ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-01 nr. 903

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Kačių dienoraštis (32) • GILBONĖ. Instrukcijos EMILIJA LIEGUTĖ. 1336 m. Pilėnų mūšis (5) • PAUL MURRAY. Bloga sveikata – geroji naujiena? (20) • JONAS TRINKŪNAS. Akmenskaldžių dienos, arba Duonpelnys (14) • ROLANDAS KAUŠAS. Prieš miegą neskaityti (30) • ANDRIUS ŠIUŠA. Abreviatūros (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kęstutis Grigaliūnas ir Fluxus: žaidimas (2) • MANTAS ČIŽAS. Pastoriaus Keno pamokslaiDARIUS POCEVIČIUS. Vienos akcionizmas (1960–1970). Tapyba kaip nusikaltimas (32) • GINTARAS BLEIZGYS. Vėluojantis kūnas (7) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikasELENA KIŠKIENĖ. Keiksmų galia (3) • DAVID ALBAHARI. Mano žmona ir laiškininkas (1) • tik išrinktiesiems, tik entuziastams, tik tiems, kurie mirte miršta iš noro (734) • 2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. 30 (904) turinys (7) •

Vėluojantis kūnas

GINTARAS BLEIZGYS

[skaityti komentarus]

Almis Grybauskas. Žuvys. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. 77 p.

Kai buvau vaikas, trisdešimtmečiai man atrodė labai protingi, nevaikiški ir beveik seni. Paskui penkiasdešimtmečiai taip atrodė. O dabar labai ima juokas, toks truputį ciniškas ir drauge skaudus... Buvome su drauge nuėjusios į diskoteką, pasakoja per susirinkimą viena mano bendradarbė, į „Vilniaus vartus“, bet ten visi vyrai buvo Jūsų metų (rodo į mane) ir dar senesni, tai išėjome, nes tokie tai tik jaunų mergaičių ir ieško... Taigi pasiekiau amžių, kai tinku tik vienam reikalui. Maniau, kad dar esu visai jaunas, o, pasirodo, „jaunimui“ jau atrodau gana įtartinai. Senovės lietuvių dainose apie tokio amžiaus kaip aš vyrukus (moteriškaites taip pat) jau nebedainuodavo, vadinasi, esu ne tik šiuolaikiškai, bet ir istoriškai pakliuvęs į amžiaus vakuumą. Todėl sėdžiu sau tyliai ir rašau, pavyzdžiui, apie A. Grybausko „Žuvis“, o gal kartu su jo žuvimis, apie tai, kad senstant kūnui, pasirodo, visai nesensta žmogaus siela, jo baimės, lūkesčiai, norai, džiaugsmas, visokios kvailos vaikiškos svajonės, netgi jos, pasirodo, nesensta, ir ta išmintis, kurios einant gyvenimui vis dėlto prisikaupė, pasirodo, taip pat yra gan jaunatviška, t. y. netobula, neišgelbstinti. Metai gula ant kūno tarsi kokie svarmenys, trukdžiai ir kūnas pamažu, bet vis labiau ima vėluoti, nespėti su amžinai jauna ir žvalia siela. Tai yra neišvengiama, tai yra dramatiška, tai yra labai poetiška, tai yra labai gražu A. Grybausko eilėraščiuose. Pradėsiu nuo paties gražiausio. Nuo eilėraščio „Euridikės žingsniai“ (p. 66–67), pro kurio kiekvieną skiemenį šviečiasi tokia skaudi ir drauge kažin kokia švelni nutolstančio, išnykstančio gyvenimo neišvengiamybė: „...vargše Orfėjau / Daugel gali daina bet neapvelka sielos // rūbu po kuriuo naujai sulapotų kūnas / indai kraujo pilni kaisdami imtų gausti...“ Čia sudėtingai ir skaudžiai varijuojama. Tarsi polemizuojama su optimistišku ir naiviu dainių dainiumi, poetų poetu Orfėju: į praeitį nesugrįši, nebebus jau daugiau Euridikės, Orfėjau, kaip, beje, ir tavęs paties, tu ne tik jos neparsivesi atgal, bet ir pats jau savęs nebeprikelsi, nesulaikysi savo vėluojančio, pamažu išeinančio, nutolstančio kūno. Ši polemika yra juo skaudesnė, kad naivus poetinis optimizmas „numušinėjamas“ ne tik Orfėjui, bet ir tai (Euridikei, Nijolei? – jai skirtas eilėraštis), kuri eina iš paskos, kurios girdėti žingsnių aidas ir kuri, matyt, labai tikisi būti Orfėjo išgelbėta, stebukladario Orfėjo, kuris, deja, jau nebeturi galios stebuklams. Taip žiūrint, eilėraštis „Euridikės žingsniai“ – skaudus ir paradoksalus poetinis prisipažinimas, kad poezija nebegali padaryti poetinio stebuklo, poezija neišgelbsti, nors ir esi meistras, prilygstantis Orfėjui. Grožio tobulybė neišgelbsti, tobulos variacijos, potėpiai neišgelbsti, pražūva bet kokia tobulybė, bet kokia poezija, bet vis dėlto poezija rašoma, leidžiama knyga „Žuvys“ ir tai, žiūrint iš aptariamo eilėraščio pozicijų, yra tarsi poezijos rašymas krentant nuo bedugnės krašto, t. y. krenti ir rašai, nemėgini kabintis į kokias atsikišusias šakas, akmenis, nemėgini kaip nors susiturėti, rašai poeziją, kuri fiksuoja tavo kryčio jėgą, neišvengiamumą, netgi beprasmiškumą, kuri užgniaužia kvapą: „Ašai visas esu tik žodžiuose Neturiu jokio kito alibi / Te mane apsaugo kalba Ji – tai mano pasaulio ribos“ („Šalnos dovanos“, p. 58). Galvoju, kas gi galėtų būti tas poezijos stebuklas, išsigelbėjimas per poeziją. Poezija niekaip neišgelbsti kūno, bet gal ji išgelbsti sielą. Ne sielą, reikėtų čia vartoti kažin kokį kitą žodį, manau, čia tiktų žodis . Gal poezija išgelbsti mane, mane kaip subjektą, kurio pats iki galo negaliu apčiuopti, subjektą kaip nuojautas, apgraibas, prošvaistes, subjektą, kuris vis labiau ima matytis (švytėti?) pro vėluojantį, besiraukšlėjantį kūną, subjektą svogūną, kuris tūno pasislėpęs po visokiais kūno lukštais ir kaip perkūnėlis (t. y. svogūnas) graužia akis, graužia sielą, verkiančią, kuris kartais per tą verkiančią sielą (t. y. vandenį) materializuojasi ir kūniškame pasaulyje: „Iš tiesų sakau jums: net žiemą su garais iškvėpta kalba / viską puošia žėrinčiais lapais“ (ten pat). Štai čia ir stabtelsiu trumpam atsikvėpti. Tiesiai ties A. Grybausko poezijos vandeniu. Vandenimis, vandens izotopijomis. A. Grybausko poezijoje vanduo yra ta figūra, kuri jungia šiapusybę su anapusybe, jungia savaip. Pirmiausia noriu pakomentuoti, kaip A. Grybausko poezijoje „atrodo“ toji anapusybė. Ogi menkai ji džiugina. Reikėtų sakyti, kad ta anapusybė – tai tikra nežinomybė: neišsemiama tyla, neišsemiama erdvė, juoduma, tuštuma, vieta, kur veikiausiai tarp ir to, ką mylėjo šiapusybėje, atsiras labai dideli atstumai, beveik neperžengiami, ta anapusybė neabejotinai panaši į juodą, bekraštį kosmosą, kurio beribėje gali ištirpti, išnykti, būti prarytas. Poezija šiame ontologiniame peizaže yra jėga, galia, kuri tam galbūt suteiks galimybę (stiprybę) nebūti ištirpdytam, pradangintam, suvalgytam. Todėl poezijos stebuklas arba išsigelbėjimas per poeziją, kuris yra neįmanomas kūno lygmeniu, yra įmanomas arba anapusybės, nežinomybės lygmeniu. Toks išgelbėjimas guodžia menkai. Žodis menkai čia reiškia tą jausmą, kuris Jus apima, kai suvokiate, kad galite būti išgelbėtas nežinomybės lygmeniu. Koks yra skirtumas tarp to, kad Jūs apskritai nebūsite išgelbėtas, ir to, kad Jūs veikiausiai būsite išgelbėtas nežinomybėje? Paradoksalu, bet skirtumas yra esminis. Pasirodo, skirtumas vis tiek išlieka tarp „nebūsite išgelbėtas“ ir „būsite išgelbėtas“ (tegu ir nežinomybėje). Man atrodo, čia ir prasideda A. Grybausko poezijos estetika, gimsta menkutė, tačiau vis auganti ir draskanti poetinės pergalės arba išlikimo galimybės gaidelė. Į šitą išlikimą poetas žiūri labai įvairiai. Jis truputį gėdijasi tokio naivaus tikėjimo (patyręs vyras, visko matęs ir dabar taip kvailai, taip naiviai, taip poetiškai...) ir ima ironizuoti, truputį šaipytis iš savęs, bet paskui, kaip koks katinas, pamatęs judantį daiktą, vis labiau įsismalsauja, įsitraukia į vyksmą, pamiršta ironiją, įjungia žmogiškojo proto ir logikos mechanizmus. Sakyčiau, pasiekia ribą, kai beveik nustoja abejoti, kad nežinomybėje tikrai bus išgelbėtas, ir netgi mėgina „apsidrausti“, t. y. mėgina pažinti nežinomybę, kad ji taptų kuo apčiuopiamesnė, suprantamesnė, mėgina į fizinės istorijos (arba kūno istorijos) vyksmą įpinti kažin kokią kitą istoriją, kurios egzistavimu vis labiau patiki, arba tiksliau – atvirkščiai: į tą kitą istoriją mėgina įdėti fizinę istoriją – kaip tos kitos (didesnės ir sudėtingesnės) istorijos dalį. Šitos dvi istorijos jungiamos, derinamos, reiškiasi viena kitoje daugiausiai naudojant vandens figūrą. Vanduo čia visoks: šalna, garas, šerkšnas, seilės... Sustosiu ties seilėmis. Kalbant apie jas, būtų galima rasti labai daug įdomių sankirtų tarp A. Grybausko ir S. Parulskio poezijos, taip pat kaip, kalbant apie Orfėjo figūrą, galima labai įdomiai A. Grybausko kūrybą gretinti su A. Nykos-Niliūno kūryba, dėl rašinio apimties suvaržymų čia nesiplečiu, tik užsimenu, nes manau, kad tai yra svarbu. A. Grybauskas, naudodamas tokią tikrai parulskišką seilių, kaip žmogaus kūno sekreto, figūraitę (ir labai rizikuodamas būti „suvalgytas“, kaip menininkas, to paties S. Parulskio poezijos), vis dėlto sugeba ją paversti grybauskišku įvaizdžiu. Sakyčiau taip: tai yra tos pačios seilės kaip ir S. Parulskio kūryboje (t. y. su grotesko, siekio šokiruoti motyvais), tik jomis spjaudoma labai estetiškai. Jomis spjaudo pati amžinybė. šiapus yra tik to tikrojo, amžinojo, nugalėjusio seilės, dieviškosios seilės: „...esi tik spjūvis tamsoj / stebuklingos kalbančios seilės“ („Spjūvis“, p. 59). Seilės, kurios perneša dieviškąją, amžinąją informaciją (dieviškoji DNR). šiapus yra amžinasis tiek, kiek turiu to amžinojo seilių, visa kita – „burbulų tuštuma viduj abejonės ir graužatis“ (ten pat). Yra dar viena, man labai graži, šito dieviškojo spjaudymo estetikos pusė. Tai – ironija. Ironija su tokiu lengvu kartėliu. Paprastais žodžiais aprašyti ją mėginčiau maždaug taip: blaškykis, žmogeli, kiek tu tik nori, bijok, malkis pirmyn atgal ieškodamas garantijų, ieškodamas savojo amžinojo, nemirtingojo garantijų, nieko tu nerasi, rasi seiles (kaimo žmogus dar pasakytų – šūdą). Nėra man (mums) čia garantijų, ne tam mes čia esame, kad gautume garantijas, vienintelė garantija yra tikėjimas stebuklu. Ir kuo ilgiau gyveni, kuo labiau ima vėluoti kūnas, tuo aiškiau supranti, kad jokių garantijų, be tikėjimo stebuklu, ne tik kad nėra, bet ir negali būti. „Neišvengiamos netektys kelionės galui artėjant“ („Euridikės žingsniai“, p. 66–67) ir daugiau nieko. Dar begalinė, maniakiška drąsa. Sielos drąsa prieš kūną. Sielos jaunystė prieš kūno raukšles. Noras gyventi prieš mirtinas ligas. Dvejus metus tarsi koks A. Grybausko Orfėjas marširuoju onkologijos ligoninės koridoriais suprasdamas, kad neįmanoma apvilkti sielos „rūbu po kuriuo naujai sulapotų kūnas“ ir „indai kraujo pilni kaisdami imtų gausti“, kad nei savęs, nei kito dainomis neparsivesi atgal, bet užtat nė akimirkos neabejodamas galiu patvirtinti, kad siela nesensta, kad laiko (amžiaus) sąvoka jai apskritai neegzistuoja, nes chemoterapijos kabinetuose sėdinčios senutės man labai panašios į pirmokėles, tempiančias jų pečiams per dideles kuprines į mokyklą. Tiesa, tos senutės vietoj kuprinių tempia lašelines. Be to, čia visai nesvarbu, senutės jos ar ne, vienuolės (t. y. plikos) todėl, kad savo noru susižadėjo su Dievu, ar todėl, kad beveik savo noru (t. y. dėl chemoterapijos) su Juo susižadėjo. Metai neturi jokios reikšmės. Reikšmingas yra tik noras gyventi. Vienodas esant trejų, trisdešimties, septyniasdešimties metų. Vienodas noras kūno ir sielos, persmelkiantis ir šiapusybę, ir anapusybę, nenugalimas noras, neužgniaužiamas. Iš jo atsiranda poezija, iš jo kyla mintis apsirišti lašelinę laikraščiu, kad matydamas lašinamą skystį neapsivemtum pirmiau, negu jis sutekės tau į kraują. Nėra tokio nuodo, kuris užmuštų norą gyventi, nėra tokios galios, kuri priverstų Orfėją, Euridikę, Nijolę, Almį, Gintarą, sakant, kad stebuklo nėra, patikėti, jog jo iš tikro nėra. O kol salė (t. y. skaitytojai) įnirtingai kvatoja dėl vaikiško mano atvirumo, užbaigsiu man pačiomis gražiausiomis A. Grybausko eilutėmis iš eilėraščio „Euridikės žingsniai“:


    Dar atsikelia vyras ir nusimeta metų naštą
    nors jau žino kad jis neįveiks moters

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


126876. Keistuolis2008-08-06 11:22
Kažin ko Bleizgys ten blaškosi po onkologinį kaip koks Orfejas?

126882. kvailutė2008-08-06 12:12
nežinau, ar ryšiuos imtis šio teksto. mane užmuša toks monolito be properšų, be kvarbatkėlių, be kabliukų vaizdas.

126896. archyvaras įsiterpia2008-08-06 13:32
Reikia skaityti pačią poeziją, eilėraštį po eilėraščio, o ne kritikos monolitus.

126904. TTT kvailutei2008-08-06 14:31
Pripratinti gi žmonės prie bulvarinių skaitalų, kur kiekvienas sakinys iš naujos eilutės pradedamas... Man atrodo, kad vis mažiau ir mažiau kam mes šiame pasaulyje ryžtamės. Tai gal ir kvailutė vis dėlto ims ir pasiryš... Arba pasiriš.

126944. Autoriui2008-08-06 17:10
Rašyk kiekvieną žodį iš naujos eilutės, tada ne recenzija išeis, bet poezija, tada ne tu, o tave komentuos, ir dejuos, kad pasiilgo monolitų, o tu čia visokių smilgų prirašei.

126949. poetas2008-08-06 17:18
Bet Grybauskas tai geras poetas, ką besakytumėt.

126954. TTT2008-08-06 17:22
Gintarai, rašyk romanus, ne recenzijas. Rašyk rezignacinius romanus. Kažin, kas per daiktas galėtų būti rezignacinis romanas?

Rodoma versija 24 iš 25 
14:28:40 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba