ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr. 792

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (61) • DAINIUS GINTALAS. Šamano Diuendės pasakojimas apie kūno išskaidymą per iniciaciją-sapnąLILIJA MASLIUKAITĖ. Apie veidą (1) • -js-. Sekmadienio postilė (53) • ANDRIUS MARTINKUS. Šeši duetai (18) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. ŽiemaspalvystėAUGIS GUČAS. Vietoj recenzijosSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiMIYABE MIYUKI. Šešėlių namaiCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusiEMILIJA LIEGUTĖ. EilėsRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Pasižmonėjimas pas Kiburcijų (6) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretuiGerbiamieji skaitytojai!LAIŠKAI (144) •

Arklių užkalbėtojai

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

iliustracija

2004

Tai apie V. P. "Durnių laivą"

Patikslino jis ir Romo Kauniečio užrašytą istoriją, kurią tada pasakojo telefonu, knygoje "Aukštaitijos partizanų prisiminimai".

"1945 metais dalyvavau Šilavoto puolime, kuriam vadovavo Barzda. Man (V. Baranauskui) buvo duota užduotis paimt gyvą tokį stribą Petkevičių – jam buvo paskirta mirties bausmė" ("Miškiniai", 2002, p. 267).

Kas nors pasakys, kad Petka tada buvo labai jaunas (g. 1930). Tais pačiais metais buvo gimęs ir priešingoje pusėje kovojęs a. a. Vyt. Mačiuika (14 metų jis atrodė labai subrendęs).

Man regis, vienintelis mūsų vaikystėje sodžiaus stribas Vitas Rėkus irgi išėjo į miestelio "liaudies gynėjų būrį" panašaus amžiaus. Paties kvailiausio ir karštakošiškiausio, jeigu ne ton pusėn pataiko.

Suprantu, kodėl nuo jo "draugystės" ir knygos atsiribojo tų pačių "1930 metų gimimo" trijulė (Marcinkevičius, Baltakis, Maldonis).

Beždžionės metai! O per vieną laidą girdėjau kalbant, esą "beždžionės meilios ir neagresyvios". Tik ne orangutangai.

Donorystės keblumai

Žmonėms, kurie bijo atiduoti savo organus (neva po mirties neturėsią kūno...), kunigai aiškina, kad viskas labai greit sudūli po žeme.

Į klausimą "O kaip kūnas bus prikeltas Paskutinio teismo dieną?" atsako:

– Bus prikeltas iš dulkių.

Vienaip ar kitaip aiškinsi, čia reikia metaforų: surinktas iš dulkių? Betgi kur paveikslas, forma?

Ką daryti be žodžio "stebuklas".

Dieviškasis stebuklas.

Nemeilės zona

Dabarties žmonės nepaaiškinami be šitos sąvokos. Netgi dviejų žmonių jungtis neišvengia šitos zonos, šitos prakeikties.

Netgi bėgimas iš savo lyties. Nei užmaršumas, nei ignoravimas, nei daugpatystė, nei cinizmas. Paskutinis iš lietuvių poetų šią problemą skaudžiausiai užkliudė J. Kossu- Aleksandravičius ("Imago mortis", 1928).

Tai, ką buvau pamiršęs

2003 metų literatūros aptarime (K. Navako laida per LRT) apie "Durnių laivą" geriausiai (galbūt korektiškiausiai) pasakė Vyt. Kubilius:

– "Durnių laive" V. P. (...) nušlavė visas Sąjūdžio vertybes ir atvėrė kelią politinėms machinacijoms.

Turėtume pridurti, kad ir pats Sąjūdis šlavė tas vertybes, – nebuvo vieno ir vienalyčio Sąjūdžio. Čia dalyvavo žmonės, turėję skirtingų intencijų ir išskaičiavimų. Vieni ėjo iš idėjos, kiti – stumiami praeities nuodėmių, tretieji – su slaptomis užduotimis. Visi sąjūdžiai, susibūrimai, sujudimai iš esmės būna trumpalaikiai. Metams, dvejiems. Per tą laiką atsiskleidžia interesų nesuderinamumas.

Sunku man atsikratyti nuojautos, kad nuo pat pradžios čia būta ir "demoniškos dvasios" – to, ką fiksavo F. Dostojevskis romane, anksčiau verstame kaip "Biesai".

Tiesos atkūrimas, tikras ar tariamas sąjūdis niekada nebūna švarus, grynas vien patriotinis aktas, o visad turi ir "karo bruožų". Užkulisius, intrigas, valdžios troškimą, vadizmą... Ilgainiui tai supriešina net sąžiningus žmones.

Maris Čaklajis (1940–2003.XII.13)

Tik šiandien mūsų laikraščiuose pasirodė šiam latvių poetui skirtų nekrologų (M. Martinaičio "Lit. ir mene"). O mirė beveik prieš mėnesį. Kornelijus prašė ir mane ką nors parašyt, bet aš susilaikiau. Mes nebuvom dideli "prieteliai", aš draugaudavau su latviais, kurie laikėsi "radikalesnio sparno".

Bene 1967 metais poetas O. Vacietis (A. Baltakio kartos) atvežė nemažą būrį latvių rašytojų. Po susitikimo buvo pasisėdėjimas "Neringoje". Mūsiškių "grupuotė" ieškojo ryšių su latviais, tačiau ten, kaip reformuoto tikėjimo krašte, prisitaikymas prie santvarkos buvo specifinis. K. Skujeniekas jau sėdėjo Mordovijos lageriuos.

Atsimenu, kad Vacietis greit miręs, o tada dar neturėjo nė 50-ies, sakėsi, kad viską parašęs, o savo pareiga laikąs remti jaunimą. Mums tai imponavo.

Iš to "jaunimo" ir norėjom prisivilioti Marį, betgi jis buvo pilnas baimių ir – visos mūsų šnekos baigėsi vos ne pykčiais... Vėliau su juo ryšius palaikė (ir draugavo) tik Marcelijus M.

Vėliau buvo daug skausmingų nutikimų ir jo, ir mūsų gyvenimuos.

Maris priklausė poetams, iš kurių buvo daromos šiokios tokios sovietinės žvaigždės. Galėjo keliauti po užsienius. Kažkuriais metais autoavarijoj (pakeliui į oro uostą) žuvo jo žmona...

Bene 1978 metais jis atvažiavo į Vilnių. Vieną vakarą sutarėm aplankyti Leonardą G. jo dirbtuvėj. Maris buvo su antrąja žmona, dar Marcelijus su žmona. Aš... Leonardas buvo smarkiai nusistatęs prieš bet kokius vertimus į rusų kalbą, o Maris, nieko blogo nemanydamas, padovanojo jam savo rusiškai išleistą eilių knygutę – "Ogoniok" serijoje... Čia ir prasidėjo. Leonas tą knygą visų akivaizdoje iškeikė ir ėmė draskyti į skutelius. Teko greit nešintis. Liko tik kartėlis. Nežinau, kaip Marcelijus jį užglaistė.

Turėjau (ir tebeturiu) daug bičiulių Latvijoje, bet su Mariu suartėjome tik Leipcigo mugėje (gal 1997 metais), paskui dar susitikom 2000-aisiais, kai suvargęs (jį apvogė Briuselyje) jis išlipo iš vadinamojo "Europos rašytojų traukinio".

Vienišas dviratininkas! Latviai, regis, vertina jo kūrybą, betgi – per tuos metus Knutas grįžo iš lagerių, atsirado tokie latvių poetai kaip U. Berzinis, L. Briedis, P. Bruveris. Maris įstrigo kaži kur praėjusiuos laikuos.

Džiaugiuosi, kad per 40 metų pavyko pramušti bent tą tarp mūsų tvyrojusį įtarumo luobą ir patirti "lašą širdies". Jis labiau norėjo "auksinio vidurio".

Kas dabar pasakytų, kur tasai vidurys? Gretimų nišų gyventojai.

Sausio 10, šeštadienis

Prie šiukšliadėžių:

– Atšok! Ba skinsiu žaibą!

Tai reiškia: "Atsikabink, nes sudubasinsiu... Skelsiu į nosį, ausį, snukin".

Apie lotyniškosios kultūros pradžią

Antonijus, Kleopatra ir Oktavianas... Šis trikampis nulėmė senojo pasaulio baigtį 31 m. prieš Kristų. Akcijaus jūrų mūšis, kurį Antonijus su Kleopatra pralaimėjo. Antonijus nusižudė, Kleopatra taip pat, o Oktavianas, užėmęs Egiptą, sukūrė Romos imperiją ir pasivadino Augustu. Po didžiausio mūšio stojo ilgiausia taika, ji truko 300 metų.

Tai čionai ir glūdi dabartinės Europos civilizacijos pradmenys. Bent jau dviejų tūkstantmečių pamatai.

... Anuomet būtumėt nesuradę net dviejų romėnų, kurie būtų tikėję, kad toks netikęs vyras taps Romos imperatoriumi, – sako anglų mokslininkai. Tiesa, prieš Akcijaus mūšį vienas Antonijaus karvedys perdavė Oktavianui visus planus – mūšio planą, žemėlapį.

Rezistencijos porūšis

Šią istoriją prieš savaitėlę papasakojo Romas K. Apie Klaipėdos jūreivių (andainykščių) komunistų organizaciją...

Tie komunistai mokėdavo nario mokestį, dešimtinę, nesvarbu kur beplaukiotų. O jų atlyginimai buvo dideli. Jeigu kuris nemoka – atskaitydavo automatiškai. Nepartinis – neleis toli plaukti...

Betgi va! Partsekretorė, kuri didžiumą mokesčių tvarkė, nutarė ir pati pasipelnyti. Dalį to mokesčio pasiimdavo sau...

Ilgainiui teisybė išplaukė į viršų, ir "nusidėjėlė" sėdo į kalėjimą.

Kol atsėdėjo, Lietuvoje viskas pasikeitė – po 1990-ųjų. Tada ji, ilgai nelaukusi, parašė visus pareiškimus.

Kad nuteista neteisingai...

Kad tų komunistinių mokesčių pasisavinimas buvo jos... rezistencija.

Kaip būdavo šaudomi žydai

(...) tėvas buvo žinomas rusų žvalgybininkas. 1940– 1941 metais žiauriai tardęs ir mušęs "buržujus" Kaune.

Keista, kad, Kauną užėmus vokiečiams, jis neskubėjo pasitraukti ar rusų buvo išmestas su kitais desantininkais juodiems darbams, provokacijoms etc. (kita versija).

Einantį Nemuno krantine, pačiame Kauno senamiestyje, jį atpažino iš komunistų kalėjimo ištrūkę suimtieji. Labai greitai pranešė vokiečiams. Vidury dienos. Kodėl jis taip nesisaugojo – niekas nežino... Vokiečių kareiviai netruko jį apsupti, o šitas rezistentas irgi nelaukė – įlindo į kanalizacijos šulinį.

Kareiviai išsigando: eisi artyn, be abejo, šaudys... Tada sumetė daryti taip: nubėgo į komendantūrą ir atsivedė iš ten keturis suimtus žydų tautybės žmones. Varė juos prieš save. Pasislėpėlis šaudė tol, kol pritrūko šovinių. Žydai žuvo, o kareiviai sumetė granatas į kanalizacijos šulinį.

Išklausęs tą istoriją, paklausiau, kodėl gi jie negalėjo tų granatų kaip nors kitaip sumesti?

– Planas buvo (pradinis) paimti jį gyvą.

Nuo to laiko sūnus ėmęs neapkęsti... žydų! Irgi sveiku protu nesuvokiamas dalykas.

Karui baigiantis, jo močia ištekėjo už rusų karininko, išsivežė sūnų į anuometinį Stalingradą. Grįžęs iš ten (regis, baigęs "spec. mokyklą") visą gyvenimą dirbo informatoriumi.

– Iš kur žinai? – klausiu (...).

– Žinau. Ten, kur jis įsidarbindavo, bemat būdavo "išaiškinti" antitarybiškai nusiteikę žmonės. Jis pats išlįsdavo sausas iš bet kokios marmalynės.

Niekaip nesuvokiu: ar viską darė iš keršto, ar buvo pakliuvęs į "reples"? Ar provokatorių, šnipų savybės paveldimos (panašiai kaip vagišių)?

Tai, prie ko esu pririštas?

Mintys, rūpestis, kuris dažnai pagauna mane pačiose netikėčiausiose vietose: ogi aš pamiršau, kad tenai yra mano namai, tėvas ir motina, šuo Lordas, sodas, kaštonai ir ežeras...

Paskui aprimstu – nieko nėr, tėvai mirę, brolis miręs, šunį nušovę (ir Lordą, ir Brisių), kaštonus – nupjovė.

Ežeras negi lauktų manęs?

    O peili, įnagi mirties,
    Kasdien manim tu maitinies,
    Iš mano smilkinio, manęs –
    Vagi mintis sidabrines...

Ironija: esu panašus į kvaištelėjusią amerikiečių vegetarę, kuri visaip bandžiusi savo bute išnaikinti egiptietiškas skruzdes (rudas) galop nutaria su jomis užmegzti kontaktą, t. y. pasikalba...

Normali mergšė, žiūrėdama į tą cirką, sako:

– Mano amžinatilsį tėtukas tokiais atvejais papildavo degalų ir prikišdavo žiebtuvėlį...

E. Mieželaičio "Nereikalingas žmogus. Akcentai"

Linksmiausios vietos, nuvainikuojančios jo "Žmogaus" pseudodidybę, yra pasakojimai iš vaikystės Kauno, priešais kitapus Nemuno dunksantį Napoleono kalną, sniegenas raudonom krūtinėlėm, jų gaudymą kanapėse arba – žydelį, kuris rankiodamas sendaikčius, šaukdavo iš sulūžusio vežimoko:

– Šeną daiktą, šeną pižę!

Tai keldavo vaikų klegesį, nes žmogus prašydavo nešti skudurus, daiktus, o ypač ketinius puodus...

Man regis, jo stilistikai labiausiai pakenkė išpūsti, prie realių potyrių nepritampantys žodžiai: pegasai, arkadijos, revoliucionieriai ir t. t.

Apie didžiuosius "kariautojus"

Sadamui Huseinui (kada jau buvo susektas) į "urvą" leido raminamąsias dujas. Iš pradžių norėta stačiai sumesti granatas ir – amen... Paskui nuspręsta jį pavaišinti...

Kai Amerikos kareiviai sulindo į jo požemius, ten rado jau pralinksmėjusį, daug plepantį ir visai draugiškai nusiteikusį pasaulio siaubūną.

Dabar, jei tiesa, surado jam limfmazgių vėžį, tad gyventi liko nedaug. Metai ar pusantrų. Panašus į V. P. B., tik ne plikis...

Stebėtina karvedžių slopinimo sistema: Napoleonas po 1812–1814 metų nieko neatsiminė, žygio į Maskvą, mūšių, košmarų. Prisiminė tik vieną gydytoją, kurio (iškišęs galvą pro karietos langą pakeliui į Maskvą) klausė:

– O kam vediesi tą vaiką?

Tai buvo 12–13 metų daktaro sūnus.

– Norėjo matyti jūsų dievišką pergalę, imperatoriau.

– Vaikai privalo mokytis, – atsakė "dievas".

Parbėgęs į Paryžių, jau po visko, klausinėjo apie tą daktarą ir jo sūnų.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:28:32 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba