ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr. 792

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (61) • DAINIUS GINTALAS. Šamano Diuendės pasakojimas apie kūno išskaidymą per iniciaciją-sapnąLILIJA MASLIUKAITĖ. Apie veidą (1) • -js-. Sekmadienio postilė (53) • ANDRIUS MARTINKUS. Šeši duetai (18) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. ŽiemaspalvystėAUGIS GUČAS. Vietoj recenzijosSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiMIYABE MIYUKI. Šešėlių namaiCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusiEMILIJA LIEGUTĖ. EilėsRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Pasižmonėjimas pas Kiburcijų (6) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretuiGerbiamieji skaitytojai!LAIŠKAI (144) •

Vietoj recenzijos

AUGIS GUČAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bronius Uogintas. Buvusios Vokiečių gatvės griuvėsiai. 1944

Šį sezoną Nacionalinis simfoninis orkestras jau du kartus publiką pavaišino P. Čaikovskio simfonijomis – Penktąja ir Ketvirtąja. Nors į tuos koncertus ėjau dėl man mažai girdėto Albano Bergo ar Édouard’o Lalo kūrinių, kažkaip įsikirto taip seniai klausytas Čaikovskis. Primiršta, bet nuo vaikystės, pasirodo, atmintinai išmokta graži, verksminga muzika. Tos temos, melodijos, kulminacijos, tie ūmai užmezgami konfliktai ir sklandūs jų išrišimai...

O pajutau, prisiminiau... kvapą. Terpentininiu vašku blizginto parketo ir anglimis kūrenamų krosnių kvapą. Pokarinio Vilniaus stalininės epochos žiemos kvapą, tada tikriausiai dar nepakitusį nuo praėjusių lenkmečio ar carizmo laikų. Kvapą vaikystės ir tos mokyklos, kurią lankiau ir kuri vadinosi Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla (nors iš tiesų buvo vienuolikmetė). Tada ji buvo ką tik įkurta maskviškės mokyklos pavyzdžiu, prisiglaudusi viename buvusios carinės gimnazijos pastato – taip pat neseniai pradėjusios veikti Konservatorijos – sparne. Mūsų klasių langai skersai gatvę naiviai žvelgė į saugumo langus. Kai vykdavo mokinių įskaitiniai koncertai, mergaitės privalėdavo vilkėti uniformomis su baltomis prijuostėmis – kaip ir maskviškėje mokykloje. Matyt, kaip ir Maskvoje, per muzikos literatūros pamokas mums kimšdavo tik rusų muziką, daugiausiai – Musorgskį ir Rimskį-Korsakovą. Mokytoja lietuviška pavarde skambindavo, dainuodavo ir apskritai pamokas vesdavo rusų kalba. Rusų kalba buvo dėstoma ir tokia savotiška disciplina – ritmika. Per solfedžio pamokas traukdavome tos pačios Čaikovskio Penktosios simfonijos antrosios dalies pagrindinę temą: "Fa mi re faa miii, do re mi sool faaa..."

Pirmasis tuometinio Radijo komiteto simfoninio orkestro valtornininkas Sorkinas beveik niekada tos melodijos neišpūsdavo sklandžiai, švariai, be jokio, kad ir nedidelio, nutikimo, ir tos antrosios dalies pradžios per koncertą kas kartą laukdavome su tam tikra baime arba – ironija. Kad ir kas vykdavo, pagrindinis violončelininkas Levinas atrodydavo liūdnas ir kamuojamas nepagydomo nuobodulio, ir tik pirmųjų smuikų bei viso orkestro koncertmeisteris Bernšteinas, nors ir pagyvenęs, visada kėlė pasitikėjimą. Buvo kalbama, kad vaikystėje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jis mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje kartu su Jaša Heifecu. Nejudrūs kaip uolos orkestre stovėdavo nebejauni lietuvių tautybės kontrabosininkai. Jie griežė šiame orkestre dar nacių okupacijos metais, buvo labai santūrūs, nenoriai kalbėdavo, bet ypač atminė į Vakarus patraukusį dirigentą Kačinską, Vokiečių gatvės griuvėsiuose tragiškai savo gyvenimą pabaigusį orkestro fleitininką kompozitorių Pakalnį.

Po koncertų namo dažniausiai ir pasukdavau būtent šia gatve. Beveik visi namai per karą buvo sudegę, kairioji gatvės pusė iš lėto ir tik iš dalies remontuojama, o dešinioji – toliau griaunama. Griuvėsių siluetai žiojėdavo kiauromis langų ir tarpuvarčių angomis. Ypač grėsmingai dunksojo iš lėto griaunama Vyriausioji žydų sinagoga.

Vakarais į Filharmoniją ateidavau nuo Katedros pusės, Gorkio gatve. Iš tolo ant išlikusio už Rotušės rūmų sveiko penkiaaukščio namo fasado žybsėdavo sienoje vertikaliai išdėstytomis raidėmis reklama: K I N A S M A S K V A. Raidės viena po kitos užsižiebdavo, paskui visos kartu užgesdavo. Tarsi vienintelė išlikusi gyva didmiesčio vietelė, pasimetęs jo fragmentas. Dar didmiestiški Vilniuje buvo naujieji modernūs elektrodyzeliniai autobusai ZIS-154. Beveik tokius pačius galėjai pamatyti kino kronikose, kai akimirką parodydavo, kaip ten, anapus Atlanto, engiami darbo žmonės ar kas nors kita blogai darosi. Toks autobusas, prisiklausius Čaikovskio, vėlų vakarą lėtai judėdavo apledėjusiu akmeniniu grindiniu, įveikdamas Kosciuškos gatvės įkalnę. Langai būdavo storai išrašinėti ledo kristalų raštais, ir norint ką nors pro juos pamatyti reikėdavo priglaudus lūpas ilgai pūsti. Kai lopinėlis pratirpdavo tiek, kad, pridėjus akį, ką nors būdavo galima įžiūrėti, ateidavo laikas lipti. Priešais mėnesienoje spindėdavo švarutėliu sniegu apklotas erdvus kalno šlaitas.

Ant to šlaito po dešimtmečio stojosi iš mūsiškės dešimtmetės muzikos mokyklos išaugusios Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos pastatai – to paties laiko architektūros.

Tai, ką taip ūmai klausydamasis muzikos prisiminiau, tebūnie vietoj recenzijos – dviejų koncertų, įvykusių šių metų sausio 28 ir kovo 25 dienomis. Juose tam pačiam, jau tikrai profesionaliam ir pajėgiam mūsiškiam Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas ir lenkas Mirosławas Jacekas Blaszczykas, puikiai smuikavo rusė Tatjana Grindenko ir vokietė Susanna Yoko Henkel.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 25 iš 25 
14:28:28 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba