ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr. 792

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (61) • DAINIUS GINTALAS. Šamano Diuendės pasakojimas apie kūno išskaidymą per iniciaciją-sapnąLILIJA MASLIUKAITĖ. Apie veidą (1) • -js-. Sekmadienio postilė (53) • ANDRIUS MARTINKUS. Šeši duetai (18) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. ŽiemaspalvystėAUGIS GUČAS. Vietoj recenzijosSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiMIYABE MIYUKI. Šešėlių namaiCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusiEMILIJA LIEGUTĖ. EilėsRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Pasižmonėjimas pas Kiburcijų (6) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretuiGerbiamieji skaitytojai!LAIŠKAI (144) •

Apie veidą

LILIJA MASLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

Ką šiandien gali pasakyti kitiems? Nieko. Nebent papasakoti apie skausmą, kuris klausytojams niekad nenusibosta, nes vienodo skausmo nebūna. Arba dalytis tuo, kas yra nenormalu, iškreipta, ypač jei iškreiptumas naujas, kitų dar neaptiktas, taigi originalus, reikšmingas asmeniniam kūrybiniam procesui ir tautos kultūriniam progresui. Esminė tokio pasakojimo sąlyga – autentiškumas, tai yra kad viešinamas skausmas ar deviacijos priklausytų pasakotojui, būtų jo asmeninė patirtis. Toks pasipasakojimas esė forma yra vadinamas ekshibicionistiniu. Jis jau prigijo mūsų literatūroje, nors yra negailestingai smerkiamas tų, kurie mato pasaulį teisingą, harmoningą ir gražų. Pastariesiems priskirčiau ir save, tačiau ekshibicionistinė pagunda, ilgą laiką snaudusi, vėliau slopinama, dabar jau tapo nevaldoma. Juolab kad turiu ką išstatyti, parodyti, aptarti. Turiu tai, ko neturi kiti. Tai – išskirtinis veidas.

Mano veidas nuolat kitiems užkliūva. Jis neįprastas, kitoks. Nesistengiau jo tokio padaryti. Visuomet maniau, kad veidas pakankamai intymi vieta, jam reikia pagarbos ir distanciško santykio. Mano distancija ir pagarba jam (be reikalo neminėti, nežiūrėti ir neliesti) turėjo atstoti intymios vietos priedangas: makiažą, garbanas, skrybėlę, akinius. Aksesuarams, kitoms fashion gudrybėms neteikiu ypatingos reikšmės. Gal tik tuomet, kai spigina saulė arba spuogas netikėtai išdygsta ir skubu jį papudruoti. Matyt, todėl ir buvau aplinkinių nubausta. Už naivų ir atvirą intymumą.

Bausmę supratau tik dabar, artėjant Velykoms, sykiu ir mano gimtadieniui. O prasidėjo ji gana seniai. Deja, esu lėtai susiprantanti, todėl jos grėsmės nepaisiau.

Dešimt metų girdžiu užgaulius komplimentus padorių klausimų forma: gal tau kas nutiko? gal tu neišsimiegojai? Ir kartais kiek atviriau: nekaip atrodai, tu pavargusi? Tai kasdien kartoja artimiausi žmonės, draugai, giminės, kolegos. Sako žiūrėdami į veidą arba dar tiesiau – į akis. Po tokių susitikimų grįžtu namo ir stebiu save veidrodyje. Viskas vietoje: normalios, gal kiek mažokos pilkos akys, lengvai pajuodę paakiai, tiesi nosis, gana putlios, storos lūpos. Kas kelias valandas stengiuosi jų nuoblukį švelniai parausvinti. Visuomet maniau, kad normalus veidas yra truputį pavargęs, su įvairaus gyvenimo žymėmis, ilgesiu akyse, o ne tas, kuriuo puikuojasi salonų moterys. Ir kuo gi aš jiems neįtinku? Greičiausiai iškreiptumas čia metafizinis, atsiradęs dėl neteisingo gyvenimo būdo, psichologinio klimato, – toptelėjo į galvą. Tuomet pradėjau gilintis į savo buitį ir būtį: pusė namo, darbas, vaikai, draugai, draugas, – viskas, ko reikia. Dar viena galima priežastis – mintys. Jos iškreipia ir tampo veido raumenis, besiskverbdamos pro kiek gelsvoką veido odą. Atsiverti ir jas visas išsakyti būtų perdėm ekshibicionistiška, nors, būsiu sąžininga, jokio iškrypėliškumo jose taip pat neaptinku. Pastaruoju metu galvoju vien apie kvalifikacinius reikalavimus ir duomenų bazes. Galvoju ir šiokiadieniais, ir šventadieniais, ir net per mišias. Na, gal tai ir iškreiptumas – mišias paskirti bazėms. Netrukus pasitaisysiu, juk bazės – tai laikinas dalykas, užpuolęs Lietuvos teritoriją. Bet net ir tuomet, kai galvoju ką kita, netikėtai prisiartina koks pažįstamas (dažniausiai moteris) ir sako: kas tau yra? Nieko, – jau rėkiu garsiai. Nieko man nėra. Kitą dieną bandau veidą ir jo metafizinį keistumą, apie kurį nuolat kas nors paklausia, maskuoti apsivilkdama raudoną palaidinę aukštu kaklu. Apsirikau, nepadeda. Tąkart vos įėjus į darbo kabinetą kolegė išrėžė įprastą komplimentą. Po jo turėjau skaityti paskaitą didelei auditorijai. Jaučiausi kaip išprievartauta, nes stovėjau netinkamu veidu prieš penkiasdešimt žmonių. Jie visi tai matė. Ačiū Dievui, nieko neklausė. Patalpoje tvyrojo spengianti tyla. Tik mano balsas. O kaip jis? – nervingai klausiau savęs iš šalies, atmintinai berdama įprastą kurso tekstą. Nekoks: pakimęs, džeržgiantis. Tai tik dar labiau sustiprino veido išgąstį, maskuojamą šaltai ir abejingai žvelgiančios lektorės laikysena.

Po savaitės parduotuvėje nusipirkau veido skaistalų, liaudiškai vadinamų "ružu". Iki šiol kasdien prisitepu jų daug. Dukros juokiasi. Sako, kad tampu panaši į klouną. Tegul, bet viliuosi išvengti netikėčiausiose vietose mane užklumpančių klausinėtojų ir totalinės nepagarbos veidui.

Šįryt, skaitydama Léviną, ieškojau sau pateisinimo: juk Buberis, Lévinas, kalbėdami apie Kitą, davė toną nesigilinti į veidą. Su malonumu skaitau jų filosofiją ir kitiems siūlau. Genialu: atsakomybė, dėmesys, begalybė, kitybė, santykis. Regis, šiuolaikinė kultūra konstruojama remiantis šia dialogo filosofija. Ne pirmi metai džiaugiuosi juos atradusi. Žaviuosi ir kitais, palaikančiais šį diskursą: Lévino tyrinėtojais, jam skirtų konferencijų organizatoriais, pranešėjais ir klausytojais, kurių Lietuvoje daugėja. Pritariu dialogo filosofijos plitimui įvairiose srityse, sprendžiant globalizacijos, socialines ir žmogaus problemas. Pati, kur tik galiu, miniu šiuos filosofus. Velniop tą veidą su gražiom juodom išsprogusiom akim ir raudonais žandais. Veidas – tai epifanija. Tai nuoroda į santykį su Kitu ir atsakomybę, tai Dievo bylojimas. Staiga iš atminties išnyra dar vienas Lévino dialogo ypatumas – rūpestis. Jis, matyt, čia visą reikalą ir gadina. Juk mano kolegos rodo rūpestį. Vos mane pamatę, rodo rūpestį ir klausia. Keistai klausia. Jų balse jaučiu ką kita, kažkokį priekaištą, kuris gimdo mano veido skausmą. Turėčiau atliepti nuolankia tyla ar suprasti žaidimo potekstes. Jaučiu atsirandantį ir augantį įtarumą: kodėl Lévinas nekalbėjo apie rūpesčio suteikiamą skausmą? Kitų rūpestis sukelia skausmą ir paženklina veidą. Sąmokslas! – pradeda kraipytis mano mintys. Noras užspausti žmogų, įvaryti jį į kampą, priversti jaustis nelaimingą, ištroškusį Kito atgrąžties ir rūpesčio. Nekaltinu Lévino. Nors... mintimis jau imu pritarti aršiems filosofo kritikams. Šiaip ar taip, tai sąmokslas tų "kitų", kurie mane supa, – jau visai atsiriboju nuo filosofijos. Tarkim, kad ir šiandien: giminaitė pakvietė į susitikimą, prašydama pagelbėti patarimais, bet, vos mane pamačiusi, kaip visuomet pakartojo, kad man reikia išsimiegoti. Aš išsimiegojau, – atrėžiau, ir kalba apie tai nutrūko, nes įvykiai klostėsi jau kita vaga. Tvarkėme svarbius reikalus. Prisiimdama patarėjos vaidmenį, mintyse save analizavau: šiandien kėliausi dešimtą valandą. Sutinku, mano veide gali būti įsirėžęs nuovargis, gal net liūdesys ar kančia. Tebūnie, jei taip norite. Sakykim, jie yra. Kaip be jų? Tai žmogiška. Juk turiu teisę būti tokia, kokia esu. Be to, gimiau Didįjį penktadienį, paženklintą Jėzaus kančios. Toks mano įspaudas.

Artėja gimtadienis. Galvoju apie draugus, kurie ketina ateiti pasveikinti. Jų įsigijau palyginti daug, turint omenyje antropofobinę visuomenę. Ar ne todėl, kad mano veidas liūdnas ir kažkaip metafiziškai defektinis? Todėl jie šalia. Matyt, gaili. Kažin, jei nuo veido nuslinktų liūdesys ir veidas nušvistų, taptų toks "kaip reikia", ar sulaukčiau tiek pat sveikintojų? Nerizikuosiu. Pasipuošiu draugų ir giminių laukiamais aksesuarais: kančia, liūdesiu, nuovargiu. Svečiai bus laimingi. Dėl visa ko vilkėsiu gėlėtą šifoninę palaidinę, dar apsikarstysiu karoliais ir kabaluojančiais ryškių akmenėlių auskarais. Bet tikro veido tyčia neslėpsiu. Juk turiu teisę... Gal tik truputėlį... "ružo"...

Natūraliai susiklostęs ir ilgai trukęs atsako Veidui eksperimentas pagal mano įsivaizduojamą Léviną nepasiteisino. Begalybė virto skrupulu, gyvenimo dosnumas – nepasitenkinimu, būdravimas – sužeidimu, paslaptis – ekshibicionizmu. Gaila, kad prieš Velykas.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


128631. Asta Kutraite :-) 2008-08-20 21:28
Aciu, autorei, uz issakytas mintis. Paradoksalu,kad si straipsni aptikau ieskodama medziagos konferencijos pranesimo temai "veido joga". Mano tikslas pasiulyti zmonems pasiziureti i savo veida kiek atidziau. Ir, se tau, "veidas pakankamai intymi vieta, jam reikia pagarbos ir distanciško santykio"... nuosirdziai abstulbau, kai mano vidine nuostata gavo toki priespastatyta argumenta! aciu!

Rodoma versija 26 iš 26 
14:28:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba