ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-18 nr. 717

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ICCHOKAS MERAS. Juoda musikė gelsva nugarėle (12) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tortai ir plekšnės (16) • JONO MEKO tekstai iš Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo "Niujorkas – mano šuo". Gyvenimas eina kiekvieną dieną (52) • RADIJO PJESIŲ KONKURSAS (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (2) (37) • REIN RAUD. Smulkmenos, kurios turi reikšmę (18) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Dao: slėpiningas ir dar slėpiningesnis (14) • JAN TWARDOWSKI. Eilės (4) • GERTRŪDA MAMIČ. Prarastos tapatybės (4) • GILBERT KEITH CHESTERTON. Apie drybsojimą lovoje (4) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie gandrą (16) • P. A.. Nauja šeima naujoje Europoje (115) • MARIO VARGAS LLOSA. Europa ir nacionalizmas (15) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš vabalų gyvenimo (9) • ANDRIUS ŠIUŠA. Eskizai (5) • l a i š k a i (49) •

Šis tas iš vabalų gyvenimo

AUDRA BARANAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

Ši vasara buvo keistai šlapia. Pirmiausia į akis krito uodai. Maždaug iki liepos vidurio jie atrodė kiaurai lietaus permerkti, neįprastai gležni, ne tik bekūniai, bet ir bebalsiai, net be orientacijos. Mistinis jų sugebėjimas staiga pranykti vos pajutus pavojų nebegaliojo: jie skrido tiesiai į rankas, gailiai zyzdami, nesugebėdami nors kiek pasipriešinti likimui.

Vasarai persivertus į antrąją pusę, jie, aišku, atsigriebė. Net ėmiau įtarti, kad uodai turi sąmonę. Eidama naktį į tualetą, židinio kambaryje uždegiau šviesą, tikėdamasi, kad tas įkyrus "tipelis" iš verandos išskris. Bet jis nereagavo. Baisiausia – jis kantriai LAUKĖ manęs. Dar blogiau, jis tikrai ŽINOJO, kad grįšiu...

"Santykius aiškinomės" iki trijų nakties. Jis (nors visi žinom, kad iš tikrųjų tai "ji") buvo nepaprastai virtuoziškas, tikras Copperfieldo giminaitis. Galų gale nusprendžiau pasiduoti ir ramiai padėjau ranką ant antklodės. Jis atskrido, nutūpė, prisitaikė, visai neskaudžiai įdūrė, šiek tiek nugėrė, kažkuo švelniai pakuteno man odą ir nuskrido... Pagaliau ramiai užmigau.

Kitą rytą ant rankos nebuvo nė žymės. Net neniežėjo. Pasirodo, visiškai įmanoma santarvė, tik nereikia būti godžiam, kitaip tariant, nereikia gailėti savo kraujo. Tada uodas nesuleidžia nuodų, kadangi juos išskiria tik išsigandęs, dėl streso, kurį paprastai jam įvarome.

Dar vasaros pradžioje mus gąsdino padvigubėjusiu erkių skaičiumi. Tačiau kiek plikomis blauzdomis braidžiau po aukščiausią, beveik pečius siekiančią žolę – nė viena neįsisiurbė.

O štai koloradų iš tiesų buvo tikra gausybė. Už medinės būdelės palei pat pūdinį netyčia sudygo bulvienojus. Išvydau tiesiog kraugerišką puotą. Neturėjau su savimi jokio indo, į kurį galėčiau tuos išpampusius niekšus surinkti, o grįžti į namą tingėjau. Prisiminiau Erlicką, iš paskos ir Kernagį, ir bandžiau apsukusi lapais traiškyti pirštais. Ką tik prarytas žalias maistas jau būdavo pavirtęs oranžiniais syvais. Spalva graži, bet vis tiek šlykštu. Tada nusprendžiau juos nusprigtuoti. Tai be galo smagus užsiėmimas, beveik kaip vaikystėje šaškėmis žaidžiant "čiapajevą". Tik neturėjau kantrybės stebėti, per kiek laiko jie grįžta...

Jie, žinoma, grįždavo. Ir dar atsivesdavo draugų. Tuomet jau tikrai neapsikenčiau, atsinešiau plastmasinį kibirą ir sužėriau juos nuo lapų, o tiksliau – nuo likusių stagarų. Tada nunešiau prie ežero ir išverčiau į įlankėlę, kadaise iškastą vaikų. Pirmoji į krutantį grobį sureagavo labai stambi varlė. Iš pradžių sustingo, tuomet išsižiojusi šoktelėjo, prarijo vieną, kitą ir... pastėro. Ne, nenudvėsė, tiesiog, pamaniau, koloradai jai buvo neskanūs. Kita vertus, verslininkas, kuris neseniai prasigyveno iš šokolado, sakė, kad ir žmogus vienu kartu gali suvalgyti ne daugiau kaip tris keturis šokoladinius saldainius.

Bet užteks apie vabalus. Neseniai viename provincijoje vykusiame šiuolaikinės literatūros forume vienas skandinavų rašytojas kažkam kuluaruose prasitarė, kad Lietuva jam atrodo keista šalis. Tokia "strange country".

Kaip žinoma, pati šalis negali būti keista. Keisti gali būti tik jos gyventojai.

Na, tarkim, gal jam, tokiam sportiškam ir gyvenančiam sveiką gyvenimo būdą, keista, kad kai kurie renginio dalyviai lietuviai jau nuo pat ryto būna kiek "permirkę". Arba kad nebendrauja su užsieniečiais, ir nebendrauja greičiausiai dėl to, kad gerai nemoka kalbų...

O dar šią vasarą teko skaityti, jog kai kuriems atvykėliams lietuviai atrodo keisti, nes praleidžiami automobilį pristabdžiusio vairuotojo net nepadėkoja...

Va čia labai norėčiau apginti lietuvius. Mes kartais iš tiesų nepadėkojame, nes tą sekundę, kol svarstome – dėkoti ar ne, dar nežinome, ar mašina mus pervažiuos ar ne. Mat vienos jų jau linkusios praleisti, o kitos vis dar pervažiuoti... Tarkim, aš nuo vaikystės buvau labai mandagi. Nešdama į kiemą šiukšles, senelei sakydavau "viso gero", o po minutės grįžusi "labą dieną". Per visą sovietmetį niekada nesistumdžiau eilėse, o perpildyti troleibusai visuomet nuvažiuodavo be manęs. Tačiau šią vasarą tris kartus per perėją besivedant dviratį manęs vos nepartrenkė mašina. Bet aš tikrai visuomet stengiuosi padėkoti...

Pagaliau mes visi stengiamės. Važiuojant autobusu Vilnius–Prienai prieš išlipdama prie Strėvos smagiai įkalusi moteriškė šūktelėjo vairuotojui: "Stok, bl..., kur nuvažiavai. Aš niekada neinu atgal, tik pirmyn! Į Europą!"

Šalia manęs autobuse sėdėjo žilas pagyvenęs vyriškis, tradiciškai – su pilveliu. Mačiau nuo darbų įdiržusį surambėjusį dešinės rankos nykštį. Už mūsų, net pasilenkęs į priekį, jo pažįstamas, panašaus amžiaus vyras, įdėmiai klausėsi mano kaimyno.

O mano kaimynas pasakojo, jog šiemet dėl lietingo oro iš kaimo turizmo niekas neprasigyveno. Jis pats iš agurkų ir gėlių uždirbo 4 tūkstančius litų. Dar padirbo penkerias kankles... Bet sakė: žinai, Teofili, dirbt jau sunkiau, o ir akių aštrumas ne tas. Mačiau, kad Teofiliui tas žmogus autoritetas, jis jo vis kažko klausinėjo. Na, pavyzdžiui, norint, kad po metų žemė būtų derlingesnė, kuo geriau ją apsėti? "Rapsu, Teofili, rapsu..." Na, net ir aš žinojau, kad rapsu, jokia čia naujiena. Bet kaimynas man baisiai patiko. Toks "nepermerkiamas", "nenusprigtuojamas", visai nekeistas lietuvis. Net atrodė, kad žemė sukasi aplink jį, o kartu ir aš su Teofiliu. Ir žinai, Teofili, sakyčiau Teofiliui, jeigu jį bent kiek pažinočiau, būtų labai sveika didžiumai lietuvių savo smegenines "apsisėti rapsu", kitaip tariant, šiek tiek "sukultūrinti podirvį". O tada Lietuvėlėje ne tik žmogui, bet ir kiekvienam vabalui, oi, kaip būtų gerai...

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21805. po palme2004-09-21 02:25
Tik jau prasyciau, skandinavai apie permirkima zino kur kas geriau negu lietuviai, o ka jau kalbeti apie airius su skotais. Vienoj konferencijoj skota nesdavom i konferenciju sale 8 valanda is ryto( kuriam galui mes ta darydavom, man iki siol neaisku). Turbut del tos pat priezasties mus ir vadina keistais, nes mums vis svarbu ka apie mus pasakys ir pamanys. Jeigu tas straipsnis buvo apie tai, kaip mes turim kultureti ir pasiekti Europos lygi, tai jis paveluotas: McDonald mes jau turim. O kad i how are you (ir cia visai nededu klaustuko, nes klausianciam, tiesa sakant visai neidomu kaip tau sekas)lietuviai dar neatsakineja tuo paciu, tai turbut del to, kad tai atvirksciai proporcinga lietuvio tikram susidomejimui kaip tau einasi(skoto nesiojimas i sale). Kas yra is tikro keista atvykeliams. Lietuviams is vis reikia daugiau galvoti apie tai, kaip zeme sukas apie mus, nes vis dar sutinkam buti brukami i kampa visokiu mastytoju, norinciu mums iteigti keistuma.

21825. vot iš kalėjimo2004-09-21 03:47
niu, niu po palme - Tavo komentaras pirma karta nekomunistinis, bet per daug žemiškas - gal bandyk pati savyje balansą derinti pvz. barškintis tik su lietuviais, o ne su elitovscais ar kitais ruskaiis ir etc. - pamatysi, kaip sunku tavo tautiečiams iš tiesų - tada gal toleruosi šiek tiek (bent laikinai kol sustiprės tauta elitovscų neujama)

21871. siaip2004-09-21 16:56
Kai buvau studentas, suvalgiau kilograma sokoladiniu saldainiu. Voveraites. per valanda.

21878. po palme2004-09-21 18:05
man neaisku, kas yra elitovcai. Jeigu nori pasisneketi, gal galetum apsieiti be asmeniskumu?

21919. ?2004-09-22 12:06
Elitovcai - tai e-paštu naudotis mokantys litovcai?

21942. Teofiliui2004-09-22 17:27
Žemę geriausia apsėti ne rapsais,o tuo, kuo ją sėjo tūlas Onanas

22021. balciunas is vievio2004-09-23 23:06
ar gerbiama baranauskaite nakti kakoja i zidini?

22037. VOT2004-09-24 04:49
- per visas saugumo tarnybas nuo Gorbačiovo laikų (viskas prasidėjo 7 metai anksčiau) - labai pasikeitete - apie 80 proc KGB tapo FTB, GRU manoma apie proc. tapo M5 -tai normalus procesas - beje, visi supranta labai SUDĖTINGAS,
BALCIUNAU IS VIEVIO PAKAKOK NAKTI MUMS (BET IDOMIAI)

22050. IVS2004-09-24 06:58
O apie uodus netiesa. As ne karta ta eksperimenta kartojau O va visai neseniai tikrai uodui streso neivariau, nes buvau visa samone i kompa ilindus ir tik jauciau kazkoki smygliuka kojoje, tai cia, tai ten. Nu bet paskui @#$%^&* kaip supykau. *&^%$#@, tu, skau, jei gertum krauja ir tiek, tai negi gaila, bet jei tu sitaip - tai palauk, bjaurybe, tu @#$%^&*&^%$#@! Pergudravau nesunkiai ir pritvojau slikstyne. Kaltinu Noju. Negi negalejo tu dvieju uodu pritreksti?

Rodoma versija 21 iš 22 
14:28:01 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba