ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2002-12-07 nr. 631

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

Gintaras Beresnevičius. Antroji nepriklausomybė (4) • Marius Ivaškevičius. Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės (10) • Kristina StanČIenĖ. Raudonojo kambario aktualijos (1) • Jurga Armanavičiūtė. Vincas Kisarauskas kubizmo konteksteJonathan Freedland. Roma, AD… Roma, DC? (8) •

Vincas Kisarauskas kubizmo kontekste

Jurga Armanavičiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ing. Dott. Gianni Mantero ekslibrisas. 1975
Vincas Kisarauskas

Įprasta ir natūralu, jog vieni meniniai procesai inicijuoja kitus. Ir kaip kad visų gyvų būtybių vaikai iš tėvų paveldi genofondą, bet nėra jiems identiški, taip ir mene galioja dalinio paveldimumo dėsnis. Tik gyvo vaisiaus išvaizda, charakteris priklauso nuo dviejų paprastai neginčytinų tėvų, o mene "tėvystės" identifikavimas komplikuotesnis – kartais ji akivaizdi, kartais jos įžvalga reikalauja atidos. Pavyzdžiui, Vinco Kisarausko kūryboje galima įžiūrėti Bizantijos meno, romantizmo, ekspresionizmo, abstrakcionizmo, poparto, lietuvių liaudies meno įtakas. Negana to, ji paveikta ir kubistinių genų. Šis poveikis ypač akivaizdus 7–8 dešimtmečių V. Kisarausko paveikslų žmogaus figūroje. O norint tam žmogui argumentuotai priskirti (dalinę) kubistinę "sūnystę" būtina prisiminti XX a. pr. kubistines figūras. Tuomet galima diagnozuoti, kiek kubistinio "paveldimumo", o kiek "mutacijos" yra V. Kisarausko žmoguje (toliau – figūra).

Tad pirmiausia norėčiau apibūdinti tai, ką įvardijau "paveldimumu". Pirma. Esmingiausias kubizmo dailės bruožas yra geometrinis formų apibendrinimas drauge išryškinant jų plastinę sandarą. Kubizmo raidoje tai itin ryšku "sezaniniu" laikotarpiu (1906–1909). Pvz., P. Picasso "Aktas miške" (1908). Moters figūra dar nepraradusi žmogiškojo pavidalo, tačiau jau nutolusi nuo natūros mėgdžiojimu pagrįsto vaizdavimo. Čia labai akivaizdi nuosekli ir pilnutinė vaizdo "struktūrizacija". Pats P. Picasso apibūdino kubizmą kaip "meną, kurį visų pirma domina formos". V. Kisarauskui figūra – taip pat "geometrinimo" rezultatas. Sukapota, deformuota ji pasvirusiu siluetu keliauja per visą dailininko kūrybą. Stačiakampė, vertikali žmogaus fugūra pasirodo kaip stereometrinė konstrukcija. Beveidės, kartais "akiagalvės" (ar "galvaakės") paveikslų būtybės apie save kalba šykščiais, neretai laiptuotais, bekojais ir berankiais kūnais. Žiūrėdamas į tokią hipertrofiją, netrunki pajusti – kaip nutolta nuo tos, mums įprastos, lietuviška vadinamos…

Antra. 1910–1912 m. – "analitinio" kubizmo tarpsnis. Dabar motyvas taip "išklojamas" drobėje, kad vienu metu gali būti matomos įvairios objekto pusės. Siekiama pakeisti panašumu grįstą atpažinimą intelektualiu visumos suvokimo ir pažinimo modeliu. Akis mato dvimatį vaizdą, o protas suvokia, kad yra ir daugiau matų (J. Gris, "P. Picasso portretas", 1912). Vertinant grynai iš formaliosios pusės, apvalkalas, gaubiantis žmonių figūras, tampa daug trapesnis. Išoriškas figūros "nužmoginimas" nukreipia į aukštesnę – intelektinę – sferą. Tai tarsi siūlymas iš kelių plokščių elementų mintyse rekonstruoti vientisą tūrinį objektą (tokį, kokį kiekvienas savaip įsivaizduojame). Juk ir pats G. Apollinaire’as apibrėžė kubizmą ne kaip vaizdavimo, bet kaip įsivaizdavimo meną, taip siūlydamas jį suvokti kaip savotišką intelektinį žaidimą. Čia (kubizme), kaip ir Kafkos kūryboje, įdomumas kyla iš gebėjimo priversti skaitytoją (žiūrovą) perskaityti (įsivaizduoti) kūrinį vis iš naujo (kaskart žiūrint, į galvą ateina vis kitoks įvaizdis). Kartais galima dvejopa ar trejopa interpretacija… "Nužmoginimo" tendencija akivaizdi ir V. Kisarausko figūrose. Drąsi deformacija netikėtai atveria žmogaus ir mechanizmo analogiją ("Aštuonių veidų kompozicija"). Konstruktyvios "akiagalvės" būtybės veikiau panašios į krumpliaračio ir žmogaus hibridus nei į, tarkim, Vilniaus piliečius. Žinoma, kad kubistams priskiriamas F. Léger panašiai propagavo "dirbantį" kubizmą. Daugelyje jo darbų veikia sužmoginta technika (ir atvirkščiai) ("Cirko akrobatai", 1918). V. Kisarauskas, "nužmogindamas" savąsias formas, nurodo į gilesnį – ne formalųjį – kūrybos sluoksnį. Sukuriamas dramatiškos įtampos laukas. O žinant, kad dailininko žmogus transformavosi sociali(sti)nio gyvenimo akivaizdoje, nesunku suvokti ir paties dramatiškumo kilmę bei pobūdį… "Nežmogiškas" pavidalas, lūžtančios linijos, kampuota galva ir kūnas, "veidų" grimasos klykte klykia apie kenčiančio, suvaržyto žmogaus egzistenciją ("Edipas ir Antigonė", 1976).

Ir trečia. Sintetinio kubizmo laikotarpiu (1913–1914) ypač susidomima medžiagiškumo išraiška – išpopuliarėja koliažas. Ant drobės klijuoti tinka audinio, popieriaus, klijuotės dalys, jos sujungtos su tapybiniais elementais (P. Picasso "Toreadoras", 1912). "Motininė" koliažo ląstelė iš kubizmo gyvybingai suveši V. Kisarausko figūrinėse kompozicijose. Juodu su Valentinu Antanavičiumi to meto tapyboje nevengia netradicinių medžiagų. Figūrai ręsti tinka viskas: medis, plastmasė, metalinės įvairių mechanizmų detalės ("Autoportretas", 1976; "Lagamino dangčio metamorfozė", 1976). Naujos gyvybės įgavę daiktai, kitados turėję konkrečią funkciją, į paveikslą atsineša savo patirtį – taip prasiplečia idėjinė, dvasinė kūrinio plotmė.

Kubistinių V. Kisarausko figūros "mutacijų" kategorijoje skirčiau du aspektus. Vienas iš jų siejasi su geometrinių formų, sudarančių žmogaus figūrą, tarpusavio santykiu. Veik kiekvienas "analitinis" G. Braque’o ar P. Picasso sukurtas personažas sudaro kruopščiai išardyto ir tarytum surinkti (mąstymo lygmeny) pateikto objekto įspūdį. Tačiau tai panašu į žaidimą: žaismingai smulkiom skeveldrom pažyrančios detalės kuria dinamiką. Nors dinamika turi savo tvarką, kurią įveda figūros "sprogimo" centras, žvelgiant iš šalies, tai – išblaškytas vaizdas. V. Kisarausko "žmonių gyvenimai" galėtų tapti vienovės pavyzdžiu. Kondensuota, architektoniška, tvirtai suręsta figūra nė iš tolo neprimena kubistinės žmogystos "dėlionės". Kas, kad V. Kisarausko figūra laiptuota, sumontuota iš atskirų "skeveldrų" – tai jos neišcentruoja. Viskas koncentruojasi tiksliai apibrėžtame kūne ir yra, anot Gražinos Kliaugienės, tarytum "šiurkštūs, grubiai tašyti luitai".

Ir antroji mutacija. Dailininkas kubistas yra nelyginant koks išradėjas. Jo mene akivaizdus mėgavimasis pačiu konstravimo procesu. Todėl kubisto paveikslai veikia pirmučiausia formos požiūriu. Jie neapeliuoja į gilesnius suvokimo klodus, neskanduoja apie žmogiškąją dramą, neorientuoja į meditacinį lygmenį. Vinco Kisarausko antropomorfinės figūros turi stiprų emocinį lauką. Jos nėra matematinio, loginio tyrinėjimo rezultatas. Jos – sielos judesiai. Ženklai kūrėjo, kurį domina žmogaus būtis, o ne konstruktoriaus galimybės.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:29:19 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba