ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr. 792

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (61) • DAINIUS GINTALAS. Šamano Diuendės pasakojimas apie kūno išskaidymą per iniciaciją-sapnąLILIJA MASLIUKAITĖ. Apie veidą (1) • -js-. Sekmadienio postilė (53) • ANDRIUS MARTINKUS. Šeši duetai (18) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. ŽiemaspalvystėAUGIS GUČAS. Vietoj recenzijosSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiMIYABE MIYUKI. Šešėlių namaiCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusiEMILIJA LIEGUTĖ. EilėsRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Pasižmonėjimas pas Kiburcijų (6) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretuiGerbiamieji skaitytojai!LAIŠKAI (144) •

Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusi

GINTARAS BERESNEVIČIUS

[skaityti komentarus]

Krikščionybės Lietuvoje istorija. Sudarytojas V. Ališauskas. Autoriai D. Baronas, R. Černius, L. Jovaiša, M. Paknys, E. Raila, A. Streikus, P. Subačius. V.: Aidai, 2006. 596 p.

Knyga, turėsianti ateitį. Ganėtinai jauni autoriai demonstruoja aštrų ir pagrįstą žvilgsnį, mėginama parašyti kolektyvinę monografiją, galima sakyti, vakarietišku stiliumi, regint Lietuvos krikščionėjimo procesus ne tik iš vidaus, bet tarsi iš išorės, iš Vakarų pusės. Ir įžvelgiant Lietuvą globaliniuose vyksmuose. Jau pirmieji sakiniai apibūdina pirmojo krikščionybės tūkstantmečio vidurio santykį su baltų ir finougrų kraštais. "Europoje aiškiai skyrėsi Romos imperijos palikimu besiremiantis krikščioniškosios civilizacijos arealas ir barbariškumo kraštai į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Dunojaus... [...] X a. Pabaltijo slavų, baltų, ir finougrų kraštai liko siauru, link Šiaurės ašigalio vedančiu koridoriumi, supamu krikščionių valdovų kraštų", – pirmame skyriuje pažymi Darius Baronas ir išsyk suteikia gana originalią geopolitinę terpę. Pastebėjimą, kad "naujosios Europos tapatumui ypač reikšmingas buvo X a., nes būtent šiuo laikotarpiu susiformavo tam tikra geopolitinė situacija, kuri tam tikra prasme tęsiasi iki pat šių dienų" (p. 13–14), ir šiandien galime patvirtinti savo kailiu. Karolingų dinastija plėtė savo valdas ir krikštą į rytines teritorijas dar iki kryžiaus žygių palei Baltiją. Tuo metu pirmosios misijos – šv. Adalberto-Vaitiekaus Prūsijoje (997) ir šv. Brunono Lietuvoje (1009), – nors ir pasibaigusios nesėkmingai jiems patiems, geopolitiškai pastūmėjo krikščionybės sienas į Lenkiją ir link Lietuvos ribų. Lenkijos (966) ir Rusios krikštas (998) šias šalis gana anksti padarė krikščionybės, podraug ir savo politinės įtakos stūmokliais į šitą išlikusį "hiperborėjų koridorių". Kartu jos įgijo autoritetą tarp Europos tautų. Šv. Brunoną, pasirodo, savinasi ir rusų tradicija, daranti jį vienu pirmųjų misionierių į "Lietuvos ir Rusijos pasienį" – įtikėtina, kad tai ir rusų ekspansijos į lietuvių žemes vienas aspektų, bent jau iš pačių stačiatikių rusų pozicijų. Vienu žodžiu, Vakarams religiškai inkorporavus Lenkiją, Rusijai spaudžiant iš pietų ir šiaurės, baltų ir ugrofinų koridorius tampa sala, priartėja jos inkorporavimo klausimas – naujosios krikščioniškos didvalstybės varžosi dėl krikšto pirmenybės, kurią, suprantama, lydi ir politinės įtakos. Ir jos susikerta jau ankstyvaisiais laikais kaip tik lietuvių teritorijose – labai anksti, bet procesas jau prasidėjęs. Kaip pabrėžia D. Baronas, Thietmaras Merseburgietis praneša, kad šv. Brunono palaikus išpirko Boleslovas Narsusis. O Ademaras Šabanietis teigia, kad juos išpirko rusai. "Geresnį interesų susikirtimo pavyzdį sunku ir surasti!" – sušunka D. Baronas. Ir tikrai – matome didžiulių jėgų slinktį iš visų pusių, beprasidedančią kolonizaciją, kurios pasekmės – ne tik vokiečių atsikėlimas į Lenkiją ir Čekiją, "natūraliai" prasitęsęs kryžiaus žygiais 1230 m., bet ir rusų slinktis iš pietų bei jotvingių pajungimas (o gal ir sutriuškinimas). Tad Mindaugas, formuodamas valstybę, ir jo sekėjai niekaip negalėjo apeiti krikšto klausimo. Tai buvo gyvybės ir mirties problema. Ar tas krikštas kam iš mūsų atrodo simpatiškas, ar ne – jis turėjo būti priimtas. Buvo tik alternatyva – bizantiškas ar lotyniškas krikštas.

Mindaugo Paknio parašytame skyriuje pasakojama apie ankstyvąjį Lietuvos krikščionėjimo laikotarpį XIV a. pab.–XVI a. vid. Tai metas, kurio krikščioniškąsias realijas teliudija reti laiškai ir administraciniai dokumentai (geriausiai pažįstama Vilniaus vyskupijos dokumentacija). Žymima, kas be ko, kad Žemaičių krikštas ir misijos tęsėsi Vytauto ir Jogailos valdymo metais, vėliau misijų veikla prigęsta. Nors Jonas Dlugošas pagrindinį krikštytojo ir pamokslininko vaidmenį priskiria Jogailai, atrodo, aktyvesnis čia buvo Vytautas (p. 61–62). Aptariant vyskupijų administravimo reikalus, pastebima, kad lengviausia administruoti buvo Žemaitijoje – dėl gan nedidelės teritorijos ir tolygaus gyventojų pasiskirstymo. Lucko vyskupija buvo tankiausiai gyvenama vakaruose, todėl čia ir buvo plečiamas parapijų tinklas, Vilniaus vyskupija – bene didžiausia tuo metu Europoje (226 000 kv. km) – parapijų tinklą steigė šiaurinėje ir vakarinėje pusėje, nes rytinėje veikė Stačiatikių Bažnyčia, o Kijevo vyskupija buvo gan formali ir, beje, po Liublino unijos pateko Lenkijos valdžion. Aprašomi vienuolynai, šventųjų kultai, bažnyčiose vartota kalba (paprastai pageidauta lietuviškai mokančių kunigų, bet ar tai atitiko realijas, tebelieka problema). Aptariami Konstancos, Bazelio, Florencijos bažnytiniai susirinkimai ir, suprantama, stačiatikybės įtaka ir santykiai su ja (poskyrius apie stačiatikybę parašė Remigijus Černius).

Liudas Jovaiša dviejose studijose nagrinėja Bažnyčios reformų procesus (1553–1665) ir konfesijos stabilizavimo metą (1655–1740). Be žinomų tradicinių faktų, įdomus priminimas, kad Bažnyčios reformų procesai, kreipę dėmesį į krikščionišką pagalbą artimui, prisidėjo prie socialinės įtampos mažinimo. Čia ypač svarbus špitolių tinklo išplitimas, jėzuitų praktikuota kova su palūkininkavimu ir susikivirčijusių taikymas. Bažnyčios taip pat siekė atsikratyti luominio "bajorų Bažnyčios" įvaizdžio: neturtingų tėvų vaikams būdavo sudaromos galimybės siekti mokslo, reformų metais išplito švietimas ir pakilo jo lygis (p. 262).

Skyrių apie Apšvietos epochą (1740–1841) parašė Eligijus Raila. Jis konstatuoja, kad "Apšvietos idėjos, pasiekusios Lenkiją ir Lietuvą XVIII a. viduryje, šiose valstybėse suformavo savitą katalikiškos Apšvietos variantą. [...] Romos–Krokuvos–Varšuvos vektorius su Vilniaus atkarpa buvo vienas pagrindinių katalikiškos Apšvietos ideologijos sklidimo kanalų", ordinų veikla objektyviai skatino Apšvietos įtvirtinimą ir plitimą (p. 307–308), o šis amžius tapo visuotinio raštingumo epocha (plg. p. 340). Tačiau kuo viskas baigėsi, priminti nereikia. Ordinų panaikinimas, universiteto uždarymas, katalikiškos veiklos ribojimas ir visos kitos carinės stačiatikiškos unifikacinės imperijos užmačios buvo įgyvendinamos visu rimtumu ir padarė didžiulių nuostolių. Nepaisant to, sugebėta atsigauti ir susiklosčius nepalankiausioms sąlygoms. Tai rodoma Pauliaus Subačiaus parašytame skyriuje "Carinės stačiatikybės ir tautinio sąmonėjimo akivaizdoje (1841–1904)". Jau studijos pradžioje autorius reziumuoja: "Nuo penktojo XIX a. dešimtmečio carinės valdžios veiksmai, nukreipti prieš Katalikų Bažnyčią, taip suintensyvėjo, kad tolesnių šešiasdešimties metų krikščionybės Lietuvoje istorijos bemaž neįmanu rašyti kitu nei katalikų varžymo būdų ir tikinčiųjų atoveiksmių rakursu". Ten pat pažymima, kad padėtį dar komplikavo ir besirandantis tautinio atgimimo judėjimas, caro pastangos sukurti "Kišeninę Bažnyčią". Visuose frontuose matome iškylant monumentalią Motiejaus Valančiaus figūrą – jis sugebėjo, sakytume, vienu metu būti visose fronto linijose. Beje, P. Subačius rašo, kad Bažnyčioje vyko procesai, kurie nuo mūsų akių uždengti carinės reakcijos ir tautinio atgimimo reiškinių. Skyriuje "Laisvos sklaidos galimybių laikotarpis (1905–1940)" aptariama jau besilaisvinančios ir valstybę atgavusios šalies Katalikų Bažnyčia. Čia Arūnas Streikus mini ir unitarinės valstybės siekį dominuoti, taip pat Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Skyriuje gan blaiviai atskleidžiama ir jaunosios katalikų kartos intelektualų raida, ir visuomenę suvienyti galinčios ideologijos kūrimas, ir Bažnyčios organizacinės problemos, santykiai su Vatikanu. To paties autoriaus straipsnyje "Krikščionybė okupuotoje Lietuvoje" aptariamas represinių struktūrų spaudimas ir Katalikų Bažnyčios taktika atsispiriant represijoms, kalbama apie katalikišką spaudą, Vatikano II susirinkimo įtaką Katalikų Bažnyčiai ir jos santykiams su sovietine sistema, apie slapčia veikusius vienuolynus, katekizaciją ir t. t. Tai ypač reikalingas skyrius paūgėjusiai kartai, nelabai suprantančiai, kas tada, po teisybei, dėjosi. Knygos pabaigoje P. Subačius aptaria "dešimtmetį, tampantį istorija" (1990–2000) – nuo pirmųjų Mišių prie Vilniaus arkikatedros durų iki Bažnyčios statuso kaitos ir institucinių reformų (kalbama ir apie kitas krikščioniškas konfesijas, ne be vargo atgimstančias kone iš pelenų).

Knyga yra tikrai nestandartinė – tai mėginimas verbalizuoti Katalikų Bažnyčios istoriją Lietuvoje modernybės kalba. Ir šio autorių sambūrio vienas iš reflektuotų tikslų – parašyti Lietuvos Bažnyčios istoriją europine kalba ir iš europinės perspektyvos, neperdedant, nepaankstinant, bet pačiu laiku. Kartu Bažnyčios Lietuvoje istorija skirstoma ne pagal Lietuvos istorijos periodizaciją, o pagal pačios Bažnyčios vidinę raidą, suprantama, neišvengusią aplinkos spaudimo ir įtakų, bet ir dariusią apčiuopiamą poveikį Lietuvos istorijai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:28:30 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba