Kalbančios pelės

Uniseksas

Apie tai, kad po pasaulio galo išliks vieni androginai – vibruojanti lytis, niekatrosios arba bevardės giminės būtybės.

Tatai...

Tatai niekad neskęsta.

Tada: koks gi čia galas – pasaulio?

Mūsų motinų tikėjimas

Kunigas Antanas Saulaitis pasakoja apie tai, kad jo a. a. Motinėlė mokėjo Evangeliją pagal Luką atmintinai, o mirdama klausė:

– Sūneli, ar tiesa, kad mirtis yra Jėzaus apkabinimas?

– Taip, – atsakė sūnus.

Motiniškumas kaip visų švenčiausia misija. Tiesą sakant, ir dieviškumas. Kas būtų, jeigu saulė liautųsi šviesti, motinos gimdyti?

Jungtis ir tąsa – žemiškoji amžinatvė. Tikėjimo paslaptis, kuri kasdienė ir savaiminga (taip mums bent jau regisi).

Šalis –

kur didžiuma žmonių beteisiai. Juos valdo saujelė turčių. Negana to, tie turčiai leidžia nebaudžiamai plėšti ir žudyti.

Moteris iš Kėdainių r., kuri po vyro mirties liko viena. Kaimynystėje – turčius. Užsitvėrė tvorą, iš senų prūsų kapinaičių išmetė kaulus ir kaukoles. Užveisė šunyną. Kai atvažiuoja turčiai iš Kauno, išsirengia bent penki ir eina gąsdinti moteriškės. Į šulinį pripylė tepalo. Galop ėmė mėtyti plytgalius į langus. Moteris rodo televizijos operatorei guzus ant pėdų ir blauzdų.

– Ar skundėtės?

– O kaipgi! Policijos viršininkas sako: „Jie penki, jų teisybė. O tu viena... Kas paliudys? Mes dirbame pagal įstatymą...“

Gegužės 7, sekmadienis

Neryje atsimuša šviesžalsviai medžių vainikai. Netiesa, kad vanduo nesikeičia – tai pati judriausia stichija. Dabar tas žalumas – dugne, nelyginant juostoje, prasimuša iš dugno pro juosvą vandens masę – neįmanomos perspektyvos... Tam pačiam vandeny aidi lakštingalų balsai...

Dabar papasakok, brangi senele,
sakyk man tiesą, –
myliu juk labai, –
            kur nusrovens visi šitie upeliai,
            lapeliai, paukščių balsas ir sapnai?..

Gražiausia vis dėlto laukinis medelis, kvepiantis, apsiklėtęs retais baltais žiedais.

Apie legendas, mitus

Žmonės nuolat kuria. Paklausykite atsakymų į bet kurios viktorinos klausimus. Automatiškai visi atradimai, įvykiai, kūriniai, žygiai ir žygdarbiai siejami su tais vardais, kurie „įmušti“ į sąmonę: Vytautas Didysis, Jonas Basanavičius, Landsbergis, Marcinkevičius, Brazauskas.

Nieko nuostabaus, – juk Napoleonas nesupylė nė vieno piliakalnio, o kiek mūsų krašte Napoleono Kepurių?

Mitų likimas dažnai apgailėtinas. Vietoj vienų žmonės nuolatos sukuria kitus.

Tai lėkštas sąmonės diktatas.

Įsivaizduokite Gruziją be Stalino ir t. t.

Ir dar: minia, likusi be herojų, virsta vienišuoliais bezdukais. Kurmiai, užsnūdę prie kompiuterių.

Iš „Kvadratėlių“

Baltais žiedynais siuvinėti medžiai,
žali žolynai, pamušalas – juodas,
bet man iš viso to mažai paguodos,
geriau bet kokį centą būčiau radęs!

Moterų pokštai

Švęsdamos Motinos dieną penkios moterys, kurioms per 50, gerokai nukaušo ir nutarė išbandyti, ar ko vertos... Ar gali ką sugundyti.

Išėjo ant tilto ir ėmė stabdyti pravažiuojančias „fūras“.

Žinojo, kad ant tilto stovėti negalima... Jų nuostabai (bebalsuojant), pravažiavę tiltą vairuotojai ėmė stoti... Išsirikiavo net „fūrų“ eilutė. Tada išsigandusios moteriškės spruko namo...

– O kas, jeigu vyrai būtų atėję į mūsų namą? – paklausė šeimininkas.

– Moterys apie savo žygių pasekmes negalvoja, – pertarė jį kaimynas.

Geriausiai reziumavo trečias:

– Pernelyg nesidžiaukit, bobos! Nemažas procentas vyrų irgi peržengę penkias dešimtis. Tie ir susigundė...

Rusų kaimas po karo

Situacija, kai vienintelis potencialus jaunikis buvo šleivas, kreivas ir prasigėręs karo invalidas... Kai kas šią situaciją lygina su ta, kuri liko po B. Jelcino – jis pašalino potencialius konkurentus ir perleido valdžią Putinui.

Rusija vėl „tarptautinis žandaras“, tik vietoj raketų – grasinimai naftos ir kitų išteklių blokada.

Jame, regis, nieko rusiško (gerąja prasme) netgi nelikę. KGB augintinis, nušlifuotas Vokietijos žvalgybos pogrindžiuos.

Dar apie lopšines

Tai labai sąlygiškas žanras. Nei jos švelnios, nei vaikiškos. Moterys, kurios jas dainuodavo, kartais velniai žino ką darydavo. Kad tik atsipalaiduotų... Antai dzūkų „Liūlia, liūlia mažų...“ Į pabaigą:

Acims zuikis šitų,
Duos dzievulis kitų,
Atbėgo kiškucis,
Nuneše vaikucį
Pro Ruriškes
In Poteriškes...

(Taip dainuoja ir Veronika P. – Motinos dienos proga... Gerai daro – iš dainos žodžių neišmesi. Ir meilė, ir poteriai.)

Balsai

I:

– Visi turi savo kryžių.

II:

– Bet ne visų vienodas!

III:

– Kryžiau tu žalio medžio!

IV:

– O kai kurie laužo kryžius...

I:

– Jiems paruoštas dar sunkesnis.

II:

– Yra tokių, kurie jį apspjaudo.

I:

– Paskui aplaižys verkdami.

III:

– Varge, o vargo varge!

IV:

– Gulkite užsimerkę!

Gegužės 8, pirmadienis

Reliktinė sąmonė

Ji nuolat atšoka... Rusų politologai jau nebijo paralelės: Putinas ir Jonas Žiaurusis (Иван Грозный).

Griauti, griaustinis, grėsti, griozdinti, griozdas...

Pati sąmonė ir kalba nuolatos vainikuoja tą patį. Tautos (laikas) gūžteliaujasi – tam pačiam gamtovaizdy, erdvėje.

Nėr kitų idėjų! Stygius.

Kaip ir Dievo.

Iš kitos pusės: istorija ir sąmonė – groteskas. Nomenklatūros vyrų žaidimai – nuo jūros iki jūros. Neokomunistų pasistumdymai. Nei Adamkus, nei Brazauskas neturi dukterų, kurias atiduotų į marčias Putinui... Apie Putino vaikus – niekas nekalba... Tiesa, viena moteriškė (nuo Biržų) prakalbo apie tai, kad jos motinėlė (jau mirusi) pareiškusi, neva maršalas Žukovas – jos brolis...

Dabartinė istorija pilna kliedesių.

Mažeikiuose gyveno (-a?) moteris, įtikėjusi, kad Putinas... jos sūnus!

– Durnumas neturi galo! – sakydavę andai žmonės.

Politikai yra žmonės, kurie kilę iš... skarabėjų. Vynioja ir varo priešais save š...o kamuolius.

Senovės Egipte tie vabalai buvo garbinami.

Gegužės 9, antradienis

Žmogaus bėda

Kiekvienam žmogui atrodo, kad jo nelaimės išskirtinės. Kitų? Žinoma! Betgi mano – svarbiausia!..

Tai didžiausioji, retai pramušama siena. Visi numirs, bet aš visų labiausiai, kaip sako poetas.

Mylėk savo artimą taip kaip pats save – išėjimo į Kitą pradžios.

Tie, kur pribaiginėja

Tilto gatvėje netikėtai ėmė šaukti žmogus:

– Sigitai! Ar nepažįsti?

– Jo...

– Ne, aš Albertas, atsimeni?

Tai buvo mano jaunystės dienų draugelis, sunykęs, pasišiaušęs, juoda pižama (nelyginant kaminkrėtys...).

– Ką tu čia veiki? Ligoninėj?

– Taigi, išvaržos operaciją padarė. Jau trečiąkart. Dabar pro šoną buvo žarną išvedę, paskui atgal kiš...

– Išvarža? Tai juk paprasta operacija. Mano tėvas su išvarža 90 metų išgyveno...

– O aš, kvailys, atvažiavau čia iš Varėnos. Būčiau geriau ten gulęs...

– Tai kur bėda?

– Čia neliko nė vieno chirurgo. Seneliai kažkokie.

– Tai gal kyšio nedavei?

– Taigi, kad nedaviau.

– O kas toliau?

– Galas, 62 kilogramus sveriu.

– Dėl to nemirsi!

P. S. Jau toldamas pamačiau, kad žmogus labai išblyškęs, lūpos dreba, dantys – čia mažesnis, čia didesnis kyšo...

A. a. (...) čia irgi pripjovė!

Ir K., ir dar, ir dar.

Manęs jų peiliai irgi laukia. Jau išgaląsti. Pirmyn, skerdikai, neimantys kyšių!.. Kodėl jūs ne Amerikoj?

Apie šėtono darbus

Kartais žmogus pagalvoji ir taip: „Velnias verčia niekais visus žmonių darbus!“

Juk socializmo idėjos tebuvo suprastintas krikščionių tikėjimo variantas: rojus žemėje, laisvė, lygybė ir dar daug šventų dalykų... Tik Dievui vietos neatsirado!

Šv. Steponas

Šv. Steponas, kurį pametė girioj tėvai –
kūdikis, elnės augintas, paskui jau,
po didelių kankinysčių, pasakė:
„Jūs daužote mano galvą akmenimis,
bet mano galvoj su kiekvienu smūgiu
vis labiau atsiveria vartai
į dangų...“

Iš Dantės

Tiktų tiems, kurie tvirtina, kad meilės ir žiaurumo centrai yra arti – „Skaistykla“, XV g., 103.

Karalius Pisistratas, kurį žmona ragina nubausti dukrą pabučiavusį jaunuolį:

ir tarė jis, išlaikęs šaltą protą:
        „Ką veiksime su tais, kurie mums kenkia,
        jei tą, kurs myli, taikomės nudobti?“

Pagal legendą valdovas buvo teisus, nepaklausęs savo įtūžusios žmonos – viskas baigėsi jaunų žmonių vestuvėmis.

Vyrai neturėtų sutrikti moteriškos panikos akivaizdoje.