Sakralybės slinkmuo link likiminių prasmių dar neapima visų šiuolaikinio "povandeninio" religingumo vyksmų. Mes kalbame ne apie sakralybę, besireiškiančią oficialios religijos ar religijų išpažinimu, bet apie nereflektuojamą sakralybės raišką. Hierofanijos turi vietas ar veikiau vietos turi hierofanijas. Tik reikia tas vietas susiieškoti.
Tarkime, bendras reikšmių laukas, su kuriuo susiduriame išėję į gatvę ar skaitydami laikraštį ar šnekėdami su bendradarbiais, yra tarytumei grynai profaniškas. Tačiau sakralybė tarsi komunizmo šmėkla kažkur yra, slepiasi ir iš už tos užslėpties generuoja fantomus, kuriuose ji jau esti arba yra jos pėdsakų. Tie fantomai gali reikštis per sąvokas, daiktus, bet jie, žinoma, pasirodo ir laike, nes laikas taip pat yra galima hierofanijų zona.
Jeigu kalbame apie visuomenės mentalitetą (čia jis vienintelėje vietoje sutampa su oficialiuoju), sakralybės teritorija neabejotinai driekiasi į praeitį. Į Kovo 11-osios deklaraciją, Sausio įvykius ir bendrą visiems patirtį, bendrus tautos išgyvenimus, kurie šiandien yra neabejotinai sakralizuoti. Apie tuos laikus kalbama kosmogoninio mito terminais, ir išties kiek pakeitus žodžius ir sušiuolaikinus sąvokas tai buvo metas, kai Gėris kovėsi su Blogiu ir buvo dedami mūsų pasaulio pamatai. Kosmosas atsiranda kovoje, šiuo atveju mūsų Kosmosas yra mūsų valstybė. Be kovos nieko nebūtų, ir ši kova su Imperijos slibinu buvo kosmogoninė kova. Visiškai nepastebint viešajame diskurse SSRS įvardijama kaip slibinas o su slibinais kaunasi visų kosmogonijų personažai, slibinas simbolizuoja chaosą, kurį reikia įveikti, sulaužyti, nustumti į šalį ar patiems nuo jo pakankamai atsitolinti. Taigi tas laikas yra kosmogoninis ir sakralus, ir kasmet sausį ir kovą minėdami liūdnas ir viltingas datas mes atkartojame savo pasaulio kūrimo mito etapus.
Atsiradus pasauliui, stoja pirmalaikis, kada dar nėra istorijos, kada sakralybė ir dievai / Dievas yra čia pat ir kada žmonės gyvena santarvėje, nežinodami bėdų, kivirčų ir nelaimių. Mūsų sąmonėje (vyresnės ir iš dalies vidurinės kartos sąmonėje) pirmalaikis skyla į dvi dalis. Šiaip tradiciškai pirmalaikis yra absoliučios žmonių santarvės metas. Tie dveji treji metai, pradedant nuo 1988-ųjų, buvo mūsų neįtikėtino solidarumo metas, ir iki šiol tuometinė vienybė suvokiama kaip stebuklas žmonių pirmykštis solidarumas, rojaus būklė yra būdinga visiems pasakojimams apie pirmalaikį. Mūsų mitologija kalba, kad tada visi buvo vieningi, ir, po teisybei, taip buvo. Tačiau mitologijos žino ir tęsinį: pirmalaikis dėl kažkokių žmogaus prigimties savybių baigiasi, prasideda vargai, kivirčai, nepritekliai. Taip ir atsitiko realios sakralybės teritorijoje santarvė žlugo, prasidėjo gyvenimas ir vargai.
Pirmalaikis mitologiškai yra metas, kada žmonėms nereikėjo dirbti ir vargti, jie valgydavo nuo rojaus medžio, javai patys augdavo, nereikėjo nei pjauti, nei sėti, o viską žmonės gaudavo iš Dievybės rankų. Iš tikrųjų to nebuvo bet kosmogoninis mitas veikia, ir jis nusidriekia į paskutinius sovietinius dešimtmečius, kada ir darbo sąvoka turėjo kitą prasmę, ir buvo galima gauti, susikombinuoti kažką už nieką; dabartinis sąlygiškai ramaus sovietinio gyvenimo prisiminimas irgi sakralizuojamas kaip esminė pirmalaikio detalė tais laikais dirbti nereikėjo, o visko užteko, buvo pirmoji palaimos būklė. Tad sovietmečio ilgesys irgi yra sakralybės zona, ir ji priklauso mūsų sakralybės išgyvenimui ir mūsų kosmogonijai, lygiai kaip ir pati kova su slibinu. Dažnai mitologijose slibinas pats išmaitina savo žudikus čia irgi esti atitikmenų.
Taigi sakralybė visiškai tiksliai projektuojama į pirmalaikį ir jis, tie keleri metai, yra nustatomas ir realiame, ir sakraliniame kalendoriuje. Tam tikra prasme Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji yra mitologiškai įprasmintos ir sakralios šventės, o ne vien valstybinės datos.
Sakralumas iš kunigaikščių epochos jau ganėtinai pasitraukęs, "Būtovės slėpiniai" šią desakralizaciją tautos sąmonėje atliko: atimdami iš istorijos mitologiją, jie paliko vietos istoriosofijai, bet užtat keturiolikos penkiolikos metų senumo įvykiai gavo progą įgyti mitinę, sakralinę dimensiją. Jie tapo pirmapradžiai. Su viena išimtimi, apie kurią pakalbėsime vėliau.
Į ateitį nukreipta sakralybė egzistavo per Nepriklausomybės metus, nuo pat Kosmoso / Valstybės sukūrimo, ir ta ateitis buvo šviesus įstojimas į ES ir NATO, po kurio, atrodytų, prasidėsianti rojaus būklė. Tas būsimo rojaus pažadas maitino viltis ir vaizduotę, ir tai išties buvo rojaus pažadas, duotas dar Kosmosui kuriantis. Dabar, kai jau "esame rojuje", suprantama, mitas bliūkšta, bet kaip tik matome bręstant ir rutuliojantis naujojo sakralumo apvaizdus. Mes vėl esame Gėrio ir Blogio kovos lauke, prisidėję prie arkangelo Mykolo kariaunos, žinoma, gerojoje pusėje, kol kas šiek tiek sutrikę, bet sakralumą, ko gero, perimsime ir galėsime jį naujai artikuliuoti. Tarkime, JAV kova su pasauliniu terorizmu traktuojama kaip kryžiaus žygis prieš islamą bent jau taip primityviai galima apibūdinti JAV vedamus karus, nors geriau būtų tarti, kad tai Armagedono porūšis ar pats Armagedonas. Tai kryžiaus žygis prieš blogį, kuris būdamas (kaip ir dera demonams) nematomas ir nesugaunamas, valdo žiaurias jėgas ir per jas reiškiasi. Reikia manyti, netrukus susiformuos kryžiaus žygio dalyvių savimonė žinia, jeigu mūsų visuomenėje neatsiras dialogo kultūros ir žmonių, klausiančių, ar karas yra gerai. O kadangi karas visada yra gėrio ir dieviškų jėgų kova su blogiu ir demonais, tai karas yra sakralus. Įstoję į kariaujančią organizaciją, mes irgi teoriškai ir praktiškai esame kare. Taigi ir sakralumo lygmuo kare su teroru ims palengva reikštis ir tuo labiau, juo labiau mes įsitrauksime į tą karą. Kol kas neišvengiama karo sakralinė dimensija tik potencialiai blyksi, nes mūsų oficialioji politika stengiasi apie mūsų dalyvavimą kare kalbėti kuo mažiau ir kuo mažiau teikti konkretumo. Pojūčio, kad esame kare, visuomenė dar neturi.
Taigi ateities sakralizacija dabar truputėlį aprimusi, sakralybė dabartyje ir netolimoje ateityje realizuosis ir karo pavidalu. Jis ideologiškai turės būti motyvuotas ir pagrįstas, nes kol kas valstybinė ideologija negali patikimai paaiškinti karo prasmės ir reikšmės; aiškinama, kad tai mūsų, kaip sąjungininkų, pareiga, tačiau jeigu ideologija nesugebės pasinaudoti sakraliuoju karo masteliu, artimiausioje ateityje ji patirs didelių smūgių. Būtent šioje vietoje, kuri pribrendusi sakralybės proveržiui. Karas irgi yra hierofanija, didingų galių proveržio ir kovos vieta, pasižyminti sakraliniais motyvais ir išgyvenimais.
Šiuo metu pasiekėme kadaise numanytą sakralią rojaus būklę, ir, žinoma, pasiekta ji nebeatrodo esanti rojus. Ateitis šiuo metu sakrališkai tuščia, ir greičiausiai ją užpildys likiminės kategorijos, kurios vyrauja masinėje sąmonėje. Ateities vizija darosi gana neperregima, ir sakralumas iš jos išnykęs, anksčiau sakralizuota valstybė ir jos idėja dabar irgi praranda sakralinį pamatą dėl sąjunginio ES pobūdžio ir galiausiai dėl to, kad dabar "natūraliai" vyksta valstybės dekonstrukcija.
Žinoma, tą dekonstrukciją mėginama dangstyti europine savimone ir aiškinti, kad valstybė ne nyksta, o grįžta į Europą. Čia raktinė istorinė figūra Mindaugas, prieš maždaug dešimtmetį tapęs kunigaikščių kulto lyderiu.
Mindaugas iškilęs kaip demiurgas, žiedėjas, sukūręs Lietuvą Europoje; šiandien Mindaugo kultas jau užgožė Vytautą ir prislopino Gediminą (pastarojo kultas dėl jo legendinių ir istorinių sąsajų su Vilniumi, sostine, neišblės niekad).
Tiesa, baigiant apie sakralybės laike apraiškas, pažymėtina, kad ji šioje vietoje vis dar neišsivadavusi iš likiminės dimensijos; istorija yra ir lieka tautos likimo raiškos laukas.
Dekonstruojant valstybę, jos sakralumas nyksta. Nyksta ir dėl politinio fiasko, kurį patyrė beveik visos valdančiosios partijos, ir dėl to nykimas noriai nepastebimas ar net sveikinamas, nesuprantant, kad demontažas gali reikštis ir per įvairias apkaltas, ir per skandalus, ne vien per Briuselio direktyvų vykdymą. Be to, valstybės sakralumas buvo nenatūrali pajauta, nes valstybė pasaulietinis darinys, o sakrali valstybė viduramžių kategorija. Mums ji buvo sakrali dėl to, kad buvo prarasta. Atkurta valstybė funkcionuodama praranda savo sakralumą ir tai dėsninga. Valstybė yra pasaulietiška, ir tai natūralu, tačiau jos pradmenys tebėra sakralybės zona, o tai istorijoje nenušventinta, taigi sakralu, ir liko Mindaugas, tinkantis ir nacionalistams, ir katalikams, ir pagonims, tragiška ir kontroversiška, bet visiems tinkanti figūra, rymanti ant sakralinės dimensijos. Juk tokie karaliai krikštytojai Vidurio ir Šiaurės Europoje būdavo bemaž automatiškai skelbiami šventaisiais; Mindaugui iki šventojo trūko kelių mėnesių, ir ta jo žudikiška aplinka buvo sakralybės persunkta, juk Daumantas, ne kas kitas, tapo stačiatikių šventuoju. Mindaugas katalikų šventuoju vos netapo. Jeigu jis būtų buvęs nužudytas, kol dar aiškiai ir raštiškai, ir elgesiu reiškė katalikišką orientaciją, jis būtų ir kankinys, ir šventasis. Ir dabar Mindaugas yra sakrali asmenybė, be penkių minučių šventasis ir be trijų sekundžių kankinys bei palaimintasis. Manau, nors kelios metraščių frazės ir trukdo, Mindaugo bent jau beatifikacijos procesas, parengus atitinkamą istorinę versiją, nebūtų neįmanomas; kiek toli jis eitų, kitas klausimas.
Tačiau valstybės desakralizacija nukreipia sakralinę dimensiją nuo valstybės; kiek sakralizuojama galima, siūloma politika (gelbėtojai, kurie ateina per kiekvienus rinkimus su rojaus įžeminimo vizija), tačiau dabartinė politika neturi sakralinės dimensijos kad ir dėl to, jog politikai turimų valdymo charizmų ir sakralumo potencijų neįgyvendina dėl savo nederamo elgesio, be to, žiniasklaida, ypač elektroninė, desakralizuoja politikus per ironišką kai kurių laidų (ypač "dviratininkų") dimensiją ir sakraliniai motyvai politikoje "dabar" neegzistuoja. Išimtis tik rinkimai, per kuriuos rinkimų štabai kartais mėgina suteikti kandidatams antžmogiškų savybių, juos sakralizuoti ar mitologizuoti, rodyti kaip gelbėtojus ir išganytojus. Po rinkimų ta mitologija subliūkšta, atsitrenkusi į realijas. Vis dėlto pačioje politikoje liaudis nesyk išsirenka mylimus lyderius ir, nepaisydama jų veiklos ar neveiklumo, išlaiko juos savo minties ir vilties fokuse. Tačiau šis atvejis nėra sakralybės užslinkimas ant lyderio, kaip jau esu kitur minėjęs, čia veikiau totemizmo recidyvai. Į sakralinę dimensiją, pabrėžiu, kai kurie lyderiai patenka per rinkimus.
Dekonstruojant valstybę neišvengiamai vyksta jos sakralumo likučių demontavimas. Po dekonstrukcijos vis dėlto lieka ne taip mažai lieka tauta, kuri, gyvendama postmoderniame pasaulyje ir besivadovaudama postmoderniomis vertybėmis, vis dėlto lieka sakrali. Jeigu už valstybės dar yra tauta, už tautos jau nieko nebėra. Tauta yra galutinis likmuo sau pačiai. Ir čia privalėtų įsijungti savisaugos mechanizmas, kuris sakralizuotų tautą kaip pavojuje esantį galutinį esinį, juolab istorinė ir kultūrinė atmintis tautos sakralizavimą dar pamena XIXXX a. padėjo gerus tautos sakralumo pamatus. Čia dirbo S. Daukantas, T. Narbutas, V. Kudirka, Vydūnas, A. Smetona ir daugelis kitų skirtingų ideologijų žmonių. Matyt, vėl laikas atsigauti (ar atgaivinti) O. Milašiaus, Vydūno vizijas, spausti M. K. Čiurlionį, tik viską paversti modernia ir postmodernia kalba, kuria tautos sakralizavimo pradmenis būtų galima perteikti jaunimui. Nacionalizmas (šio termino nėra ko bijoti, jis nenukreiptas prieš jokią kitą naciją Lietuvoje, kitų nacionalizmai turi būti irgi palaikomi, o ne slopinami) neišvengiamai kils kaip politinis judėjimas, politinė savisauga. Kol kas nacionalistinės partijos yra silpnos, nacionalistiniai šūkiai atrodo pasenę, nors prieš penkiolika metų jie galėjo mobilizuoti milijonus. Dabar laikas juos atgaivinti, įvesti į viešąjį diskursą ir sudaryti sąlygas, kad tauta atgautų sakralinę savimonę (Tautos dvasia, Rytai ir Vakarai, Tautos misija, sanskritas prie Baltijos etc.). Procesai vyks, tačiau jie, kaip galima šiandien spręsti, yra per lėti, be to, valdžia nežino, ar nacionalizmo skatinimas yra politiškai korektiškas, o tauta drovisi kelti save ant altoriaus, nes tai atrodo atgyvena. Susidūrus su prancūzais, italais ar lenkais tai visai neatrodo atgyvena, juolab pamėginkime pasiklausyti serbų ar kroatų. Niekas nesibaigė, valstybėms nykstant, tautos praranda apsauginį kevalą, patenka į maišymosi katilą ir patiria tiesiogines grėsmes, kurias ES tik stiprina. Manau, Europos Sąjungoje tautos nunykimo pavojai yra ne mažesni, o gal ir didesni nei Sovietų Sąjungoje ar Rusijos imperijoje. Anksčiau tautiškumas dubliavosi su katalikybe, taigi buvo įjungtas dvigubas savisaugos mechanizmas, dabar katalikybė ištraukta iš šios sankabos ir tauta neturi ideologinio nei sakralinio pamato. Katalikybė didele dalimi fasadinė, be to, moderni katalikybė privalo pulsuoti drauge su visa pasaulio Katalikų Bažnyčia ir atitinkamai dirbti Vatikanui, o ne Vilniui, ir tai natūralu; kuo labiau Katalikų Bažnyčia modernizuosis ir prisitaikys prie europinio katalikybės modelio, tuo ji bus patrauklesnė.
Katalikybė tautiškumui netrukdo, o pagal XX a. pavyzdį prie jo dargi prisideda. Kalba tik apie tai, kad katalikybė jau nėra visuotinai išpažįstama, o žmonės, kurie yra "savaip katalikai", "fasadiniai katalikai" arba kurie išvis atmeta katalikybę, savo sakraliniu pagrindu paverčia individualų tikėjimą, privačią religiją arba patenka į kokios nors sektos ar grupės orbitą; sektos dažniausiai yra tarptautinės, atitinkamai jų veikla prisideda prie nutautėjimo ir jose nutolstama nuo nacionalinio identiteto, kuris apskritai atmetamas.
Tad nėra nacijos ir sakralumo sankabos, kuri galiotų Lietuvoje, yra daug įvairių tikėjimų, kurie dažniausiai neprisideda prie tautos sakralizacijos. Yra, tiesa, dvi išimtys katalikybė (iš dalies) ir naujieji pagonys (radikaliai).
Atrodo, kad tautos sakralizacija vis dėlto atsigaus labai lėtai. Įtikėtina, postūmį nacionalizmui suteiks čia atsiradę imigrantai, bet kai jų prisirinks kritinė masė, gali būti per vėlu. Nacionalizmas turi būti skatinamas jau dabar, o tautos sakralizavimas spartinamas per ideologiją ir žiniasklaidą (žinoma, čia ji nepaveikiama, ji gali prisidėti, kiek pati apsispręstų). Ir kartoju čia būtina reikalus šiek tiek paspartinti ir parodyti nacijai, kad ji neturi gėdytis savo sakralinės dimensijos, o privalo leisti jai skleistis.
Nacionalizmas, kylantis dekonstruojant valstybę, turi vesti prie tautos sakralizavimo. Atitinkamai gerbtini kiti nacionalizmai. Vertybių skalėje nacijos vertybės turi būti keliamos aukščiau už valstybines, tik primenu: procesai vyksta natūraliai, bet reikia juos "po vandeniu" kiek spartinti, nes dabar tam tikras sutrikimo metas.
Daugiau mums nieko nebelieka, be nacijos, pasaulietinėje erdvėje išplėšta viskas. Politinis atstovavimas ir reprezentavimas nevyko ir nevyksta ir nacija, iškėlusi save ant altoriaus, turėtų imti ideologiją į savo rankas ir diktuoti vertybes kaip reali ir tikra hierofanija, sakralybės vieta ir pati sakralybė. Politiniai ir ekonominiai kriterijai turi būti pajungti nacijos ideologijai ir pačiai nacijai kaip sakralinei, vertybes diktuojančiai Dievo ir dievų saviraiškos formai, atsakingai už savo praeitį, dabartį ir išlikimą.
ATĖNAI
Lietuva internete
