Noriu jums pasakyti tiesiai: ta statistika yra šmeižtas ir provokacija. Kad konservatoriai ilgiau gyvena už liberalus, aš ir taip žinojau, juk jie tuos liberalus ir nugalabija. Žiūrėk, liberalas zylioja po pievą į kairę ir į dešinę, kiša galvą per tvorą, dairosi, kaip ten, anoj pusėj, kur naujos idėjos, kur demokratija, kur žolė žalesnė... Ir staiga iš pažiūros romiai šalia begromuliuojantis konservatorius klastingai įjungia elektrinį piemenį, kad visiems aplinkui sužadintų ištikimybę tradicijoms, kugeliui, tėvynei ir protėvių dvasiai. Liberalą išveža į mėsos kombinatą, o konservatorius toliau nenuilstamai kovoja už negimusią gyvybę. Turbūt tikisi iš jos padaryti konservatorių. O gal čia tokia natūrali atranka?
Ta statistika yra... statistika. Kaip rodo mano surinkti duomenys, 44% konservatyvių arba labai konservatyvių žmonių pasiskelbė esą laimingi. Ir tik 25% liberalių arba labai liberalių asmenų padarė panašų pareiškimą. Eina sau. Nežinojo ta statistika, kaip tuos duomenis rinkt, arba apklausiamieji buvo liberalais persirengę konservatoriai. Arba dėl to, kad Bushas nuolat junginėja tą elektrinį piemenį ir naikina grynakraujus liberalus, pajėgius tinkamai atstovauti veislei.
Bet ir vėl ne. Statistika byloja, kad taip esą buvę ir prieš Bushą, suprask, Clintono laikais liberalai turėję klestėti ir skelbtis esą laimingi net susiriesdami. Išgraužk – konservatoriai jau 35 metai yra laimingesni. Tai yra nepaprastai įkyrus stabilumas. Bet aš žinau – konservatoriai yra linkę atsargiai gyventi, taupyti energiją, kišti pinigėlius į kojines ir džiauti ant aukšto. Paskui, užsitikrinę laimingą rytojų, jie sėdi ausis suglaudę ir džiaugiasi status quo. Tada prireikia tradicijų ir šeimos vertybių, amžinų, nesikeičiančių tiesų, kad tik nieks nesiūbuotų valties ir nesugriautų jų buržujiškos gerovės.
Bet ir vėl mano šauta pro šalį. Ta įkyri statistika sumala mane į miltus: pasirodo, konservatoriai nėra turtingesni už liberalus. Šiaip jau tai būtų gera žinia, bet tik ne pastaruoju atveju. Jūs tik paklausykit: konservatoriai statistiškai turi dukart didesnę galimybę būti susituokę. Paprastai sekmadieniais jie lankosi kokioj nors bažnyčioj ar šventykloj (čia tai jau aš jiems tikrai nepavydžiu). O susituokę ir religingi žmonės turi dukart daugiau galimybių būti laimingi?!
Sudėjus krūvon religinius, ekonominius ir politinius duomenis, rezultatai pribloškia: 22% sekuliariųjų liberalų sakosi esą nelaimingi, 22% yra šiek tiek laimingi. O religiniai konservatoriai turi 10 (deeešimt!) kartų didesnę galimybę atraportuoti apie savo laimę: 50%, palyginti su nelaimingaisiais 5% konservatorių, kad jus kur nelaboji suriestų! Religingi liberalai prisipažįsta esą laimingi lygiai tiek pat kiek ir sekuliarieji konservatoriai, bet čia jau menka paguoda, nes pamaldus liberalas yra didelė retenybė. Kaip tas drugelis su kaukole ant sparnų.
Bet šalin tą konservatorišką statistiką. Prašom man paaiškinti, kaip šitaip gali būti. Arba tuoj paprašysiu apibrėžti laimės sąvoką. O paskui sudrumstam vandeny tuos konservatorius ir patvarkysim.
Bet statistika yra įžūli ir komentarų nesibaido: konservatoriška pasaulėžiūra ir pasaulėvaizdis besą palankesni laimei. Tie laiminguoliai mano, kad jeigu sunkiai dirbsi ir žaisi gyvenimo žaidimą pagal taisykles, tau pasiseks. (Naivuoliai. O kokios jau tos gyvenimo taisyklės? Gal Dešimt Dievo įsakymų?) Konservatyvūs žmonės dėl to yra optimistiškesni ir jaučiasi kontroliuoją situaciją (taigi ir laimingesni). Kaip jiems gerai – atsakymai į visus klausimus jau yra, belieka užsimerkti ir laukti dangaus. O kas, po galais, skris į Marsą? Vėl beždžionės?
Liberalai, anot tos statistikos (mes tuoj patikrinsim, kas ją užsakė), besą pesimistiški, vis pabrėžia ekonominės sistemos neteisingumą ir baisias bei paslaptingas beasmenes jėgas, kurios mažą žmogų laiko prislėgusios. (Čia galėčiau toliau plėtoti temą, pasiremdamas „Placebu“ ir „Paruzija“, bet, atsimindamas autorių liūdnus likimus, pasitenkinsiu užvedęs jus ant teisingo kelio...) O ir šiaip jie linkę vadovautis Merfio dėsniais: jeigu blogi dalykai gali atsitikti, tai ir atsitiks. Atseit jautimasis auka yra liberalų būdas kontroliuoti savo gyvenimus. Bet argi mes nesam socialinių ir ekonominių veiksnių aukos? Argi mūsų didžiai pagarbos nusipelnę vadai vis neskatina savo ganomuosius jaustis bejėgius ir užgautus, leiskite paklausti? Bet užtat liberalams leista juoktis, verkti, liūdėti ir keisti pozicijas. O konservatoriai turi dėtis esą laimingi ir atradę gyvenimo tikslą. Che che che, o štai ir tu, mano saldusis keršte! Čia jums už Bažnyčią, čia jums už mergeles (susipainiojau, išbraukit „mergeles“), čia jums už nesudrumstą miegą, pasimylėjus su teisėtomis žmonomis. Išskyrus, žinoma, katalikų dvasininkus.
Gerai gerai, jau nusiraminau ir nuo šios vietos būsiu politiškai korektiškas.
Einam prie pabaigos. Ta pati statistika mums prikišamai rodo, kad abiejų pusių ekstremumai, taigi patys kraštutiniai liberalai ir konservatoriai, yra laimingesni negu nuosaikiau nusiteikę jų kolegos. Palyginkime: 35% kraštutinių liberalų raportuoja esą laimingi, nuosaikiųjų – 25%. Konservatoriai atitinkamai – 48% ir 43%. Taip yra dėl to, kad tiek vieni, tiek kiti jaučiasi visada esą teisūs. Dėl to šios statistikos aukos daro išvadą, kad kita pusė ne tik kad neteisi, bet ir bloga. T. y. jie ne tik kad nemėgsta priešingos pusės idėjų, bet ir tų idėjų savininkų. Ir gerai daro, nes ankstų rytą, saulei tekant virš Trijų Kryžių kalno, pakirdęs, po pažastim kankles pasikišęs, rūtų darželį belaistantis ir maldoj paskendęs konservatorius neturi visiškai nieko gero pasakyti pro šalį drožiančiam, garsiai savo meilę gyvajai ir negyvajai gamtai išpažįstančiam ir gaiviai žagsinčiam liberalui.
Jeigu jau šnekam apie laimę, tai, nors ir turim plačiaekranius televizorius, per pastaruosius penkiasdešimt metų nepasidarėm nė kiek laimingesni.
Gerai, išmesiu paskutinį savo kozirį: paaiškinkit, kas yra ta laimė. Pristatysiu jums akademikus: Danielis Kahnemanas, Alanas Kruegeris, Davidas Schkade, Norbertas Schwarzas ir Arthuras Stone’as. Garbingieji ponai, maloniai prašom. Akademikai atsikrenkščia ir pradeda kalbėti paragrafais:
1) Jeigu jūs iš prigimties esat laimingas žmogus, tai jums yra gerai ir nieko nepakeisi. (Čia tai bent! Skamba viltingai. Ačiū. Ar dar yra norinčių klausytis kitų paragrafų?)
2) Aplinkybės, tokios kaip amžius, sveikata, pajamos, santuokinė padėtis, nėra tokios reikšmingos, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. (Jeigu jūsų pajamos padidės, greit prie to priprasit ir vėl viskas bus kaip buvę.)
3) Trečias komponentas yra laiko naudojimas. Profesoriai parinko keletą dienos įvykių ir paprašė 4000 žmonių juos įvertinti remiantis ne profesorių (tie aiškiai dirba paslaptingoms jėgoms, toms, kur traiško mažus žmones), bet tų įvykių sukeltom emocijom. Tokiom kaip skausmas, džiaugsmas, stresas ir liūdesys. Visus duomenis sudėję nustatė, kiek laiko per dieną žmonės praleidžia blogai ar gerai nusiteikę. Rezultatai?
Akademikai tikrai nešvaistė mokesčių mokėtojų pinigų veltui. Pasirodo, asmenys per 65 metus, išsiskyrę, turintys mažesnes pajamas, mažiau išsilavinę, didesnę dienos dalį praleido apimti nepasitenkinimo ir nelaimingumo būsenos. Pala pala, ką jūs ten sakėt antram paragrafe? Bala nematė. Geriau būkim pozityvūs ir pateikim tik teisingus klausimus.
O kas darė mus laimingus?
Atsakymas: engaging leisure and spiritual activities. Taip sakant, atsidavimas laisvalaikiui ir dvasiniams malonumams, tokiems kaip sportas, žvejyba, draugai, muzikos klausymas, skaitymas, meditacija, malda, pasisėdėjimai kavinėse ar vakarėliai. Profesoriai, iškvotę tuos 4000 žmonių, suprato didžią ir iki šiol paslapties skraiste uždengtą tiesą – yra dalykai, kuriuos noriu daryti, ir dalykai, kuriuos turiu daryti. Labai netikėta. Hm. Ar tik man nepabandžius prašyt finansavimo projektui „Nosies krapštymo įtaka visuotiniam atšilimui“? Bet kur jau ten man. O kas bus, jeigu pinigų duos? Paskui organizuok kursus, seminarus, skaityk paskaitas. Pasipils pinigai, reikės maudytis šlovėj. Apsieisiu.
Vėliau profesoriai susirūpina stagnuojančiu laimės lygiu. Statistika rodo, kad turim vis daugiau laiko tam engaging leisure and spiritual activities, bet, užuot pasinėrę į malonumus, sėdim prie televizoriaus. Jie pavadina tai neutral downtime. Tai yra bestresis ir sąlygiškai džiuginantis laiko leidimas. Paliekantis tačiau už durų proto pratimus, sportą ir bendravimą. Tai va kur šuo pakastas! Sakyčiau, rūpestis teisėtas, deja, niekuo nepagrįstas. Dar amžinatilsį bardas Vysockis žinojo, kad televizorius yra langas į pasaulį. O šiandien jau galima nusipirkti DVD, ištisą dieną rodantį vandenyną, akvariumą su auksinėm žuvytėm arba židiny liepsnojančias malkas. Be to, visiems juk seniai žinoma: televizoriaus žiūrėjimas skatina apetitą, lygiai kaip ir pabuvimas gryname ore. Tuo ir baigsiu.
Išvados:
1) Statistika yra užgauli ir neteisinga.
2) Statistika yra statistiška.
3) Profesoriai yra nusenę.
4) 4000 apklaustųjų – melagiai.
5) Šalin konservatorius!
6) Aš jų nemėgstu.
ATĖNAI
Lietuva internete
