ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-04 nr. 715

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. Haiku ir metų laikai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaidimai ir stebuklai (11) • CHRISTOPHER OKIGBO. Poezija (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Humoras Jurbarke (ir Reikjavike) (9) • Uldžio Tyruono pokalbis su alpinistu REINHOLDU MESSNERIU. Užmerk akis, užverk lūpas (8) • DALIA ZABIELAITĖ. Apie vaisius, kuriuos raškė krikščionys intelektualai (85) • LR kultūros ministerija skelbia (1) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (13) • MATAS DŪDA. Vladas Eidukevičius: paveikslai ar tapyba? (5) • Žydų poetai apie Lietuvą (8) • -vp-. Dvi istorijos (4) • VALDEMARAS KUKULAS. Reklaminiai skydai vietoj pasiplaukiojimo valtele (19) • RIČARDAS SKORUPSKAS. Zeravšano motyvai (2) • Juozas Šorys. UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) • EPHRAIM KISHON. Prieš trisdešimt metų (4) • l a i š k a i (22) •

Zeravšano motyvai

RIČARDAS SKORUPSKAS

[skaityti komentarus]

Zeravšanas – Vidurinės Azijos Nemunas. Ši upė ir jos prieigos kadaise globojo ir maitino sogdų tautą kaip ir Nemunas lietuvių. Bet tai, matyt, kiekvienos upės priedermė. Ši vandens tėkmė Sogdo (Sogdijos) gyventojams buvo ir yra išlikimo garantas. Įdomiausia, kad Zeravšanas, kaip ir dauguma kalnų upių, yra vandeningas tuomet, kai vandens labiausiai reikia žmogaus auginamoms žemės ūkio kultūroms. Visą šiltąjį laikotarpį upės gerumu ir naudojamasi. Žmonės grobia vandenį, pradedant šaltais ledynų prakaitu maitinamais kalnų kapiliarais ir baigiant didžiąja upe – Zeravšanu. Dirbtinai suformuotomis, nuo pagrindinės vandentėkmės atskirtomis vagomis – arykais mažesniu nuolydžiu vanduo nukreipiamas išilgai šlaito. Už vieno kito kilometro arykas atsiduria dešimt ar daugiau metrų virš jį maitinančios upės, kol galiausiai, srautui pasiekus žemei dirbti tinkamą slėnio dalį, atitinkamu laiku lygiomis dalimis nukreipiamas į reikiamas vietas. Vanduo, paklusdamas lauko savininko kapliui, keliauja vagelėmis. Ten sraujymėlės ir susigeria, savo gyvybinę energiją palikdamos besistiebiantiems aukštyn kviečiams, bulvėms, tabakui...

Tabakas vešliai auga, o Zeravšanas Amudarjos jau nebepasiekia. Susigeria dykumų smėlynuose, kaip ta maža sraujymėlė lauke. Tokia žmonių išgyvenimo kaina. Upės auka žmonėms ar žmonių skriauda upei. Kaip patogiau...

Fandarjos juosiamame kalnų masyve – ir ne tik čia – takus mina asilai, vietinių gyventojų išakais vadinami. Sakykite ką norite, bet lietuvio ausiai žodis išakas nėra savas. Geriau jau i...akas. Jei ne šitaip, tai tuomet paprasčiausiai – asilas. Jie – mažieji kalnų arkliai – sudaro kitokį įspūdį apie kalnus. Asilo, miniatiūrinės arklio kopijos, jėgos turėtų būti proporcingai mažesnės, bet tokiems samprotavimams nėra pagrindo. Kai pamatai asilo stiprybę, visi išankstiniai mitai ir nusistatymai subyra. Asilas greičiau jau prilygsta skruzdėlei, tempiančiai keliskart už save didesnį krovinį. Neišvysi asilo, nešančio šieną ar malkas. Galima pamatyti tik judančias kupetas ir keliaujančias rietuves malkų. Raitom ant asilo joja įvairiausio amžiaus žmonės. Juk keturiomis kojomis stumtis į priekį vis greičiau nei dviem. Laikosi ant jo jauni, pagyvenę ir amžiaus viršūnę pasiekę. Po viena, po du ar net po tris. Veidu ar nugara į priekį, šonu ar vienas priešais kitą. Jojant dainuojama, žvalgomasi, grožimasi, žaidžiama kortomis ar tiesiog ramiai stumiamasi į priekį. "Vairuoti" asilą nereikia išmanymo. Greitis didinamas pliaukšint per užpakalinę asilo dalį, tuo pat metu iš gerklės gilumos skleidžiant keistoką garsą "ch... ch..." Vairo funkciją atlieka sprandas, per kurį pliaukšima ilgoka medine lazdele. Mažas, tvirtas ir sunkiai pamainomas patogaus judėjimo kalnuose garantas. O ir kalnai nebūtų tokie, kokie yra dabar, be ilgesingo i...akiško "i...aaa... i...aaa... i...aaa..."

Keista... Kalnų viršūnės smailios, o namų stogai plokšti. Kas tai? Priešinimasis vyraujančioms formoms, noras išsiskirti iš aplinkos? Nepanašu. Kritulių kalnuose, ypač vasarą, negausu. Taigi stogų formą čia reguliuoja pati gamta. Stebėtina, kad šie namai randasi tiesiog iš to, kas yra po kojomis. Žmogaus rankose žemė virsta namu. Pirmiausia būsimo namo vietoje įkuriama plytinė. Į medinę formą drebiama sudrėkinta tąsi molio masė, darbas paliekamas užbaigti saulei. Taip per žmogaus rankas pereina kiekviena molio sauja. Moliui atiduodama rankų šiluma. Vėliau tas molis paliktą rankų šilumą grąžina, dar suteikdamas jaukumo ir pasididžiavimo savuoju statiniu jausmą. Pažvelgus iš aukščiau, galima išvysti ištisą lauką tvarkingai sudėliotų įvairiaspalvių būsimo namo dalių. Nė mėnuo nepraeina, ir įsaulyje drėgmės netekusios ir sutvirtėjusios plytos greitai sugula ant tvirtų akmeninių pamatų. Viršuje – sijos, išpjautos iš kadagio (arčos) ar koloniškų tuopų. Tingesni, nenorintys drėbti plytų žmonės statosi namus iš akmenų, pertepdami juos molio skiediniu. Ne tokie dailūs ir lygiašoniai jie išeina... Tose vietose, kur daugiau medienos, dažni tadžikiško fachverko namai. Ir atrodo, kad čia, kur žemę dažniau krečia drebulys, jie ne mažiau praktiški nei stiprių vėjų gairinamuose Europos vakaruose. Medinis karkasas, užpildytas molinėmis plytomis, o neretai ir akmenimis, suteikia pastatui tvirtumo.

Stebėtina pastatų ir aplinkos dermė. Namas jautriai "reaguoja" į pagrindo pokyčius. Pilkšvas šlaitas keičiasi į stipriai rausvą – ochrinį. Tolydžio keičiasi ir pastatų atspalviai, atkartodami po jais esančio pagrindo spalvinį toną. Rodos, taip paprasta, o kiek daug čia žavesio. Statinyje atsispindi visa jo gyvenimo istorija. Jis iškalbingas... Negalima nepastebėti žmogaus ir aplinkos dermės. Žmogus su savo architektūra neišsišoka iš aplinkos.

Tik čia, kur saulė dažnesnė ir įkyresnė viešnia nei lašai iš dangaus, įmanoma visiškai pajausti ir suvokti, kiek kūnui yra reikalingas ir ko vertas vienas vienintelis kadagio medis, augantis nusausėjusiame kalno šlaite. Jis – kaip pasaulio ašis, traukos centras, apie kurį sukasi avių ir ožkų bandos, užklysta žvėrys, apsilanko žmogus. Dauguma aplinkinių takų ir takelių bėga link jo. Slenkantis tamsios žemės lopas kaitrią dieną ne mažiau kaip gardus kąsnis traukia kiekvieną, išsiilgusį gaivios priedangos. Dar prieš kokius du šimtus metų gausybė tokių medžių dalijosi garbe priglausti savo pavėsyje prašalaitį. Dabar kiek kitaip. Anksčiau buvusi garbė tapo kančia...

Rodos, kiek to žmogaus yra. Bet ilgainiui slėnių šlaituose tankiai susmaigstyti kadagiai ant asilų nukeliavo slėniais žemyn, upėmis pasiekė kišlakus, miestus... Dauguma jų tapo saulėje degtų molinių pastatų dalimis. Likusi mediena iš molio ir šiaudų drėbtoje krosnyje šilumą atidavė gardžiam duonos skrituliui.

Dabar vietos gyventojai linkčiodami galvą sako: o, buvo miškai! Kas belieka – tik linkčioti. Stogo tai reikia. Jaukumo ir sotumo norisi. Taip ir judama aklagatvio link.

O likę kadagiai nežmoniškai kantriai kelia kvapnias šakas kiek įmanoma aukščiau nuo žemės...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21250. Kvepia2004-09-06 20:33
Gyvas vaizdas - kaip tik to ir reikia.

83138. skraidantis subingalwis :-( 2007-05-10 19:13
gajdys lopiskx tas tinklapis. y kokie lochaj galeja toky sukurt

Rodoma versija 32 iš 33 
14:28:57 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba