ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-04 nr. 715

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. Haiku ir metų laikai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaidimai ir stebuklai (11) • CHRISTOPHER OKIGBO. Poezija (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Humoras Jurbarke (ir Reikjavike) (9) • Uldžio Tyruono pokalbis su alpinistu REINHOLDU MESSNERIU. Užmerk akis, užverk lūpas (8) • DALIA ZABIELAITĖ. Apie vaisius, kuriuos raškė krikščionys intelektualai (85) • LR kultūros ministerija skelbia (1) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (13) • MATAS DŪDA. Vladas Eidukevičius: paveikslai ar tapyba? (5) • Žydų poetai apie Lietuvą (8) • -vp-. Dvi istorijos (4) • VALDEMARAS KUKULAS. Reklaminiai skydai vietoj pasiplaukiojimo valtele (19) • RIČARDAS SKORUPSKAS. Zeravšano motyvai (2) • Juozas Šorys. UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) • EPHRAIM KISHON. Prieš trisdešimt metų (4) • l a i š k a i (22) •

Vladas Eidukevičius: paveikslai ar tapyba?

(po parodos "Maldžio" galerijoje)

MATAS DŪDA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Trys moterys parke. Apie 1934. Lietuvos dailės muziejus
Vladas Eidukevičius

Tiesą pasakius, labiau nematau Vlado Eidukevičiaus, nei matau, nes labiau Vladą Eidukevičių įsivaizduoju. O taip atsitiko turbūt todėl, kad jo paveikslai dar nuo mokyklos regisi greta Cézanne’o, van Gogho ir kitų pačių geriausių pasaulio tapytojų... Gal jis nesiregi kaip pats geriausias pasaulio tapytojas, bet yra jų draugijoje. Eidukevičių šalia kokio van Gogho ir kitų meno pasaulio "šulų" įkurdino pati vieta. Latviui vieta šalia van Gogho įkurdina X, o estui Y. Gal čia ir yra tam tikras provincialumo požymis, kai greta pasaulinės garsenybės tam tikroje pasaulio vietoje telpa lokali, tik tai pasaulio vietai būdinga, tik toje pasaulio vietoje garsenybe besanti garsenybė. Tačiau juk tie tik tam tikroje vietoje garsenybėmis besantys vis dėlto iš tikrųjų yra šalia esančių garsenybėmis visose vietose. Latviui arba estui Eidukevičius negali atsidurti greta van Gogho iš esmės, to ir nereikia. Tad suprasdamas šį apribojimą vis dėlto mąstau apie Eidukevičių peizaže, kurio horizonte, o gal net ir arčiau, šmėsčioja van Goghas, Cézanne’as ir kitos panašios garsenybės. Tuo prisipažįstama, kad mąstoma veikiant labai sunkiam autoritetų žvilgsniui. Tačiau nors šie žvilgsniai veikia, Eidukevičiaus akivaizdoje visi autoritetai pasitraukia kažkur atokiau, leidžia rodytis ir Eidukevičiaus tapybai. O ji, jau vien pažvelgus, kažkuo vis primena tapybą, kuri nieko nemoko, bet kurioje skleidžiasi kažkas neabejotina; t. y. primena tapybą, kurią regint nereikia nei švaraus proto, nedrumsčiamo jokių autoritetų, nei šių autoritetų ypatingai veikiamo mąstymo. Tai tapyba, į kurią pakanka tik žvelgti; žvelgiant akis tiesiog keliauja, bet ne po paveikslą, o tiesiog po pačią paveikslo tapybą. Juk žvelgti į tą patį paveikslą ir vienu atveju matyti paveikslą, o kitu atveju regėti pačią tapybą – jau du skirtingi dalykai, beveik prilygstantys žvilgsniams į du skirtingus paveikslus. Kai paveikslas regisi kaip paveikslas, o ne kaip tapyba, jis lieka, nors ir gerokai perkeistu, pasaulio tęsiniu, dažniausiai kažką vaizduojančiu, kartais – sukuriančiu naujus daiktus, kartais – užfiksavusiu žvilgsnį, kuris sukūrė tą naują daiktą. Kažkur čia yra riba...

Visa tai galima būtų pamąstyti ir apie Eidukevičių, panašiai apie Cézanne’ą kitados sakė Merleau-Ponty: "Vallier portrete tarp spalvų paliktos baltos vietos, kurių funkcija – formuoti, išskirti bendresnį buvinį už geltoną-buvinį, žalią-buvinį ar mėlyną-buvinį". Čia juk ir turima omenyje, kad žvilgsnis tampa ne tik atpažinimo įrankiu, spalva (kaip ir linija, erdvė ir t. t.) tampa ne tik įrankiu, padedančiu pagaminti neblogą realybės kopiją ir pan. Žvilgsnis čia tampa regintis, t. y. kuriantis, o spalva (ir visi kiti "įrankiai") – su-kurianti naują regimybę.

...Kalbama apie žvilgsnį, pasaulyje regintį ne seniai matytų daiktų kombinaciją, ne vieną už kito pasislėpusius, perspektyvoje pasirodančius daiktus. Tiesa, toks žvilgsnis taip pat įmanomas ir netgi labai dažnai pasitaikantis, skatinantis vaizduotės, žinių, visų patirtyje galinčių išsiskleisti mąstymo klodų atsidengimą. Tačiau tokiu būdu pasaulio regimybė, atrodo, yra tiesiog išardoma, o džiaugsmą ir pasitenkinimą žiūrovui teikia pasaulio atitikmenų tiesioginis atpažinimas meno kūrinyje. Žinoma, ir Eidukevičiaus drobėse galima nesunkiai atpažinti pasaulį... Tačiau mėgavimasis meno kūriniu tokiu atveju pasidaro kažkuo panašus į uždavinį, kurį galima išspręsti ir kuriame galima atsekti pasaulyje dažnai pasitaikančius daiktus ar reiškinius. Meno kūrinys tampa daiktu, kurį išardžius turėtų paaiškėti jo paskirtis. Tačiau paaiškėja tik tai, kad menininkas ir šį kartą per daug paprastai paslėpė jame pasaulio daiktą. Nors ir keista, bet ardant meno kūrinys išsiardo dar paprasčiau nei koks iš tikrųjų išardytinas mechanizmas, o rezultatas – atskirų, kitados mechanizmo visumą sudariusių detalių krūva. Tai, žinoma, teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo. Viena vertus, tai gal ir sukuria stabilaus, fiziką patvirtinančio pasaulio iliuziją – juk visur galima atrasti pažįstamus, matytus, jaukius, o kartais gal net ir pabodusius daiktus.

Tačiau, Merleau-Ponty manymu, žvilgsnis, regintis meno kūrinį, suteikia mąstymui dar ir kitokią galimybę. Jo manymu, regint galima atsisakyti šios ardymo strategijos ir išmokti neskaidyti regimybės į ją gal iš tikrųjų ir sudarančias dalis...

Taigi kalbama apie žvilgsnį, kuris aptartuoju būdu neardo pasaulyje tarpstančių daiktų. Kalbama apie žvilgsnį, regintį, o, vadinasi, ir kuriantį tam tikru būdu naujus daiktus. Tų naujų daiktų atsiradimo mechanizmas nelabai kuo ir skiriasi nuo to, kuriam veikiant pasaulis yra tiesiog sudalijamas, sugrąžinamas į savo nelabai vizualinį būvį, paverčiamas savo paties išklotine (kuria jis galbūt niekada ir nebuvo). Tad šiuos žvilgsnius skiria tik nedidelis niuansas, vis dėlto pakreipiantis visą regimybę kita kryptimi. Tai įvyksta tą akimirką, pasak Merleau-Ponty, kai menas "[...] pažadina įprastiniame regėjime miegančias galias [...]. Kai per vandens tankį matau plyteles baseino dugne, matau jas ne nepaisant vandens ir atspindžių, o kaip tik per juos, jų dėka. Jei šių iškraipymų, šių saulės dryžių nebūtų, jei plytelių geometriją matyčiau be šio gyvo kūno, nustočiau matyti ją tokią, kokia ji yra, ten, kur yra, kitaip sakant, toliau negu bet kokia tapati vieta".

iliustracija
Žiema. E. Armoškos rinkinys
Vladas Eidukevičius

Štai kalbama apie baseiną, pilną vandens, pro kurį matyti melsvos dugną dengiančios plytelės. Vandens paviršiuje atsispindi dangus, debesys, jis raibuliuoja ir t. t. Jau šiame atpasakojime žodžiai vaizdą dalija į sudedamąsias dalis, trukdydami kaip vientisą daiktą regėti tai, kas pasakojama. O tapytojas (arba šio pamokytasis), ir vėl Merleau-Ponty manymu, į tokį dalyką žvelgia ne kaip į plyteles, vandenį, raibuliavimą, debesis ir t. t., bet kaip į visiškai naują, neišskaidomą į sudedamąsias dalis, vientisą daiktą-reginį. Tai juk ir yra kalba apie tai, kad menininkas kartais iš tikrųjų atranda naujus daiktus, kuriuos įprastas žvilgsnis regi tiesiog kaip daug kartų matytų, nusibodusių daiktų kombinaciją.

Tačiau galima klausti ir toliau: kam reikia tų naujų daiktų, ar jie nėra tik sąlygiškai nauji? Ar pasaulis ir taip nėra jų pertekęs? Ar nėra beprasmiška iš realybėje tikrai esančių, besiskleidžiančių daiktų, kurie įvairiausiais būdais vieni kitus dengia, užstoja, o kartais ir visai slepia, kurti naujus darinius, be to, eliminuojant orą, erdvę ir pan.?

Bet juk tapytojas, jau vien siekdamas, pavyzdžiui, paveikslo vienovės, taip pat kuria naują regimybę, besiskiriančią nuo esamybės. Štai Eidukevičiaus drobėse, atrodo, vengiama vaizduoti erdvę. Tarp arčiau ir toliau esančių daiktų tarytum panaikinamas juos skiriantis oro tarpas (nes jo paveiksle iš tikrųjų ir nėra). Taip elgiantis, jeigu kažkas dar ir primena realybės daiktus, tai neišvengiamai primena ne tik juos...

...Nors Heideggeris dar neturėjo omenyje šio regimybės judesio, sukuriančio naujus daiktus-reginius, tačiau jau kalbėjo apie tai, kaip paprasti daiktai meno kūrinyje pasirodo, atsiskleidžia. Paprastus pasaulio daiktus, Heideggerio (o po jo ir daugelio kitų) manymu, meno kūrinys padaro tiesiog daiktais, o ne reikmenimis; kiek perfrazavus Heideggerio mintį, realybės objektus net netikslu vadinti daiktais, nes jų ten tiesiog nėra. Daikto vietą realybėje užima reikmuo, visiškai pražiūrimas ir nepastebimas, tad gerai atliekantis savo funkciją. "Valstietė laukuose avi batus. Tik čia jie yra tai, kas jie yra. Ir jie yra juo tikriau, juo mažiau valstietė dirbdama apie batus mąsto, juo mažiau juos pastebi ar netgi juo mažiau juos jaučia". Tad manyti, kad pasaulyje mus supa beprasmiai daiktai, yra klaidinga. Iš tikrųjų mus supa net ne daiktai, o reikmenys, atliekantys savo tikrąją paskirtį tik tada, jei ir pats reikmeniškumas nėra pastebimas. Tuo tarpu meno kūrinys iškelia pačias, atrodytų, "daiktiškiausias" daiktų savybes. Šitaip savo pamatą atgauna ir pats daiktas, savo ruožtu tapdamas pamatu meno kūriniui.

Bet pačiam Eidukevičiui turbūt menkai terūpėjo visi reikmenų virsmai daiktais, o pastarųjų virsmai meno kūriniais. Kitaip tariant, jam paveikslo virtimas paveikslu turėjo rūpėti daug mažiau nei pati tapyba, nei pats be galo netechnologiškas aliejuje padažyto teptuko trynimas sausame pigmente, to teptuko potėpiai, brėžiai, tiesiog "teptuko trintis" ant drobės: tai, kas tiesiogiai juntama iki šiol. Tai, ką tiesiogiai juntame iki šiol, ir yra tai, kas pradžioje buvo pavadinta žvilgsniu ne į paveikslą, o žvilgsniu į tapybą. Šiame žvilgsnyje, o ir turbūt paties Eidukevičiaus judesyje susijungia ir pasaulio tęsinių gyvenimas paveiksle, ir pats tapybos veiksmas. Žvelgiant į jo paveikslus, akis keliauja ne po pasaulio tęsinius drobėje, o tiesiog po pačią drobę, bežiūrint tampančią daiktu. Pasaulio tęsiniai Eidukevičiaus paveikslams, atrodo, nėra svarbūs, nors be jų neapsieina nė viena šio tapytojo drobė. Visi jo paveikslai, nors ir labai tapybiški, atrodo, lyg būtų suplūkti iš molio ir dabar jau uždžiūvę, sukietėję, nebejudantys ir nepajudinami. Gal todėl jie patys primena daiktus, juose esantys daiktiškieji pasaulio tęsiniai tiesiog jau nebepastebimi, jie dingsta, nuraibuliuoja kažkur sauso potėpio faktūra, įsipavidalina pačiame drobės (ne paveikslo) gyvenime. Kiekviena drobė skleidžia ruplėto, sunkaus, kiek perdžiūvusio, bet, reikalui esant, atmirksiančio daikto kvapą. Tie sudaiktėję Eidukevičiaus paveikslai, tiesą pasakius, yra gerokai prispaudę pačią pasaulio tęsinių tapybą, ji čia pasirodo tik truputį, tik vietomis. Taip ir lieka nežinoma, kas kaltas dėl to, kad beveik visi paveikslai byloja apie kažkokį savo daiktiškąjį, sunkiai ant sienos kabantį, kartais, atrodo, tuoj nukrisiantį svarumą. Tame svarume pasaulio tęsiniai išties išnyksta kaip jau visai nereikšmingos detalės, viso labo tik atvaizduotos, tik įtapytos, tik užrakintos tame svariame daiktiškume, kuris savo svarba smarkiai pralenkia atvaizdus. Nors gal kaip tik dėl tų viduje užrakintų pasaulio tęsinių šios drobės ir įgauna savo keistąjį daiktiškumą – paveikslas, tas Eidukevičiaus daiktas, tampa talpykla pasaulio tęsiniams, bet keistu būdu pats išryškėja labiau už tai, kas jame telpa. Tai todėl čia turbūt nei paveikslai, nei tapyba, o tvirtos, sunkios, plokščios, bet vis dėlto dėžutės pasaulio tęsiniams...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21229. :) :-) 2004-09-06 14:13
geras tekstas. Patiko

21253. a/j2004-09-06 22:56
Perskaičiau apie "plyteles, kurias matome baseino dugne. Nepaisant vandens. O gal būtent dėka jo" ir prisiminiau Merleau-Ponty esė "akis ir dvasia". Tad turiu klausimą: Gal autorius ar šiaip kas nors žinote, ar šis Merleau-Ponty veikalas yra išverstas į lietuvių kalbą? Niekur nemačiau. O internete radau, kad neva yra išverstas (A. Sverdiolas vertėjas). Tad kaip yra iš tikrųjų?

50399. Me`ta2006-01-16 00:45
taip. yra, dabar gali ieskoti didesniame knygyne, arba uzsisakyti internetu. Vienas egzempliorius kaip tik guli ant m,ano stalo..

51492. iNGUX :-) 2006-01-31 13:45
Dievinu mena,straipsnis nuostabus kaip ir menininkai.Sekmes darbe

106352. vidmantas :-) 2008-01-01 12:01
Straipsnis tikrai geras,su izvalga,su filosofijos bagazu. Visgi mane domina,kas dar Lietuvoj prisimena ir gerbia V.Eidukeviciu,kuris buvo didis dailininkas, be abejo. Turetume dar atiduoti didesne duokle siam zmogui.

Rodoma versija 32 iš 33 
14:28:59 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba