ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-04 nr. 715

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

MASAOKA SHIKI. Haiku ir metų laikai (6) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Žaidimai ir stebuklai (11) • CHRISTOPHER OKIGBO. Poezija (2) • LAIMANTAS JONUŠYS. Humoras Jurbarke (ir Reikjavike) (9) • Uldžio Tyruono pokalbis su alpinistu REINHOLDU MESSNERIU. Užmerk akis, užverk lūpas (8) • DALIA ZABIELAITĖ. Apie vaisius, kuriuos raškė krikščionys intelektualai (85) • LR kultūros ministerija skelbia (1) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (13) • MATAS DŪDA. Vladas Eidukevičius: paveikslai ar tapyba? (5) • Žydų poetai apie Lietuvą (8) • -vp-. Dvi istorijos (4) • VALDEMARAS KUKULAS. Reklaminiai skydai vietoj pasiplaukiojimo valtele (19) • RIČARDAS SKORUPSKAS. Zeravšano motyvai (2) • Juozas Šorys. UNESCO kultūros paveldas: pripažintieji (6) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (3) • EPHRAIM KISHON. Prieš trisdešimt metų (4) • l a i š k a i (22) •

Vis toji Amerika

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija


Pabaiga. Pradžia Nr. 23

2002

Apie mus pačius

Tauta, neturinti retrospekcijos. Nereflektuojanti tauta. Tai, kuo mes buvom linkę didžiuotis, neva "poezijos ir mito žemė". Nesiorientuojanti nei savy, nei realybėje.

Tokia tauta dabarties pasaulyje yra "atliekama", ilgai netrauks.

Iš jos teliks niekam tikusi etnografija, keliolika turčių, keliasdešimt prasisiekėlių, avantiūristų, neva garsių žmonių. Jie gyvens užsienyje arba už storų savo rūmų sienų, aukštų tvorų.

Niūksos apleisti laukai ir baigiamos kirsti girios. Kiauksės pasiutusios lapės, apnuodyti ežiai.

Apie a. a. N. M. eiles

1988 metų pokalby su Nyka susilaikiau tik todėl, kad jis tas eiles labai vertino.

Padėjau jai ir skatinau, ir rūpinausi jos įvertinimu, regis, tik dėl to, kad nebuvo geresnių.

Tai ne poezija, o tokia – pusprozė.

Jos frazei trūksta energijos ir įkvėpimo (šiokio tokio pakylėtumo).

Žodis neturi auros (apie kurią ji tiek plepėdavo).

Dekoratyviniai dalykai. Be emocinės pakrovos. Kadangi smarkiai bėgo nuo jaunystėje pamėgdžiotosios Nėries, tai pakliuvo į vidutinišką lenkišką verlibrą.

Lenkės moterys, rašiusios panašia maniera, turėjo daugiau aistros ir buvo rafinuotesnės.

Ne veltui K. S. K., pasiklausęs jos poezijos, sumetė:

– Jinai bando pakelti save už batų raištelių.

Turėjau seseriško prisirišimo. Pernelyg arti buvau, pernelyg daug buitinių rūpesčių mus buvo surišę.

Mane pribaigė altruizmas – "vardan lietuvių poezijos".

– Niekas nieko nedaro iš altruizmo, – vakar užvožė jos vyras.

Nejaugi?

Jeigu visi būtų buvę savanaudžiai, tik savanaudžiai, jis pats seniai būtų pakratęs kojas.

Pirmiausia jam pasiaukojo, jo labui ir jo kūrybai ta pati N. (žr. 1975 m. išlikusius dienoraščius). Armija draugų, gydytojų, visai "svetimų" žmonių.

Mėnuo prieš mirtį, kai N. jau vos bepajudino rankas, V. apkaltino ją neva pilant jam į arbatą kažkokius nuodus...

Paskui pagrasino, kad skirsis.

Po savaitės jau piršosi kaimynei (L.).

Jinai praleido košmarišką gyvenimą.

Tasai dviejų poetų laimingos santuokos fasadas buvo šlykščiai sufabrikuotas. Tokia yra tiesa, jeigu V. V. L. nori susukti filmuką, skirtą jai.

Kada nors pasakysiu teisybę.

Kaip ir apie a. a. Juditos Vaičiūnaitės gyvenimą.

Istorija be Dievo

Kada prof. E. Gudavičius dėsto savo civilizacijos istoriją. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas ešelonas. Pirmaujančios šalys, atsiliekančios šalys...

8 suroje "Laimikis", 43 (42) yra tokia pastraipa:

"Štai jūs buvote artimiausioje pusėje, o jie – atokiausioje, o keleiviai – apačioje jūsų. Jeigu jūs paskirtumėt terminą, tai nesutaptų, tai nesutaptų jo laikai, bet tai dėl to, kad Viešpats tvarkytų reikalą, kuris nulemtas".

Jeigu Dievo nėra, tada sudievinami žmogaus pasiekimai; žmonės, turintys mašinas ar kompiuterius, atsiduria aukščiau tų, kurie rašo ranka. Triskart aukščiau!

Pažanga yra sinchroniškumo siekis. Kad visos tautos gyventų tuo pačiu laiku. Globalizacijos idėja yra "gyvenk kaip aš, naudokis tuo pačiu!"

Beprotybė slypi ir įvairovėje, ir vienodume.

Vienovė apima ir triukšmus, ir monotoniją.

Apie dieviškąjį planą

Tik įnoringas, aikštingas, ambicijų pertekęs žmogus gali sau leisti mintį, esą jo nėr, neegzistuoja.

Tarsi laukų aguona gali išnokti be kiauto, tarsi paukštis gali skraidyt be dangaus, o kiaušinius perėti be medžio ir be lizdo. Bėda tik kad jis nėr nuoseklus, nežmoniškos logikos.

Kas ilgainiui apmąstys savo gyvenimą, ims justi jo voratinklį – iš plonų aukso gijų ir geležies virbų. Visur.

Laisvi būnam gavę progą bent trumpam kyštelt nosį iš šito pragariško narvo.

Kas kiša nosį, gauna per ausį!

Žmonės, atmetę Dievą, susidievina patys. Tatai liga. Vargas ne dėl to, o kad visuomenė leidžiasi jų terorizuojama.

Išprotėję žmonės neturėtų būti autoritetai sveikiesiems, apysveikiams, geraširdžiams, altruistams, prasčiokams ir t. t.

Lietuvą šokdina žmogžudžiai ir maniakai.

Su šypsniu -

esu mušęsis jaunas, dėl to gauti antausį senatvėje tėra proga paragaut to paties... Tai panašu į ledo gabalą, šlykščiai tirpstantį ant širdies.

Tai prigesina žmogaus akių spindėjimą. Prisuka "lempos dagtį".

Žvaigždės nėr tokios gražios, kaip mes galvojame. Manyčiau, kiekvienoj gausu švytuliuojančių parazitų.

Ir jaunimas savo svetimumu, ir senimas savomis idiotybėmis palengvina žmogui pasitraukimą. Nėr labai daug ko gailėtis. Neteisingi žavesiai temdė mūsų regėjimą.

Visi buvome suvedžioti. Artyn – prie Ekleziasto!

Rugpjūčio 2, penktadienis

Česius prieš audrą. Nuo ankstyvo ryto mirkęs Nemune, atnešė man penkias kuojas ir tiek pat rausvašonių.

– Kur Sigieta? – šaukia duris pravėręs.

– Eik trobon! Trankosi, žaibuoja!

– Miręs jau Nemunas. Kaip negyvas. Elektra viską išmuša. Vien Vieciūnuose trys šutvės yra... Tos, kur gauna smūgį, nesiveisia...

Jis čia nuo mažens meškeriojąs.

– Būdavo, užmeti meškerę, o karšiai nugarom trinas. Nežinai, kuris pirmas nutvers. Dabar nieko nėr. Ūsoriaus nė vieno neliko.

Karvės lankoj pasibruko uodegas ir stovi perkūnų mazgojamos, čiauposi – didelės sausumos žuvys.

Anų jau nėr! Tiktai šitos, atkištašiknės...

– O žinai, žemaitis pūslės neišmeta. Jei verda žuvį, pūslė turi būt.

– Pas mus nieks su pūsle neverda. Nesu matęs. Ar iš biednumo jie taip?

– Ne, gal prietaras koks. Geriau plaukioja.

– Bliūde? Ir valgo tas pūsles?

– Šito tai jau nežinau.

Bum, bum, bum per senas obelis, tekšt, plykst šuniui uodegon! Tiek čia tų škvalų, umarų ir viesulų.

Kartais, tiesa, smagus žaibas prapjauna debesies pilvą ir blyksteli ten tirštos aukso atsargos.

Kaip peiliu per karališką pagalvę patraukia.


Ten, kur žmonių lavonai, akmenys,
Žuvų ašakos, kriauklių drabužiai,
Skruzdžių myžalas, andai buvau
pargriuvęs...
Spiritas ėjo, garavo, vertėsi
kamuoliais iš burnos.
Toksai buvau šitos mirštančios
faunos delegatas, abatas.

Tarp cukinijų ir pomidorų. Su kombainu ir surūdijusia "grėbiarka" (arkline) iš prieškario technikos parodos.

Liūtys gerai išskalbė rožinius labdaros marškinius.

Kerry tuo metu apsiženijo ir uostė gėles, įteiktas jam virtualios prezidentienės Liliputijos karalystėj.

Gerardas su dviem lenkėm ir dvimetriniu rusu bildėjo autobusu – linkui Meksikos!

Davęs priesaiką laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų.

Geriausia priesaika būtų: rudai, didžiajai Girių Skruzdei, sysiojančiai ant šilų baravyko.

Atostogos yra mėnuo anarchijos.

Paleiskite mane plaukioti su ešeriais, aš noriu vandenų konstitucijos!

Sudaužė seną volgą

R. atvažiavo švęsti Kūčių. Sena volga, rudmėsių spalvos. Buvo daug sniego. Paliko prie fabriko vartų Vieciūnuose.

Ten renkasi daug jaunimo.

– Kam mums tą rusišką senieną pametė?

Kažkas spyrė, kažkas tvojo lazda, kažkas išmalė langą... Policija ieško, nežino, kieno toji "suka".

Pėsčiom atklampojo per miškus pas Kūčių šventėjus. Buvo daug baliaus...

Dabar jau vėl sutaisyta, perdažyta. Kaip senas velnias priešais Nemuną ir bažnyčią.

Vokiečiai mano kitaip. Vokiečiai visad savaip "myli" Rusiją ir viską, kas rusiška.

Lietuviams sunku suvokti tą plyšį vokiečio sieloje.

– Negalėtų bent kokio seno BMW įsigyt? – dyvijasi Česius.

Vokiečiai nusisamdo Kazio arklioką ir čepsėdami moko vaikus vadeliojimo meno. Čia pat laužta ranka pianistas moko jų vaikus pianizmo, reikalui prispyrus, visi vienu metu lekia į būdelę, pastatytą prie pat kelio.

Tie, kurie pripratę prie tradicinės daiktų tvarkos, turi ko stebėtis. Tai paįvairina gyvenimą sausrų ir audrų nuobodybėje.

O ir aš mokėjau šokinėti per balas!

Po liūčių pagalvojau, brisdamas nuo Nemuno. Labai seniai, prieš 50 metų. Kai dėdės kieme telkšodavo drumzlinos balos, o mes iššokdavome "leisti upelių". Taškydavomės purvini ir šlapi iki ausų.

Paskui pasirodydavo vaivorykštė. Išties, regis, vienu jos galu, kaip išgaubtu tiltu, galima būdavo įkopti į dangų... Bent jau ant skliauto, nelygu kluono stogo.

Netrukdavo atskristi ir garniai. Raudonkojai, tokie pat murziai, varlių šienautojai.

Tai buvo pati didžiausioji mūsų laisvė. Manau, kad nėr didesnio atsipalaidavimo. Pats "oras" tatai padaro.

Rugpjūčio 3, šeštadienis

Galvos plovimas kieme, ant žolės yra kaži koks ritualinis dalykas.

Nei iš šio, nei iš to prisiminiau savo brolį tokia, šviežiai išskalbta, galva. Guvų, didgalvį, šokinėjantį.

Kaimynai:

– Kaipgi tavo vardas?

– Antanas.

– O pavardė?

Tasai šveplas, net neįtardamas dėdžių klastos:

– Deda!

– Deda? Pamanyk, toks didelis, o deda... Ką – į kelnes dedi ar kiaušinius?

Kada viršų paima moterys

Toji direktorė, kuri atostogavo Nemuno vingyje.

J.:

– Tai ji vis man kiša po šimtą atostoginių. Sako, paimk sau ką nors, man vynelio, draugėms... Aš visad imu dvigubai. Kam, sakau, lakstyti po du tris kartus. Va pamerkiam šaltiny. Ir alų, ir vynelį...

Taip porą savaičių. Paskui jau sako:

– Man truks grįžimui į Alytų.

– O tu ką sakai?

– Taigi sakau: "Duok tų, kurį turi "an knygutės".

– Neturiu, – sako.

– Visi turi! Duok.

– Betgi, Joneli, jeigu taip šneki, tai ir tu turi pasidėjęs...

– Ot boba! Mano, kad tik ji viena čia mani išnaudoja...

Jeigu feministės mūsų krašte ruošias "rimtiems žygiams", pats laikas kaupti pinigus – "į knygutes". Priešingu atveju jų laukia liūdnos atostogos.

– Tai iš kur ta tavo saulutė gali turėti tiek pinigų?

– Turi! Dorelių (su "r") turi užslėpus. Kuboj buvo, kaip specialistė, inžinierė.

– Kada buvo?

– O kū aš ty žinau? Visi šneka, kad buvo. Nesakyk, turi.

(Ir vėl skuodžia patrobiais, patvoriais link tos kilpos.)

Rašytojų (vyrų) didžiausia bėda, kad jie per ilgai namie sėdi. Medžioklėn retai patraukia. Pavyzdžiui, į amazonių kraštus... Yra ir tokių iš tų, kur jaunesni nei "tarybiniai". Ir andai tokių buvo. Didysis O. V. Milašiaus vertėjas...

Graušis dar moteriškės, verks riterystės amžių pražudžiusios.

– Duok pinigus!

– Sumokėk, tai gulsiu!

Arba:

– Mokam po lygiai! Metamės! Trauk dziengus!

Smūgis nebuvo toks juokingas

Tas beprotis iš Švendubrės, kuris trenkė man į žandą ir žaibiškai užsirakino, pridarė bėdos.

Kelintą dieną sutinęs žandikaulis, sulūžusi gražioji plokštelė, kurią taip smagiai andai šlifavo daktaras Solodas.

– Landsbergiukas sakė, kad aš (jis, o ne aš!..) ir mano žmona (a. a.) būsime didžiausi XX a. rašytojai...

– Patys didžiausi? Visų, visų didžiausi?

– Ar nežinai, kad aš parašiau visą pokario partizanų poeziją? Mane apvogė ir Cinauskas, ir Teišerskytė...

– Visą, visą parašei?

– Na gal ne visą, bet 95 procentus.

– Kaip Kostas Kubilinskas. Ir partizanams, ir bolševikams...

Dabar jau staugdamas išsigrūdo į pasaulinį krišnaistų suvažiavimą Ignalinoj. Su naujinteliais porcelianiniais dantimis. Už 11 000 litų.

Štai kur vargeta! Pagal A. Bieliausko atsiminimuose pateiktą uždarbių lentelę tarybiniais laikais – turtingiausias rašytojas. Po K. Sajos. Per metus po 28–30 tūkstančių rublių iš autorinių teisių.

Jeigu kas nors priminsite jam tai, gali išlėkti visi dantys. Nesiartinkit prie "tremtinių ir disidentų".

O vis dėlto – dar skaudžiau, kad sudegino N. rankraščius. Papasakojau apie tai Kornelijui P. Kam čia pasakot!

Sako:

– Gaila, kad nesusizgribom anksčiau paimt.

Kas galėjo pagalvot?

Ko stebėtis, kad A. Vienažindžio sudegino?

Vienų broliai, kitų seserys, kitų – vyrai, žmonos, vaikai.

Dar sykį: Lietuva – šalis, kur rankraščiai dega.

Blogiau nei Rusijoj (plg. M. Bulgakovo "Rankraščiai nedega").

LTSR beprotynuose slėpdavosi ne vien kai kurie rašytojai, užteko ten recidyvistų, net ir žmogžudžių.

Visi pereidavo per vieną mėsmalę. Galite ją vadinti nusikaltimų akademija.

Kas kalčiausias?

– Amerika! Vis toji Amerika!

– Apsaugok mus, Viešpatie, nuo blogo žmogaus ir velnininko, raganiaus!

Iš senovinių užkeikimų

Liūdėjimams užgniaužti

Stoviu aš, jauna, ant šilkinio vainiko baltu kūnu, balta krūtine, juodais antakiais, šviesiomis akimis, narsia širdžia, blyškiomis mintimis, paprašysiu aš pilkąjį kiškelį; atbėgtų jis pas mane, pilkasai zuikužėlis, nutrauktų nuo manęs sielvartą – širdgėlą – liūdesėlį ir nuneštų jį į grynus laukus ir paleistų jį audron vėtron, išnešiotų, išsklaidytų po įvairius miestus ir įduotų jį Dievo tarnui, apie kurį aš, jauna, širdgėlinga, svajoju.

Malda nuo blogo žmogaus atsiginti

Nuo blogų darbų, nuo blogų žmonių su tavo išmintingaisiais žodžiais sutvirtintas dangus, sutvirtinta žemė, saulė ir mėnuo, mėnuo ir žvaigždės, Viešpatie! Ir taip sutvirtink širdį žmogaus raštais ir priesaikomis. Dangus – raktas, žemė – tvirtovė; tam raktai iš laukujės (pusės). Tam tvoros, aukštos ir žemos, virš visų amenų amen. Amen.

Žagsėjimui užleisti

1. Atsižadu Dievo ir Gyvybę kuriančio Jo kryžiaus, atiduodu save į valdžią velniams.

2. Pristos prie šito žmogaus liūdesys, vardu žagsėjimas, purtykite ir kamuokite jį iki gyvenimo galo.

3. Kaip kad džius ši druskelė, taip džiūk ir tujai, atstokite nuo manęs, kipšai, pristokite prie jo.

4. Eik, velniena, nuo manęs šalin!

Didelis plyšys atsivėrė giriose. Viesulas, per tą tuštumą įsiveržęs, nusiaubė Matuizų miestelį prie Merkio. Mačiau daug išlaužytų, kapus užgriuvusių medžių, bestogių namų ir verkaujančių senučių.

Gerai, kad mūsų šuniuko nenunešė! Ir Julijos avių palei Didžiasalį.

Beveik vasaros užbaiga

Viskas paprasta kaip trys centai: fėjų žiedadulkės kartais leidžia mums paskraidyti...

Ima lįst iš visų pakampių didelės, žalios ir deimantinės musės. Darosi piktos, nujausdamos savo artėjantį galą. Tikrų tikriausios poetų ir visų rašliavos mylėtojų palydovės – psichopatės, isterikės, paranoikės...

Amerika žada bombarduoti Iraką, Huseinas dažytais ūsais atrodo kaip tas...

– Tas, kur Seime už švietimą ir... žmogų, policininką, pervažiavo... Kaipgi tas – rektorius? – neleidžia man baigti sakinio Česius.

Bruknės baigia išnokti, meškauogės – dar stambesniais, blizgančiais lapais.

Žiogelių lentpjūvė užsidaro! Kam lentos? Geriau pardavinėti "stačią mišką", t. y. vos nukirstus medžius.

Didžiaisiais plentais dienąnakt jie keliauja į Klaipėdą. Kaip sieliai kitados – Ūla, Merkiu, Nemunu.

Tik sielininkų nėr.

Žinoma, tas žodis neturi nieko bendro su siela ar sielovada.

Kirsti ir pardavinėti savo krašto medžius, man regis, tas pats kaip ir pardavinėti sielą.

Fėjų žiedadulkės... Čia iš peliuko Mikio. Disneyui šiemet būtų suėję 100 metų. Ispanai paskelbė, kad jo būta – benkartėlio iš mažo Andalūzijos kaimelio. Sodžiaus daktaras padirbo jį donjai Seviljai, o šioji ėmė ir pardavė jį Čikagon... Parodykit man savo neparduodamą daiktą? Nebent jis būtų labai, labai mažas...

Baladė apie aklą mergaitę

Ją dainuoja išeivė iš Šilutės, dainininkė, pasivadinusi tiesiog – Aleksandra.

Pamaryje gyveno žvejys, jis turėjo aklą dukrelę, kuri vis raudodavo tėvui išplaukiant į jūrą.

Vienąsyk ją aplankė Svetimas, nušluostė jai ašaras ir jinai praregėjo...

Viskas iš pirmo žvilgsnio taip banalu: ir tas aklumas, ir tasai Fremdling.

Išties baladėje slypi gili prasmė. Tam tikra prasme visi esame neregiai ir visi trokštam stebuklo.

Tą kasetę atsitiktinai išsirinkau 1988 metais tada dar Vakarų Berlyne.

Tebegraudina iki šiol. Išmokau beveik atmintinai. Iš nuotraukos žiūri gilių akių tamsiaplaukė dainininkė, emigravusi iš Šilutės į Vakarų Vokietiją.

Jau seniai. Tikriausiai dar gyva.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21294. zr2004-09-07 19:46
O apie Vaičiūnaitę bus kada? Smalsu būtų paskaityti.

21298. taigis2004-09-07 21:25
Labai sunku vertinmti ir lyginti, pvz Nijoles ir Gedienes gyvenimus. Ar ne geriau tiesiog dziaugtis, kad tokie yra, buvo, kaip ir poezija...

21345. naujasis dzūkas2004-09-08 20:21
Sigito Gedos "amplua" - suvedinėti sąskaitas su visais rašytojais iš eilės. Dabar ėmėsi Vytauto Bložės, nevengdamas insinuacijų, išduodamas medicinines ir asmenines paslaptis (ko padorūs žmonės nedaro), o svarbiausia - demonstruodamas lėkščiausią pavydą (pvz., kad Bložė daugiau už jį uždirbdavo). Gėda ir nieko daugiau.

21354. po palme2004-09-09 01:30
gera butu isgirsti paties Gedos komentara apie tuos jo rasinius Satenuose.

21356. Korra2004-09-09 09:34
Klinika.

21358. jonas2004-09-09 10:44
Teko girdeti, kad Sigitas Geda ne taip seniai savo zmona pridauze tiek, kad ji ilgokai reanimacijoje paskui gulejo sutrenktom smegenim. Jei tai teisybe, tai krislas Blozes akyje isties nedidelis dalykas, palyginus su Gedos rastu...

21371. PABAIGA :-( 2004-09-09 15:47
Pagaliau skaitau ir savo akimis netikiu: PABAIGA. Pradžia Nr.23. Nukriošusio pikto pavyduolio mizogino gedos pliurpalams pabaiga. Iki kito opuso...

21375. Kinoliubitelis2004-09-09 18:56
V.V.L. jau sukūrė filmą apie N. Praėjo ir premjeros.

21401. ebola :-) 2004-09-10 12:17
:D skaitant veikiau atrodo, kad Sigitui zmona greiciau smegenis sukrete nei jis jai...Maladiec Geda! Labai bludni rasiniai, as velkuosi asmeniskai! Kazkaip reiketu uzrukius paskaityt, jauciu gauciau pneumoshoka nuo juoko...:D:D:D Neklausyk tu dregnaklyniu, rasyk!

21420. partorgas2004-09-10 19:54
Kas būtų jei SG stiliumi išsamiai apie patį SG parašytume? Apie jo šeimyninį gyvenimą, 3 žmonas, skandalus, insinuacijas, paleistas paskalas, plaukų dažymą ir daugybę kitų baisiai įdomių dalykų. Neabejoju, kad žmogelis skubiai duotų teisman už garbės ir orumo (kurių stokoja) įžeidimą. O va Bložė , Landsbergis, T.Venclova tyli. Nes nemato reikalo su prasčioku veltis į diskusijas.

21425. ABR to ebola :-) 2004-09-11 11:00
:)

21436. S.J.2004-09-11 23:59
suprantu S.G.Tai įvyko apie 1996m.Kėliausi keltu iš Smiltynės,šalia dvi pažystamos moteriškės sako:"Tyliau, žmonės aplink".Atsisukau į tuos žmones ir ėmiau rėkti:"Ar tai žmonės?"Buvau dar truputį įkaušęs, bet nėkiek nesigailiu.Dabar turbūt rėkčiau dar labiau. Kas su jais atsitinka po 20-ties.Dingta viskas,siekiai,pakylėtumas,kažkokia išdavystė, savęs išdavystė. Nežinau,man kažkaip pavyko išlipti iš traukinio.Jis tikrai tik suka ratus.Dievo planas, Dievo planas tikrai yra, ir aukso gijos ir geležinės grotos, bet su žmonėm,su didele dauguma iš jų,labai, labai gaila, jis neturi nieko bendro.

22058. at :-( 2004-09-24 14:41
jeigu loja, gali pradėti ir kandžiotis. Jau visai ištuštėjo smegenų dėžutė. Gal reiktų padaryti pertraukėlę. Nuvažiuoti kur nors kur nieks nesupranta lietuviškai. Išsiloti ir tada sugrįžti.

Rodoma versija 32 iš 33 
14:28:53 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba