ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-01 nr. 903

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Kačių dienoraštis (32) • GILBONĖ. Instrukcijos EMILIJA LIEGUTĖ. 1336 m. Pilėnų mūšis (5) • PAUL MURRAY. Bloga sveikata – geroji naujiena? (20) • JONAS TRINKŪNAS. Akmenskaldžių dienos, arba Duonpelnys (14) • ROLANDAS KAUŠAS. Prieš miegą neskaityti (30) • ANDRIUS ŠIUŠA. Abreviatūros (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kęstutis Grigaliūnas ir Fluxus: žaidimas (2) • MANTAS ČIŽAS. Pastoriaus Keno pamokslaiDARIUS POCEVIČIUS. Vienos akcionizmas (1960–1970). Tapyba kaip nusikaltimas (32) • GINTARAS BLEIZGYS. Vėluojantis kūnas (7) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikasELENA KIŠKIENĖ. Keiksmų galia (3) • DAVID ALBAHARI. Mano žmona ir laiškininkas (1) • tik išrinktiesiems, tik entuziastams, tik tiems, kurie mirte miršta iš noro (734) • 2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. 30 (904) turinys (7) •

Instrukcijos

GILBONĖ

[skaityti komentarus]

Mėgstamiausia mano vyro literatūra – visokiausios instrukcijos. Parsineša nusipirkęs kokį nors daiktą, išsitraukia iš pakuotės instrukciją ir skaito. Susikaupęs. Tarsi skaitytų kokių penkiolikos susipynusių siužetinių linijų istorinį (jo aistra) meilės (mano aistra) romaną. Kai perskaito, atkiša man:

– Skaityk.

Padedu į šoną Ortegos y Gasseto „Masių sukilimą“ ir įbedu akis į instrukciją.

– Dešimt klaidų. Penkios didžiosios ir penkios šiaip klaidos, – reziumuoju.

– Taigi ne klaidų ieškok, o veikimo principą išsinagrinėk, – piktinasi.

– Kiekvienas dirbame savo darbus, – paaiškinu. – Tu – meistras, aš – klaidų taisytoja.

Dar kartą supratęs, kad manęs šiuo literatūros žanru nesudomins, išsitraukia iš dėžės kažkokį malimo ar sukimo aparatą, kuris bus įjungtas tą vienintelį kartą, kai jis tikrina, ar tai, kas parašyta instrukcijoje, atitinka tai, ką daro tas aparatas, ir imasi veiklos. Ūžia, treška, bilda, bet per dvidešimt bendro gyvenimo metų aš įpratau ir skaityti, ir rašyti, ir miegoti net dangui su žeme maišantis, – taigi pasiimu „Masių sukilimą“.

Šią knygą skaitau gal penktą kartą. Anksčiau skaitydavau tik po rinkimų, dabar pradėjau dažniau, nes tos tamsios masės – demokratijos kertinis akmuo – jau visai baigia užtemdyti Lietuvos ir mano gyvenimą. Žinau, kad skaitymas apie jas neišgelbės, bet gera, kai gali pasiplepėti su bendraminčiu. Ir dar su ispanu. Gal bent kiek nuramins mane. Mat labai dažnai gaunu smūgį per galvą arba spyrį į užpakalį. Dingstys įvairiausios, bet priežastis visada viena – pasielgiau ne taip kaip kiti. Ir jaučiuosi nelaiminga. Štai Ortega y Gassetas sako, kad masės žmogus nejaučia jokio savo talento, jokio išskirtinio bruožo, net neigiamo, save laiko tokiu kaip visi ir dėl to jaučiasi laimingas. Esu ne masės žmogus? Menka paguoda, nes melancholija, vienišumo, nereikalingumo būsena alina. Mano matymas, mąstymas ir suvokimas nieko neuždega, atvirkščiai – jį, kaip keistą ir gal net pavojingą, visi atmeta ir šaiposi už kampo. Ortega y Gassetas mane guodžia, mat žmogus, kuris yra ne toks kaip visi, rizikuoja būti išstumtas, nes masės nušluoja viską: kitonišką, įžymų, individualų, tobulą ir rinktinį. Tarkim, aš patenku į kitoniškųjų kategoriją (aišku, neatmetu pretenzijų ir į tobulų, rinktinių). Bet ar man dėl to geriau? Turbūt tik tiek, kad galiu pasidžiaugti, jog nepatenku į kategoriją masės žmonių, kurie ryžtasi užvaldyti visas veiklos sritis, įsitikinę, kad turi teisę leisti veikti vietinių kavinių tauškalams ir suteikti jiems valstybės valdymo statusą.

Vidutinybės triumfas! Ji braunasi visur, daro visuomenę inertišką, niveliuoja vertybes, skatina suvienodėjimą, paneigia prigimtinį aristokratizmo pojūtį, be kurio žmogus – ne žmogus. Vidutinybė lekia pašėlusiu greičiu, greitis jai padeda suryti erdvę ir nugalėti laiką, padaro ją visagalę, bet ji vis tiek nelaiminga, nes ji neturi metafizinės pasaulio raidos tendencijos pajautos, meilės gėriui, vilčiai, tiesai...

– Apgausiu vokiečius, – sako vyras.

Pakeliu galvą – pilna virtuvė varžtų varžtelių. Patikrintas naujasis aparatas jau, matyt, padėtas į spintą. Vyras susidomėjo kitu – prieš daug metų numirusia bulvių trintuve. Matyt, sugalvojo pataisyti. Rezultatą žinau, bet šįkart patylėsiu.

Tikrai darni šeima. Abu užsiėmę savo reikalais. Devynių kvadratinių metrų virtuvėje. Ir vietos užtenka. Ir darbai į priekį juda. Juda? Nelabai. Aparatas tyli. Vyras laiko saujoje nepanaudotų detalių krūvą.

– Galvojau, kad genialumas – tai paprastumas. Supaprastinau, bet neveikia. Nepavyko apgauti vokiečių.

– Nenusimink, – sakau. – Man irgi nepavyko. Galvojau, kad Ortega y Gassetas nuramins – dar daugiau išgąsdino.

– Sakiau, kad būtum atsargesnė su ispanais. Ne tik atras, bet ir užvaldys kaip Ameriką. O tavęs dar ir Lietuvai reikia, – paaiškina.

– Mano dvasios teritoriją jau seniai užvaldė prancūzai, su ispanais tik koketuoju. O Lietuvoje – vidutinybės triumfas. Kam čia aš, kitokia, reikalinga? – pabaigiu klausimu.

– Kaip kam? Man! Juk tu mano geroji žmonelė! – vyras turbūt juokauja.

Aš neturiu humoro jausmo ir priimu tai už gryną pinigą. Jau matau save, išdidžiai einančią per žemę, užtvindytą vidutinybės, su mano kitoniškumą pripažįstančiu savo vyru, kuris, aišku, irgi kada nors įspirs...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 24 iš 25 
14:28:41 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba