ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-04 nr. 715

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. Haiku ir metų laikai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaidimai ir stebuklai (11) • CHRISTOPHER OKIGBO. Poezija (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Humoras Jurbarke (ir Reikjavike) (9) • Uldžio Tyruono pokalbis su alpinistu REINHOLDU MESSNERIU. Užmerk akis, užverk lūpas (8) • DALIA ZABIELAITĖ. Apie vaisius, kuriuos raškė krikščionys intelektualai (85) • LR kultūros ministerija skelbia (1) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (13) • MATAS DŪDA. Vladas Eidukevičius: paveikslai ar tapyba? (5) • Žydų poetai apie Lietuvą (8) • -vp-. Dvi istorijos (4) • VALDEMARAS KUKULAS. Reklaminiai skydai vietoj pasiplaukiojimo valtele (19) • RIČARDAS SKORUPSKAS. Zeravšano motyvai (2) • Juozas Šorys. UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) • EPHRAIM KISHON. Prieš trisdešimt metų (4) • l a i š k a i (22) •

Baisus pasaulis

Nuo 5 iki 15 metų

MICHAIL ZOŠČENKO

[skaityti komentarus]


Pabaiga. Pradžia Nr. 27

Studentas su šmaikščiu

Už poros namų gyveno mergina Irina. Ji buvo raudonplaukė, tačiau tokia graži, kad galėjome valandų valandas ja grožėtis.

Mes, berniukai, dažnai prieidavome prie jos tvoros ir žiūrėdavome į ją, gulinčią hamake.

Ji nuolat gulėdavo hamake. Tačiau neskaitydavo. Knyga voliodavosi ant žolės arba gulėdavo ant kelių.

O vakarais Irina eidavo pasivaikščioti su Olegu. Tai studentas. Kelininkas. Labai įdomus. Su pensnė. Su šmaikščiu rankoje.

Kai jis pasukdavo prie Irinos namo, mes, berniūkščiai, šaukdavom:

– Irina, Olegas eina!

Ira beprotiškai rausdavo ir bėgdavo jo pasitikti.

Nežinau, kas tarp jų įvyko, bet baigiantis vasarai Irina šoko nuo prieplaukos į vandenį ir nuskendo. Jos nesurado.

Visi vasarotojai labai jos gailėjo. Kai kurie net verkė. O studentas labai lengvai sutiko šią mirtį. Kaip ir anksčiau, vaikščiojo į prieplauką su savo šmaikščiu. Juokėsi. Pokštavo su draugais. Ir net pradėjo merginti vieną kursantę, Simočką.

Mus, berniūkščius, apėmė baisus apmaudas dėl tokio elgesio. Nekentėme visa siela to studento su šmaikščiu.

Kartą jis sėdėjo prieplaukoje, o mes pradėjom nuo kranto šaudyti į jį iš laidynių.

Studentas baisiai supyko. Pradėjo šaukti. Puolė mus vaikytis. Tačiau kol vijosi vieną, kiti šaudė.

Šaudėme taip, kad jis nubėgo namo, užsidengęs galvą rankomis.

Tris dienas apšaudėme jo vasarnamį. Šaudėm į kiekvieną, kas išeidavo iš namo. Šaudėm net į jo motušę. Į virėją. Į svečius. Į šunį. Net į katę, išeidavusią pasišildyti priešais saulę.

Išdaužėme keletą verandos stiklų. Galiausiai privertėme jį išvažiuoti.

Išvažiavo sutinusia nosimi. Kažkuris mūsiškių pataikė jam einančiam su daiktais į prieplauką.

Pirmoji pamoka

Turiu mokinį. Vyriausiojo štabo raštininką. Rengiu egzaminams.

Po dviejų mėnesių jis laikys egzaminus pirmos klasės laipsniui.

Mūsų sutartis: jei jis išlaiko egzaminus, gaunu jo dviratį.

Puiki sutartis. Po tris valandas per dieną ir ilgiau sėdžiu su tuo kelmu, nelabai ką nutuokiančiu apie mokslus.

Visas savo žinias mėginu perkelti į jo apmusijusias smegenis. Verčiu jį rašyti, galvoti, skaičiuoti. Pamoką baigiu tik kai pradeda zirzti, kad skauda galvą.

Jis padoriai išlaikė egzaminus. Atėjo švytėdamas.

Nustebęs žiūrėjo į mane ir sakė nemanęs, jog taip atsitiks.

Mes nuėjom į jo butą.

Iškilminga akimirka. Jis išstumia dviratį į koridorių.

Man aptemo akys, kai pamačiau jo mašiną. Surūdijusią, sudaužytą, sulankstytu vairu ir be padangų.

Ašaros užplūdo mano akis, tačiau gėdijausi pasakyti, kad nesutinku gauti tokią mašiną.

Slopindamas juoką raštininkas pasakė:

– Nieko. Sutepsite alyva. Nušveisite. Nupirksite padangas. Bus padori mašina.

Vos nustūmiau tą laužą į dirbtuves. Numojęs ranka meistras pasakė:

– Ką jūs, turėkit proto! Argi galima jį taisyti!

Už rublį pardaviau dviratį skudurininkui. Jis net nenorėjo duoti rublio. Siūlė aštuoniasdešimt penkias kapeikas. Paskui nusileido, nes pamatė ant surūdijusio vairo skambutį.

Net dabar, po trisdešimties metų, su pasibjaurėjimu prisimenu tą raštininką, jo anties nosį, geltonus dantis ir suplotą kaukolę, į kurią įbrukau šiek tiek žinių.

Pirmosios pamokos ir man suteikė kiek žinių apie gyvenimą.

Pabaiga

Baigėsi mano prisiminimai apie vaikystę.

Štai trisdešimt aštuonios istorijos, kurios kadaise mane sujaudino ir sukrėtė.

Dėliojau, perkratinėjau jas. Tikėjausi aptikti savo kančios ištakas.

Tačiau nieko ypatingo tose istorijose nepamačiau.

Žinoma, kai kurios scenos gan liūdnos. Tačiau ne liūdnesnės nei paprastai.

Kiekvieno tėvas miršta. Kiekvienas mato motinos ašaras.

Kiekvienas patiria nuoskaudų mokykloje. Įžeidimų. Jaudulių. Kiekvieną baugina griaustinis, potvynis ir audros.

Ne, nė vienoje istorijoje neaptikau to nelaimingo atsitikimo, kuris sugriovė man gyvenimą, sukėlė melancholiją ir ilgesį.

Tada sudėjau istorijas krūvon. Panorau pamatyti bendrą vaikystės paveikslą, išgirsti bendrą akordą, galbūt apkurtinusį mane netvirtai žingsniuojantį siauru gyvenimo takeliu.

Bendras akordas irgi nebuvo niekuo ypatingas. Įprasta vaikystė. Kiek sunkus vaikas. Nervingas. Įsižeidžiantis. Gan jautrus įspūdžiams. Labiau pastebintis, kas bloga, ne kas gera. Gal todėl baimingas. Tačiau anaiptol ne silpnas, veikiau netgi stiprus.

Ne, vaikystės įvykiai negalėjo sugadinti tolesnio gyvenimo.

Vėl nusivyliau. Užduotis ne pagal jėgas – atrasti savo ilgesio priežastį. Pašalinti ją. Būti laimingam. Džiugiam. Entuziastingam. Tokiam, koks turi būti paprastas atviros širdies žmogus. Tik pasakoje sūnus palaidūnas grįžta į tėvo namus!

O gal apsirikau? Gal to nelaimingo įvykio, kurio ieškau, apskritai nebuvo? O gal jis įvyko dar anksčiau?

Išties, kodėl atmečiau kūdikystės metus? Juk pirmieji įspūdžiai patiriami ne šeštaisiais, ne septintaisiais metais? Pirmoji pažintis su pasauliu įvyksta anksčiau. Pirmosios sąvokos atsiranda antraisiais ir trečiaisiais metais. Ar net pirmaisiais.

Pradėjau galvoti: kas galėjo atsitikti, kai buvau tokio kuklaus amžiaus?

Įtempiau atmintį ir mėginau prisiminti save visai mažą. Įsitikinau, kad bemaž nieko neprisimenu. Negaliu atkurti nieko vientiso. Kažkokios nuotrupos, nuobiros, atskiros detalės, panyrančios į bendrą pilką ūką.

Pradėjau prisiminti šias nuotrupas. Prisimindamas pajutau dar didesnę baimę nei tada, kai pradėjau galvoti apie vaikystę.

Vadinasi, einu teisingu keliu, pagalvojau. Žaizda kažkur labai arti.


Iš: Michail Zoščenko. Ispoved’.
Moskva: Sovetskaja Rossija, 1987

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21357. KOrra2004-09-09 09:39
O kodėl iš "Ispoved`" pavirto į "Baisus pasaulis"?

21443. vaikas2004-09-12 21:06
Todel kad ish ties baisus pasaulis. (KOrrai).

21657. lyrauodege2004-09-16 06:27
todel kad baisus "perestukinas" dar baisesniam pasuly spavedojasi...

Rodoma versija 32 iš 33 
14:28:56 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba