ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr. 792

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (61) • DAINIUS GINTALAS. Šamano Diuendės pasakojimas apie kūno išskaidymą per iniciaciją-sapnąLILIJA MASLIUKAITĖ. Apie veidą (1) • -js-. Sekmadienio postilė (53) • ANDRIUS MARTINKUS. Šeši duetai (18) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. ŽiemaspalvystėAUGIS GUČAS. Vietoj recenzijosSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiMIYABE MIYUKI. Šešėlių namaiCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusiEMILIJA LIEGUTĖ. EilėsRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Pasižmonėjimas pas Kiburcijų (6) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretuiGerbiamieji skaitytojai!LAIŠKAI (144) •

Šešėlių namai

MIYABE MIYUKI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Sasayama Tadayasu. Auksinė dekoratyvinė širma. 1983

    MIYABE MIYUKI (g. 1960) – populiari šiuolaikinė Japonijos rašytoja, sukūrusi nemažai mokslinės, istorinės fantastikos, socialinės dokumentikos novelių. Pradėjo rašyti 23 metų. Yra apdovanota Yamamoti Shogurō ir Naoki premijomis. Jos kūrinių išversta į anglų, prancūzų, kitas kalbas.

Taip, taip, aš esu Sajo. Aš kaip tik ir esu tas Macugoras, kuris dirbo vyriausiuoju tarnu ponų Okatajų dirbtuvėse, vaško dirbtuvėse, esančiose Fukagavos miesto Rokumahorio kvartale. Aš tikrai labai dėkingas, kad per tokį nuobodų lietų varginotės ateiti čionai išklausyti mano istorijos.

Ar aš kalbu su ponu Isobe? Atleiskite, bet jūs taip jaunai atrodote, tad nekeista, kad šiek tiek apsipažinau. Taip, dėl įvykių Okatajų namuose buvo iškelta byla. Sakote, dvidešimt vieni metai. Jūs greičiausiai gimėte tais pačiais metais kaip ir ponaitis Chisaičiras? Jūsų ženklas greičiausiai Drakonas, ar ne? Ar jūs pažįstate ponaitį Chisaičirą? Tikrai retas dalykas, kad prekeivio sūnus užaugtų tokiu šauniu kareiviu...

Atsiprašau? Taip, panelė Čijo. Ar jums teko pažinoti panelę Čijo?

Ponas Isobė. Isobė. I-so-bė.

A, taip, tikrai, jei kalbate apie tai, aš irgi žinau šį dalyką. Atleiskite, bet aš jau senas žmogus, tad kol viską prisiminsiu, gali šiek tiek užtrukti. Taigi šis šaunus karys ir yra ponas Isobė iš Chatčio Horikitos namų, kur porą metų gerų manierų mokėsi panelė Čijo. Kai aš pažinojau poną Isobę, jis buvo vienas žemesnių valdininkų, pono Anatos tėvas Šin’emonas Isobė, taip, kaip tik tuo metu, kai į jūsų namus atėjo panelė Čijo, man tekdavo jį sutikti gatvėje ir sveikintis. O tai buvo tie laikai, kai dar ir senasis ponas, ir ponia Tadzu buvo sveiki. Jei manęs neapgauna atmintis, nuo to laiko praėjo jau septyneri metai. Visa tai prisimenant man palieka taip graudu...

Žinau, kad pono Isobės tėvas kol kas sveikas ir gyvas, bet... Kaip? Ar aš esu Sajo? Bet taip ir yra. Tačiau, turėdamas tokį nuostabų paveldėtoją kaip ponas Anata, senasis ponas Isobė gali perdavęs visą ūkį ramiai sau leisti paskutines gyvenimo dienas. Po visų tų penkiasdešimties metų, kuriuos man teko garbė praleisti tarnaujant Okatajų namuose, mano širdyje neliko nei nuoskaudos, nei kokio kito jausmo, kuris graužtų dvasią, bet kadangi visą tą laiką praleidau tik ponų labui, tai nesugebėjau sukurti savo šeimos. Taigi dabar, kai jau pasenau ir nelabai galiu pats savimi pasirūpinti, neturiu nei vaikų, nei vaikaičių, kurių galėčiau prašyti duonos kąsnio. Sulaukus tokio amžiaus, tikrai sunku ir be galo liūdna, galvojant apie šiuos dalykus. Tad dabar aš turiu tik vieną vienintelį giminaitį, kuriam galiu kelti rūpesčių glausdamasis po jo stogu. Tai mano jaunesnysis brolis. Tiek mano brolis, tiek jo žmona, tiek jo vaikai – kiekvienas iš jų elgėsi su manimi labai skirtingai. Vis dėlto svetimas žmogus lieka svetimu žmogumi, ir kadangi jie man yra tikrai geri, reikia už tuos rūpesčius kaip nors atsidėkoti. Kitaip ir būti negali. Man šiek tiek gėda, kad aš jiems užkraunu šiuos nereikalingus rūpesčius.

Visgi... Net ir tokiam niekingam žmogui kaip aš atrodo, kad jei Okatajų namuose nebūtų atsitikęs tas liūdnas įvykis, aš galėčiau leisti savo paskutines dienas tarnaudamas anuose namuose.

Ne, kad ir kiek kalbėtume apie tuos liūdnus praeities įvykius, vis tiek nieko nebegalima pakeisti. Ar aš? Oi ne, man tikrai viskas gerai. Ir maldauju jus, nusijuokite tada, kai šis senukas paklius į nepatogią padėtį dėl perdėto senatviško jautrumo. Atleiskite, iš mano pusės taip daryti buvo labai netaktiška.

Taigi, kaip bebūtų, vis tiek niekas kitas, kaip tik ponas Isobė, negalėjo ateiti aplankyti šio senio, kad pakalbėtų apie įvykius Okatajų namuose. Tad visa tai įvyko maždaug prieš tris mėnesius, tas kraupus įvykis. Kadangi ponas Isobė nori manęs pasiklausti apie tuos dalykus, man šiek tiek baisu...

Taip, kaip jūs ir kalbėjote, įvykių eiga tokia, kaip ponui Isobei yra žinoma. Ir šeimininkas ponas Ičibė, ir ponia Natsu, ir paveldėtoju turėjęs tapti vyresnysis sūnus Chisaičiras, ir antrasis sūnus Seidžiras, ir vienintelė dukra Čijo, ir jauniausias sūnus Charudžiras – visi jie paliko šį pasaulį. Tarnai išsilakstė į visas keturias pasaulio puses, ir likau tik aš, vienišas senukas, kuriam teko akis į akį susidurti su įvykių pasekmėmis.

Okatajų namai... Jų jau nebėra šiame pasaulyje.

Taip, jūs apsilankėte tuose namuose. Kada tai buvo? Vakar? Ar šiąnakt jūs neregėjote blogų sapnų?

Taip taip, vadinasi, jūs gimėte po laiminga žvaigžde. Vis dėlto tai yra namai, iš kurių vienu metu į aną pasaulį iškeliavo net septyni žmonės. Ir tatamiai, ir baldai taip ir liko nepaliesti po tų kraupių įvykių, nes visi tarnai, bijodami dėl savo gyvybės, net neatsigręždami bėgo kuo toliau, nė nemanydami kada nors sugrįžti. Pono Isobės drąsa ir stiprybė greičiausiai paveldėta iš tėvo.

Taip, aš puikiai žinau, kad jei kalbi tokius dalykus, nerodydamas užuojautos ar gailesčio, visa tai gali skambėti kaip kokia bausmė. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, aš tų namų, tų namų, kuriuos kadaise vadino Okatajų vardu, tų namų aš nebijau. [...]

Kadangi ponas Isobė jau apsilankė tuose namuose, tai greičiausiai jau viską žino? Taip, šiaurinėje pusėje, šiek tiek toliau, iškastoje duobėje pastatyta vienutė, gerai padaryta, tiesa? Tą vienutę, praėjus beveik trejiems metams po senojo pono Džirobės mirties, pastatė ponia Natsu, kad joje apgyvendintų ponią Tadzu.

Ponia Natsu, kai tik ponas Ičibė tapo Okatajų namų šeimininku, kuo skubiau norėjo tapti namų ponia. Kalbant apie ponios amžių, ji buvo tik vienais metais jaunesnė už poną Ičibę, kilimo ji buvo iš turtais garsėjančių, kimono šilkais prekiaujančių Isudzujų namų, tad nuo mažens pripratinta prie ištaigingo gyvenimo. Žinia apie pono Ičibės ir ponios Natsu vedybas visiems buvo labai netikėta, tad mieste pasklido įvairiausių paskalų. Kad Okatajų namų šeimininku tampa nieko nevertas tų namų sūnus, linkęs tik į gėrimą ir linksmybes su moterimis, jau nieko nepadarysi, tačiau visiems buvo labai keista, kodėl tėvai sutiko, kad Ičibės žmona tampa tokia moteris kaip ponia Natsu. Ar tikrai nebūtų buvę patogiau surasti išmintingesnę, nuolankesnę, malonesnę moterį?

Anuo metu mes, kurie labai gerai perpratome visus Okatajų namų reikalus, žinodami, kad pašaliečiai labai mėgsta kišti nosį į svetimus reikalus, stengėmės nekelti kojos iš namų, o kad ir iškeldavome, į kalbas per daug nesileisdavome.

Anuo metu Okatajų namus slėgė didelė paslaptis. Be to, kad pono Ičibės paleistuvystės buvo žinomos šen bei ten, namus slėgė ir didelės skolos. O kadangi tiek ponas Džirobė, tiek ponia Tadzu vaikščiodavo nutaisę labai rimtus veidus, visas namų subtilybes žinojome tik aš ir namų tarnai. Tai buvo tikrai skausminga.

Apie ponią Natsu nuo pat josios vaikystės sklido įvairiausios negeros kalbos. Iš trijų Isudzujų namų dukterų ji buvo pati jauniausia, pati gražiausia, bet ir pačios blogiausios reputacijos. Vos tik ji spėjo išaugti iš vaikiškų kimono, iškart pamėgo vyrus, įsimylėjusi vieną gražų aktorių, bandžiusi bėgti iš namų, vilioti namuose dirbančius tarnus... Kadangi tai šiek tiek purvini pasakojimai, smulkiai nepasakosiu, bet buvo net tokių kalbų, kad ji, tėvams nežinant, pastojusi ir dariusi valymą ne vieną ir ne du kartus.

Anuo metu tai, kad Isudzujų namai nelabai žino, kaip elgtis su jų pasileidusia dukra, buvo puikiai matoma iš šalies. Greičiausiai todėl, kad abi vyresnės dukros buvo puikios ir savo gyvenimo kelyje sutiko nuostabius vyrus iš gerų šeimų, buvo norima ponią Natsu kuo greičiau išsiųsti iš namų. Tačiau dėl įvairiausių paskalų apie jos paleistuvystes poniai Natsu sukakus net dvidešimt penkerius metus jos rankos taip niekas ir nepaprašė. Kad ir kokia graži ji būtų, tiek išmergavus vis sunkiau ištekėti. Taigi Isudzujų namai ir Okatajų namai sudarė sandorį, kad Isudzujai perima visas Okatajų namų skolas, o Okatajų namai sutinka paimti į marčias ponią Natsu.

Spėju, kad tiek ponui Džirobei, tiek poniai Tadzu šios vedybos buvo tikrai skausmingos. Tačiau, kaip sakoma, tikslas pateisina priemones.

Taigi ponia Tadzu planavo įdėti visas pastangas, kad ponia Natsu taptų tinkama Okatajų namų marčia. Žinodama, kad griežtumas daug naudos neduos, ponia Tadzu su namus palikusia jaunamarte Natsu buvo nutarusi elgtis ne tiek kaip anyta, kiek kaip gimtuosiuose namuose likusi motina. Aš visa tai žinau, nes visą laiką tai mačiau, tačiau, pone Isobe, norėčiau sužinoti, kodėl žmogaus širdis kartais negali suprasti, ką jam nori pasakyti kitas žmogus...

Taip, ponia Natsu labai nemėgo ponios Tadzu. Pirmiausia dėl to, kad ponia Tadzu buvo jos anyta. Be to, kad ir sulaukusi garbingo amžiaus, bet elegantiška moteris. Ir tarnai labiau žavėjosi ponia Tadzu nei naująja ponia Natsu. Manyčiau, tai buvo labiau ne antipatiją, bet neapykanta. O gal teisingiau – juodas pavydas.

Ponui Džirobei mus palikus, ponia Tadzu puikiai tvarkėsi su vyriausiosios ponios pareigomis ir nuostabiai slėpė visus rūpesčius, kurie gulė ant jos pečių. Kadangi ponia Tadzu buvo protinga moteris ir dėl niekų nesijaudindavo, sugebėjo vesti Okatajų laivą pro visas povandenines uolas.

Ir tuo metu atsitiko tas dalykas.

Tą dieną orai buvo panašūs kaip šiandien, dar tik pati pavasario pradžia, tad grįžus šalčiams lijo šaltas lietus. O be to, tai buvo ir pono Džirobės mirties metinės. Ant ponios Tadzu užvirto parduotuvės gilumoje sukrautos prekės ir sulaužė abi kojas.

Jūs greičiausiai žinote, kad tokios parduotuvės kaip mūsų, urmu prekiaujančios vašku, naudoja gabalinį vašką. Tai tokie sunkūs stačiakampiai gabalai. Tad sukrovus kelis gabalus vieną ant kito susidaro gan sunkūs kroviniai. Jei ant mažo vaiko užvirstų keli tokie gabalai ir įkalintų, jis greičiausiai uždustų.

Tačiau vis dėlto tai netikėtas įvykis. Kad ir ką kalbėtume, vaškas yra tokia prekė, kad, vieną kartą sukrautas į didelę krūvą, beveik niekada nenuvirsta. O čia, kai tik ponia Tadzu prisiartino prie tokios krūvos, kaip tik galvos aukštyje esantys gabalai pradėjo kristi ant ponios.

Taip, jūs pasakėte tą patį, ką ir aš įtariau. Tiek aš, tiek kiti tarnai mano, kad kažkas tyčia nuvertė tuos vaško gabalus ant ponios Tadzu. Tačiau vien pagalvojus vaikai negimsta. Jokių pagrįstų įkalčių nebuvo. O garsiai kalbėdamas tik atkreipsi nereikalingą dėmesį.

Po šios nelaimės ponios Tadzu sveikata sušlubavo ir vaikščiojo ji lyg miegodama. Visos aplinkybės buvo jai nepalankios. Tad ponia Natsu be galo laiminga pradėjo statyti aną vienutę.

Jūs klausėte, kodėl vienutę? Net dabar negaliu to suprasti.

Pasak ponios Natsu, po nelaimės ponios Tadzu galva pradėjo blogiau dirbti, tad dienomis ji matydavo dalykus, kurių nėra, naktimis per miegus vaikščiodavo, tad tik pačios ponios Tadzu labui ją reikėtų užrakinti toje vienutėje.

Aš? Žinoma, aš buvau prieš tokį pasiūlymą. Labai prieš. Nors ponios Tadzu sveikata ir šlubavo, jos galva dirbo kur kas geriau nei ponios Natsu. Visi parduotuvės tarnai sutiko su mano nuomone.

Tačiau, pone Isobe, juk tarnų padėtis yra gerokai žemesnė už ponų, kuriems jie dirba. Ir, be to, visi priklauso tik nuo savo darbo ir uždarbio, gaunamo iš ponų, kuriems tarnauja. Nedirbdamas negali valgyti, o nevalgydamas negali gyventi. Poniai Natsu ir ponui Ičibei pasakojant, kad jie matė senąją ponią, vaikščiojančią naktimis namų koridoriais, jaunos tarnaitės drebėjo iš išgąsčio. Vienas po kito, kietai sučiaupę lūpas, įtraukę galvas, su ašaromis akyse suprato, kad neliko nieko kito, kaip tik daryti taip, kaip liepia namų ponai. Kad ir kaip būtų, be didelių rūpesčių iš namų pabėgo gal dvejetas tarnų. Aš irgi, jei tik būčiau turėjęs tiek dvasios stiprybės, greičiausiai būčiau pasielgęs taip pat.

Ne, galbūt taip pasielgusiems žmonėms buvo geriau. O dabar... Tiesą sakant, manau, dabar jau nebegali nieko ir sakyti.

Taigi visus tuos, įskaitant ir mane, kurie iki paskutinės minutės prieštaravo šiam poelgiui, įtikino ne kas kitas, o pati ponia Tadzu. Ji net juokdamasi pasakė, kad nematyti, kaip mes visi vargstame, o tiesiog maloniai leisti laiką toje vienutėje – juk tai nėra jokia bausmė. Ir tik tada, kai ji kreipėsi į mane sakydama: "Macugorai, tu, kaip vyriausiasis tarnas, neapleisk parduotuvės", aš žemai nulenkiau galvą.

Dabar... kai prisimenu tuos įvykius, nenoromis ašara pati rieda skruostais.

Paskutinis kartas, kai mačiau besijuokiančią senąją ponią Tadzu, buvo kaip tik ta diena, ta diena, kai į vienutę nešiau ponios Tadzu patalynę ir rankšluosčius. Vėliau porą metų aš nemačiau ponios Tadzu veido, negirdėjau jos balso. Kadangi ponia Natsu taip padarė, kad, be jos, niekas negalėtų įžengti į ponios Tadzu vienutę. Ponas Isobė klausia, kas būtų buvę, jei kas būtų bandęs pamatyti ponią Tadzu. Toji vienutė buvo ne tik tvirtai suręsta, bet iki jos einant reikėjo net net dviejose vietose atrakinti duris. O jas padarė dailidė, iš toli atkviestas pačios ponios Natsu. O tą vieną vienintelį raktą prisirišusi prie siūlo, užsikabinusi ant kaklo ir niekada nesiskirdama nešiojo pati ponia Natsu. O anas dailidė, specialiai atkviestas iš Kavasakio, buvo kažkoks žymus asmuo, kurio niekas iš mūsų nepažinojo.

Žinoma, tiek aš, tiek kiti tarnai labai rūpinomės, kaip sekasi poniai Tadzu. Kiek tai yra priimtina, vis prašėme ir prašėme ponios Natsu, ar negalėtume pamatyti ponios Tadzu. Tačiau visada išgirsdavome atsakymą, kad ponia Tadzu nieko nenorinti matyti ir tik ramiai gulinti ant šono, be to, būdavome barami, kad daugiau nesikreiptume su tokiais prašymais. Mums neliko nieko kito, kaip patikėti ponios Natsu žodžiais, kad poniai Tadzu viskas gerai.

Visus šiuos dalykus, kas be ko, ponas Ičibė nuleido tylomis. Jis ponios Natsu nė karto nesubarė, nė karto jai nieko nepasakė. Negana to, kad ir kaip baisiai tai skambėtų, atrodo, jiems abiem buvo labai įdomu stebėti ponios Tadzu mirtį.

Ponas Isobė tikriausiai žino, kad prieš tris mėnesius, iškart po to įvykio, atvykę miesto pareigūnai, įėję į vienutę, kuo greičiausiai išėjo pamėlusiais veidais ir kamuojami karščio lovoje praleido keletą dienų.

Sakoma, kad ponia Tadzu sėdėjusi lovoje sulaužytais kaulais. Pasak tyrimą atlikusių žmonių, po to, kai ponia Tadzu paliko šį pasaulį, turėję praeiti ne mažiau kaip metai. Pasak kalbų, ponia Tadzu mirė iš alkio ir troškulio. Abi ponios Tadzu rankos surakintos grandinėmis, kambaryje baisiai purvina, oras tvankus, nebuvo kuo kvėpuoti. Pabandžius įsivaizduoti, kaip turėjo būti klaiku visada tvarką ir švarą mėgusiai poniai Tadzu, man ir dabar sudrėksta akys.

Pone Isobe, aš dar kartą paklausiu jūsų. Ar dar yra pasaulyje nors vienas toks brangintas ir mylėtas sūnus, kuris, vien savo žmonos paprašytas, galėtų gyvybę suteikusią motiną pasmerkti tokioms kančioms?

Ponas Isobė greičiausiai žino visas detales, kaip augo panelė Čijo. Panelė Čijo kažką pasakojo... Ar aš esu Sajo? Taip, panelė Čijo buvo tikrai nuostabi mergina.

Ponas Ičibė ir ponia Natsu buvo nuostabiai deranti pora. Na, tiesą sakant, negalima sakyti, kad jie nuostabiai vienas kitą papildė, tokio dalyko nebuvo. Aš nemanau, kad jie puikiai vienas kitą suprato ar vienas kitą palaikė, jie tiesiog vienodai nesutiko su senuoju ponu ir ponia Tadzu bei vienodai patogiai naudojosi kitais žmonėmis.

Tiek pono Ičibės žiaurus elgesys su moterimis, tiek jo meilės nuotykių smulkmenos buvo puikiai žinomi visuose namuose. Tai buvo taip purvina, kad mirus senajam ponui geruose Kučiirės namuose jaunoms moterims buvo uždrausta bet kokiu reikalu eiti į Okatajų namus Rokumahorio kvartale.

Iš kitos pusės, anksti pradėtos ponios Natsu linksmybės su vyrais nebuvo nutrauktos, o tik dar labiau iškerojo. Tiesą sakant, Okatajų namus tiesiog iš vidaus sugraužė ponas Ičibė ir ponia Natsu.

Dabar tai jau visiems žinoma, tad galiu pasakyti, kad vyriausias sūnus Chisaičiras gimė ne iš ponios Natsu įsčių. Antrasis sūnus Seidžiras buvo pradėtas ne pono Ičibės. Jauniausias sūnus Charudžiras, nors ir buvo abiejų ponų sūnus, gimė silpnos sveikatos, paliekant šį pasaulį, jam tebuvo penkiolika metų. Tačiau, net jei nebūtų atsitikęs šis kraupus įvykis, kaži ar būtų pragyvenęs dar daugiau nei metus. Paskutinius dvejus trejus metus jis iš namų nekėlė kojos, o tik ištisas dienas leido savo kambaryje, kažką niūniuodamas po nosimi ir paišydamas beprasmius paveikslus.

Pono Isobės pažįstama panelė Čijo iš tikrųjų buvo pamestinukė. Prieš devyniolika metų ją dar kūdikį rado kažkoks praeivis prie Rokumahorio tilto ir ieškojo geros širdies žmonių, kurie galėtų ją priimti ir dorai išauginti. Tai išgirdusiai poniai Tadzu pagailo mergaitės, ir ji tol prašė pono Džirobės, kol šis galiausiai sutiko įsidukrinti panelę Čijo. Taip panelė Čijo atsidūrė Okatajų namuose. Dabar aš pasakysiu gal šiek tiek ir netinkamai, tačiau panelė buvo tiesaus ir tvirto charakterio, nesiruošianti taikstytis su apnuodytu pono Ičibės ir ponios Natsu gyvenimu.

Kiek aš prisimenu, tai prieš septynerius metus panelei Čijo tebuvo dvylika metų. Tad panelė Čijo buvo atiduota į pono Isobės namus prisidengiant tuo, kad šią mažą ir nerimtą mergaitę reikia išmokyti gerų manierų, tačiau visą šį reikalą gaubė juoda paslaptis. Jei jau apie tai kalbame (kalbėdamas apie tokius dalykus, jaučiu, kaip mano paties burna baisiausiai išsipurvina), taigi, ponas Ičibė, besilinksmindamas su įvairiausiomis moterimis, galiausiai savo akis atkreipė ir į panelę Čijo. Taip, tai baisus dalykas, bet tai gryniausia tiesa.

Šito negalima nuleisti tylomis. Todėl aš ir dar viena seniau tarnavusi moteris, rūpindamiesi panele Čijo ir matydami jai gresiantį didelį pavojų, dviese viską apsvarstę, nuėjome pasitarti su tuo metu dar sveikais senuoju ponu ir ponia Tadzu.

Visai natūralu, kad neturėtų būti leidžiami tokie dalykai, kai tarnas eina skųsti šeimininkų. Tačiau faktas lieka faktu. Tad aš jau buvau pasiryžęs išeiti iš namų, net padėti savo galvą, tačiau tiek senasis ponas, tiek ponia Tadzu neturėjo nė menkiausio užslėpto pykčio, nė mažiausios nuoskaudos, tad išklausė mano ir tarnaitės žodžius, o išklausę suplojo rankomis. Taigi, pone Isobe, senasis ponas pasišnekėjo su nuo seniau pažįstamu pono Anatos tėvu, tas ir pasiūlė panelę Čijo atsiųsti į Hačiokitos Isobės namus. [...]

Tačiau mūsų mažutis džiaugsmas ilgai netruko. Jūs tikriausiai žinote, kad iškart, kai tik mirė senasis ponas, buvo pareikalauta, kad panelė Čijo kuo greičiau grįžtų į Okatajų namus. Tol, kol ponios Tadzu akys buvo giedros, neįvyko jokių keistų dalykų, tačiau neilgai trukus ponia Tadzu buvo uždaryta savo vienutėje... Viena vertus, panelė Čijo buvo auklėjama meiliai ir moteriškai.

Jei jau kalbėsime tiksliai, tai greičiausiai tie žiaurumai, vykę prieš tris mėnesius, prasidėjo būtent tada, kai panelė Čijo grįžo į Okatajų namus.

Tai buvo šiemet, kaip tik tada, kai pirmą kartą naujaisiais metais pasnigo. Panelė Čijo norėjo nusinuodyti žiurkių nuodais. Kaip ji gėrė nuodus, kaip paskui kankinosi, pamatė ponaitis Charudžiras, ir ją išgelbėjo pačiu paskutiniu momentu.

Nereikia net klausti, kokia buvo panelės Čijo savižudybės priežastis. Tai įvyko dėl to, kad niekas iš mūsų negalėjo apsaugoti panelės Čijo. O kaip mes puikiai žinojome, kad ir kaip baisu tai pasakoti, ponas Ičibė nebuvo įpratęs turėti tik vieną moterį.

Taip, tai nemaloni istorija. Ponas Isobė tikriausiai jau nebenori daugiau nieko girdėti? Ar man vis dėlto galima tęsti?

Ar aš esu Sajo? Taip, pasistengsiu save suimti į rankas ir pabaigti pasakojimą.

Panelė Čijo juk buvo nuostabaus grožio mergina, o tai, kad kartu su ja po vienu stogu gyveno dar ir ponaičiai Chisaičiras ir Seidžiras, abu visiškai atsigimę į savo sugadintus tėvus, panelė Čijo negalėjo įsivaizduoti didesnės nelaimės.

Ką besakyčiau, atrodo, kad ponia Natsu kuo puikiausiai žinojo, kas dedasi namuose. Ji juokdamasi klausėsi pasakojimų, kaip gerai, kad jos sūnūs pamėgo tą vargšę mergaitę, tėvų pamestą laukuose alkti ir šalti.

Prieš išleisdama paskutinį kvapą, panelė Čijo verkdama viską papasakojo man. O ką aš galėjau padaryti? Tik kartu verkti.

Tuo metu...

Taigi tuo metu aš išgirdau ponios Tadzu balsą. Macugorai, nusiramink. Aš atkeršysiu už Čijo mirtį. Aš irgi esu moteris, tad negaliu pakęsti tokių dalykų, palik viską man, aš viską padarysiu.

Kaip anksčiau ir sakiau, mes kaip ir buvome tikri, kad ponia Tadzu visą tą laiką leidžia savo vienutėje. O be to, aš net nežinojau, kad ponia Tadzu jau buvo palikusi šį pasaulį. Todėl pagalvojau, kad ponios Tadzu sveikata pasitaisė, ir ji slapta ištrūko iš nykaus kalėjimo. Ponia Tadzu greičiausiai buvo kieno nors išgelbėta. Į Okatajų namus, vėl patekusius į ponios Tadzu rankas, grįš garbinga padėtis. Taip aš galvojau. Aš baisiausiai nudžiugau, norėjau skraidyti iš laimės. Tad, garsiai kalbėdamas, nuėjau į tarnų pusę. Juk aš girdėjau ponios Tadzu balsą, ir ji pati greitai ateis sveika ir gyva toliau valdyti Okatajų namus. Ir ponas Ičibė, ir ponia Natsu, net visi tarnai labai keistai žiūrėjo į tokią pakylėtą mano būseną, tačiau tai neatvėsino mano įkarščio. Kadangi aš tikėjau ponia Tadzu.

O kad būtų patvirtinti mano spėjimai, nuo kitos dienos tai dieną, tai nakčia Okatajų namuose pasirodydavo ponios Tadzu siluetas.

Ar aš? Ne, aš greičiausiai nesu pakankamai doras, nes visiems Okatajų namams vis nerimstant man nė karto neteko pačiam savo akimis pamatyti ponios Tadzu silueto. Kaip aš ir sakiau, tik vieną vienintelį kartą, po panelės Čijo išpažinties, tik tą vienintelį kartą išgirdau ponios Tadzu balsą.

Ir ponas Ičibė ir ponia Natsu atrodė labai išsigandę. Jiedviem pasirodžiusi ponia Tadzu buvo nutaisiusi rūstų veidą. Na, taip jau buvo. Ponaičiai Chisaičiras ir Seidžiras ponios Tadzu vėlę išvydo sapne, ji ateidavusi iš eilės tai pas vieną, tai pas kitą, kaltindavusi juos nuodėmėmis. Jie nebegalėjo užmigti, naktimis degindavo žiburį, dienomis sėdėdavo šviesoje, drebėdami iš baimės.

Kad ir kaip būtų keista, ponaitis Charudžiras pradėjo piešti ponios Tadzu veidą. Tai buvo besišypsančios ponios Tadzu veidas, tačiau:

– Senelė atėjo balta kaip sniegas, įdėmiai į mane žiūrėjo... Tokią senelę aš dabar ir piešiu, – taip jis kalbėjo.

Taip taip, vieną kartą poniai Natsu besišukuojant, veidrodyje pasirodė ponia Tadzu ir ištiesė rankas, bandydama sugriebti ponios Natsu plaukus. Buvo ir toks įvykis. Tai buvo taip netikėta, kad ponia Natsu klykdama bėgiojo po namus, gąsdindama ir stumdydama tarnaites.

O tuo metu panelė Čijo, vis labiau prarasdama sveiką nuovoką, ištisomis dienomis nuoširdžiai kalbėdavosi su kitų akims nematoma ponia Tadzu.

Aš iki šiol negaliu iki galo suprasti to prieš tris mėnesius buvusio vakaro. Tuo metu ponas Ičibė ir ponia Natsu, ponaičiai Chisaičiras ir Seidžiras kaip visuomet jau buvo pasigėrę.

Virtuvėje į geriamą vandenį kažkas įmaišė žiurkių nuodų... To aš niekaip negaliu suprasti. Tačiau įtariu, kad tai turėjo būti ponaičio Charudžiro darbas. Greičiausiai jo pamišusiam protui pasirodė išsiilgta senelė ir įsakė pašalinti iš namų visą juose išsikerojusį blogį, o tai padaryti galima tik vienu vieninteliu būdu. Kad ir labai miglotai, jis iškart po įvykio taip papasakojo atskubėjusiems padėti žmonėms.

Ponaitis Charudžiras buvo nemėgstamas ir nuolat skriaudžiamas tiek abiejų tėvų, tiek vyresniųjų brolių, negalėjo rasti ramios vietos tuose namuose. Ir galbūt kaip tik pamatęs panelę Čijo kamuojamą agonijos išgėrus žiurkių nuodų nutarė ir pats išsiųsti nekenčiamą šeimą iš šio pasaulio. Aš žinau, kad greičiausiai ponios Tadzu įsakymas buvo tik paskutinis įvykis, pastūmėjęs ponaitį Charudžirą imtis šio žingsnio.

Kad ir kaip ten būtų buvę, vis dėlto tai, kad šeimyna ir ponai naudojo skirtingą geriamą vandenį, tai didelė laimė.

Namų gilumoje ponai, supratę, kad išgėrė užnuodytą vandenį, kaltino vienas kitą ir, galvodami tik apie savo gyvybę, stumdėsi, spardėsi, mušėsi, kol paplūdo kraujais, tačiau nė vienas nebuvo išgelbėtas. Kai aš prisimenu tuos įvykius, man vėl darosi baisu. Ir tik tai, kad vienintelė panelė Čijo mirė ramia mirtimi savo miegamajame, nuramina mano širdį.

Ponia Natsu prieš mirtį vis baisiau keikdama šaukė ponios Tadzu vardą. Sklido baisūs muštynių garsai, prie kurių nesinorėjo artintis, o tik bėgti kuo toliau, nes kiekvienas priėjęs arčiau būtų pasmaugtas ar apspardytas. Viena tarnaitė, netyčia pamačiusi tą vaizdą, iškart pražilo. Kadangi ponios Natsu keiksmai buvo tokie įtikinantys, aš net pamaniau, ar tik ponia Tadzu nepaliko savo vienutės ir nestovi kokiame kamputyje, tylomis stebėdama ponios Natsu mirtį. Tačiau, kad ir kiek dairiausi, negalėjau išvysti ponios Tadzu. Juk jos ir negalėjo ten būti. Aš ir tarnaitės tuo metu dar nežinojome, tačiau ponia Tadzu jau prieš metus buvo mirusi iš bado ir troškulio baisiose kančiose, vienui viena uždaryta tamsioje vienutėje.

Mes šito nežinojome. Ponaičiai Chisaičiras ir Seidžiras greičiausiai galėjo tai įtarti. Todėl jiems ir rodėsi ponios Tadzu vėlė. Mirusios ponios Tadzu vėlė. Ar tik taip ir nebus buvę?

O, atrodo jau praėjo šis įkyrus lietus. Jūs greičiausiai jau trauksite namo? Pirmą kartą išgirdus šią baisią istoriją, greičiausiai net ir laimingiausiam žmogui nebesinori gyventi.

Taip? Dailidė? Kas atsitiko su tuo dailide? Kavasakio dailide? Tas dailidė, kurį nusamdė ponia Natsu, kad suręstų vienutę ir padarytų raktus nuo jos?

A, ponas Isobė buvo sutikęs šį dailidę...

Taip, aš sakiau? Šis dailidė. Greičiausiai.

Su manimi, su vyriausiuoju tarnu Macugoru, ar sakiau, kad jis buvo susitikęs su manimi? Tik vieną kartą, kai ponia Tadzu buvo uždaryta toje vienutėje, Macugoras nuvyko aplankyti dailidės, klūpodamas ant tatamio prašė antro rakto nuo jos.

Taip, ar aš sakiau, kad dailidė išklausė Macugoro prašymą?

Jums įdomu, ką Macugoras būtų daręs, jei vis dėlto būtų gavęs tą raktą? Pone Isobe, o kaip jums atrodo?

Kaip begalvotum, keistas žmogus tas Macugoras. Juk būtų gerai gavus antrą raktą ir išgelbėjus ponią Tadzu. Tai būtų buvę išmintinga.

Macugoras, vis dėlto gavęs antrąjį raktą, įsibrovė į vienutę, pamatė ponią Tadzu, baramą ir šantažuojamą ponios Natsu, visiškai silpną. O galbūt ir mirusią.

Taip, ponas Isobė taip pagalvojo?

Macugoras negalėjo išgelbėti ponios Tadzu.

Ponia Tadzu, kad ir pabėgusi iš vienutės, būtų anksčiau ar vėliau nužudyta.

Taip galvojo Macugoras. Poniai Tadzu buvo galima padėti tik vienu būdu.

Šitomis rankomis, čia ir dabar, lengvai ir ramiai suteikti ramybę.

Ponas Isobė greičiausiai taip pagalvojo.

Taip, juk tik taip ir tegalima pagalvoti. Paslapčia į vienutę įsibrovęs Macugoras išgirdo merdėjančios ponios Tadzu prašymą kuo greičiau pabaigti jos kančias.

Ir jis padarė tai, ko jo buvo prašoma.

Macugoras žinojo, kad ponios Tadzu kūnas ilsisi vienutėje. Ponia Tadzu mirė šypsodamasi.

Todėl tik Macugorui nesirodė ponios Tadzu vėlė.

Bet, pone Isobe, ar tai nereikštų, kad ir Macugoras prisidėjo prie šio nusikaltimo?

Jei bandysime geriau pagalvoti, vėlė nenaudoja žiurkių nuodų. Vandenyje juk rasta nuodų. Tai tikrai žmogaus rankų darbas.

Jūs tikrai jau grįžtate? Aš jus šiek tiek palydėsiu. Atleiskite už visus nepatogumus. Mano kūnas jau silpnas. Daugiau eiti nebegaliu.

Pone Isobe, aš kiekvieną vakarą. Miegodamas. Matau sapną. Sapne aš uždarytas toje vienutėje kartu su ponia Tadzu. Tame sapne aš ir ponia Tadzu esame besvoriai, ploni it šešėliai, todėl galime kiaurai pereiti visas vienutės sienas ir apie nieką negalvodami einame, kur akys veda.

Tai vėlės kūnas.

Linkiu jums laimingai grįžti namo. Jūs greičiausiai daugiau nebegrįšite čionai. Linkiu, kad jums daugiau nebereikėtų čia grįžti.

Tai paskutinė Macugoro malda.

Iš: Miyabe Miyuki. Ayashi. Tokijas, 2000
Iš japonų kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 26 
14:28:36 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba