir ne tik tarp liberalų eurofilų, bet ir plačiu spektru nuo kairės iki dešinės.

Šiandien tokie liberalų atskalūnai kaip Gore’as Vidalis, kuris savo eseistinį rinkinį apie JAV pavadino "Paskutinė imperija", atsiduria tokių konservatyvių politinių apžvalgininkų kaip Charlesas Krauthammeris pusėje. Metų pradžioje Krauthammeris "New York Times" rašė, jog "žmonės pastato ausis išgirdę žodį "imperija". Jis pažymėjo, jog amerikiečiai turi suprasti realybę ir suvokti savo, kaip neabejotinų pasaulio valdovų, atsakomybę. Buvo vienintelė imperija, kurią jis galėjo sulyginti su amerikietiškąja: "Jokia šalis nedominavo pasaulio istorijoje taip ryškiai kultūrinėje, ekonominėje, technologinėje ir karinėje srityje nuo Romos imperijos laikų".

"The New York Review of Books" straipsnį apie JAV vaidmenį iliustravo George’o Busho, apsirengusio kaip Romos centurionas ir laikančio ietį ir skydą, atvaizdu. Bostono WBUR radijo stotis laidą apie Amerikos imperinę galią pavadino Pax Americana. Tomas Wolfe’as rašė, kad šiandieninė Amerika "yra galingiausia pasaulyje jėga, tokia pat visagalė kaip… Roma valdant Julijui Cezariui".

Bet ar šis sulyginimas yra tinkamas? Ar amerikiečiai yra naujieji romėnai? Kurdamas dokumentinį filmą per pastaruosius keletą mėnesių aš uždaviau šį klausimą žmonėms, kurie galėjo į jį kvalifikuotai atsakyti. Ne JAV gynybos strategijos ar užsienio politikos ekspertams, bet žymiems antikos specialistams iš Didžiosios Britanijos. Jie nuodugniai išmano Romos istoriją ir visi be išimčių surado panašumų tarp dabartinės imperijos ir tų dienų imperium.

Labiausiai į akis krinta karinės jėgos dominavimas. Roma buvo tų laikų supergalybė, valdanti geriausiai parengtą armiją pasaulyje, turinčią geriausią ginkluotę, kokios iki jos pasaulis dar nebuvo regėjęs.

Jungtinės Valstijos visiškai dominuoja karinėje srityje. Jų karinis biudžetas greitai bus didesnis negu karinės kitų devynių didžiausių šalių išlaidos kartu sudėjus. JAV gali išlaipinti savo karines pajėgas bet kur nepaprastai greitai. Pridėkite šalies globalinį technologinį dominavimą ir JAV iškils kaip valstybė, neturinti sau lygių.

Žinoma, yra ir didelis skirtumas. Išskyrus Puerto Riką ar Guamą, JAV neturi formalių kolonijų, tuo tarpu romėnai (taip pat ir Britanija) visada jų turėjo. Nėra jokių Amerikos konsulų ar vicekaralių, tiesiogiai valdančių tolimas šalis.

Tačiau šis skirtumas tarp senovės Romos ir šiuolaikinio Vašingtono yra mažesnis, negu iš tiesų atrodo. Beje, Amerika įvykdė daugybę nukariavimų ir kolonizavimo žygių. Mes tik nenorime jų pastebėti. Kai kurių istorikų nuomone, Amerikos įkūrimas ir jos posūkis į vakarus XIX amžiuje buvo ne mažesnis imperijos kūrimo procesas negu Romos siekis dominuoti Viduržemio jūros baseine. Julijus Cezaris užėmė Galiją ir išžudė milijonus gyventojų, o amerikiečiai kolonizatoriai nukariavo čerokių, irokėzų ir sjuksų gentis. "Nuo to laiko kai pirmieji persikėlėliai atvyko į Virdžiniją iš Anglijos ir pradėjo judėti vakarų link, tai buvo imperinė nacija, nukariautojų nacija", – teigia Paulas Kennedy, knygos "Didžiųjų valstybių iškilimas ir žlugimas" autorius.

Dar pridurkime, kad JAV karinės bazės yra 40 šalių visuose žemynuose, o tai suteikia JAV tuos globalinius raumenis, kuriais jos galėtų naudotis, jeigu norėtų tiesiogiai valdyti tas šalis. Kai JAV pradėjo karą su Talibano judėjimu, jos sugebėjo sparčiai nukreipti karo laivus iš jūrų bazių Didžiojoje Britanijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Pietų Ispanijoje ir Italijoje. Šie laivynai buvo visur. Anot Chalmerso Johnsono, knygos apie JAV imperinę politiką autoriaus, karinės JAV bazės, kurių visame pasaulyje šimtai, yra šiandieninė senųjų imperinių kolonijų versija. Vašingtonas gali jas vadinti "priešakiniu išskleidimu", bet kolonijos yra kolonijos. Žvelgiant iš šio požiūrio taško, pasaulyje nėra vietos, kurios Amerika negalėtų pasiekti. Pentagono duomenimis, didesnis ar mažesnis JAV karinis dalyvavimas yra pastebimas 132 iš 190 Jungtinių Tautų valstybių.

Taigi Amerika su kariniais daliniais kiekviename pasaulio kampelyje galbūt yra labiau romėniška, negu mes įsivaizduojame. Bet čia panašumai tik prasideda. Visi Jungtinių Valstijų imperiniai žingsniai atrodo grynai romėniški. Lyg romėnai būtų nustatę matricą, pagal kurią turi būti vykdomi imperiniai projektai, ir šiandien amerikiečiai laikosi jos su religiniu pietizmu.

Pirmoji pamoka iš romėnų vadovėlio apie sėkmingos imperijos realizavimą yra ta, jog vien stiprios karinės jėgos neužtenka: likęs pasaulis turi žinoti, kad tokia jėga yra, ir bijoti jos. Romėnai naudojo tų laikų propagandinę techniką – gladiatorių žaidynes Koliziejuje, tuo parodydami pasauliui, kokie jie stiprūs. Šiandien televizijos kanalų žinios 24 valandas per parą transliuoja JAV karines operacijas, be to, seka protingų bombų, pataikančių tiesiai į taikinį, pėdsakais arba rodo Holivudo "gaudyk ir šaudyk" produkciją, kuri atlieka tą pačią funkciją. Abu pavyzdžiai įteigia pasauliui tą pačią mintį – ši imperija yra per daug stipri, kad ją įveiktum.

JAV išmoko ir antrąją Romos pamoką, į pirmą vietą iškeliančią technologinį pranašumą. Romėnams tai buvo tiesūs keliai, leidę imperijos kariuomenei arba jos aprūpinimo vežimams judėti dideliu greičiu, – sistemos, kurios neturėjo analogų dar tūkstantį metų po romėnų. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip viena imperinė jėga maitina kitą – inžineriniai išradimai, iš pradžių skirti karinėms reikmėms, skatino Romos komercinį suklestėjimą. Šiandien tokie greitkelių analogai yra informacinių technologijų supergreičiai. Internetas taip pat buvo sukurtas kaip karinis įrankis, kurį užsakė JAV gynybos ministerija, o šiandien tai JAV komercijos šerdis. Šiame procese anglų kalba tapo antrąja lotynų, kuri išplito pasaulyje. JAV pavyzdys patvirtina tai, ką jau žinojo romėnai – jeigu jau imperija dominuoja vienoje srityje, ji greitai dominuos ir kitose.

Tačiau atrodo, jog ne tik šį specifinį patarimą JAV perėmė iš antikinių protėvių. Fundamentalus imperijos kūrimo principas šiandien realizuojamas gana aiškiai. Roma suprato, kad kol nevėlu, pasaulinė galybė reikalauja praktiškai realizuoti ir kietą imperializmą, tai yra sugebėjimą laimėti karus ir užimti žemes, ir minkštą imperializmą įgyvendinant kultūrines ir politines gudrybes, kurios ne tik padeda laimėti valdžią, bet ir išlaikyti ją.

Didieji Romos nukariavimai rėmėsi ne tik ieties antgaliu, bet ir sugebėjimu sugundyti nukariautas tautas. Kaip pažymėjo Tacitas, Britanijoje vietos gyventojai džiaugėsi nešiodami togas, naudodamiesi pirtimis ir centriniu šildymu, nors niekada taip ir nesuprato, jog tai buvo jų "pavergimo" simboliai. Šiandien JAV siūlo pasaulio tautoms panašią ir nuoseklią kultūros pakuotę, prekių rinkinį, kuris yra visiškai identiškas kiekviename pasaulio taške. Šiandien tai ne togos ir ne gladiatorių žaidimai, bet "Starbucks", "Coca-Cola", "McDonald’s" ir "Disney", o visa tai perkama už šiuolaikinį romėniško denaro ekvivalentą – tvirtą globalinę XXI amžiaus valiutą dolerį.

Kad šis procesas veiktų, net nereikia jo tiesiogiai stumti, nes galima valdyti nuotolinio valdymo pulteliu padedant draugiškoms satelitinėms valstybėms. Tai įprasta šiuolaikinės Amerikos technika – nereikia kolonijų, kai turite šachą Irane arba Pinochetą Čilėje, kurie atlieka darbą už jus. Romėnai suprato tai pirmieji. Kur tik buvo įmanoma, jie valdė remdamiesi statytiniais. Vienas iš lojaliausių valdovų valdė pietų Anglijoje pirmame mūsų amžiaus šimtmetyje.

Jo vardas buvo Togidubnas, o jo didžiuosius rūmus dar galima pamatyti Fišburne, Sasekso grafystėje. Puikiai išsilaikiusios mozaikos grindys mena laikus, kai svečiai, laukdami pietų ir audiencijos pas valdovą, buvo vaišinami gėrimais. Istorikai šiandien mano, kad Togidubnas buvo kilmingas britas, gavęs išsilavinimą Romoje, grąžintas atgal į Fišburną ir tapęs iš Romos valdoma marionete. Kaip Vašingtono elitinės privačios mokyklos yra perpildytos "provakarietiškų" arabų karalių, Pietų Amerikos prezidentų ar būsimų Afrikos lyderių, taip ir Roma paimdavo nukariautų tautų valdančiųjų šeimų atžalas ir paruošdavo valdovus, kurie tarnautų Romos interesams.

Ir Togidubnas nenuvylė šeimininkų. 60-aisiais Viešpaties metais Boudicca pradėjo sukilimą prieš romėnų okupaciją ir išvijo juos iš Kolčesterio, Londono, tačiau ne iš Sasekso. Istorikai dabar mano, jog tai įvyko todėl, kad Togidubnas sau pavaldžius britus laikė atokiau nuo sukilimo. Taip kaip šiandien Hosnis Mubarakas ir Pervezas Musharrafas stabdo antiamerikietiškų jausmų proveržius Egipte ir Pakistane, Togidubnas atliko tą darbą Romai beveik prieš du tūkstantmečius.

Ne visada tai veiksminga. Sukilimai prieš imperiją buvo nuolatiniai, kol barbarai nuolat spausdavo imperijos sienas. Kai kurie šaltiniai teigia, kad sukilimai ne visada buvo aiškiai antiromėniški: sukilėliai norėjo įgyti tokių pat privilegijų, romėniško gyvenimo prabangos bei turtų. Ir šiandien matome kažką panašaus: keletas priešų, kurie sukilo prieš Romą, anksčiau jai tarnavo kaip naudingi sąjungininkai. Ar verta priminti buvusį JAV protežė Saddamą Husseiną ir Centrinės žvalgybos valdybos apmokytą Osamą bin Ladeną?

Roma turėjo ir savo Rugsėjo 11-ąją. 80 metais prieš Kristų helenistinis valdovas Mitridatas pakvietė sekėjus nužudyti visus romėnų piliečius savo valdose ir nurodė specialią žudynių dieną. Jie išgirdo signalą ir nužudė apie 80 000 romėnų Graikijos miestuose. "Romėnus be galo šokiravo šis įvykis, – teigia antikos specialistas Jeremy Patersonas iš Niukaslio universiteto. – Tai buvo tarsi visuotinis klausimas, sumirgėjęs Amerikos laikraščiuose po Rugsėjo 11-osios: "Kodėl jie mūsų taip nekenčia?"

Vidaus gyvenime šiandieninė Amerika mitologizuoja savo praeitį – ji garbina "tėvus įkūrėjus" kaip herojiškus titanus, jos mėgstamiausia istorija yra apie Bostono arbatėlę ir Nepriklausomybės karą. Tai labai romėniška. Anai imperijai taip pat reikėjo sukurti herojinius pradžios mitus. Romėnams tai Enėjas ir Romos įkūrimas, bet reikšmė ta pati – parodyti, jog didžiosios tautos gimimas nebuvo atsitiktinumas, bet akivaizdus likimo vaisius.

Ir Amerika naudojasi Romos metodais, kad įtikintų save, jog ji turi atlikti misiją, skirtą iš aukščiau. Augustas pasiskelbė Dievo sūnumi ir įsakė pastatyti įtėvio Julijaus Cezario statulą ant postamento šalia Marso ir Veneros. Ant Amerikos dolerių išgraviruoti žodžiai "Dievu mes tikime", o JAV politikai nuolatos mėgsta baigti kalbą žodžiais "Dieve, laimink Ameriką".

Net moderniausias Amerikos bruožas – jos etninis margumas – verstų romėnus čia jaustis patogiai. Jų visuomenė buvo ypač margaspalvė, jie priimdavo viso pasaulio tautas ir net suteikdavo naujiesiems imigrantams galimybę iškilti į pačias valdžios aukštumas (tiems, kurie buvo kilę iš gerų šeimų). Kol kas Amerika dar neturėjo juodaodžio prezidento, tuo tarpu Romą valdė imperatorius iš Šiaurės Afrikos Septimas Severas. Anot klasikinių kalbų specialistės Emmos Dench, Roma turėjo savo amerikietiško identiteto analogiją. Kaip šiandien italų kilmės arba airių kilmės amerikiečiams, taip ir Romos piliečiams buvo leista vartoti "pridėtinius" vardus, nurodančius jų graikišką-romėnišką arba britišką-romėnišką kilmę: Tiberijus Klaudijus Togidubnas.

Žinoma, yra keletas didesnių esminių skirtumų tarp abiejų imperijų – pradedant savo įvaizdžio suvokimu. Romėnai laikė save pasaulio valdovais, bet tik nedaugelis amerikiečių išdrįstų ar būtų pasiruošę pripažinti savo imperializmą. Neabejotina, jog dauguma jų neigtų šį faktą. Bet tai paaiškinama JAV įkūrimo mitu. Amerika buvo įkurta sukilimo prieš imperiją laikotarpiu siekiant laisvės ir savivaldos. Ji suvokė save kaip sukilusią naciją ir kaip drąsi ir ryžtinga sukilusioji šalis dabar negali suvokti savęs kaip valdovų.

Dar vienas dalykas neleidžia amerikiečiams daryti imperines paraleles tarp savęs ir Romos. Ana imperija subyrėjo ir žlugo. Istorikai sako, kad taip atsitinka visoms imperijoms, jos yra dinaminiai junginiai, kurie žengia tuo pačiu keliu nuo pradžios iki pat pabaigos.

"Amerika turi nuspręsti per dešimtį ar penkiolika metų, – teigia Kembridžo istorikas Christopheris Kelly, – koks turi būti optimalus neteritorinės imperijos dydis, kiek ji gali kištis į kitų šalių reikalus, kiek ji nori išplėsti kontrolę tiesiogiai ir kiek su vietinio palankaus elito pagalba?" Tai klausimai, kurie kilo ir Romos imperijai.

Antiamerikietiškai nusiteikę žmonės norėtų tikėti, kad operacijos prieš Iraką planai ir eiga galėtų būti įrodymas, jog JAV įžengia į fazę, kuri sunaikino Romą. Bet ar tikrai Jungtinės Valstijos žengia į antrąją Romos imperijos istorijos fazę, kai Roma nebebuvo patenkinta netiesioginiu valdymu ir nutarė atlikti darbą pati? Ar JAV yra imperinio kelio pabaigoje, ar ant savo ambicingiausios klajonės ribos? Tiktai ateities istorikai galės tai pasakyti.

"The Guardian", 2002. IX. 18

Vertė Vygantas Vareikis

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


46473. llllllllllllllllllllllllllllllllllllllll :-( 2005-11-09 13:27
ziurekit ka rasot pavadinime

47727. swx2005-11-27 10:56
kas yr ukvedukai senoves romos ?

75889. blabla2007-03-01 00:11
plz man reik brondzo amziaus datos

107126. Paulius :-) 2008-01-09 18:46
kur rasti romeniskus skaicius???:D:D:D

107127. pauliuxas :-) 2008-01-09 18:48
kur rasti romenu skaicius pasakykite??? :(:(:(:(

171435. klnvbzdFX:NB :-( 2009-09-30 17:38
jsdgvbhmnbdfjkbbkfbjvbzcnx.bdvbjzkxbvbzbzdfbkdfbvbbfv

171436. bjs/lnxcm.bn :-( 2009-09-30 17:41
jis bjaurus sssssssssssssssssssssssssssssssssssuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuudddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddddaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaassssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssssss

Rodoma versija 25 iš 25 
14:29:20 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba