ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr. 792

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (61) • DAINIUS GINTALAS. Šamano Diuendės pasakojimas apie kūno išskaidymą per iniciaciją-sapnąLILIJA MASLIUKAITĖ. Apie veidą (1) • -js-. Sekmadienio postilė (53) • ANDRIUS MARTINKUS. Šeši duetai (18) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. ŽiemaspalvystėAUGIS GUČAS. Vietoj recenzijosSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiMIYABE MIYUKI. Šešėlių namaiCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusiEMILIJA LIEGUTĖ. EilėsRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Pasižmonėjimas pas Kiburcijų (6) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretuiGerbiamieji skaitytojai!LAIŠKAI (144) •

Verba de verbis

CASTOR&POLLUX

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas L. Spurga

Medice, cura te ipsum

Irvin D. Yalom. Gydymas Šopenhaueriu. Romanas. Iš anglų k. vertė V. Labuckienė. V.: Vaga, 2006.

Banalesnio kičo neteko skaityti. Nepatarčiau to daryti ir kitiems. Mirtinai sergantis psichoterapeutas Julius Hercfeldas (žydukas) nusprendžia pasidomėti prieš dvidešimt metų nesėkmingai gydyto paciento likimu. Buvęs pacientas Filipas Sleitas, atrofuotų jausmų seksualinis zombis, dabar sveikas. Jis, susitapatinęs su Šopenhaueriu, pats tapo psichoterapeutu ir bando gydyti naudodamas įvairių filosofų maksimas apie mirtį ir gyvenimą. Įdėjinis konfliktas tarp psichoterapeuto ir mizantropiško šarlatano – pagrindinė romano tema. Kita, šalutinė, tema – Šopenhauerio biografija – plėtojama visų pirma siekiant parodyti, koks jis buvo psichopatas ir kodėl. Filipas Sleitas serga didybės manija (delirium grandiosum) ir save identifikuoja su kitu. Jis – Šopenhauerio alter ego. Ir elgiasi, ir mąsto, ir gyvena panašiai. Atrodytų, kad knygos autorius iš esmės nori išgydyti patį Šopenhauerį, o ne personažą. Žodžiu, jei aš gydyčiau, tai gydyčiau taip ir išgydyčiau. AŠ! Ligonis...

Filosofą jau 1863 metais Cesare Lombroso savo veikale "Genialumas ir beprotybė" vadino maniaku. Tačiau Lombroso jokių gydymo receptų neteikė, tik konstatavo faktus. Gal nesąmoningai suprato, kad charakterio išgydyti neįmanoma. Prigimties nepakeisi. Šiuolaikinė psichoterapija dar nedaug žino apie didybės maniją ir šizofreniją ar autizmą. Galima sakyti, nežino nieko. Nieko ir nepagydo. Gal tik amerikonų knygose ar filmuose. Juk parašė amerikonas – įžymus psichoterapininkas, labai įžymus, vienas garsiausių, labai garsus. Jis, Irvinas D. Yalomas – šizoidas... Sveikas, seni!

Knygos pabaigoje šaltas, mizoginiškas, indiferentiškas filosofas išgydomas grupinės humanistinės psichoterapijos seansais. Visas apsižliumbęs, apsiseilėjęs, vos neapsimyžęs iš laimės, atranda jausmus ir sau, ir kitiems. Kliedesingas, pliurpalogiškas romanas, kuriame banaliai svaidomasi garsių filosofų ištaromis kaip kokiame "Sofijos pasaulyje".

Vis dėlto manau, kad skirstyti žmones į psichiatrus ir pacientus – labai sąlygiška. Visi psichiatrai galėtų kuo lengviausiai tapti ligoniais ir nebūtų nieko keisto. Jau anekdotuose ir net grožinėje literatūroje galima atrasti tokių situacijų. Greičiau sutikčiau su antipsichiatrinio judėjimo atstovais, kurie teigia, kad visos psichinės ligos – tai mitas. Antipsichiatrinis judėjimas teigia, kad pacientai yra ne ligoniai, o žmonės, kalbantys kita kalba.

Psichoterapeuto tikslas – ne išgydyti žmogų, nes iš esmės nėra ką gydyti, bet suprasti jo kalbą. Šizofrenikas bendrauja kitaip, tad reikia išmokti jo kalbą. Isterikai irgi bendrauja savaip. Bendrauja isteriniais simptomais. Reikia ne gydyti, bet verbalizuoti, dekanonizuoti jų kalbą, ir viskas bus gerai. Egzistuoja tik kalbiniai žaidimai, ir tiek. Beje, viename R. Bradbury apsakyme į Žemę atskridę ufonautai pasiima su savimi tik beprotnamių gyventojus, nes visi kiti dar nepasiekė tokio aukšto išsivystymo lygio.

Aš, tėvas ir televizorius

Jonas Mikelinskas. Čia ir dabar.

Epistolinis politinis romanas. V.: Vaga, 2006.

Turiu tėvą. Tiksliau, turėjau. Aišku, jis gyvas. Gyvuoja jau daugiau nei 70 metų.

iliustracija
Dailininkas R. Čeponis. Viršeliui panaudota V. Braziūno nuotrauka

Kartais jį aplankau. Seniau aplankydavau dažniau. Mūsų bendravimas pasikeitė po nepriklausomybės Atgavimo (šį žodžių junginį siūlyčiau taip rašyti ir toliau: pirmąjį žodį iš mažosios, o antrąjį iš didžiosios). Jis atgavo kažkokias žemes ar miškus. Todėl dabar tiki esąs nepriklausomas. Tebūnie! Juk esmė ne čia.

Didžiausia blogybė – aš jo netekau. Jis su manimi visiškai nebendrauja ir nebesikalba. Geriausias jo pašnekovas, draugas, bičiulis, brolis ir sūnus – televizorius. Tiktai į jį jisai žiūri, jį prižiūri, jo klausosi, jo klauso ir su juo kalbasi. Be galo jo nekenčia ir kartu beprotiškai myli.

Seniau jis (tėvas) sakydavo, kad anais laikais užmigdavo skaitydamas kokią ilgą Chruščiovo kalbą. Dabar jam sakau – įsijunk savo "Panoramą" ar kitokias kalbančias galvas ir iškart užmigsi. Ne, sako tėvas, mums rūpi Lietuvos ateitis, už kurią kovojome. Tada jį (televizorių) išjungiu ir tyliai niūniuoju lopšinę: Landsbergis, Landsbergis, Lietuva, Lietuva... O kai jis (tėvas) užmiega, dar tyliau pratęsiu: gėda, gėda, gėda...

Tėvas pabus. Ir vėl žiūrės jį (televizorių). Vėl piktinsis ir vėl negalės jo išjungti...

Bet konservatoriai, bet Tėvynės Sąjunga, bet Vytautas Landsbergis... nejaugi jie, o ir jis, po kojom pamynė visus savo idealus, duotus rinkėjams pažadus ir nuėjo, pasinešė lengviausio pasipriešinimo keliu?

O jei žiūrėtume visai rimtai, man baisiai gaila tų dabarties senukų – mano tėvo, "megztų berečių", senų sąjūdininkų, tremtinių, šios knygos autoriaus, pagrindinių jos herojų Marijonos ir Julijono, visų tų, kurie savo ar kieno nors kito valia buvo įsukti į politinių žaidimėlių smagračius. Jie sukasi tenai ir toliau. Tikra prarastoji karta. Sutrėkšta, sumaitota, besiblaškanti agonijos konvulsijose tarp apgaulingų nepriklausomybės idealų ir tikroviškų priklausomybės realijų.

O dabar viso to jau nebėra. Nei Atgimimo, nei Sąjūdžio, nei Baltijos Kelio, nei Marijonos. Nei laukimo, ieškojimų, tikėjimo, nei vilčių. Liko tik nomenklatūrinė nepriklausomybė ir finansinė oligarchija.

Knygos autorius teisus: TENAI IR KITADOS buvo pakeista į ČIA IR DABAR. Deja, taip įvyko. Nebeliko nieko, tik nuogas ciniškas merkantilizmas.

Jau mes klestime kapitalistiniame rojuje. [...] O dar kokiais pažadais maitino? [...] O kas dabar vietoj to BUS jau YRA? [...] Nerimas, netikrumas dėl rytojaus. Plius – viską įteisina ir pateisina Televizoriaus diktatūra.

Ką gi. Brangus Tėve, visi Tavo bendraamžiai ir "kovų" draugai, gavote, apie ką anksčiau jūsų "vadai" paprasčiausiai nutylėjo. Tad dabar patylėkite ir jūs. Turite televizorių? Tad jį ir spoksokite. Spoksokite tyliai. Ir, ginkdie, jo prisispoksoję, nepulkite ginčytis, verkti ir rašyti tokių knygų kaip šita.

Tėvą myliu. Nekenčiu tų niekšelių politikierių, kurie jį iš manęs atėmė.

Tuščia kategorija

Barbara Gruszka-Zych. Miegu su tavimi po oda.

Eilėraščiai. Iš lenkų k. vertė B. Jonuškaitė.

K.: Nemunas, 2006.

Kalbėdamas apie moters vietą pasaulyje, aš visiškai pritarčiau imperatoriaus Vilhelmo II "trims K" – Kinder, Küche, Kirche, tai yra "vaikai, virtuvė, bažnyčia". Ir nors taip rizikuoju tapti nepopuliarus tarp emancipuotų dailiosios lyties atstovių, vis dėlto gan patriarchališkai ir maskulistiškai turiu pripažinti, kad moteris su plunksna yra tas pats, kas baba za ruliom – t. y. smert’ za povorotom. Nelaimė.

iliustracija
Dailininkė J. Delonaitė

Kada tiesa akivaizdi, ji neturi daugiau ką pridėti. Barbaros G. tiesa viena ir dar pakelta kubu – meilė, meilė ir meilė. Ir kaip visada – moteris tuo per daug piktnaudžiauja spekuliuodama jausmais. Pati šio žodžio reikšmė jos taip nustekenta, kad atrodo, jog autorė yra įsimylėjusi savo kalbą, o ne įvaizdžius. Nuolat audrinamas pagaliau imi keiktis – viskas dėl meilės su-pis-tos, viskas... Tušti garsai.

Nietzsche apie tokius žmones gerai pasakė: mes mylime savo aistrą, o ne jos objektą. Puikiausiai tinka. Visada su dideliu netikėjimu skaitydavau poetų eiles apie meilę. Manau, poetai apskritai negali mylėti. Jie tiesiog dvasiniai iškrypėliai – egoistai, mylintys tik save. Tokia jau šios "profesijos" duotybė: kalbėti apie tai, ko pačiam neduota. Gal todėl ir tiek daug šnekama. Savotiškas mentalinis blokas iš viršaus, kad kalba sublimuotų erosą ir taip atsirastų kūryba.

Gal iš čia ir kyla pagrindinė poeto problema bei kančia – negalėjimas mylėti? Nes jei gerai pagalvotum, atvirkštinė meilės pusė – kai tvirtai sustandėjęs falas įsiskverbia į gerai sudrėkusią vaginą. O matka Boska! Ir šitą galutinę meilės formą, kad ji nebūtų per daug kūniška, kūrėjui pravartu užtušuoti vaizdiniais. Apsidrausti žodžiais visada norisi, ypač moteriai. Kad sunaikintų nuodėmės baimę. Paskui sušokti striptizą, jei ne fizinį, tai bent žodinį, kad išsivaduotų iš kompleksų. Tik nelabai aišku, ar kūrėjui tas iš tikro padeda.

Geriausias Barbaros Gruszkos-Zych striptizas haikinis ir be partnerio. Kai ji nušvinta savo moteriškumu, suprasdama, kas su ja vyksta. Tada gan erotiška. Tokie būties proveržiai tikrai standina tą, ką reikia, bet bėda ta, kad jie per trumpi ir jų nėra daug. Kiti, ypač ilgesni, eilėraščiai – eleginiai, juose atsiranda konkurentas, mylimasis, kuris skaitant neleidžia visaip kaip įsivaizduoti Barbaros ir su savim žaisti, nes ji jau priklauso kitam. Šiaip net sunku pasakyti, kam galėtų patikti tokia poezija. Mūsų moterys rašo šiek tiek santūriau, o čiagi slaviškas patosas su visais sudrėkusių jausmų veržimosi į išorę apogėjais. Truputį gašlu, truputį subtilu, truputį melancholiška. Truputį putų...

Et, tiek jau to – paskaitykit...

Politika poezijos paraštėse

Tomas Venclova. Kitaip. Poezijos vertimų rinktinė.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

Rinktinė. Išsamiausia. Tiksliausia. Tobuliausia. Galutiniausia.

Apie pačius poezijos vertimus tiek. Juk vis tiek jie jau buvo matyti ir skaityti. Na, šioje knygoje šiek tiek papildyti ir pataisyti. Žodžiu, šiek ir tiek.

Įdomiausias man pasirodė pats šios rinktinės sudarymo principas. Kaip knygos pratarmėje teigia vertėjas: Man labiausiai rūpėjo autoriai, kurių tada niekas kitas nevertė – draudžiami ar ne visai priimtini tuometinei valdžiai ir cenzūrai. Tai štai kur šuo pakastas – veikia tipinis emigranto mentalitetas, t. y. patologinė neapykanta buvusios tėvynės valdžiai, perdėtai kritiškas žvilgsnis į visą buvusios tėvynės gyvenimą (šiuo atveju – į kultūrą ir literatūrą). Toks požiūris į poeziją ganėtinai naujas – cha, cha, cha!

iliustracija
Dailininkas R. Orantas

Tad štai ką naujo sužinojau iš šios puspenkto šimto puslapių knygos. Iš eilės išvardysiu man naujas vertėjo mintis apie poetus, kuriuos jis vertė. Juk tikrai nė nemaniau,

kad F. Ponge kūrybą marksistai siejo su materializmu;

kad G. K. Chestertono eilėraštį "Drakono medžioklė" vertėjas kadaise suvokė kaip "disidentų himną";

kad 1972 m. tuometinė cenzūra, radusi antikomunistinių vietų, apkarpė T. S. Elioto "Bevaisės žemės" autorinius vertėjo komentarus;

kad 1969 m. radijo bangomis Lietuvą pasiekė trumpas W. H. Audeno eilėraštis, negailestingai apibūdinęs SSRS invaziją Čekoslovakijon;

kad 1974 m. T. K. Valaičio laidotuvės, per kurias buvo perskaitytas D. Thomo eilėraštis "Ir nebus mirties karalijos", virto viena iš ankstyvųjų Vilniaus disidentų manifestacijų;

kad 1962 m., Johno Kennedy laikais, R. Frostas aplankė SSRS ir buvo pagerbtas nelabai vykusiu E. Mieželaičio eilėraščiu;

kad F. G. Lorca, stebinęs raiškiais ritmais ir unikaliomis metaforomis, padėjo klibinti socialistinio realizmo kanonus;

kad sykį, vertėjui perskaičius K. Kavafio eilėraštį "Barbarų belaukiant", kilo skandalas – partijos šulai nusprendė, kad "barbarų" epitetas skirtas jiems, – ir tai gal net pagreitino vertėjo emigraciją;

kad 1965 m. "Pergalėje" bei "Literatūroje ir mene" vertėjui pavyko išspausdinti kelis B. Pasternako eilėraščius ir tuo būdu Lietuva bene vienintelė SSRS, o gal ir visame komunistiniame pasaulyje, viešai paminėjo poeto septyniasdešimt penktąsias gimimo metines;

kad vertėjas labiausiai mėgsta C. Norwido eilėraštį "Bemui atminti gedulinga rapsodija", skirtą vengrų revoliucijos didvyriui generolui Bemui, prie kurio paminklo Budapešte 1956 m. prasidėjo antikomunistinis sukilimas;

kad vertėjas yra išvertęs tik du Z. Herberto eilėraščius ir abu vertimai siejosi su ano meto aktualijomis – tarkim, "Pranešimas iš apsupto miesto" Lietuvoje pasirodė 1989 m. ir 1991 m., per nepriklausomybės kovų įkarštį;

kad lenkų poetas S. Grochowiakas, priklausęs opozicinei "atlydžio" kartai, priskirtas turpizmo krypčiai, savo kūryba reiškė protestą prieš melagingą gyvenimo vaizdavimą, socialistinio realizmo masinę kultūrą;

kad pusakliai Lietuvos redaktoriai bei cenzoriai neatkreipė dėmesio į "Literatūroje ir mene" išspausdintą W. Woroszylskio eilėraštį "Fašistinės valstybės", kuriame, vertėjo nuomone, iš tikrųjų kalbama apie komunistines valstybes.

Ir taip toliau, ir panašiai... Deja, pusaklis arba visai aklas esu ir aš, nes esu gan įdėmiai įsiskaitęs į šių autorių kūrybą, tačiau vertėjo įžvalgose ir komentaruose neįžiūriu jokio racionalaus grūdo. Viskas labai pritempta, tiesiog bandoma užsimaukšlinti narsaus kovotojo prieš komunizmą šalmą. Pratarmės pabaigoje vertėjas lyg ir atsiprašo: Pateikdamas žinių apie verčiamus poetus, nesivaikiau enciklopedinio išsamumo, bet nevengiau asmeninių pastabų ir prisiminimų. Tikiuosi, skaitytojas man tai atleis. Nesulauksit, pone vertėjau! Jūsų pastabos ir prisiminimai pernelyg atsiduoda visokiomis "Laisvosiomis Europomis" bei "Amerikos balsais". Juk poezijos vertėjui privalu kalbėti apie poeziją, o ne apie politinę ideologiją.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:28:31 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba