ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2008-08-01 nr. 903

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

RENATA ŠERELYTĖ. Kačių dienoraštis (32) • GILBONĖ. Instrukcijos EMILIJA LIEGUTĖ. 1336 m. Pilėnų mūšis (5) • PAUL MURRAY. Bloga sveikata – geroji naujiena? (20) • JONAS TRINKŪNAS. Akmenskaldžių dienos, arba Duonpelnys (14) • ROLANDAS KAUŠAS. Prieš miegą neskaityti (30) • ANDRIUS ŠIUŠA. Abreviatūros (3) • SIGITAS GEDA. Kalbančios pelės (5) • INESA PAVLOVSKAITĖ. Kęstutis Grigaliūnas ir Fluxus: žaidimas (2) • MANTAS ČIŽAS. Pastoriaus Keno pamokslaiDARIUS POCEVIČIUS. Vienos akcionizmas (1960–1970). Tapyba kaip nusikaltimas (32) • GINTARAS BLEIZGYS. Vėluojantis kūnas (7) • JURGIS JANAVIČIUS. K ir smuikasELENA KIŠKIENĖ. Keiksmų galia (3) • DAVID ALBAHARI. Mano žmona ir laiškininkas (1) • tik išrinktiesiems, tik entuziastams, tik tiems, kurie mirte miršta iš noro (734) • 2008 m. rugpjūčio 8 d. Nr. 30 (904) turinys (7) •

Mano žmona ir laiškininkas

DAVID ALBAHARI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jolantos Janavičienės keramika

Mano žmona pasilenkia per mano kairį petį, kad geriau įžiūrėtų tekstą ekrane, ir čia pat ima piktintis: to jau per daug! Kai nebežinai, apie ką rašyti, imi rašyti apie mane! Esu tau tarsi koks lopas skylėms užkamšyti, bet būk tikras, kad tai ilgai netruks.

Man patinka šis žmonos kaip universalaus lopo įvaizdis, ir mielai tai užsirašyčiau, bet nedrįstu nieko žymėtis, kai ji tokia įširdusi. Pasistengsiu tai įsiminti, nors ir taip turiu būti atsargus. Ne kartą yra nutikę taip, kad ji perskaitydavo mano mintis. Dėl visa ko bandau teisintis. Nesuprantu, kodėl taip susijaudinai, sakau aš, juk dar neparašiau viso sakinio.

Mano žmona vėl pasilenkusi žvilgteli man per petį ir pastebi, kad iš tiesų tesu parašęs „Mano žmona pasilenkia“. Galėčiau prisiekti, burbteli ji, kad ką tik mačiau gerokai daugiau teksto. Ką tau apskritai reiškia šita sakinio nuolauža?

Suklūstu, išgirdęs žodį „nuolauža“. Turėčiau ir tai įsiminti. Jei taip ir toliau tęsis, neliks nieko kita, kaip tik nusėlinti išvietėn ir pulti visa tai užsirašinėti ant tualetinio popieriaus skiaučių. Nežinau, galų gale atsakau aš, ką tik pradėjau rašyti.

Na, ir kas bus toliau, klausia mano žmona, kur aš pasilenkiu? Pro langą, per kieno nors petį, prie mūsų vaiko kambario prieblandoje, prie savo atspindžio tamsintame prabangaus automobilio lange?

Mudu neturime vaikų, primenu aš.

Prašyčiau, sudrebėjo mano žmona. Tokiais atvejais ji visada sudreba, bandydama laimėti laiko.

Mudu neturime vaikų, pakartoju aš. Negali lenktis prie vaiko, kurio nėra.

Beveik esu tikra, sako mano žmona, kad viename apsakyme tikrai minėjai nežinia kokį vaiką, mudviejų vaiką, dukrą ar sūnų.

Arba dukrą, sakau aš, arba sūnų. Trečia neįmanoma.

Nebeprisimenu, kas ten turėjo būti, tęsia mano žmona, tame apsakyme buvau nėščia, bet nepagimdžiau – bent jau iki apsakymo pabaigos. Gal nors tu žinai, jau lipšniau klausia ji manęs. Ji vėl švelni man, ir galėčiau prisiekti, kad visada norėjo su manimi auginti tris vaikus. Galbūt reikėjo tame apsakyme leisti jai pagimdyti?

Keturis, pataiso mane žmona.

Kaip sakai?

Norėjau, kad turėtume keturis vaikus, sako ji, bet tu sakei, jog ir trijų visai pakaks. Paskui neleidai pagimdyti nė pirmojo ir tiesiog išmetei mane iš apsakymo, kai pilvas man ėmė remtis į smakrą.

Dar vienas paveikslas, kurį mielai įsiminčiau. Veikiausiai teks įvaldyti kokią nors mnemotechniką. Tikiuosi, bent jau tai neužmiršiu padaryti.

Ko nutilai, klausia mano žmona, vėl ką nors sumanei? Ji vis dar stovi man už nugaros.

Ar tu iš tiesų įsitikinusi, klausiu jos, kad visa, ką rašau, tikrai skirta tau įskaudinti?

Taip, tvirtai atsako ji.

Nekenčiu trumpų atsakymų į ilgus klausimus – primenu tai sau pačiam, kad atsiminčiau nuo šiol uždavinėti tik trumpus klausimus.

Jei taip bus ir toliau, priekaištauja mano žmona, tau teks parašyti apsakymą apie tai, kaip nesugebėjai įsiminti to, ką privalėjai.

Kas tau darbo, atrėžiu aš. Tuo pat metu bandau įsiminti jos apsakymo idėją. Aišku, tai ne pirmas kartas. Beveik kiekvieną rytą, vos pramerkusi akis, ji verste užverčia mane naujų apsakymų sumanymais. Kartais klausiu jos, kodėl ji pati nerašo, kodėl jai pačiai nesiėmus įgyvendinti savo idėjų: juk rašytojo amato gali išmokti kiekvienas.

Kadaise rašiau, atsako mano žmona, bet paskui nusviro rankos. Rašymas – tai tikra apgaulė, laiko eikvojimas, nuolatinis pilstymas iš tuščio į kiaurą, bergždžios meilės pastangos.

Meilė niekada nebūna bergždžia, sakau aš.

Viename apsakyme jau šnekėjomės apie meilę, primena ji, ir nebegrįžkime prie šios temos. Pagalvok ir apie skaitytojus.

Apsidairau: aplinkui nė gyvos dvasios. Apie kokius skaitytojus kalbi, klausiu aš, kai aplink mus tuščia kiek tik akys užmato?

Mano žmona tyli, nieko neatsako. Atsigręžęs, didžiausiai savo nuostabai, pastebiu, kad jos nėra kambaryje. Grįžtu prie kompiuterio, greitomis perskaitau savo parašytą tekstą, patikrinu, ar kur nors jos nenukišau, bet jos niekur nėra. Aū-ū, šaukiu aš, kur tu? Išties sukrečianti mintis, kad ji dingo, ir dar iš apsakymo, kur kalbama apie ją. Klausiu jos, kaip visa tai suprasti: kaip galutinį tavo nepasitenkinimo aktą ar kaip bet kokiai logikai prieštaraujančią klaidą? Apsakymas apie mano žmoną negali būti apsakymas apie bet kokią kitą moterį, ir lygiai taip pat aišku, kad negaliu toliau rašyti, apsimesdamas, jog viskas gerai. Rašytojas, kuris nė nenutuokia, kur dingo jo pagrindinis veikėjas, turėtų rimtai susimąstyti apie tai, ką jis daro, arba apie tai, ko jis nepadarė.

Tuo metu suskamba durų skambutis. Nuskubu atidaryti, tikėdamasis, kad tai grįžo mano žmona, bet už durų išvystu laiškininką. Iš kur dabar tas laiškininkas?

Atėjau to laiško, sako laiškininkas, kurį žmona tau siuntė iš Naujosios Gvinėjos. Jau pakankamai ilgai jį laikei, dabar metas jį gauti kam nors kitam.

Negaliu patikėti savo ausimis. Pasitrinu ausis, paskui pasitrinu akis, būdamas tikras, kad sapnuoju. Liūdniausia tai, kad laiškininkas visai nepanašus į laiškininką iš to apsakymo – tas tikriausiai išėjo į pensiją ar išvyko į Naująją Gvinėją gaudyti didžiausių pasaulyje drugelių, o šis yra jaunyvo veido, retais ūsiukais ir sulaižytais plaukais, tarsi nužengęs iš kokio seno nespalvoto filmo. Ką jis veikia apsakyme apie mano žmoną?

iliustracija
Jolantos Janavičienės keramika

Aš ir pats savęs to paties klausiu, atsako laiškininkas. Ei, atiduok tą laišką, ir aš jau einu.

Ieškodamas laiško savo aplankuose, girdžiu, kaip jis švilpauja „Žydrąjį Dunojų“. Švilpauja tiksliai, gal tik kiek greičiau, negu buvo sumanęs Straussas. O gal ir lėčiau, nesu tikras. Tai irgi reikėtų prisiminti ir patikrinti, kaip ir visus kitus dalykus, kuriuos esu pamiršęs.

Reikėjo laiku pasiimti užrašų knygutę, sako laiškininkas, dabar neturėtum tokio vargo.

Palauk, palauk, šaukiu aš, iš kur dabar ir laiškininkai žino, apie ką aš mąstau?

Tai todėl, kad niekada nebūna taip, kaip tu tikiesi, atsako laiškininkas.

Ir iš tiesų, kiek įdėmiau pažvelgęs, pastebiu, kad tai visai ne laiškininkas, o mano žmona. Nežinia, iš kur ji gavo laiškininko uniformą, krepšį su laiškais ir kepurę, bet visa tai jai tinka kaip nulieta. Gražus laiškininkas būtų iš mano žmonos, nėra ką ir sakyti.

Kur tas laiškas, klausia jis, tai yra ji, kurio ėjai paimti?

Niekur jo nerandu, atsakau aš.

Jei taip saugai mano laiškus, burbteli mano žmona, daugiau tau neberašysiu. Nei iš Naujosios Gvinėjos, nei iš Vienos.

Tu buvai Vienoje, nustembu aš, o aš nieko apie tai nežinau?

Maža ko tu nežinai, sumurma mano žmona ir pirma, negu spėju ką nors pasakyti, priduria: bet verčiau apie tai nekalbėkime.

Negali būti, kad tai – paskutinis mano apsakymas apie tave. Ištariu tai neslėpdamas nusivylimo. Iš tiesų pats norėjau, kad tai būtų paskutinis apsakymas apie mano žmoną, ketinau nuo šiol neberašyti jokių apsakymų, kur ji veiktų ar bent jau sėdėtų kamputyje ir tylėtų.

Niekada nesutikčiau sėdėti kamputyje ir tylėti, atrėžia mano žmona. Ji vis dar apsirengusi kaip laiškininkas, tik įsispyrusi į šlepetes.

Gal nusiimtum tą kepurę, sakau aš, jei jau nusiavei batus.

Gerai, atsako mano žmona. Ji nusiima kepurę, padeda krepšį su laiškais, atsisagsto striukę, nusimauna kelnes, kombinezoną, apatinius ir pagaliau lieka vien su šlepetėmis.

Visa laimė, sakau aš, kad nesi tikras laiškininkas.

Nebūk toks tikras, įspėja ji mane, juk pasaulis – tik regimybių rinkinys.

Kad nepasiduočiau pagundai, grįžtu į darbo kambarį ir atsisėdu prie kompiuterio. Jei paskubėsiu ir nesupainiosiu komandų, gal dar spėsiu laiku viską pakeisti, kad laiškininkas liktų laiškininku, o mano žmona – mano žmona, ypač kai ji nuoga. Paskutinį kartą prilietęs klaviatūrą, vėl grįžtu į prieškambarį. Laiškininko uniforma vis dar mėtosi ant grindų, bet nei laiškininko, nei mano žmonos niekur nematyti. Sukinėjuosi sutrikęs, dairausi aplinkui, paskui apeinu visą butą, patikrinu visas spintas ir visus palovius: niekur nieko nėra. Gal iš tiesų ir manęs čia nėra? Gal mano butas visiškai tuščias, o apsakymas rašosi pats, pats išgalvojo visus personažus, taip pat ir pasakotoją, tai yra mane, o kartu ir save patį? Netrukus jis išgalvos ir leidinį, kuriame bus išspausdintas, ir skaitytojus, kurie jį skaitys, ir žmoną, kuri kalbėdama su savo vyru rašytoju nusistebės, kokie rašytojas ir jo žmona iš to apsakymo panašūs į juodu, tarsi apsakymo autorius būtų kūręs savo herojus pagal juos, ir dar ne šiaip kūręs pagal juos, bet ir aprašęs kai kurias detales, kurias gali žinoti tik jų artimiausi draugai, tad ji tikra, kad tai kas nors, kas užeina į jų butą ir valgo prie jų stalo, o jos vyras padės į šalį skaitomą knygą ir atsakys jai, jog tai nesunku patikrinti, tegu tik sugrįžta į apsakymo pradžią ir perskaito autoriaus pavardę; keletą užsitęsusių akimirkų kambaryje girdėsis tik sklaidomų lapų šlamesys, kol pagaliau įsiviešpataus mirtina tyla, ir tada rašytojas, kurį visa tai pamažu ims erzinti, nes jam norėsis toliau netrikdomam skaityti knygą, jau pakeltu balsu paklaus žmonos, kodėl ji nutilusi, ir ši atsakys, kad jai vis dar niekas neaišku, nes antraštėje įrašytas jo paties vardas, o vyras pašoks lyg nutvilkytas ir pareikalaus duoti pasižiūrėti pačiam, tai tikriausiai kokia klaida, jis niekada nerašąs apie savo žmoną, juo labiau niekada neaprašinėtų, kaip ji atrodo nuoga, tam tikrų dalykų tiesiog nevalia viešinti, ir tik po akimirkos, o gal ir tą pačią akimirką suskambės durų skambutis; atidaręs jas, jis išvys laiškininką retais ūsiukais, sulaižytais plaukais, ir šis jam įteiks laišką iš Naujosios Gvinėjos, nekreipdamas dėmesio nei į rašytojo prieštaravimą, nei į jo žmonos šūkčiojimą ir net į garsius kaimynų, išlindusių iš savo butų pasižiūrėti, kas čia taip garsiai plyšauja, klausimus, kol viena moteris ims raminti savo šešerių metų sūnelį, kuris kartais vis dar šlapinasi į lovą: tas rašytojas vėl nežinia ką išsigalvoja. Nebijok, nieko ten nėra.


Iš: David Albahari. Senke. Beograd: Stubovi kulture, 2007

Vertė Vytas Dekšnys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


127116. katė2008-08-07 16:06
Žavinga.

Rodoma versija 24 iš 25 
14:28:39 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba