ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-01 nr. 903

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Kačių dienoraštis (32) • GILBONĖ. Instrukcijos EMILIJA LIEGUTĖ. 1336 m. Pilėnų mūšis (5) • PAUL MURRAY. Bloga sveikata – geroji naujiena? (20) • JONAS TRINKŪNAS. Akmenskaldžių dienos, arba Duonpelnys (14) • ROLANDAS KAUŠAS. Prieš miegą neskaityti (30) • ANDRIUS ŠIUŠA. Abreviatūros (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kęstutis Grigaliūnas ir Fluxus: žaidimas (2) • MANTAS ČIŽAS. Pastoriaus Keno pamokslaiDARIUS POCEVIČIUS. Vienos akcionizmas (1960–1970). Tapyba kaip nusikaltimas (32) • GINTARAS BLEIZGYS. Vėluojantis kūnas (7) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikasELENA KIŠKIENĖ. Keiksmų galia (3) • DAVID ALBAHARI. Mano žmona ir laiškininkas (1) • tik išrinktiesiems, tik entuziastams, tik tiems, kurie mirte miršta iš noro (734) • 2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. 30 (904) turinys (7) •

Akmenskaldžių dienos, arba Duonpelnys

JONAS TRINKŪNAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Lauko akmens ir dolomito mūro siena. Pakruojis. 1980
Anatolijus Andrejevas

Buvau pašalintas iš universiteto. Kraštotyra, nacionalizmas, Ramuva, Rasos šventės mane darė vis labiau nepageidaujamą. O labiausiai prisidėjo vadinamoji „kraštotyrininkų byla“, kai keli kauniečiai, iš kurių porą pažinojau, sėdo į kalėjimą. Saugume man pasakė: „Negalėsi dirbti nei mokytoju, nei mokslininku, neleisime dirbti intelektualinio darbo. Bet galėtum pataisyti savo reikalus taip: informuok mus apie kai kuriuos žmones arba eik dirbti į kokią gamyklą darbininku. Po 2–3 metų darbo kolektyvas įvertins, kiek pasitaisei, ir rekomenduos tave grąžinti į universitetą.“ Pasakiau, kad nesugebėsiu nei vieno, nei kito, ir išėjau. Jau ne kartą buvau pabėgęs iš miestiškų darbų, traukė gamta ir kaimas, o kraštotyros įspūdžiai giliausiai paveikė mano pasaulėžiūrą.

Nugirdau apie vyrukus, Sūduvoje skaldančius akmenis, ir tai mane suviliojo. 1974 m. gegužės 13 d. sėdau į traukinį ir išdundėjau į Kapsuką akmenų skaldyti. Kitą rytą jau buvau pas brolius Antaną ir Joną. Nuvažiavome į Padovinį ir pradėjome darbą „prūso sodyboje“ (pirmininko žodžiais). Štai čia ir susipažinau su DUONPELNIU – didžiuliu 12 kg kūju.

Pradžioje vaikštinėjome po sodybos griuvėsius ir stebėjomės pamatų galybe. Mane, kaip kraštotyrininką, iš karto sudomino „eksponatai“ – buteliai, geležys, pintas kubilas ir kt. Bet laukė duonpelnys. Reikėjo trupinti pamatų cementą, kad paskui būtų galima išversti akmenis.

Akmenų skaldymas ne tik sunkus, bet ir pavojingas darbas. Skaldant visą laiką švilpia akmenų skeveldros. Skaldyti akmenų iš pradžių man neteko. Tam reikia itin aukštos kvalifikacijos. Reikia mokėti mušti kūju, suprasti akmens struktūrą, galimas jo skilimo linijas. O jei trenksi kūju ne taip – lūš kotas.

Daužo kūju Antanas, aukštas geltonplaukis 27 metų vyrukas. Bet kaip gražiai išsivystęs – siauri klubai, kyla platėjanti nugara, oda lygi graži. Akmenį skelia trimis smūgiais, nelygu koks akmuo. Vakar nuskėlė tokio juodo akmens gabaliuką ir numojo ranka: „Čia geležinis akmuo, daužyk nedaužęs – nieko jam nepadarysi.“

O mudu su Joneliu, jaunesniu broliu, vartėme skaldytus akmenis ir krovėme į taisyklingus keturkampius. Mosuoti didžiuliu kūju jam taip pat per sunku. Mūsų darbo pagražinimo technika tokia: į akmenų kvadrato vidurį krauname „gruzą“ – cemento, plytų gabalus, menkesnius akmenis, o ant jų dedame plokščias akmenų nuoskalas, tada vėl beriame smulkius akmenis – kad susidarytų didesnis tūris.

Akmenskaldžio profesija sunki, turinti savo tradicijas. Jau pirmą darbo dieną išgirdau apie įvairius akmenskaldžius – daug perėjo per šį darbą laikinų darbininkų, daug kas atsikando sunkaus darbo. Bet yra ir ištikimų savo pašaukimui duonpelnio brolių. Yra diedukų nuo Smetonos laikų, kalinėjančių po šiai dienai. Tačiau seniau taip skaldinių nekraudavo. Nuoskalas dėdavo vieną prie kitos, kad plyšiukai vos matytųsi. Dabar kitokia tvarka ir taip kraunant kaip mes galima išsirūpinti 30% didesnį užmokestį už apgaulingai sukrautą akmenų krūvą.

Darbas labai sunkus, man skauda viską: delnus, rankas, pečius, nuovargis net išsimiegoti neleidžia.

Padovinio kolūkio pirmininkas pats pareiškė norą apžiūrėti mūsų akmenis. Vyrukai susižvalgė: „Reikės imti gramą.“ Taip ir buvo – sėdėjome giliame pakelės griovyje ir tuštinome „Kristalinę“. Pirmininkas, išgirdęs ką atvažiuojant, slėpdavosi, o toliau vėl kalbėjomės.

Antanas vis dunksi kūju. Ak, koks kalimas! Aš tiesiog per miegus jaučiu akmens kietumą. Akmenys metro ir pusmetrio storio, smūgis – ir kūjis tik atšoka. Vis girdisi duslūs dunksėjimai. Toks kietumas, viskas taip kieta ir nepajudinama.

Mums nurodė naują akmenų krūvą. Žmogus pasakė: „O, ten yra tokių brolakmenių“ – ir nusijuokė. Dabar ir man tenka skaldyti kūju, pamažu pradedu įgusti. Tuo pat metu pradedu įsijausti į Užnemunės gamtovaizdį. Jis toks ramus, susimąstęs, su jaukiom sodybom, buvusiais gražiais ūkiais. Žmonėse savitas grožis. Kaimietis turbūt gražus visur. Pro mus praeinančios moterėlės būtinai pakalbina, pajuokauja. Šio krašto žmonės atrodo rimti, susimąstę, savotiškai geri.

Krovėme paskutinę akmenų krūvelę netoli Padovinio. Įlindau į išlikusią lauko virtuvėlę. Tarp suverstų rakandų pamačiau medinį pelikaną, iš kruvinos krūtinės lesantį savo kepenis vaikams (biblinis paukštis) – 30 cm. Liaudies skulptūra, atlikta tikrai meniškai. Griebiau ir nusinešiau (ją turiu iki šiol).

Antanas susirgo ir nebedirba, o mano planai suiro. Pinigų nėra, ką daryti?

Sigitas sako: „Eik dirbti į Enciklopediją. Ten redaktorių juoda skylė, ten dirba visi prasikaltę, nurašyti, jie gauna prieglobstį Enciklopedijoje. Ten nėra didelių rūpesčių ir atsakomybės. Eik...“

O aš nenoriu eiti į sąvartyną, į proto darbuotojų archyvą. Aš geriau dirbsiu tikrame sąvartyne, prie akmenų, prie žemės.

Mane visuomet jaudina apleista sodyba. Jaučiuosi tarsi lobių ieškotojas, na – kraštotyrininkas. Tokios sodybos dvelkia mirtimi. Nors saulės spinduliai kartais pasiekia apipelijusias pirkios sienas, gyvybė jau nebesugrįš. Gaila tokių sodybų, tai tarsi pasmerktas myriop žmogus, nebyliai maldaujantis pasigailėti, išvaduoti iš mirties. Esu jau čia buvęs, vilioja didelis įdomus gaspadoriškas krėslas. Apžiūriu krėslą dar kartą – ne, neverta jo imti, daugelyje vietų sulūžęs, suskilęs, labai susenęs. Testovi čia senelis krėslas, tesėdi jame patogiai naktimis mėnulio šviesoje miręs šeimininkas... Ant sienos dar kabo ilga gembinė – gal 12 kablių. Tai virė čia kadaise gyvenimas! Išeinu laukan, daugiau čia negrįšiu. Saulė jau prie žemės, ilgi šešėliai, vėsu.

Vėjuota saulėta diena. Nuvažiuojame prie akmenų. Ir štai Antanas sako: „Ko mums šiandien dirbti? Juk Antaninės!.. Važiuojame prie ežerų!“ Grįžome į Kapsuką, prisipylėme benzino ir lekiame prie Dusios Kalvarijos link. Antanas valdo mašiną meistriškai, kaip sakoma, „fakyruoja“. O kaip jis važiuoja šunkeliais!

Šventėme Antanines, naktį išėjome į centrinę gatvę. Prie mūsų prisigretino žmogelis, einantis Kauno kryptimi, ir klausia:

– Ponuliai, mažu pasakysite, kur Kalvarija? Užvakar pridavėme traktorių, laistėm, o dabar nebežinau, kur mano Kalvarija.

– Dėde, ne į tą pusę einate. Eikite į autobusų stotį, palaukite ryto ir parvažiuosite autobusu.

Birželio pradžia – mes vėl prie akmenų. Sėdam pailsėti ir pasipasakoti savaitgalio nutikimų. Broliai pasakoja apie savaitgalio mergas. Praėjusį kartą buvo Prienų mergos, šį kartą – Lazdijų. Viena – pardavėja, kita – sandėlininkė. Prie ežero viena davė visiems, kita kažko spyriojosi. Kitam šeštadieniui suplanuoti Druskininkai. Pasistatys palapinaitę, nueis į šokius ir bus tvarka.

Akmenis daužėme ir kitoje vietoje. Antanas užbėgo į Piliakalnio kolūkio kontorą. Išėjęs pasakoja: „Sėdi ten tos dvi mergos sąskaitininkės, su kuriom anąkart ruošėmės pasilinksminti. Buvom pakvietę jas kartą šeštadienį į Kapsuką. O kad išsipustė, išsiodekolonavo. Nuvežėme jas tris ir palikome pas Vytą. Pasakėme: „Mes nubėgsime namo persirengti.“ Sugrįžome, o jų jau nebėra. Pasirodo, grįžo namo Vyto motina, rado tris mergas, pakėlė vėją ir išvijo jas.“

– Tai daugiau jų neprikalbinsi, – linguoja galvą Jonas.

Kas yra kandis? Dažnai girdėjau šį žodelį brolių kalbose. Girtuokliai statybininkai – kandys. Dar kažkas – kandis. Manau sau, kandis – tai valkata ir girtuoklis. Šiandien nutariau išsiaiškinti. Pasakiau, ką manau. Jonas nusišypsojo ir paprieštaravo:

– Kad ne! Kandis – tai kietas vyras. Jis ir išgeria, ir šiaip... Va Ipolitas – kandis, nes apsiženijo.

Ipolito vestuvėse broliai dalyvavo prieš mėnesį. Tris dienas ūžė. Traktoristas Povilas nutarė išsimaudyti melioracijos griovyje, atrodė – daug vandens. Vandenin jis paniro su kostiumu, tačiau paaiškėjo, kad vandens ten 10 cm, o dumblo – 1 m... Ipolito vestuvėse buvo susirinkę daug kandžių.

– O jūs ar laikote save kandžiais?

Juodu susižvalgė, nusišypsojo ir sako:

– Taip, mes beveik kandys.

Vis dėlto šio žodžio prasmė man liko miglota.

Klausiu kartą brolių, ar jiems nė karto neteko įsimylėti. Juk gali pasitaikyti mergaitė, be kurios negali gyventi.

– Na, ką čia, mums tai per aukštos materijos. Susitikai porą kartų ir meti. Ilgiau neverta užsiimti, dar įsipainiosi.

Antanas nuėjo ir išėmė iš pašto dėžutės spaudą, rado ir laišką, nusišaipė: „Laiškas Jonui nuo Mildos. Durna merga.“ Antanas atrodo nepatenkintas brolio sentimentais. Milda – žvali juodaplaukė, linksma ir įsimylėjusi Jonelį, šis taip pat neabejingas jai. Bet skersai jų laimei stovi vyresnis brolis Antanas.

Šiandien gerokai padirbėjau su kūju. Suskaldžiau gal dešimt akmenų. Pamažu pradedu justi kūjį. Prakaitas žliaugia, saulutė kaitina, aplinkui žali sultingi dobilai. Iš gretimos sodybos išeina senukas su vandeniu mums atsigerti. Jis vietinis, jo tėvai čia gyveno, o ir senatvės sulauks čia.

Senukas toks malonus – suvalkietis. Vis pagalvoju apie suvalkiečio charakterį. Malonus, geras, švelnus, bet – velnias žino, ką jis iš tikro galvoja.

Gulėdami pievutėje, svarstėme, gal reikėtų kaloringesnio maisto. Kažkoks Vladelis, jaunas akmenskaldys, gamindavosi sau specialų mišinį – labai kaloringą maistą. Kas ten buvo, nieks nežino.

Antanas pasakojo apie vieną seną akmenskaldį, kuris, nors ir turėjo nemažai pinigų, gyveno tamsiame sandėliuke. Valgė sausą duoną ir surūdijusius lašinukus. „Tai buvo tikras asketas.“

Kokių tik akmenskaldžių būta! Ateina tokie vyrukai, suduoda kūju tris kartus ir sėdi, pučia orą – nėra sveikatos dėl degtinės ir senatvės. Buvo toks dėdelė skaldytojas. Bet kartą užsikrėtė rankos pirštas, pagedo kraujas ir nupjovė jam ranką. Tačiau savo amato nemetė. Apčiupinėdavo, apžiūrėdavo akmenį ir viena ranka stuksendavo.

Gedas pradėjo skaldyti keliom savaitėm anksčiau už Antaną, taigi – veteranas. Aš jį pavadinčiau akmenskaldžiu filosofu. Antaninėms besibaigiant jis man sako:

– Gana, Jonai, čia nieko daugiau nebebus, gal tik dulkinsis. Man jie geros mergos vis tiek neduos, nėra čia kas veikti. Einame namo, pašnekėsime... Žinai ką, akmenskaldystė – tai laisvės ir protesto amatas, kurio galėtų imtis daugelis jaunų, stiprių ir kilnių vyrų... Bet tai sunkiausias amatas iš visų darbų, gal povandenininko darbas panašiai sunkus. Seniau tai buvo ir prasčiausias darbas – zimagorai jį tedirbdavo. Aš tai slėpdavausi, kad dirbu prie akmenų. Dabar padėtis pasikeitė.

Čia visur galima pamatyti karo sviedinių liekanų, bet yra ir sveikų sviedinių. Ipolito uošvių sodyboje nemažas sviedinys (pilnas) naudojamas kaip priekalas.

Mano močiutė burba ir burba: „Jau Kristaus amžių peržengei, o vis dar gyvenimo nenusistatai. Bus kaip Sabaičiui, mano sesers sūnui.“

Einu prie kūdros apsiprausti, brendu per vešlią žolę, sveikai pavargęs, apipučiamas gaivaus vėjelio. Galvoju – man šis darbas malonus, prie širdies. Kiekvienas kūjo smūgis, gerai trenkiančio kūjo garsas pripildo krūtinę džiugesio.

Važiuojame per žalią kraštą, o aš jų klausiu:

– Vyrukai, jūs vis kalbate apie mergas – „kurvos, bledės“ ir t. t. Ką jūs darysite, kai reikės vesti jums patiems?

– Nesąmonė, mes jų neniekiname, jas taip vadiname, ir tiek. Jeigu aš vesiu mergą, tai man nerūpės, su kuo ir kiek daug ji dulkinosi prieš mane, – išdrožė Jonelis.

Mano akmenskaldyste nesižavi ir dėdė Jonas. Jis sako: „Susitvarkei tu kaip šuva ant turgaus.“ Antanas sako taip: „Tu šiame darbe atbuksi...“ Bet man gaila tik vieno – skaldau tokius gražius akmenis, taip jų man gaila.

Be mergų, vyrukus dar domina ginklai. Pistoletai, šautuvai, jų kalibrai, kulkų tipai ir t. t. Atrodo, tik susiklostytų istorinės sąlygos, ir jie pasileistų... Beveik visi turėjo reikalų su milicija, saugumu, net kalėjimu. Gintas – auksinių rankų meistras, netekęs kelių pirštų gręžimo staklėse. Jis kūrė akmenų skaldymo mašiną – neišėjo. Buvo sukonstravęs autožyrą, bet saugumas užlaužė. Dabar jis baigia susimontuoti povandeninės žūklės aparatą. Gintas buvo įskųstas, kad turi belgišką brauningą. Jo galva pilna sumanymų ir projektų, vis kokius prietaisus kuria, bet niekad nebaigia. Gedas sėdėjo „už Batumį“ (bandė bėgti į Turkiją).

Vienas iš jų vadinamas „rašytoju“. Jis du kartus sėdėjo kalėjime dėl alimentų nemokėjimo. Dirbti vengia. Dabar mokosi krosniakurių kursuose. Užtat jis po porą kartų perskaitė visas Kapsuko bibliotekų knygas. Be to, jis jau penkerius metus rašo romaną, bet niekam neduoda skaityti.

Alvydas yra stipriausias „piršto traukėjas“. Stiprus iš prigimimo.

Skaldėme akmenis Piliakalnio kolūkyje. Ilsėjomės valandėlę atsigulę pievutėje. Nuo palių pusės atėjo jaunas, gal 25 metų, vyras. Nustebino jo plaukai – auksaplaukis baronėlis. Kibire nešėsi kelis grybus. Jo vardas buvo Vitas, šypsodamasis ir pūsdamas cigaretės dūmą, jis visą laiką kažką pasakojo.

Įsiklausiau ir susidomėjau.

„Pavasarį atėmė teises, dabar vežioju pieną, ne šoferiu – bet kroviku. Rytą į Prienus, vakare – Kalvarijon. Išeina 4 rubliai, mą užtenka. O kaip atėmė teises? Kolūkis gavo naujutėlį traktorių. Sakau Jonui: „Važiuojam pas mergas.“ Tę gyveno tokie seniai su vaikais ir dvi dukterys – jau ir pamašniuoti galima. O tėvai patraukti mėgsta. Su Jonu ir užsikabinome tę. Sakau, reikia traktorių nuvaryti nuo kelio į kiemą. Tai ir apsiverčiau griovin, vos iš kabinos išlindau. Jonas pabėgo, o aš – kur dėsiuosi, a tep, a tep – gėriau toliau. O jau pasiuto pirminykas. Žinai, aplamdė naują traktorių. Į miliciją! Tegu sau turisi tas teises, porą šimtų dar atskaitė, – Vitas nusispjauna, patraukia dūmą, nusijuokia. – Manai, aš jų bijau. Kartą per rugiapjūtę vežiau grūdus, žiūriu – dvi mergos. Prašo pavėžėti į Igliauką. Nuvežiau, užbaliavojau. O kombainai jau pilni, laukia manęs. Pirminykas su agronomu laksto po kolūkį, ieško manęs. Aš tik kitą dieną apie pietus pasirodžiau... Chi chi chi... Jie vis nori, kad aš dirbčiau. Sykį – neinu dirbti, manęs ieško. Atėjo į namus, o aš po lova. Tai surado – ištraukė. Į miliciją! O ten – man į snukį. Turi jie tę tokių, ką tu jam padarysi. Snukis – trys karvės neapšiks. Norėjau atgal duoti, bet jų daugiau buvo... Norėjau, kad išregistruotų mane. Nunešiau tai mergai saldainių dėžę, tai ta karvė ėda tuos saldainius ir sako: „Neišregistruosiu.“ Aš pirminykui sakau – per tuos jūsų darbus nė apsiženyti nespėsiu, nusišikti man ant jūsų darbų. Dabar spakaina man, tik ryte ir vakare nuvežu pieną, ir viskas.

Vakaruškos Daukšiuose būna geros, bet aš prisimenu tik kas būna pradžioje, o grįžtu girtas, o, girtas. Reikės gal patraukti į Naumiestį...

Yra čia tų šernų, briedžių, žuvies, žinai – Žuvintas. Yra ir sargų inspektorių. Buvo čia vienas žmogus, vis užmesdavo triubicą, tai jį pagavo inspektorius Zubrickas. Išlupo 300 rublių. Anas piktumą po to turėjo. Pasidarė kryžių iš pušų ir laikė paliose, laukė. Na, sykį ir užtiko Zubricką vieną, buvo stipresnis – pririšo rankas prie kryžmų viela ir paliko, kaip Kristų. Tai jis tempė tą kryžių per palias tris dienas, kol išbrido į kelią. O anas už tai gavo 7 metus. Išsėdėjo pusę laiko, paleido. Grįžo ir kartą bežuvaudamas prigėrė.

Aš su draugu sykį žuvaunu Dovinėje. Ir tep ateina toks, gal melioratorius, atsistojo ant kranto, o aš žemai prie vandens. Tai jis ir pradėjo: „Ko čia žuvaunat, kas tokie?“ Sakau draugui: aš tuoj parodysiu jam. Ir tep jau lipu į krantą, tik anas kaip paleis tokį kelmą – tiesiai mą į goželį, net susisuko viskas. Bet mes jį pagavome, davėme, kol įskaudo kumščiai, tada – kojomis, kulnimis... Cha cha cha.“

Prisiminiau Gedo pasakojimą.

„Vyrai įstrigo su „Žiguliuku“ jauname ąžuolyne, įklimpo. Ką daryti? Reikia šakų po ratais. Nusikirto kelis ąžuoliukus. Bet čia juos užklupo eigulys. Taip užspaudė, kad turėjo sumokėti 50 rublių. Jie gražiai atkeršijo eiguliui. Palaukė, kol liko vieni, stvėrė kirvį ir iškirto gal porą hektarų ąžuoliukų.

Pas vieną moterį pradėjo vaikščioti bernas. Jos vyras pamėgino jį sutvarkyti, bet gavo į snukį, nes buvo silpnesnis. Tada jis paprašė į pagalbą tris draugus. Patykojo to berno, nemušė jo, bet paėmę perkišo jo galą su viskuo per tinkamos spynukės auselę ir užrakino, o raktą išmetė. Ir vaikšto anas su tokiu kabančiu kamarojumi. Davė berniukui pinigų: „Eik parnešk 25 pielyčiukes.“ Atsitūpė geldon su vandeniu ir brūžino. Po to jau nebevaikščiojo pas moteriškę. Taip buvo Sangrūdoje. Puskelniuose irgi taip buvo, tai plytą pririšo, nešėsi tris kilometrus.“

Mačiau Piliakalnio piliakalnį. Kyla žalioje lygumoje it jūroje drūtas laivas. Akį gaivina gamtos vaizdai, arkliai, karvės laukuose, dirbantys žmonės...

Su akmeniu kalba aiški, tiesi, sąžininga. Turi jėgos – kalk. Negali – palik akmenį ramybėje. Nenori kalti – ilsėkis, dairykis aplink po žaliuojančius laukus, svajok. Akmuo – kietas, įskilęs, susuktas, raudonas, mėlynas, pilkas, sudūlėjęs, didelis, mažas, mažesnis, glūdintis žemėje, kiek įsmukęs ar gražiai gulintis paviršiuje. Paimu kūjį, smagiai metu lanku. Ir gerai pataikau – išgirstu gilų malonų granitinį garsą.

Praėjo akmenskaldžio vasara. Rugsėjo mėnesį ėmiau dairytis panašaus darbo Vilniuje, bet jau pas skulptorius. Greitai pramokau akmentašystės ir ėmiau kalinėti kaltu tai, ką nurodydavo skulptoriai. Tai jau buvo aukštesnis akmenskaldžio lygis.

Mūsų akmenų likimas liūdnas. Gražiausi akmenys – rieduliai, nugludinti per tūkstančius metų. Bet štai akmenskaldžiai juos negailestingai daužė ir skaldė. Prie šios niekdarystės ir aš prisidėjau. Ką darydavo su tom akmenų nuoskalom? Ogi suversdavo į kolūkinių karvidžių ar kiaulidžių pamatus ir užpildavo betonu. Šiandien šitie statiniai griaunami. Kiek gražių riedulių buvo sunaikinta! Mano draugužiai akmenskaldžiai apšvarino didelius Užnemunės plotus, kur ne tiek jau daug akmenų ir buvo. Praėjo keleri metai ir mane pasiekė žinios, kad akmenskaldžiai tapo sprogdintojais. Kam mosuoti sunkiu kūju, jeigu galima akmenis vieną po kito sprogdinti.

Senajame kaime būta ir šventų akmenų. Rytų Aukštaitijoje senieji kaimai turėjo savo akmenis – šventyklas. Toks akmuo guli prie Mėžionių kaimo, pamiškėje. Žmonės jį lankydavo, pasimelsdavo, palikdavo aukų. Panašus akmuo buvo ir Dvarciškių kaimo pakraštyje. Pokaryje vietiniai akmenskaldžiai nusprendė suskaldyti didįjį akmenį, pagaminti akmens plokščių. Atrodo, jie patys nežinojo, ką darys su tom plokštėm. Dabar to akmens gabalai guli gretimame Laužėnų kaime, kiti – Dvarciškėse. Atrodo, švento akmens suskaldymas turėjo pasekmių. Pokaryje Dvarciškėse gyveno 100 žmonių, dabar vietinių liko tik vienas. O Mėžionių kaime ir šiandien daug gyventojų, jis gyvas.

Akmenis reikia mylėti, tuomet ir jie tave mylės.

Akmenskaldžiai – tai fantomai, kurie plaukia prieš mano akis. Jie daug tikresni už kitus išsvajotus, neapčiuopiamus ir gal nesančius dalykus.

Šiąnakt sapnavau: esu prie ąžuolo, akmens ir vandens. Aiškinu vaikams, kokias apeigas reikia atlikti prie ąžuolo, kas yra senasis tikėjimas. Ir mane toks geras jausmas apima, tokia palaima. Tą pat jaučiau pabudęs. Pagalvojau, kad sapnas gali įkvėpti dideliam darbui, pasiaukojamam darbui.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


126878. TTT2008-08-06 11:24
Norėjau tik pasakyti, kad liuks straipsnis.

126895. ::2008-08-06 13:20
gražu

126916. ;)2008-08-06 14:58
tikras akmenskaldys

127131. varna (vo kietai bachūras varo)2008-08-07 18:57
Kad straipsnis paskutinis šūdas, tai net abejonių nekelia. Nes jo neskaičiau.

127132. varna2008-08-07 19:06
PERSKAIČIAU. Labai atsiprašau - ne, straipsnis jokiu būdu ne šūdas, tai - mėšlas.

127147. vasilisa2008-08-07 19:44
varnatuvarna, ulisa paskaityk, isą, karoliukus, juk ten irgi "šudas", "mėšlas" neklijuok etikečių, o kalbėk orgumentotai, jei jau perskaitei: kodėl mėšlas, jei bloga publicistika, tai kur trūkumai, ar tinkamai parinkta tematika, ar nėra loginių klaidų, kaip stilius

127149. vasilisa2008-08-07 19:46
kur analizus padejai, varna? Gal vidurinėj nesimokei?

127152. vasilisa2008-08-07 19:55
publicistinis straipsnis - nuo to pradedam: ką autorius norėjo atskleisti, kodėl rašo, kaip tai jam pavyko, jei pavyko, tai kokiomis priemonėmis, jei ne, tai kodėl, kur trūkumai. Rašo apie 65 metų vaikinas, kaip tik tokio amžiaus žmonėms kyla poreikis pasidalinti tuo, ką patyrei, nes gal esi nusivylęs, gal tiesiog manai esąs švietėju, paliekančiu kartoms istoriją, gal tai garbės troškimas, savęs įamžinimo bandymas. Kuris ten antikos veikėjas sunaikino vieną iš pasaulio stebuklų ir prisipažino, kad tiesiog norėjo , kad jo vardas išliktų amžiams? O klaidų straipsnyje yra ir gana daug, bet, žinai, varna, gali baksnoti į kitų klaidas, juk žinai, kad visi darome tas klaidas, kad ir kokie protingi manome esą, bet vistiek mokomės iš savo klaidų, ir savos klaidos mums yra skaudžiausios, tikriausios, svarbiausios, o visa kita yra "mėšlas", na nebent tai mados dalykas

127303. tep sakant,2008-08-09 06:42
kill de bill ...

131867. ARUNAS :-) 2008-09-20 20:45
istikruju tai patyko.tik noreciau suzinoti kur Kaune ar netoli jo butu galima skaldymo tehnikos pasimokyti.

149186. vidas :-) 2009-02-04 15:31
as pats akmenskaldis mano tel.nr.860628647

181725. Kazimieras :-) 2010-02-02 11:58
Kur tas didelis akmuo prie Mėžionių? Čia užaugau, bet nežinau.

187403. SKALDAU AKMENIS :-) 2010-03-24 16:36
skaldau akmenis 867528668

Rodoma versija 24 iš 25 
14:28:51 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba