ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-04 nr. 715

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. Haiku ir metų laikai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaidimai ir stebuklai (11) • CHRISTOPHER OKIGBO. Poezija (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Humoras Jurbarke (ir Reikjavike) (9) • Uldžio Tyruono pokalbis su alpinistu REINHOLDU MESSNERIU. Užmerk akis, užverk lūpas (8) • DALIA ZABIELAITĖ. Apie vaisius, kuriuos raškė krikščionys intelektualai (85) • LR kultūros ministerija skelbia (1) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (13) • MATAS DŪDA. Vladas Eidukevičius: paveikslai ar tapyba? (5) • Žydų poetai apie Lietuvą (8) • -vp-. Dvi istorijos (4) • VALDEMARAS KUKULAS. Reklaminiai skydai vietoj pasiplaukiojimo valtele (19) • RIČARDAS SKORUPSKAS. Zeravšano motyvai (2) • Juozas Šorys. UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) • EPHRAIM KISHON. Prieš trisdešimt metų (4) • l a i š k a i (22) •

UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji

Juozas Šorys

[skaityti komentarus]


Tęsinys. Pradžia Nr. 32

Turkija. Meddah menas,

liaudies istorijų pasakotojai

Meddahlik yra turkų epinė teatro forma, kaip pasakoja vienintelis istorijų pasakotojas, arba meddah. Tradiciją išplėtojo turkų tauta, gyvenusi Centrinėje Azijoje prieš migraciją į vakarus maždaug VI a. Istoriškai šis pasakojimo žanras taip pat egzistavo arabų, persų ir kurdų tautose. Dabar gyvuojantis Turkijoje ir turkiškai kalbančiose srityse meddah menas yra žodinė literatūrinė tradicija, kuri išliko turkų pasaulyje tiek Osmanų imperijos laikais, tiek vėliau Turkijos Respublikoje.

Terminas meddah, pasiskolintas iš arabų maddah, reiškiančio "ką nors garbinti, girti", gali būti verčiamas kaip "komedijos aktorius". Meddah menas yra panašus į vieno žmogaus pasirodymų su dainomis ir humoristiniais pasakojimais tradiciją. Pasakojimai įeina į didžiulį populiarių romanų, legendų ir epinių pasakų apie žymias asmenybes repertuarą. Ir jis yra parenkamas atsižvelgiant į vietą bei publiką. Vaidinimo kokybę daugiausia lemia tarp pasakotojo ir žiūrovo užsimezgantis ryšys, taip pat meddah sugebėjimas tinkamai derinti mėgdžiojimą, pokštus ir improvizacijas. Gabus pasakotojas dažnai įterpia įvairias turkų tarmes ir sąmojingus šiuolaikinių įvykių komentarus.

Tradiciškai meddah paskirtis buvo tiek šviesti ir lavinti žmones, tiek juos linksminti. Vaidindami karavansarajuose, turguose, kavinėse, mečetėse ir bažnyčiose visoje šalyje, meddah skleisdavo vertybes ir idėjas daugiausia tarp neraštingų žmonių, ir jų socialinis bei politinis kriticizmas nuolat sukeldavo rimtas diskusijas apie aktualias problemas. Meddahlik buvo retorikos meistriškumo pavyzdys. Iš tikrųjų nuo to laiko, kai sceninės formos, paveldėtos iš pagoniškų kultūrų, buvo uždraustos islamo tikėjimo, pasakojimas daugybe formų plėtojosi kaip Artimųjų Rytų kultūros pagrindas.

Dabartinėje Turkijoje meddahlik atliekamas per ramadaną ir kitomis religinėmis progomis. Jo šviečiamoji ir pramoginė funkcija gerokai susilpnėjo įsigalėjus žiniasklaidai ir ypač kinui. Mūsų laikais meddah, pasirodantys per televiziją ir kultūros centruose ar per liaudies šventes, neteko dalies socialinių funkcijų. Iš nedaugelio likusių pasakotojų tik keliolika yra pripažinti senovinio pasakojimo meno meistrai.

Azerbaidžanas.

Azerbaidžaniečių mugam

Tradicinė muzikinė forma, Azerbaidžane žinoma kaip mugam, yra darnios struktūros muzikinė sistema, atlikimo metu leidžianti laisvai improvizuoti. Iš esmės miestietiškas Azerbaidžano visuomenės menas mugam remiasi kaimiškomis melodijomis, ritmais ir atlikimo technika, jį gali išgirsti daugelyje susibūrimų vietų visoje šalyje.

Skirtingai nei europietiška klasikinė muzika, mugam negali būti užrašyta baigtine forma, užtat daugybe variantų yra perduodama profesionalų, kurie moko studentus improvizacijos meno, kad perteiktų virtuoziškumą ir meninės išraiškos įvairovę, labai būdingą mugam.

Dabartiniai šios muzikos variantai atspindi skirtingus sudėtingos Azerbaidžano istorijos periodus ir ypač ryšius su persų, armėnų, gruzinų ir kitomis tiurkų tautomis. Be to, azerbaidžaniečių mugam turi bendrų meninių ypatybių su irakiečių maqam, persų radif, chorezmų maqom ir tadžikų bei uzbekų shashmaqom.

Seniau mugam buvo atliekamas dviem pasaulietiškomis progomis: vestuvių puotoje (toy) ir uždaruose slaptų žinovų susibūrimų namuose (majles). Jis taip pat buvo praktikuojamas sufijų ordino religinių dramų, žinomų kaip ta’zie ar shabih, atlikėjų. Oficialios rungtys, kaip ir neoficialūs konkursai, padėjo įtvirtinti išsilavinusių muzikantų reputaciją.

Miesto aplinka, kadaise skatinusi mugam raidą, neatlaikė socialinių ir politinių XX a. pokyčių, ypač Azerbaidžano prijungimo prie Sovietų Sąjungos. Oficialus priešiškumas religijai ir griežtas reikalavimas, kad muzikinis lavinimas turi būti grindžiamas užrašytomis gaidomis, – tik du iš nedaugelio tradicijos nykimą lėmusių veiksnių.

Dabarties mugam įrašų gausa patvirtina šios muzikinės tradicijos svarbą daugeliui šiuolaikinių azerbaidžaniečių. Vis dėlto ideologinis ir komercinis spaudimas daro įtaką, kad šis išskirtinis žodinis paveldas taptų pastoviu repertuaru, atliekamu iš natų ar sekant sunormintais įrašais. Dabartinė raida kelia rimtą grėsmę išskirtinei mugam improvizacinei prigimčiai ir laiko išbandytam tiesioginiam perdavimui.

Tadžikija ir Uzbekija.

Shashmaqom muzika

Šimtmečiais shashmaqom tradicijos klasikinė muzika buvo plėtojama daugiakultūriuose miestų centruose Transoksanijos regione, istoriškai žinomame kaip Mawara al-nahr, kurio dalis dabar įeina į Uzbekiją ir Tadžikiją.

Shashmaqom yra unikalus vokalinės ir instrumentinės muzikos, melodijų ir ritmų idiomų, literatūros ir estetinių idėjų lydinys. Apimantis kelis vietinius maqom repertuarus, jis yra atliekamas solo arba dainininkų ansamblio ir strykinių, styginių, mušamųjų bei pučiamųjų instrumentų orkestro. Po instrumentinės įžangos eina vokalinė dalis, sudaryta iš dviejų atskirų labai sudėtingų dainų rinkinių.

Atsiradęs dar prieš islamą, shashmaqom plėtojosi mažiausiai dešimt amžių kartu su muzikos teorijos, poezijos, islamo mokslo ir sufizmo, mistinio islamo religijos judėjimo Centrinėje Azijoje raida. Didžiulį maqom sistemos ir jų muzikinės teorijos populiarumą IX ir X a. lydėjo muzikos mokyklų kūrimas. Tos mokyklos buvo išlaikomos Bucharos aristokratijos, troškusios paremti talentingus menininkus. Bucharos žydų bendruomenė rūpinosi kita reikšminga atlikėjų grupe.

Shashmaqom atlikėjų padėtis pasidarė ypač sunki praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai sovietų valdžia primetė priešišką kultūros politiką. Nepaisant to, Uzbekijos valstybinis televizijos ir radijo komitetas praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje sudarė shashmaqom ansamblį. 1991 m. atgavus nepriklausomybę buvo daug nuveikta šiai muzikai apsaugoti ir jos socialinei svarbai atkurti tiek Uzbekijoje, tiek Tadžikijoje.

Shashmaqom atlieka specialiai parengti muzikantai, nes standartinė gaidų užrašymo sistema fiksuoja tik pagrindinę muzikos struktūrą, neapimdama viso šio nuostabaus meno turtingumo. Taigi žodinis mokytojo perdavimas mokiniui lieka pagrindinė priemonė, išsauganti šią muziką ir jos dvasines vertybes.

Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio daug geriausių atlikėjų iš Uzbekijos ir Tadžikijos emigravo į Izraelį ir JAV. Išvažiavus vyresniems atlikėjams didžioji dauguma dabartinių atlikėjų yra Taškento konservatorijos, mokančios kanoninės shashmaqom kompozicijos atlikimo meistriškumo, absolventai. Atlikėjų, išsaugančių vietinės stilistikos bruožus, mokytų nepriklausomų mokytojų ir atlikimo mokyklų, pasitaiko labai retai.

Mongolija.

Tradicinė morin khuur muzika

Daugiau nei septynis šimtmečius puoselėtas dvistygis (su žirgo galva) styginis instrumentas, vadinamas morin khuur, turėjo žymų vaidmenį Mongolijos klajoklių gyventojų kultūroje. Morin khuur svarba pranoksta jo, kaip muzikos instrumento, paskirtį, nes jis yra apeiginių ritualų ir kasdienio gyvenimo pagrindas ir turi didelę dvasinę reikšmę.

Išskirtinė morin khuur išvaizda yra glaudžiai susijusi su visuotinai reikšmingu žirgo kultu. Prie tuščiavidurio trapecijos formos korpuso pritvirtintas ilgas, be jokių papuošimų kaklas laiko išdrožinėtą žirgo galvą. Oda apmuštas rezonatorius, dvi stygos ir strykas padaryti iš arklio karčių. Nepaisant klaidinančiai paprasto dizaino, morin khuur turi stebėtinai turtingą ekspresyvių garsų diapazoną.

Paprasta atlikimo technika apima daugkartinį braukimą dešine ranka ir grojimo kaire ranka įvairovę, "sukrėsti – suvaldyti" ir "traukti" grojimą, skirtingas pizzicato formas ir "sklandančio" skambėjimo toną, iš kinų muzikos pasiskolintą techniką. Instrumentu daugiausia grojama solo, bet kartais juo akompanuojama šokiams, ilgoms dainoms (urtyn duu) ir mitinėms pasakoms. Iki šių dienų morin khuur repertuare išliko kai kurios senovinės melodijos (tatlaga), kurių paskirtis – nuraminti gyvulius, tai praėjusios eros reliktas, kai muzika turėjo, kaip manoma, maginę funkciją.

Apie styginius instrumentus, papuoštus arklio galva, byloja rašytiniai Mongolijos imperijos XIII–XIV a. šaltiniai. Per šimtmečius atlikimo techniką meistras perduodavo mokiniui žodžiu. Morin khuur muziką dėl vienalaikio pagrindinio tono ir obertonų skambėjimų visada buvo sunku užrašyti standartiniais ženklais.

Per praėjusius keturiasdešimt metų dauguma mongolų įsikūrė miestuose, kartu su šia migracija morin khuur persikėlė iš klajoklių palapinių į koncertų sales, toli nuo istorinio ir dvasinio konteksto. Be to, instrumento derinimas buvo pritaikytas prie techninių pasirodymų scenoje reikalavimų. Todėl aukštesnis ir garsesnis skambėjimas išdildo daugelį tembrinių subtilybių. Laimė, Pietų Mongolijoje išlikusios bendruomenės išsaugojo morin khuur meną, kartu ir su juo susijusias apeigas bei papročius.

Kinija. Guqin muzikos menas

Per ilgą Kinijos istoriją guqin, arba septynstygė citra, užėmė išskirtinę padėtį kaip perteikėja rafinuotos tradicijos, persmelkusios kinų tapybą, poeziją ir literatūrą. Glaudžiai susijusi su meditacija, asmeniniais pomėgiais ir saviugda, guqin išreiškia labiausiai išplėtotą Kinijos solinės instrumentinės muzikos tradiciją.

Ankstyvųjų literatūros šaltinių liudijimu ir archeologinių atradimų duomenimis, Kinijoje guqin buvo grojama tris tūkstančius metų. Guqin tapo elitinė meno forma, netinkama viešam atlikimui, plėtojama kilmingųjų, valdžios elito, mokslo žmonių sluoksniuose.

Iš tikrųjų guqin yra neatskiriama nuo kinų inteligentijos istorijos, nes buvo viena iš keturių meno sričių (kartu su kaligrafija, tapyba ir senovės šachmatų žaidimu), kurias kinų mokslo žmonės turėjo įvaldyti.

Guqin menas jungia gausų ištobulintų melodijų repertuarą ir jų atlikimo būdus, daugybę simbolinių reikšmių, jų unikalius užrašymo metodus bei žodinį perdavimą iš kartos į kartą.

Guqin turi septynias stygas ir trylika pažymėtų tono pozicijų. Liesdami stygą dešimt skirtingų būdų, muzikantai gali išgauti keturių oktavų diapazoną. Trys pagrindiniai grojimo būdai yra žinomi kaip san (laisva styga), an (prispausta styga) ir fan (harmoningai). Grojant san, dešinė ranka liečia laisvas stygas po vieną ar po kelias, išgaudama stiprius ir aiškius tonus. Grojant fan, kairės rankos pirštai švelniai liečia stygą nustatytose vietose, tada braukiant dešine ranka išgaunamas švelnus, plaukiantis, kokybiškai skirtingas garsas. Grojant an, kairės rankos pirštu styga stipriai spaudžiama (per ją braukiant dešine ranka), tada galima pereiti į kitus tonus ar sukurti daug skirtingų ornamentų, išgauti subtilius ir išraiškingus sąskambius.

Praėjusiais amžiais plėtojama guqin tradicija išugdė kartų kartas žymių muzikantų. Šiomis dienomis gerai parengtų atlikėjų yra mažiau nei tūkstantis ir turbūt ne daugiau kaip penkiasdešimt išlikusių tikrų profesionalų. Negana to, originalus kelių tūkstančių kompozicijų repertuaras sumažėjo iki kokio vieno šimto, reguliariai atliekamo mūsų dienomis. Tradicinė guqin paskirtis – ugdyti dorovingą ir mąstančią asmenybę – beveik visiškai išnyko. Taigi iš sudėtinės holistinės meno formos liko tik profesionali grojimo technika, vertinama pirmiausia kaip senovinė tradicija ir atlikimo menas.

Indija. Vedų giedojimo tradicija

Vedas sudaro gausybė sanskrito poezijos, filosofinių dialogų ir minčių, mitų, apeiginių burtų, pasiekusių Indiją per arijus daugiau kaip prieš 3500 metų. Hinduistų, Indijos vyraujančios religinės daugumos, laikomos pirminiu žinių šaltiniu, šventu jų religijos ir kultūros pagrindu, Vedos įkūnija vieną iš seniausių išlikusių pasaulio kultūros tradicijų.

Vedų poezija, išreikšta elegantiška klasikinio sanskrito promotės kalba, tradiciškai buvo giedama per šventus ritualus ir apeigas, kasdien deklamuojama vedų bendruomenėse. Nors Vedų tekstai buvo užrašyti maždaug prieš 15 amžių nuorodų tikslais, iki šių dienų svarbiausias jų perdavimo būdas išlieka žodinis.

Vedų tradicijos išskirtinė reikšmė – ne tik gausi žodinė literatūra, bet ir unikalūs bei išradingi brahmanų taikomi būdai išsaugoti tekstus nesugadintus tris su puse tūkstantmečio. Sudėtinga deklamavimo technika, reikalavimas griežtai mokytis nuo vaikystės yra pagrįsti specifiniu kiekvienos raidės tarimu, toniniais kirčiais ir ypatingu tarimo suderinimu, kad būtų garantuota, jog kiekvieno žodžio skambėjimas išliko nepakitęs.

Vedų palikimas apima daugybę tekstų ir aiškinimų, sudarančių keturias Vedas, paprastai įvardijamos kaip žinojimo "knygos", nors jos buvo perduodamos žodžiu. Rigveda yra šventųjų giesmių antologija; Rigvedos ir kitų šaltinių giesmių muzikinės aranžuotės – Samavedoje; Jadžurveda yra turtinga maldų ir dvasininkų vartojamų aukojimo formulių; Atarvaveda, priskiriama legendiniam išminčiui Atarvanui, apima giesmes, burtus, užkeikimus. Vedos taip pat atskleidžia nepaprastą istorinę hinduizmo panoramą ir įžvelgia kelių svarbiausių meno ir mokslo idėjų, tokių kaip nulio (nieko) sąvoka, ankstyvąją raidą.

Nors Vedos reikšmingos šiuolaikiniame Indijos gyvenime, šiai senovės žodinei tradicijai dėl dabarties ekonomikos sąlygų ir modernizavimo iškyla daug sunkumų. Žinovai tvirtina, kad keturioms garsioms Vedų deklamavimo knygoms – Orisos (Rytų Indijoje), Maharaštros (Centrinėje Indijoje) ir Keralos bei Karnatakos (Pietų Indijoje) – gali grėsti išnykimas.

Kambodža.

Kambodžos karališkasis baletas

Atpažįstamas iš grakščių gestų ir stulbinančių kostiumų, Kambodžos, arba khmerų, klasikinis šokis tūkstantį metų buvo glaudžiai susijęs su karališkuoju dvaru. Vaidinimai, patvirtindami monarchijos galią ir didingumą, lydėdavo įvairias ceremonijas (karūnavimą, vedybas, laidotuves ar khmerų šventes). Ši meno forma vos išvengė sunaikinimo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, ilgai Kambodžos tautos visame pasaulyje buvo puoselėjama kaip kultūros simbolis.

Pasak legendos, šokis yra toks pat senas kaip ir khmerų tauta. Šokėjus vaizduojantys raižiniai, tokie kaip puošiantys Angkoro paminklus, regiono šventyklose pirmiausia pasirodė XIX a. Šokis, per amžius įgijęs sakralinį ir simbolinį vaidmenį, išreiškia tobulumo siekimą, garbės supratimą ir dvasingumą. Dabar kambodžiečiai gerbia šią tradiciją, nes ji įkūnija khmerų tautos dvasią ir kultūrą. Jos repertuaras įamžina legendas, susijusias su Kambodžos atsiradimu, o jos šokėjai buvo laikomi dievų ir protėvių pasiuntiniais.

Klasikiniame repertuare egzistuoja keturi skirtingi charakterių tipai: Neang – moteris, Neayrong – vyras, Yeak – milžinas ir Sva – beždžionė. Kiekvienas išsiskiria ryškiu koloritu, kostiumu, grimu, kauke ir gestais.

Gestų ir pozų šokėjai mokosi sužadindami emocijas – baimę, meilę, džiaugsmą ar įniršį. Šokį lydi orkestro atliekama sakralinė muzika ir moterų choras, nenutrūkstamai komentuojantis siužetą ir emocijas, perteikiamas šokėjų mimika.

Korėjos Respublika.

Pansori epinis giedojimas

Muzikinė istorijų pasakojimo forma pansori atliekama vokalisto pritariant būgnu. Ekspresyviu dainavimu, stilizuotu kalbėjimu, pasakojimų repertuaru ir mėgdžiojimo gestais ji yra viena iš unikaliausių Korėjos turtingos atlikimo meno tradicijos išraiškų, apimanti tiek elito, tiek liaudies kultūrą.

Per jaudinančius vaidinimus, trunkančius iki aštuonių valandų, profesionalus dainininkas – vyras ar moteris – pritariant vienu statinės formos būgnu improvizuoja pagal išmoktus tekstus, kuriuose susijungia kaimiška korėjiečių tarmė ir aukštosios literatūros posakiai.

Pansori (kilęs iš korėjiečių kalbos žodžių pan, reiškiančio "vaidinimo vietą", ir sori – "dainą") atsirado Pietvakarių Korėjoje XVII a. greičiausiai kaip nauja šamanų pasakojamų dainų išraiška. Kaip žodinė tradicija ji išliko tarp paprastų žmonių iki XIX a. pabaigos kur kas sudėtingesnio literatūrinio turinio bei gerokai išpopuliarėjusi ir tarp išsilavinusios publikos. Dekoracijos ir kostiumai, charakteriai ir situacijos, kuriomis gyvena pansori pasaulis Korėjoje, įsitvirtino Joseon periodu (1892–1910).

Pasakojimai visų priimtas konfucines vertybes jungia su dažnai nesiderinančiais prastesnės kokybės tekstais ir nagrinėja šeimos ištikimybės, netekties, meilės temas. Pansori dainininkai ištveria ilgą ir griežtą pasirengimą, kad įvaldytų platų vokalo tembro diapazoną ir išmoktų sudėtingą repertuarą. Daug virtuozų yra išlavinę savitą tam tikrų epizodų interpretavimo stilių. Faktas, kad repertuaras ir atlikimo įgūdžiai ir toliau perduodami pradedantiems dainininkams, rodo, jog pansori išsilaikė kaip gyvuojanti kultūrinė tradicija. Dėl greito Korėjos modernizavimo iškilus išnykimo grėsmei pansori 1964 m. buvo paskelbta nacionaline dvasinės kultūros vertybe. Tai paskatino gausią institucijų paramą, o ši savo ruožtu skatino šios saugotinos tradicijos atgimimą.

Nors pansori tebėra vienas iš mėgstamiausių žanrų vis labiau marginalėjančioje tradicinio atlikimo meno srityje, jo originali spontaniška prigimtis yra iškreipta šiuolaikinio vaidinimo. Ironiška, kad šią naują raidą tiesiogiai lėmė apsaugos procesas, nes improvizacija linkusi uždusti nuo vis didėjančio rašytinio repertuaro.

Vietnamas. Nha nhac,

vietnamiečių karališkųjų rūmų muzika

Reikšmė "elegantiška muzika" nurodo nha nhac esant vietnamiečių karališkųjų rūmų muziką, atliekamą per kasmetines ceremonijas, tarp jų jubiliejus ir religines šventes, taip pat per ypatingus įvykius – karūnavimą, laidotuves ar oficialius priėmimus. Tarp daugybės muzikos žanrų, plėtotų Vietname, tik nha nhac yra paplitęs visame krašte.

Nors jo šaknys gali siekti XIII a., nha nhac suklestėjo Hue karališkuosiuose rūmuose valdant Nguyen dinastijai (1802–1945). Karaliai buvo palankūs nha nhac suteikdami jam ypatingą oficialios karališkųjų rūmų muzikos statusą ir įtvirtindami kaip dinastijos galios bei ilgaamžiškumo simbolį. Nha nhac tapo svarbiausia apeigų proceso dalimi ir kasmet buvo atliekama iš viso per maždaug šimtą ceremonijų. Turtinga dvasinio turinio nha nhac suteikė būdus bendrauti su dievais bei karaliais ir juos pagerbti, taip pat buvo filosofinės minties ir vietnamiečių kosmogonijos krypčių perteikėja.

Plačiausia prasme terminas nha nhac ne tik apima karališkųjų rūmų muzikinę sistemą, pagrįstą penkiatone gama, bet ir reiškia gyvą atlikimą, išsiskiriantį instrumentų ir tam tikromis progomis dainininkų bei šokėjų įvairove. Karališkųjų rūmų orkestre, sudarytame iš daugybės muzikantų, dominavo būgnai. Kiekvienas muzikantas privalėjo išlaikyti didžiulį susikaupimą, kad galėtų sekti visus ilgo ritualo etapus.

XX a. Vietnamą sukrėtę baisūs įvykiai – ypač monarchijos žlugimas ir karo dešimtmečiai – sukėlė rimtą grėsmę nha nhac išlikimui. Netekusi karališkųjų rūmų konteksto, ši muzikinė tradicija prarado dalį pirminių socialinių funkcijų. Keli išlikę karališkųjų rūmų muzikantai stengiasi išlaikyti tradiciją gyvą ir perduoti ją jaunesnėms kartoms. Tam tikros nha nhac formos išliko liaudies ritualuose bei religinėse apeigose ir kaip šiuolaikinės vietnamiečių muzikos įkvėpimo šaltinis.

Japonija. Ningyo Johruri Bunraku

lėlių teatras

Vienas iš svarbiausių tradicinių Japonijos scenos meno sričių profesionalus lėlių teatras ningyo johruri bunraku yra unikalus dainuojamojo pasakojimo, instrumentinio akompanavimo ir lėlių dramos derinys.

Ši sceninė forma pasirodė ankstyvuoju Edo periodu (1600–1867), kai lėlių teatro spektakliai buvo sujungti su populiariu XV a. pasakojimo žanru johruri. Siužetai, pasakojami ningyo johruri (taip ši nauja lėlių teatro forma buvo pavadinta), kilę iš dviejų pagrindinių šaltinių: jidaimono, feodalinių laikų istorinių pjesių rinkinio, ir sewamono, naujųjų laikų dramų, atskleidžiančių širdies reikalų ir socialinių įsipareigojimų konfliktą.

XVII a. viduryje, plečiantis komerciniams teatrams, skirtiems ningyo johruri ir kabuki, ši lėlių teatro forma ėmė taikyti ypatingą pjesių statymo būdą, jis išliko iki šių dienų. Trys lėlininkai, matomi žiūrovams, manipuliuoja didelėmis išraiškingomis lėlėmis ant scenos už liemens aukščio širmos, o ant pakylos virš žiūrovų giedotojas (tayu) pasakoja, kas vyksta, jam akompanuoja muzikantas (shamisen), grodamas tristyge liutnia. Tayu vaizduoja visus personažus, tiek vyrus, tiek moteris, kalbėdamas skirtingais balsais bei intonacijomis, atitinkančiais kiekvieną personažą ir aplinkybes. Nors tayu "skaito" parašytą tekstą, yra vietos ir improvizacijai. Trys lėlininkai turi apdairiai derinti judesius, kad garantuotų tikroviškus lėlių gestus ir pozas. Lėlės prašmatniais kostiumais ir individualizuotomis veido išraiškomis yra kruopščiai padarytos profesionalių lėlių meistrų.

Visas dabartinis šio žanro pavadinimas – ningyo johruri bunraku – prigijo XIX a. pabaigoje iš tuo laikotarpiu garsaus Bunrakuza teatro. Dabar svarbiausia susitelkimo vieta yra Bunraku nacionalinis teatras Osakoje. Jo garsi trupė taip pat vaidina Tokijuje ir regioniniuose teatruose. Maždaug 160 kūrinių iš 700 pjesių, parašytų Edo periodu, išliko šių dienų repertuare, tačiau spektakliai, anksčiau trukdavę visą dieną, buvo sutrumpinti nuo šešių iki trijų ar net dviejų veiksmų.

Ningyo johruri bunraku, 1955 m. Japonijos vyriausybės paskelbtam reikšmingu dvasinės kultūros paveldu, šiais laikais neiškyla rimtos grėsmės; daug jaunų atlikėjų yra remiami, o vaidinimai, patraukiantys dinamišku reginiu ir dramomis, kupinomis dėmesio žmogui, dar veikia šiuolaikinius žiūrovus.

Indonezija.

Wayang lėlių teatras

Ši senovinė istorijų pasakojimo forma, pasižyminti rankų darbo lėlėmis ir muzikos stilių visuma, atsirado Indonezijos Javos saloje ir daugiau kaip dešimt amžių klestėjo Javos ir Balio karališkuosiuose rūmuose, taip pat kaimo vietovių šventyklose ir teatruose. Dabar Wayang galima gėrėtis ne tik Javoje, Balyje, bet ir kaimyninėse Lomboko, Maduros, Sumatros ir Pietų Bornėjo salose, kur įvairūs vietos vaidinimo stiliai ir muzikinis pritarimas rutuliojosi šimtmečiais.

Wayang vaidinimai dėl pačių lėlių dažnai yra stulbinantis reginys. Nors šios rūpestingai padarytos lėlės skiriasi dydžiu, forma ir stiliumi, vyrauja du pagrindiniai tipai: trijų matmenų medinės lėlės (wayang klitik arba golek) ir plokščios odinės šešėlių lėlės (wayang kulit), metančios šešėlius ant priešais esančios ir iš už nugaros apšviestos širmos. Abiem tipams būdinga stilizuoti kostiumai, išraiškingi veidai ir judančios rankos, žmogaus valdomos lazdelėmis. Per Wayang vaidinimus profesionalus lėlininkas (dalang) manipuliuoja lėlėmis, kol dainininkai ir muzikantai bronzos instrumentais bei būgnais atlieka visą melodijų rinkinį.

Praeityje lėlininkai buvo gerbiami kaip išprusę literatūros žinovai, savo menu kitoms kartoms perduodantys filosofines, moralines ir estetines vertybes. "Paprastą žmogų" vaizduojančių komiškų personažų žodžiai ir veiksmai buvo priemonė socialinėms ir politinėms negerovėms kritikuoti, manoma, kad šis ypatingas vaidmuo galėjo prisidėti prie Wayang išsilaikymo šimtmečiais. Tradicija buvo perduodama žodžiu pačių lėlininkų, muzikantų ir lėlių meistrų šeimose. Iki šiol iš profesionalių lėlininkų tikimasi, kad jie išsaugojo atmintyje gausų pasakojimų repertuarą, o atmintinai mokamas senovinio pasakojimo ištraukas ir dainas perteiks sąmojingai ir kūrybiškai. Nebesulaukdami paramos iš turtingų valdovų ir paveikti ilgai trukusios šalies ekonomikos krizės, pastaraisiais metais lėlininkai buvo priversti suprastinti vaidinimus, kad įtiktų visų skoniui. Atlikėjai, kad galėtų sėkmingai varžytis su šiuolaikinėmis pramogų formomis (video, televizija ir karaoke), linkę išskirti komiškas scenas siužeto linijos sąskaita, o vietoj tradicinio muzikinio akompanimento pasitelkti populiarias melodijas.

Tonga. Lakalaka, Tongos šokiai

ir dainuojamieji kalbėjimai

Visoje Pietų Ramiojo vandenyno salos Tongos Karalystėje bendruomenės dalyvauja tradiciniame šokyje, žinomame kaip lakalaka, kad iškilmingai paminėtų monarcho karūnavimą, inauguravimo ceremonijas ir kitus reikšmingus įvykius. Plačiai pripažinta Tongos nacionaliniu šokiu, ši sudėtinga tradicija derina oratorinius sugebėjimus, legendą ir žinias, muzikines kompozicijas ir choreografiją.

Lakalaka (tongiečių tarmėje tai reiškia "žengti greitai ir atsargiai") kilęs iš ikieuropinių šokių, bet dėl karališkosios šeimos rūpestingos globos suklestėjo tik XX a. Didelės vyrų ir moterų grupės – keli šimtai – dalyvauja šiuose uždegančiuose vaidinimuose. Vyrai, išsirikiavę eilėmis žiūrovų dešinėje pusėje, šoka greitais ir energingais judesiais, dažnai primenančiais karių ir skirtais jų vyriškumui atskleisti. Kairėje pusėje moterų eilės žengia grakščiais šokio žingsniais, suderintais su elegantiškais rankų judesiais. Kartais abi grupės šokdamos ploja ir dainuoja, tačiau daugelyje vaidinimų muzikinį akompanimentą suteikia choras. Sodrus vokalinės muzikos polifoniškumas, suderintas su šimtų šokėjų lingavimu unisonu – tikrai įspūdingas reginys.

Kūrybinę vaidinimo grupę punake sudaro poetas, kompozitorius, choreografas ir režisierius. Tradiciškai iš punake tikimasi nuolat atnaujinamo lakalaka repertuaro.

Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio sumažėjo naujų kompozicijų ir net punake. Šis mažėjimas gali būti susijęs su daugeliu veiksnių, tarp jų ir šiuolaikinių pramogų konkurencija, ekonomikos sunkumais, nepakankamu lakalaka tradicijos iškėlimu mokyklos programoje. Be to, kadangi lakalaka tradicija perduodama žodžiu, tėra keli leidiniai, ir jauni kompozitoriai, kuriems senieji tekstai ir kiti tradicinės kultūros šaltiniai neprieinami, perkuria tą patį repertuarą.

Vanuatu.

Vanuatu smėlio piešiniai

Vanuatu smėlio piešinių tradicija yra ne tik nuo seno gerbiama meninė išraiška, bet ir centrinių bei šiaurinių archipelago salų vietinių bendravimo būdas. Ši daugiafunkcinė "rašymo" forma plačiai aptinkama ritualų, apmąstymų ir pranešimų kontekstuose.

Pasirengę specialistai piešinius braižo ant žemės, smėlio, vulkaninių pelenų ar molio. Piešėjas pirštu brėžia nepertraukiamą vingiuotą liniją ant įsivaizduojamo tinklelio, kad gautų grakščią, dažnai simetrišką geometrinių raštų kompoziciją. Atviri vėjams piešiniai retai ilgai išlieka nepaliesti.

Smėlio piešiniai atsirado kaip maždaug 80 skirtingų kalbų grupių narių, gyvenančių centrinėse ir šiaurinėse Vanuatu salose, bendravimo būdas. Jie taip pat buvo būdas užrašyti ir perduoti ritualus ir mitologines žinias, kaip ir gausybę žodinės informacijos apie vietos istoriją, kosmologiją, giminystės sistemas, mokslinius reiškinius, dainų ciklus, ūkininkavimo patirtį, architektūros brėžinius, amatų paslaptis, choreografijos meną.

Daugelis smėlio piešinių turi kelis prasmės klodus ir daugybę funkcijų: jie gali būti "skaitomi" kaip meno darbai, pasakojimų iliustracijos, pasirašančiojo ženklai, leidžiantys patekti į slaptas draugijas, žemės teisių įrodymas arba priesaikos, susijusios su burtais, arba paprasti pranešimai ar apmąstymų objektai. Kaip sudėtingos abstrakčios formos, suteikiančios raktus šventų ir pasaulietiškų reikšmių klodams atrakinti, smėlio piešiniai laikui bėgant išsiplėtojo į turtingą ir dinamišką grafinę tradiciją. Kadangi jie yra ne tik piešiniai, bet ir subtilus susisiekimo, dainų, pasakojimų ir žinių raštas, patyrę piešėjai privalo ne tik gerai išmanyti grafinius ornamentus, bet ir puikiai suprasti jų reikšmes. Be to, jie turi sugebėti paaiškinti jų prasmę žiūrovams.

Dabar smėlio piešinių tradicija yra išlikusi skirtingose centrinių salų bendruomenėse, ir patys paprasčiausi brėžiniai kaip patrauklūs Vanuatu identiteto simboliai yra plačiai pasklidę atspauduose, banknotuose, reklamoje. Vis dėlto piešiniai dažnai pateikiami kaip dekoratyvinė folkloro forma turizmo pramonėje ir kitais komerciniais tikslais. Jei šiai tendencijai vertinti smėlio piešinius grynai estetiniu lygiu nebus sutrukdyta, tradicijai gali iškilti grėsmė netekti gilesnės simbolinės reikšmės ir originalių socialinių funkcijų.

Brazilija.

Wajapi žodinė ir grafinė raiška

Tupiquarani kultūrinės ir kalbinės grupės wajapi tauta yra šiaurinio Amazonės regiono čiabuviai. Iš 580 žmonių sudaryta dabartinė wajapi bendruomenė gyvena keturiasdešimtyje mažų kaimų – specialiai paskirtoje teritorijoje šiaurės rytų Brazilijos Amapos valstijoje.

Wajapi turi ilgą augalinių dažų, skirtų puošti savo kūnams ir įvairiems daiktams dominuojančiais geometriniais motyvais, naudojimo istoriją. Per šimtmečius wajapi išplėtojo unikalią kalbą – turtingą grafinių ir žodinių komponentų mišinį, atspindintį ypatingą jų pasaulėvaizdį ir leidžiantį perduoti pagrindines žinias palikuonims.

Grafikos menui, žinomam kaip kusiwa, yra naudojami raudoni augaliniai dažai, išgaunami iš Amazonės augalo roucou ir kvapnių sakų. Kusiwa yra užšifruotas tradicinių žinių rinkinys, kuris visą laiką plečiamas, nes menininkai nuolat perkuria motyvus ir sugalvoja naujų raštų. Tarp dažniausiai pasikartojančių motyvų yra jaguaras, anakonda, drugelis ir žuvis. Wajapi laiko piešinius materialiais pirmykščių pasaulio būtybių, kurios išlieka gyvos per pasakojamus mitus, ženklais. Taip šie piešiniai yra grafinė mistinių pasakų išraiška; jie aiškina žmonijos sukūrimą kaip daugybę kūniško ir gamtos pasaulio nesutarimų.

Kūno menas, artimai susijęs su priešeuropine žodine tradicija, turi daugybę reikšmių įvairiais lygiais: sociologiniu, kultūriniu, estetiniu, religiniu ir metafiziniu. Kaip praktikuojantys šamanistai wajapi sugebėjo išlaikyti išskirtinį kosmologinį vaizdą. Kaip tik tokią bendruomenės struktūrą kurianti wajapi mitologija grindžiama žmogaus ir gamtos pasaulio skirtumais ir yra įamžinama per žodį ir vaizdinį.

Nors wajapi gyvena pačių saugomoje teritorijoje, jų tradiciniam gyvenimo stiliui, taip pat ir kusiwa praktikai, yra iškilęs pavojus netekti simbolinės reikšmės ir net visiškai išnykti. Toks praradimas drastiškai pakeistų bendruomenės estetinių, sociologinių ir kosmologinių ryšių esmę. Svarbiausios grėsmės kyla dėl dalies jaunosios kartos abejingumo, šiuolaikinės visuomenės tendencijos nuvertinti čiabuvių žinias ir praktikas, senstančių kusiwa žinovų ir mažėjančio jų skaičiaus, taip pat dėl vis labiau brazilų visuomenėje įsivyraujančių Amerikos indėnų.


Pabaiga kitame numeryje
Parengė Juozas Šorys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21241. Saulė :-) 2004-09-06 17:07
Daug sužinojau, apsišviečiau. Ačiū.

21264. Rimtas2004-09-07 11:50
Stebina pasaulio zmoniu ismone, gaila, kad kitame numeryje jau baigsis si idomi publikacija. Ar tikrai jon sutilps visi, kuriuos UNESCO pripazino?

21378. Medis2004-09-09 19:23
Šiame numeryje prie S.Gedos rašliavos parašyta: "Pabaiga" - ir lengviau atsipučiau (tik ar ilgam?), o po šios publikacijos sakinys "Pabaiga kitame numeryje" nuliūdino, nes tikriausiai ne visas pasaulio paveldo lobynas per tris numerius bus pristatytas. Žodis "pabaiga" tas pats, o santykis su juo kitas.

31686. zose :-( 2005-03-22 12:04
nesamone nes einu ieskoti apie amazones jaguara o radau.......

33670. Agne :-) 2005-05-07 14:33
Super:))))))))))))))))))))) Jis tikiuosi padės man už muzika gauti 10:))))))))))

83136. aloyzas :-) 2007-05-10 19:08
karocia kruta info prasyta. jo jo jo

Rodoma versija 32 iš 33 
14:29:01 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba