ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-10-23 nr. 722

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

DARIUS GIRČYS. Pinokis (29) • GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ. Gyventi išmokė Maxima (166) • RASA DRAZDAUSKIENĖ. Didingi (neįgyvendinti) projektai (II) (10) • Kitas numeris išeis lapkričio 6 d. (33) • Jurgis Janavičius kalbasi su MELVA TRUCHANAS, didžiojo lietuvių fotomenininko žmona. Įamžinęs ketvirtosios pasaulio sukūrimo dienos peizažą (3) • JASPER GRIFFIN. Pomirtinis Poncijaus Piloto likimas (8) • VLADAS ŠIMKUS (1936–2004). Kryme (5) • MARCELIJUS MARTINAITIS. K.B. (14) • AURELIJA JUODYTĖ. Vaizdą rodo, spalvų – ne (19) • JOHN WRAY. Dvi Austrijos (2) • VYGANTAS VAREIKIS. Kartaginos žemėje (8) • LAIMANTAS JONUŠYS. Per ugnį (4) • VYTAUTAS BERENIS. Ką kalba architektūra (6) • VIRGINIJA MIKUTAVIČIŪTĖ. Krosnis, stalas ir vėlės (11) • DALIA BUFAITĖ. Dionizui Poškai – 240 metų (5) • RASA ČERGELIENĖ. Pakeliui (7) • MARIJUS ŠIDLAUSKAS. Raliavimas su padruskenimais (40) •

Pomirtinis Poncijaus Piloto likimas

JASPER GRIFFIN

[skaityti komentarus]

iliustracija
William Mortensen. Žmonių ryšiai. 1932

Gamta, kaip žinoma, bijo tuštumos. Ši absoliuti tiesa yra teisinga visam negyvajam pasauliui. Tačiau tuštumos bijo ir žmogiškoji pasaulio pusė, siekianti savomis priemonėmis ją užpildyti. Mes nerimaujame, kad trūksta duomenų apie daugelį garsių žmonių, dalyvavusių svarbiuose istorijos įvykiuose: norime žinoti apie šiuos žmones kiek galima daugiau, kur kas daugiau, nei žinome. Viena istorinė figūra ypač jaudina vakariečių, ir ne tik vakariečių, vaizduotę – tai Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas, kuriam valdant Jėzus Kristus buvo paskelbtas nusikaltėliu ir nuteistas mirties bausme, tas Pilotas, kurio vardą amžiams paženklinome gėdos žyme, nors apie jo gyvenimą nežinome beveik nieko tikra.

Bene išsamiausias ir įdomiausias veikalas šia tema – neseniai išleista Ann Wroe knyga "Poncijus Pilotas". Wroe toli gražu ne pirma autorė, rašanti šia tema. Vien tik praėjusiame šimtmetyje buvo išleista mažiausiai dvidešimt knygų, kurių pavadinimuose minimas Piloto vardas – tai Clarice’o M. Creswillio "Pilotas tarė savo žodį" (1920) ir Lee Gordono "Aistros dėl Piloto" (1951), Michelio Fosse "Pilotas – Paša" (1939) ir Ursulos Bloom "Piloto žmona" (1978), ką ir kalbėti apie dar skambiau pavadintus kūrinius, sulaukusius pasisekimo: tai Warreno Cofferio "Piloto dokumentai" (1976), Martino Page’o "Piloto sąmokslas" (1979) ir netgi Vincento O’Sallivano "Įrašai su Piloto balsu" (1986).

Neseniai buvo išleistas ir grynai akademinis Helen Bond veikalas "Poncijus Pilotas: istoriniai duomenys ir jų interpretacijos" (1998). Kalbant apie Jörgo von Utmano knygą "Poncijaus Piloto susirašinėjimas" (1991), kurioje pateikiama šmaikšti laiškų, neva parašytų Romos vietininko, rekonstrukcija, galima pasakyti, kad ją sunku priskirti mokslinių tyrimų kategorijai. Nepaisant to, sklando gandai, kad pasirodžius šiai knygai, kažin kokie mokslininkai profesionalai, norėdami papildomų paaiškinimų, prašė autoriaus leidimo susipažinti su dokumentų originalais, kuriuos šis pats teigė tiktai išvertęs į anglų kalbą. Nežinau, ar verta minėti tokį kuriozą kaip Richardo Huggito knyga "Poncijus Pilotas. Geriausi katalikų anekdotai, juokeliai ir šmaikštūs posakiai" (1986). Tačiau, be jokios abejonės, negalima pamiršti Piloto, aprašyto klasika tapusio Michailo Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" herojaus Meistro romane. "...Apie ką, apie ką? Apie jį? – liovęsis juoktis prakalbo Volanas. – Šiais laikais? Ar tai galimas daiktas? Nejau negalėjote rasti kitos temos?"

Noras kiek galima daugiau sužinoti apie Kristaus nukryžiavimo istoriją kilo labai anksti: jau IV a. šventoji Elena, pirmojo krikščionio imperatoriaus Konstantino motina, iškeliavo į Judėją ieškoti tikrojo kryžiaus ir, savaime suprantama, jį rado. Ne mažesnį susidomėjimą kėlė viskas, kas buvo susiję su teisėjais, vaidinusiais svarbų vaidmenį Evangelijoje aprašytuose įvykiuose. Pasak vienos iš legendų, pamaldieji piligrimai, atvykę į Šventąją žemę VIII a., buvo nuvesti prie pastato, kuriame, kaip teigiama, buvusi Piloto rezidencija, ir jiems buvo parodyta Piloto įsakymu nutapyta freska, vaizduojanti Kristų. Vėlyvaisiais viduramžiais sklandė suklastotas Kristaus išvaizdos aprašymas, tariamai sudarytas Piloto įsakymu ir naudotas jo ieškant. Jei tikėsime šiuo aprašymu, Kristaus plaukai buvo rusvi, riešutinio atspalvio, virš smilkinių lygūs, o žemiau – tamsesni, žvilgančiomis garbanomis krintantys ant pečių. Per vidurį juos skyrė lygus sklastymas... Vėliau, XIV a., vienas ispanas pelnė didžiulę sėkmę, suklastojęs Kristaus mirties nuosprendžio tekstą, kurį neva perskaitė Pilotas.

Nuo pat pradžių Piloto problema buvo neatsiejama nuo svarbiausio ir kartu ypač sudėtingo klausimo: kas kaltas dėl Kristaus pasmerkimo? Dar aktualesnis klausimas: ką ir šiandien reikėtų vadinti Dievo nužudymo kaltininku? Jau Evangelijoje matomas aiškus siekis didžiąją atsakomybės naštos dalį uždėti ant žydų pečių. Niekas neginčija to fakto, kad būtent Romos vietininkas buvo priverstas paskelbti mirties nuosprendį, tačiau taip pat akivaizdu, kad Pilotas Evangelijoje vaizduojamas kaip labai nuosaikus žmogus. Jis linkęs pasigailėti kalinio ir tik spaudžiamas žydų dvasininkų bei minios yra priverstas nuteisti jį myriop: "O visi žmonės šaukė: "Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!" (Mt 27,25). Tuo metu, kai Evangelija buvo rašoma, dėl aptariamų įvykių naujajai sektai buvo daug parankiau apkaltinti ne Romos valstybę, su kuria galbūt buvo tikimasi susitarti, o galingus religinius varžovus.

Dar radikalesnė dalimis išlikusi apokrifinė Petro evangelija, parašyta turbūt II a. Joje rašoma, kad žydai iš pradžių džiaugiasi Kristaus pasmerkimu ir tik vėliau, jau po jo mirties, suvokę, kokią didelę blogybę padarė, pradeda aimanuoti ir raudoti: "Vargas mums dėl nuodėmių mūsų. Netoli teismo diena ir Jeruzalės galas". Savo ruožtu Pilotas sako: "Aš nesusitepęs Dievo Sūnaus krauju, jūs patys norėjote to, kas įvyko". Dar viename apokrife – "Piloto darbuose", galimas daiktas, parašytame IV a. – Pilotas kreipiasi į žydus su paaiškinimu, remdamasis jų pačių Šventuoju Raštu: neva jie nedėkingi Dievui buvę ir anksčiau, kai Jis juos išvedęs iš Egipto nelaisvės, taigi atsižadėjimas nuo Kristaus tesąs natūralus jų istorijos tęsinys. Šiame apokrife Juozapas Arimatietis, kuris palaidojo Kristaus kūną, vadina Pilotą "žmogumi, turinčiu apipjaustytą širdį, nors jo kūnas ir nėra apipjaustytas", faktiškai pripažindamas jį žydu. II a. ankstyvieji krikščionių autoriai tvirtina, kad iš tikrųjų Pilotas buvo krikščionis. Ypatingą susidomėjimą sukėlė užrašas, kurį ant pritvirtintos prie kryžiaus lentos įsakė užrašyti Pilotas: "Jėzus Nazarietis, žydų karalius". Kaip žinoma, Pilotas nepaklausė aukštųjų dvasininkų, reikalavusių: "Nerašyk: "Žydų karalius", bet: "Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius", ir atsakė jiems taip: "Ką parašiau, parašiau!" Iš to jau pačioje krikščioniškos eros pradžioje buvo padaryta išvada, kad Pilotas iš tiesų laikė Kristų Judėjos karaliumi, tai yra buvo tikintis krikščionis.

Krikščioniškuosiuose Rytuose šitoks požiūris buvo labiau paplitęs nei Vakaruose. Etiopijos Bažnyčia dar ir šiandien garbina šventąjį Pilotą (jis pagerbiamas birželio 25 dieną). Egipte gyvenantys koptai Pilotą paskelbė kankiniu, mirusiu dėl tikėjimo. Žinomas koptų papiruso fragmentas, išlikęs labai romantiškomis aplinkybėmis: jis rastas tarp laivo, gabenusio jį į Angliją, liekanų. Šiame papiruse, dabar saugomame Oksforde, rašoma, kad Pilotas tikėjo Dievu, kurį pasmerkė nukryžiuoti. Ann Wroe knyga prasideda puikia šio paslaptingo teksto istorijos ir reikšmės analize.

Visai kitoks buvo pomirtinis Piloto likimas rūsčiuose Vakaruose. Vakarų krikščionys negalėjo susitaikyti su tuo, kad Biblija nieko nesako apie Piloto mirtį, – jų nuomone, toks didelis nusidėjėlis turėjo baigti gyvenimą baisiose kančiose. Nenuostabu, kad gausiuose viduramžiais parašytuose tekstuose Pilotui tenka iškęsti daugybę kančių: pyktį ant jo išlieja įsiutęs Romos imperatorius, jį kankina, nuteisia mirti, nukryžiuoja (kai kuriuose tekstuose ne vieną kartą), galiausiai jis nusižudo. Tačiau tuo Piloto istorija nesibaigia. Jo palaikai traukė demonus ir buvo visokiausių negandų ir stichinių nelaimių priežastis. Iš pradžių, kaip ir reikėjo tikėtis, Piloto kūnas buvo įmestas į Tibrą – paprastai ten baigdavo gyvenimo kelią daugelis garsių romėnų, kurie užsitarnaudavo blogą šlovę, pradedant imperatoriumi Tiberijumi ("Tiberium in Tiberim!" – šaukė minia per jo laidotuves) ir baigiant popiežiumi Pijumi IX, gyvenusiu XIX a. Paskui Piloto kūnas buvo ištrauktas iš vandens, tačiau jis niekaip negalėjo rasti amžinojo poilsio vietos, patekdamas iš vienos siaubingos vietos į kitą (kartą jis buvo pakliuvęs net į Vezuvijaus kraterį), kol galiausiai, pasak plačiausiai paplitusios legendos versijos, atsidūrė Alpių ežere, plytinčiame prie vadinamojo Piloto kalno, netoli Liucernos. Pasak padavimo, keliautojams nakvojant šiose vietose pasitaikydavo pamatyti kenčiantį, liūdintį ir rankas besiplaunantį Pilotą. Šis reginys pamačiusiesiems pranašavo priešlaikinę ir greitą mirtį.

Tačiau Piloto mirties ir pomirtinių kančių buvo maža: nesveikas smalsumas ir teisingo keršto troškimas skatino Vakarų krikščionis papildyti ne tik jo gyvenimo pabaigos, bet ir pradžios istoriją. Kokios jo gimimo aplinkybės? Kas jo tėvai? Kaip jis augo ir buvo auklėjamas? Atsakymai į šiuos klausimus turėjo vienaip ar kitaip atskleisti kažką ydingo, šlykštaus. Egzistuoja keletas legendos variantų. Labiausiai paplitusi versija išdėstyta "Auksinėje legendoje", parašytoje Jokūbo Voraginiečio – tai pamokančių pasakojimų rinkinys, buvęs labai populiarus viduramžiais. Pasak šios versijos, kažkoks karalius suviliojo merginą, vardu Pila, malūnininko Atuso dukterį. Pagimdžiusi sūnų (savaime suprantama, nesantuokinį), pavadino jį Pilotu, sujungdama savo ir tėvo vardus. Jau ankstyvoje vaikystėje Pilotas nužudė savo brolį, teisėtą sosto paveldėtoją, ir veikiai buvo išsiųstas į Romą. Ten susidraugavo su prancūzų karaliaus sūnumi, tačiau vėliau ir šį nužudė. Už tai buvo išsiųstas į Ponto salą, kurioje gyveno nežabota, žiauri tauta, ir paskirtas šios salos valdytoju – iš čia kilusi jo pravardė Pontietis. Žiauriai valdydamas jis atkreipė karaliaus Erodo dėmesį, ir šis paskyrė jį Judėjos valdytoju; vykdydamas šias pareigas, Pilotas nuteisė myriop Kristų, o paskui ir pats sutiko baisią lemtį. Visa tai, sako Jokūbas Voraginietis, kuris toli gražu nebuvo patiklus prastuolis, kaip daugelis jį vadina – "skaitome viename iš pasakojimų, matyt, ne visai patikimame".

"Auksinė legenda" lepina mus tokiomis pat pasakėčiomis apie Judą Iskarijotą – reikia manyti, kad savižudybė, apie kurią pasakojama Evangelijoje, viduramžiais neatrodė pakankama bausmė. Judo tėvai, išgąsdinti pranašystės apie baisią jo lemtį, "kaip skaitome viename iš pasakojimų, kuris tikriausiai nėra patikimas", tik gimusį sūnų įdėjo į pintinę ir įmetė į jūrą, naujagimį srovė nunešė "į salą, vadinamą Iskarijotu". Jį taip pat įsūnijo karališka šeima, jis taip pat žaisdavo su mažuoju princu, nužudė jį, o paskui pabėgo. Kai Judas pasirodė pas Pilotą, "šis pajuto, kad atvykėlis jam patinka" – esant tokioms neįtikėtinai panašioms biografijoms, nėra ko stebėtis. Ką gi, dabar du piktadariai tapo neperskiriami. Kartą Pilotas užsimanė paragauti obuolių (tiesiog kaip šventasis Augustinas arba mūsų proseneliai Adomas ir Ieva), nokstančių sode, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo Judo tėvo. Judas slapčia įsigavo į sodą, kad priskintų obuolių Pilotui, netikėtai susidūrė su šeimininku ir jį nužudė. Paskui jis vedė našlę – tai yra savo motiną. Kai ši istorija, sukurpta pagal mitą apie Oidipą, išvydo dienos šviesą, Judas tapo Jėzaus mokiniu, tačiau ne tikru, o apsimetėliu: išdavęs savo viešpatį už atlygį, jis iš nevilties nusižudė. Taigi Kristus buvo dvigubos išdavystės auka: Judas išdavė jį iš godumo, o Pilotas – iš bailumo.

Ann Wroe įdėmiai ištyrė visas šias ir daugybę panašių legendų. Kaip tvirtinama vienoje iš jų, Pilotas buvo kilęs iš Ispanijos: jo namai (Casa de Pilato), dengti dailiomis melsvomis čerpėmis, ir šiandien matomi Sevilijoje. Juose, kaip ir anksčiau, yra stalas, ant kurio Judas, nesėkmingai bandydamas palengvinti sąžinės kančias ir nusprendęs grąžinti "kraujo kainą", pabėrė trisdešimt sidabrinių. Negalima nepastebėti pritrenkiančios pranašo dovanos, kurią turėjo Piloto nusamdytas architektas – namus jis pastatė gotikiniu maurų stiliumi, kuris susiformavo praėjus tūkstančiui metų po Judėjos valdytojo mirties.

Neaišku, kas buvo Piloto žmona, kuri epizodiškai minima Mato evangelijoje: vykstant Kristaus teismui, ji atsiuntusi pasiuntinį pas vyrą ir prašiusi pasigailėti dorovingojo, nes susapnavusi negerą sapną. Kaip šioje vietoje neprisiminus Julijaus Cezario žmonos, kuri lygiai taip pat tikėdama sapnais stengėsi tą lemtingąjį kovo rytą įkalbėti vyrą neiti į senatą? Daugiau Mato evangelijoje Piloto žmona nepasirodo, o šio vienintelio paminėjimo reikšmė sunkiai suvokiama. Kai kas mano, kad ji slapta pritarė naujajam mokymui, ir priskiria ją prie pirmųjų krikščionių. Origeno nuomone, ją reikėtų vadinti pirmąja pagone, atsivertusia į krikščionybę. Kai kurių Rytų krikščionių bažnytiniuose kalendoriuose ji netgi vadinama šventąja. Vakarų Bažnyčia, kaip ir paties Piloto atveju, jai ne tokia maloninga. Misterijos, kurias Ann Wroe kaip pagalbinę medžiagą pasitelkė atlikdama savo tyrimą, vaizduoja Piloto žmoną kaip jausmingą gražuolę, pasidabinusią puošnia suknia. Kai kas tvirtina, kad prašyti Kristaus pasigailėjimo ją paskatinęs ne tikėjimas, o velniai, siekę savų tikslų: jei nebūtų buvę nukryžiavimo, tai dieviškasis žmonijos išgelbėjimo sumanymas nebūtų pavykęs.

"Taip iš blankaus šešėlio, pasirodžiusio Evangelijoje, iškilo tikra ir aistringa moteris. Dar daugiau: viduramžių legendos logika reikalavo, kad Pilotas ir jo žmona turėtų vaikų..."

Kai kalbama apie Piloto vaikus, dažniausiai minimi sūnus ir dukra. Bulgakovas jo namiškių sąrašą papildo šunimi, vardu Banga.

Vis dėlto kas buvo Piloto žmona? Evangelistas Matas tai nutyli. Vėl tuštuma, kurios taip nemėgstame. Vienoje iš labiausiai viduramžiais paplitusių legendų Piloto žmona vadinama kilminga romietė Klaudija Prokula – nei daug, nei mažai, Julijos, imperatoriaus Augusto dukters, duktė. Savaime suprantama, rimtas istorijos mokslas nieko nežino apie šią mitinę figūrą, todėl iš esmės negalime pasakyti nieko aiškaus apie Romos vietininko žmoną.

Pilotas, toks, kokį jį vaizduoja Evangelija, labiausiai primena pavargusį kolonijos administratorių, paskirtą valdyti neramią provinciją, kurioje gyvena paslaptinga ir užsispyrusi tauta (panaši į airius ar indus) ir kur nuolat tenka vėsinti karštas religinių neramumų kėlėjų galvas. Net kai Pilotas stato akveduką aprūpinti Jeruzalę vandeniu, vietos gyventojai įsiunta ir kaltina jį išnaudojus pinigus iš Šventovės saugyklos – o bet kuriame kitame Romos imperijos mieste toks poelgis nebūtų sukėlęs jokių prieštaravimų. Labai iškalbingas Evangelijos epizodas, kuriame Pilotas klausia Jėzaus: "Ar tu esi žydų karalius?", o Jėzus atsako: "Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?" Pilotas pratrūksta: "Bene aš žydas?!" (Jn 18,35) – tarsi sakydamas: "Nejau iš tiesų manai, kad aš ką nors suprantu šioje keistoje ir kvailoje šalyje?" Paskui sunkiai susitvardęs tęsia: "Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?"

Šioje vietoje peršasi palyginimas su britų valdymu Indijoje. Jei Pilotas, kaip kartą pažymėjo žymus italų žurnalistas Giovanni Papini, būtų buvęs anglas, jis būtinai būtų skaitęs Millį, Byroną, Swinburne’ą ir Tennysoną. (Ši pastaba rodo nenusimanymą apie didžiosios dalies kolonijų tarnautojų lektūrą, kita vertus, teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad Millis ir Swinburne’as visais laikais ir visuose kraštuose turėjo ne tiek jau daug tikrų gerbėjų.) Skaitydamas šį Evangelijos epizodą, rašo Ann Wroe, matai Anglijos vicekaralių, mėginantį užmegzti dialogą su Gandhi. Tyrinėtoja taip pat primena garsųjį Kristaus ir didžiojo inkvizitoriaus pokalbį iš "Brolių Karamazovų".

Kristaus ir Piloto dialogų Evangelijoje fonas yra amžina ir nekintanti bukos žemiškosios valdžios – kuri, anot Audeno, "visada slegia vienodai" – ir kažko jai nepaklūstančio, išsprūstančio, išsiveržiančio iš jos gniaužtų net tais atvejais, kai jie susispaudžia iki galo, pasmerkdami auką kankinančiai mirčiai, priešprieša. "Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų..."

Pilotas ne pirmą kartą atsidūrė keblioje padėtyje. Atvykęs į Judėją, jis iškart iškėlė Jeruzalėje romėnų karo vėliavas, papuoštas imperatorių atvaizdais. Tai buvo įprastinis reiškinys visose Romos provincijose, tačiau Jeruzalė visada buvo išimtis. Įžeisti žydai paprašė vietininko nukabinti vėliavas. Pilotas įsakė ginkluotiems kareiviams suimti prašytojus ir pagrasino jiems mirties bausme. Tada žydai ėmėsi kraštutinės religinių fanatikų priemonės – jie parodė esantys pasiruošę pulti ant sargybinių kalavijų Piloto akivaizdoje. Jis buvo priverstas nusileisti. Dabar kartojasi ta pati istorija, tačiau šiuo atveju vietininkas susidūrė ne su paprastais dvasininkais, nors ir labai įsiutusiais, o su vienišu keistuoliu, be to, patys žydai – bent taip skelbia Evangelija – reikalavo prieš jį panaudoti jėgą.

Piloto ir Jėzaus pokalbio replikos pritrenkia kankinančiu neužbaigtumu, jos tarsi pakibusios ore. "Ar tu esi žydų karalius?" – "Taip yra, kaip sakai". Jėzaus atsakymas visiškai miglotas. Ką jis nori tuo pasakyti? Reiškia pretenzijas ar priešingai – atsisako visų pretenzijų? Toliau nuskamba dar vienas neužmirštamas Piloto klausimas, staigiai nutraukiantis pokalbį: "O kas yra tiesa?!" Gal jis nori parodyti išmanąs filosofiją (girdi, "žinau, kad tai mėgstamiausias filosofų klausimas, ir jei turėčiau noro, tai galėčiau svarstyti jį, tačiau to nedarysiu – bet kuriuo atveju neketinu apie tai kalbėti čia ir su tavimi")? O gal tai tik pavargusio cinizmo apraiška (girdi, "negi mes abu nežinome, kad tiesa – tai sąlyginė sąvoka, kuri nieko nereiškia")? O gal paprasčiausiai tai reiškia norą baigti nusibodusį pokalbį ("užteks, daugiau nesiruošiu gaišti brangaus laiko tuštiems plepalams")?

Papini įsivaizduoja Pilotą kaip konservatorių partijos narį, nuolat skaitantį "Times", Ernestas Renanas lygina jį su liberalais, o Anatolis France’as vaizduoja jį kaip išėjusį į pensiją garbaus amžiaus žmogų: buvęs vietininkas žvelgia į praeitį ir niekaip negali prisiminti Jėzaus bylos ("Jėzus? Jėzus iš Nazareto? Ne, neprisimenu tokio"). Kaip sužinojome iš vieno krikščionių apokrifo, Pilotas polemizuoja su žydais, aptardamas jų Šventąjį Raštą. Priešingai, misterijose jis pretenduoja į gero graikų ir romėnų pagoniškosios kultūros žinovo vardą ("Įgijau filosofų pripažinimą"). Tačiau dažniau jis vaizduojamas kaip išpuikęs provincijos tironas, linkęs į žemus malonumus. Kartais jis vaizduojamas kaip paprastas valdininkas, eilinis ir blankus. XX a. Kristus dažnai buvo vertinamas kaip radikalas ir revoliucionierius, politinio persekiojimo auka, o Pilotas laikomas savotišku budeliu fašistu. Be to, jau viduramžiais kažkas pamėgino apkaltinti Pilotą tiesiogiai prisidėjus žudant kūdikius, nors tai iš tiesų vyko trisdešimčia metų anksčiau, nei Pilotas atvyko į Judėją. Tikriausiai šio mito kūrėjai nutarė pataisyti istoriją ir padaryti taip, kad Pilotas pasirodytų scenoje "reikiamu momentu".

Ann Wroe savo knygą vadina "žmogaus, kurį išgalvojo, biografija". Pilotas – istorinė asmenybė, tačiau apie jį žinome labai nedaug ir nuodugnus, puikiai parašytas Wroe tyrimas suteikia galimybę suprasti, kaip skirtingomis epochomis ir skirtingose šalyse buvo užtaisoma nelemta tikrų žinių spraga. Pirmiausia knyga įdomi būtent šiuo aspektu, tačiau ji turi ir kitų pranašumų: autorė detaliai ir labai įžvalgiai rekonstruoja Piloto savijautą, mėgindama pasijusti žmogaus, dėvėjusio romėnų drabužius, tarnavusio Romos armijoje, su nuostaba žvelgusio į senovės Jeruzalę ir priversto ieškoti bendros kalbos su paslaptinga ir toli gražu nenuolaidžia žydų tauta, kailyje. Wroe kūrinys neturi nieko bendro su daugybe naujausių romanų, kuriuose šiandieniniai personažai (politikai, narkotikų prekeiviai, privatūs sekliai ir t. t.) ir nūdienos įvykiai prievarta perkeliami į Senovės Romą.


"The New York Review of Books", 2000, rugsėjis
Vertė Vitalijus Šarkovas

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


23588. ebola2004-10-25 11:24
Geriausiai apie visa tai yra parases K. Dzibranas.Jokie ten mokslo veikalai nepavelka jo.

23635. foggy2004-10-25 22:45
O man visgi labai prie širdies Bulgakovas. Kas kad irgi nė iš tolo nemokslinis.

23690. q2004-10-26 19:52
kaip suprantu tai knygos recenzija . visai idomu . bet ar ta knyga lietuviskai isejus ?

23766. Oxygen2004-10-28 13:22
Pakankamai įtaigus P. P. paveikslas buvo filme "Kristaus kančia".

23820. Ruty2004-10-30 11:10
,, be jokios abejonės, negalima pamiršti Piloto, aprašyto klasika tapusio Michailo Bulgakovo romano "Meistras ir Margarita" herojaus Meistro romane. "...Apie ką, apie ką? Apie jį? – liovęsis juoktis prakalbo Volanas. – Šiais laikais? Ar tai galimas daiktas? Nejau negalėjote rasti kitos temos?" >>>tiesiog noretųsi,kad ši replika nepraslinktų negirdomis,švieskitės,kas to neskaitėte.tikrai verta

23824. čeburekas :-) 2004-10-31 00:09
jo...Papinio Pilotas skaitantis ,,Times,, E. Renano P-tas liberalas A.France P-tas pensionieras----Čia gi straipsnio autorius praleido svarbiausią--o koks gi S.Gedos Pilotas, -gal kaip jo družbanas Pilvelis ar koks Banevičius

23881. Magelanas2004-11-03 02:44
Galetu Siaures Atenai parasyti ir apie legendas apie Jezaus buvima Kashmyre.

26490. klausimėlis2004-12-13 20:52
kada prasidejo kriščionybe?

Rodoma versija 30 iš 31 
14:28:14 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba