Dvi istorijos

Musė viduje

"Pilvas gurgia", – pagalvojo Feliksas, kai savo viduriuose išgirdo blerbimą ir zyzimą. Tačiau garsus leido ne skrandis ar žarnynas. Į žmogų pateko musė. Neaišku, kaip tai atsitiko. Feliksas propagavo kūno kultūrą – kiekvieną rytą jis bėgiodavo maratonus, gryname ore darydavo fizinius pratimus. Jeigu kuriuo nors momentu netaisyklingai įkvėpė ne pro nosį, o pro burną, tai musę galėjo įtraukti kartu su oru. Vyras valgydavo ir skaitydavo vienu metu. Tikėtina, kad įsigilinęs į laikraštį ar knygą nepastebėjo kartu su maisto produktais į virškinamąjį traktą patekusio vabzdžio. Musę Feliksas galėjo praryti miegodamas.

Ne taip svarbu, kokiu būdu ji pateko, bjauriausias pats faktas. Pradžioje buvo dar nieko. Musė tik zyzė. Vyras pajėgdavo jos negirdėti. Aplinkiniams, sudomintiems sklindančių garsų, aiškindavo, jog turi problemų dėl sveikatos (nors buvo sveikas kaip ridikas). Per kelias dienas dvisparnė užaugo ir pradėjo kelti rimtesnes bėdas. Ji skraidydavo po visą kūną: nuo širdies iki limfmazgių, nuo nosiaryklės iki plaučių, nuo galvos smegenų iki pirštų galiukų. Kad skraidydavo, tai nieko. Tačiau ji dar ir daužydavosi į vidinių ertmių sieneles. Nuo trankymosi Feliksui pradėjo mausti organus. Moraliai jis jautėsi sugniuždytas. "Į mane gali lįsti, kas nori, – galvojo, – gerai, kad čia dar tik kažkoks vabalas. Kas būtų, jei būtų įsėlinęs driežas, šuo, arklys". Net pašiurpdavo nuo tokios minties.

Feliksas desperatiškai kovojo su muse. Kišdavo į burną lazdelę su gale pritvirtintu odos gabalėliu ir bandydavo pritvoti bjauriąją kenkėją. Rydavo limpamą popierių. Purkšdavo visokių nuodų. Gaudomoji išsisukdavo. Tikėdamasis išvilioti, veidą tepdavosi grietine, medumi. Padaras nepasiduodavo vilionėms. Apsikabinėdavo nosį pelynų šakomis, smilkydavo visokias žoleles. Bet tik pats sunegalavo prisiuostęs aitrių kvapų, apsinuodijęs dūmais. Kartą žmogus prisivalgė vorų. Tikėjosi, kad šie pilve nuaustais tinklais sučiups musę. Nieko neišėjo, nes kenkėja buvo gerokai paaugusi ir sudraskė žabangas. Dėl voratinklių užsikimšo virškinamasis traktas ir Feliksui iš tikrųjų sutriko sveikata.

Tuo tarpu musė rado kuo palankiausią terpę gyventi. Ji nerūpestingai skraidydavo. Kai pavargdavo, nutūpdavo ant žarnų sienelių ir išsimiegodavo. Maisto rasdavo sočiai, nes Feliksas mėgdavo gerai pavalgyti (dėl nelemtos įnamės patirtas psichologinis šokas tik padidino vyro apetitą). Galbūt vienintelis dalykas, trikdęs imigrantę, buvo šviesos stygius. Kai labai pasiilgdavo saulės, musė atropodavo iki burnos ir atsitūpusi ant kalbančio subjekto dantų arba gomurio stebėdavo aplinką. Retkarčiais ji net atsitūpdavo ant paties liežuvio galiuko. Ak, jeigu vyras būtų pajutęs ar kitaip sužinojęs, jis būtų galėjęs visiems laikams atsikratyti nelemta išnaudotoja. Kažkokį juodą tašką tarp dantų regintys pokalbio dalyviai manydavo, kad tai prilipęs maisto gabalėlis – špinato dalelė ar duonos trupinėlis, ir mandagiai nutylėdavo pamatytą dalyką.

Musės apsigyvenimo faktas į viešumą iškilo, kai ši Felikse padėjo kiaušinėlių ir išperėjo milijardus mažų muselių. Augintinės ne tik garsiai zvimbė, kur kas smarkiau daužė vyriškio vidų, suteikdamos milžiniškas fizines kančias, bet ir lėmė baisų psichologinį diskomfortą, nes iš vos prasižiojusio asmens burnos lėkdavo musių spiečiai. Jos skrisdavo kalbant, valgant, kvėpuojant. Kai labai daug priviso, nesulaikydavo net kietai sukąsti dantys. Muselės per jėgą atplėšdavo surakintus žandikaulius ir lyg sūkurys išsiverždavo lauk. Bjauriai kutendamos skverbdavosi pro nosį. Mažomis kojelėmis trepsėdavo ant ausų būgnelių. Pro klausomąją landą tarytum tamsūs dūmai kildavo dangun. Ropodavo ašarų kanalais – liudininkams atrodydavo, kad Feliksas verkia juodomis ašaromis.

Spanguolės

– Netrinkite mūsų taip stipriai! – suklykė spanguolės, kai į emaliuotą puodą supiltas uogas mama pradėjo maišyti mediniu šaukštu.

– Kaip – netrinkite? – pasipiktino moteris. – Juk turiu išvirti kisielių!

– Tai gal galite švelniau? Mes juk gyvas daiktas. Viską jaučiame.

– Kam tas švelnumas? Kai išvirsiu gėrimą, vis tiek išnyksite nuo šios žemės paviršiaus, – nuožmiai atsiliepė mama.

Netrukus užvirė arši ontologinio pobūdžio diskusija, bet mamai jokiais loginiais argumentais nepavyko įtikinti raudonų uogų savo elgesio teisėtumu.

– Nenoriu tuščiai aušinti burnos, – galų gale kalbėjimo išvarginta pareiškė mama, – išvirsiu, ir tiek. Jokių ginčų!

Ji stvėrė stalo įrankį, į puodą pripylė cukraus (kruopelės užkimšo spanguolėms burnas, akis bei ausis, todėl šios prarado nuovoką – kurį laiką ne taip garsiai protestavo) ir trindama ėmė virti kisielių. Cukrui ištirpus uogos ėmė kaip paklaikusios rėkti. Tiesą sakant, į uogas jau nebebuvo panašios – sultingi, rūgštūs rutuliukai trinami pamažu virto sunka. Šis faktas nesumažino jų (tiksliau – jos) šauksmo intensyvumo.

Besiformuojantis kisielius triukšmavo taip garsiai, kad iš kito kambario neapsikentęs atėjo tėtis.

– Kas čia dabar vyksta? Kas neleidžia ramiai ilsėtis po sunkios darbo dienos? – nepatenkintas paklausė tėtis.

– A, čia jos nerimsta, – pasakė žvilgtelėjęs į puodą.

Garsus leidžiantis kisielius buvo jokia paslaptis ar naujovė. Spiegdavo spaudžiamos sultys, verdama sriuba, gaminami šaltibarščiai, rauginama sula (mama mėgdavo darbuotis virtuvėje). Todėl tėtis paprašė gėralo elgtis šiek tiek tyliau ir išėjo. Net neišgirdo pasipiktinusio skysčio burbėjimo (šis kaip tik pradėjo virti).

Galų gale viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – kisielius išvirė, buvo ataušintas, išpilstytas į puodelius ir išgertas visų šeimos narių. Skystis dar bandė kurį laiką gurgti ir kliuksėti tėčio, mamos ir mažosios Astutės pilvuose, bet išgėrus vaistų nuo rėmens graužimo nutilo visiems laikams.