ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-04-08 nr. 792

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (61) • DAINIUS GINTALAS. Šamano Diuendės pasakojimas apie kūno išskaidymą per iniciaciją-sapnąLILIJA MASLIUKAITĖ. Apie veidą (1) • -js-. Sekmadienio postilė (53) • ANDRIUS MARTINKUS. Šeši duetai (18) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. ŽiemaspalvystėAUGIS GUČAS. Vietoj recenzijosSIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiMIYABE MIYUKI. Šešėlių namaiCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGINTARAS BERESNEVIČIUS. Lietuvos krikščionybė – veikta ir paveikusiEMILIJA LIEGUTĖ. EilėsRIMANTAS ŽILEVIČIUS. Pasižmonėjimas pas Kiburcijų (6) • ALGIRDAS SABALIAUSKAS. Keletas smulkmenų Vladimiro Toporovo portretuiGerbiamieji skaitytojai!LAIŠKAI (144) •

Žiemaspalvystė

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Julius Keleras. Iš ciklo "Salomėja. Išeitys"

Mieste žiema visai kitokia nei, tarkim, kaime. Miesto žiemos poeziją kuria vargdienė šaligatvių silabotonika ir ilgai nenutirpstančio sniego krūvos, nenatūraliai suverstos kur nors "nuošaliau praėjimo". Žiemą smarkiai susiaurėja interesų akiratis, beveik apima žiemos miegas – kažkoks biologinis stingulys, nenoras ko nors imtis, pernelyg aktyviai domėtis ir t. t. Viena mano draugė kone lipa sienomis, jeigu žiemą nulūžta internetas ir reikia pereiti prie, anot jos, agrarinių lietuvių romanų.

Žieminis liūdesys turi ir religinį matmenį – sutampa su Kalėdų ir Velykų (ar bent jų laukimo) ciklais, advento ir gavėnios disciplinomis, vidine dvasios peržiūra ir saviplaka. Viskam atrandi biblinių analogijų, tarsi hermeneutikos žynė išsuki rate alchemines paraleles, braižai sniege apgaulės eilutes. Neseniai galerijoje "ARTima" aplankiau rašytojo, fotografo Juliaus Kelero fotografijų parodą "Salomėja. Išeitys". Skaidrūs kasdienybės atspindžiai – tarsi ką tik apsnigti šaligatviai nutryptos mūsų dienos, beveik grafomaniškai atkakliai pėduojami šaligatviai, inertiškai besisukančių mašinų padangų šliūžės. Jų nematome – liko tik jų vienkartiniai parašai, greit išnyksiančios signatūros, neegzistuojančio piršto atspaudas. Ant sniego rašoma kojomis (ne vien žmonių), šluotomis, kastuvais, mašinų padangomis – viskuo, kas prisiliečia prie žemės, taip nenoriai ją užleidžiant sniegui. Septynios skirtingos faktūros, be biblinės simbolikos, dar atrodo kaip savaitės dienų atspaudai, liudijantys autentišką laiko kvėpsnį pilkų tonų gradacijose. Naivus, bet savimi pasitikintis vaiko žvilgsnis – Salomėja, nesuprantanti savo judesių galios, atlygio, dovanos; nesuprantanti net savo šokio įrašo puslapių sniege.

Kita galerijoje atidaryta paroda – Lino Cicėno "Limuzinas mamai", mano manymu, kiek užsižaidžia pernelyg utriruojama socialine menininko problema. Meno ir rinkos santykį kvestionuoja komiški elementai, infantilių antropomorfinių bruožų kartotė, žaidybinis santykis, pokštas, dekoratyvumas ir spalvinis chamizmas – grafitų įžūlumui prilygstanti tapybos maniera. "Siono dukterimis" štampuojamos lengvabūdiškos moterys, vienodos ir todėl turbūt atitinkančios grožio etaloną, arba "Nėščia mergaitė, sėdinti ant Corbusier sofos" – egzistencijos ir reklamos jungties parodija, atviras šaipymasis iš pinigų, etiketės, užsakovo. Tam tikrą atsitiktinę trilogiją sudaro akvamarinu pulsuojanti "Carmen", dekoratyviosios "Balerinos, prisivalgiusios sniego" ir kriauklės formos moteris ("Šokėja, prisivalgiusi žuvies") – "vyriška" moters pavidalų suvoktis. Aitriai religiški darbai – "mėsinius" Šarūno Saukos tapinius kažkuo primenantis "Pastorius su krokodilo batais", du "Surask 20 skirtumų" stiliumi nutapyti Jėzaus portretai ir su nostalgija Dailės akademijos peržiūras primenantis plakatiškas "Not God but God". Ir, žinoma, kičinė (bet labai graži – įprasminanti ir sentimentalias Kalėdas, ir Velykų laidotuvių lelijas...) užsklanda ties galerijos durimis – įtaigi kaip visokios cackos pacackos "artšopuose".

Abi parodas sieja savitas religinis rakursas: Cicėno raiškoje jis demonstratyvus, net agresyvus. "Gailestingumo motina" vaizduojama pigaus dirbtinio jaguaro kailio pakaitalo drabužiais (pasąmoninė aliuzija į prostitutes). Kelero – punktyriškas, elitariškai skoningas, subtilus. Abi parodos simptomiškos: "Da Vinčio kodo" paveikta visuomenė mėgaujasi pliuralizmo prisigėrusiais religiniais potyriais ir išgyvenimais, polemika religinėmis temomis, sukarikatūrintomis asmeninėmis nuoskaudomis; žodžiu, idėjiškai pataikyta ant bangos. Kelero bespalvybė žiemą atrodo santūriau ir solidžiau, bet Cicėno spalva ir gerai įsisąmonintas kičas yra liūdesio priešnuodis, žiemiškos depresijos vitaminas. Gaivinamai aštraus skonio, galintis krimstelėti į monotonišką sapną apie pavasarį.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 26 iš 26 
14:28:26 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba