ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-04 nr. 715

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. Haiku ir metų laikai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaidimai ir stebuklai (11) • CHRISTOPHER OKIGBO. Poezija (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Humoras Jurbarke (ir Reikjavike) (9) • Uldžio Tyruono pokalbis su alpinistu REINHOLDU MESSNERIU. Užmerk akis, užverk lūpas (8) • DALIA ZABIELAITĖ. Apie vaisius, kuriuos raškė krikščionys intelektualai (85) • LR kultūros ministerija skelbia (1) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (13) • MATAS DŪDA. Vladas Eidukevičius: paveikslai ar tapyba? (5) • Žydų poetai apie Lietuvą (8) • -vp-. Dvi istorijos (4) • VALDEMARAS KUKULAS. Reklaminiai skydai vietoj pasiplaukiojimo valtele (19) • RIČARDAS SKORUPSKAS. Zeravšano motyvai (2) • Juozas Šorys. UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) • EPHRAIM KISHON. Prieš trisdešimt metų (4) • l a i š k a i (22) •

Žydų poetai apie Lietuvą

[skaityti komentarus]

iliustracija
Žydų gatvė. 1912
Jan Bułhak

DAVID EINHORN
(g. 1887)

Žydų poetas, gimęs Lietuvoj. Kurį laiką gyveno Lenkijoj ir Prancūzijoj, vėliau – Niujorke. 1910 m. Varšuvoj išleido pirmąjį savo eilių rinkinį "Tylios giesmės", o 1912–1913 m. Vilniuje kitą rinkinį – "Mano dainos", 1917 m. išleistoj "Žydų duktery" apgieda idilinės meilės motyvą. Bet per Antrąjį pasaulinį karą (1943) pasirodžiusioj knygoj "Gailestingasis Tėve" jau gieda apie to karo vargus. Einhorno poezija – romantiškai elegiška. Jo individualumas ypač pasireiškia natūralia ritmika.

Lietuva



Mane sužavėjo rimtis, kur supas virš tamsiojo lauko
Ir ilsis virš vienišų medžių, berymančių ant jo plataus;
Tas mėlynas, liūdnas dangus, kurs žvelgia verksmingai
Pro šilko balzganus debesis, pilnas graudumo švelnaus.

Tos rausvos ir tyliosios sutemos, mirštą tartum našlaičiai,
Tos naktys, kur maudos balzganoj ir ligūstoj šviesoj,
Tie rytai, kur pabunda kaip šypsnis ant mirštančio lūpų,
Tos dienos, kur slepiasi šyduos, lyg mirti norėtų kančioj.

Tos siauros upelės, kur klysta po karklais rūstaisiais,
Tos lankos, kur skleidžiasi vargšės gėlelės tyliai,
Tos eilės berželių, kur bėga į tolį neišmatuotą,
Lyg vieninteliai šviesūs sapnai tamsaus jausmo gelmėj.

Mane sužavėjo ta žemė, kur žvelgia pro miglą,
Ta žemė, kurioje nėr audros, tik vėjelis ramus,
Ta žemė, kur liūdesy ilgis ir nevilty tikis,
Ta žemė, kuriai savo dainom įpyniau ilgesio jausmus.

Vertė A. Tyruolis





SOLOMON SCHNEUR
(1887–1959)

Žydų poetas. Tikroji pavardė – Zalkindas. Kilęs iš Šklovo (Mogiliovo gub.), iš chasidų giminės (religinė panteistinė žydų sekta). Po kelionių po Europą ir Afriką ilgesnį laiką gyveno Paryžiuj (1927–1940), po to Amerikoj ir Izraely, kur ir mirė. Jo poezija pasižymi stipria kalba ir aistringu veržlumu. Tokia yra jo poezija ir apie Vilnių, kuriame praleido kelerius metus. Į Vilnių, kaip sako N. Šapira, Schneuras žvelgia ne vien žydo, bet ir poeto akimis, poeto, kuriam brangi to miesto praeitis.


O Vilniau, mano močiute didžioji



(Iš "Vilniaus")

O Vilniau, mano Močiute Didžioji, motute žydelių,
Tu diasporos Jeruzale, šiaurėj paguoda rytiečiams! –
Sulopyta Tavo skara, it stogas senos sinagogos,
Brangesnė yr Tavo sūneliams nei auksu žibantys bokštai.
O Tavo žiurstu nudėvėtu, liūtais-gėlėm siuvinėtu,
It uždanga "Skrynios Šventosios", nesyk jie ašaras šluostė.
Juos Purimo Tu pyragu pagarsėjusiu, saldumynais
Pesacho varguos raminai ir džiuginai savo poetais.
Net Tavo vandennešiai, ir jie iš mokslo vyrų yr kilę,
Kas siena tradicijų čia pilna, šabaso valgiais kvepia…
Neris vilnimis giesmes "Mažojo Savininko" nešioja,
Ir dainiaus Michalo svajones liepos šlamėdamos kuria…

*

Myliu aš reginius nuo aukštumos – Rūmų kalno viršūnės,
Kur bokštai ir gatvės dunkso tarp aukso skrajojančių dulkių.
Tai Tavo ore lig šiolei nešiojamos pasakų dulkės.
Ar tai ten aukai bedeginamo grafo Potockio dūmai?
Ar tai ten Chmelnickio Tave čia driokoti raiteliai lekia?
Ar tai Napoleono žirgai šalty virpėdami bėga?
O ten ant plynojo kalno riogso liekanos dar griuvėsių
Perkūno rūmų, kuriuos statyt Gediminui sapnas liepė.
Su šokiais ir maldom ten degindavo kunigaikščių kaulus.
Iš "Veršių daržo" žemiau atsiliepdavo aukų bliovimas…

*

Myliu aš Trakus už Tavo kalnų, stebuklingąjį miestą,
Kurs savo septyniuos ežeruos vis atsižiūrėt negali…
Tenai karaimai, pusbroliai mūsų, ramiai sau gyvena,
Tie žydai-nežydai, kur savo svetimom akim vis žiūri
Ir žiūri, lyg klausdami ir nustebę, ir mūs nepažįsta…

Vertė M. Evenšteinas




LEIBA NEIDUS
(1890–1918)

Žydų poetas, rašęs hebrajų, žydų ir rusų kalbomis. Išleido kelis poezijos rinkinius. Rinkinys "Lietuviškos arabeskos" buvo išleistas po jo mirties (1924). Lietuva Neiduso kūryboj užima gan plačią vietą. Jam teko kurti daugiausia Pirmojo pasaulinio karo metu ir Lietuvos atsikūrimo priešaušryje. Dėl to ir kai kurie jo poezijos posmai padvelkia ano sunkmečio, priespaudos palikimo nuotaikom. Tačiau poetas myli tos tautos "suvargintus sūnus", svetur geriau supranta, kas yra tėvynės meilė, ir prisiekia Lietuvos niekad neužmiršti.


Lietuvai

Lietuvos negalėčiau užmiršt niekados,
Kai svetur dar labiau ją mylėjau!
Neįveiktų tos meilės nė vienas,
Neišrautų to ilgesio švento…

Tu esi, kaip mamytė, širdinga,
Tavo sūnus suvargintus myliu
Ir dainos jųjų kerinčią gamą,
Nekaltumą tą šventąjį, glostantį širdį…

Ant laukų – tarp rugių, avižose,
Tarp vosilkų melsvų, susimąsčiusių,
Abejonė pirma mano gimė
Ir dangaus atsiųstoji svajonė saulėta…

Medumi grikių laukas pakvipęs
Ir kitur vis medum atsiduoda,
Ir drauge su gėlėm geriu sultis,
O miškelis, kaip brolis, mums šypso…

Lietuvos negalėčiau užmiršt niekados,
Kai svetur dar labiau ją mylėjau,
Neįveiktų tos meilės nė vienas,
Neišrautų to ilgesio švento…


Pavasaris Lietuvoj



Pavasario nuobaigų metas šaunusis:
Tas metas, kuomet Lietuva, kaip sužadėtinė,
Pasidabina baltaisiais drabužiais –
Kai gluosniai smilko savo kvapus
Ir medžiai ką tik pražydę…
Kai vyšnios žiedų sniegine marška dengias,
Ir sodai, tartum vaikai, ima šypsotis,
Ir kregždės jų prieglobsty
Savo muziką gražią užgieda, užskambina…
Šešėliais klystančiais ateina
Gėlėm pražydę, permirkę kvapais
Ramieji vakarai ir gilios naktys…
Gamta gi kužda tylią maldą,
Ir Viešpaties nematomas dvelkimas
Kiekvienai sielai nupina vainiką…


Balandžio vakaras prie Nemuno



Ak, tas balandžio vakaras mielas!
Kai oras tylėdamas stovi
Ir naujo gyvenimo šiurpas
Prabėga per Lietuvą, žiedų susilaukusią…
Gamta vis dar netiki, netiki
Pavasario jauno pradžiom…
O kregždės po orą jau švaistos,
Ir keliasi naujas kvepėjimas
Iš neseniai išdygusios žolės,
Suglostytos švelnučio vėjo…
Ak, tas vakaras mielas prie Nemuno,
Kada akyse mano
Pirmoji meilės ašara sužvilgo…

Vertė N. Šapira



___________________________________________
Iš: Nemarioji žemė. Lietuva pasaulinės poezijos posmuose. Sudarė Alfonsas Tyruolis. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1970
iliustracija
Mokyklos kiemas Žydų gatvėje. 1912
Jan Bułhak

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21234. ebola :-) 2004-09-06 15:11
Man padare keista, malonu ispudi.

21259. gera2004-09-07 10:37
Gražu labai gražu,kai taip švelniai gyvenimą čia jaučia.Alperovičius dabar turi priešininką irgi chasidą

21262. ABR2004-09-07 11:41
ir aš už chasidus, prieš A.:),rimtai.

21263. s.2004-09-07 11:46
apsiseilėję žydukai: "O Vilniau, mano Močiute Didžioji, motute žydelių" - пронесло :))

21272. gal2004-09-07 14:49
Rudens gt.atidare sektoms namus.Ten visoms ir vieta.Tada gal apsiginsim

23959. kazkas2004-11-06 16:29
Visada buvau geros nuomones apie zydus,o dabar dar ir maloniai nustebino...

Rodoma versija 32 iš 33 
14:28:54 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba