ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-09-18 nr. 717

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

ICCHOKAS MERAS. Juoda musikė gelsva nugarėle (12) • GINTARĖ ADOMAITYTĖ. Tortai ir plekšnės (16) • JONO MEKO tekstai iš Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo "Niujorkas – mano šuo". Gyvenimas eina kiekvieną dieną (52) • RADIJO PJESIŲ KONKURSAS (2) • GINTARAS BERESNEVIČIUS. Sakralybės turinys šiandien (2) (37) • REIN RAUD. Smulkmenos, kurios turi reikšmę (18) • ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS. Dao: slėpiningas ir dar slėpiningesnis (14) • JAN TWARDOWSKI. Eilės (4) • GERTRŪDA MAMIČ. Prarastos tapatybės (4) • GILBERT KEITH CHESTERTON. Apie drybsojimą lovoje (4) • SIGITAS GEDA. Pasaka apie gandrą (16) • P. A.. Nauja šeima naujoje Europoje (115) • MARIO VARGAS LLOSA. Europa ir nacionalizmas (15) • AUDRA BARANAUSKAITĖ. Šis tas iš vabalų gyvenimo (9) • ANDRIUS ŠIUŠA. Eskizai (5) • l a i š k a i (49) •

Pasaka apie gandrą

SIGITAS GEDA

[skaityti komentarus]

Kitados žmonės visam krašte tikėjo, kad vaikus į namučius atneša gandras. Neaiškindavo, katras – gandras ar gandrienė. Stačiai mestelėdavo, kuriam smalsuoliui pasiteiravus: "Mama, o iš kur aš atsiradau?"

– Gandras atnešė, vaikeli, gandras...

Ir toliau sau audžia, verpia ar sviestelį muša. Gavę atsakymą, vaikai nurimdavo. Nebuvo labai dideli smalsukai.

– Mane atnešė gandras, – išdidžiai pareikšdavo koks nors pyplys pavasarį pirmąkart tarp kitų, būryje ant žolės pasirodęs.

Ir išdidžiai pūsdavo savo snargliotą krūtinę. Pamanyk, ne pakrūmėj, ne karkluose, ne kopūstuose rastas!

Beje, būdavo ir kitokių.

– Radau, vaikeli, radau. Nuėjau iš ryto tenai, kur rugiai nukirsti, gubos, pėdeliai surišti ir sustatyti, girdžiu tokį gailų balselį bešaukiantį: "Ma-ma, tė-te, ma-ma, tė-te!.." Prieinu – guli toks mažas ir rausvas, kaip angelėlis šventam paveiksle, rankytes tiesia, akelėmis žilpina. Kalbėti nemoka, vos tuodu žodelius vapa, bet prašyte prašosi. Susivyniojau va į šitą drobelę ir parsinešiau. Galgi laumės buvo jį ten paguldžiusios?..

Apie laumes kitą sykį papasakosiu, gandrus geriau pažįstu, tai ir žodžius lengviau rasti. Dabar jau girdžiu, kad ir maži vaikai žino, jog ne gandras, jog vaikai iš motinos pilvuko ateina, bet mano močiutei jūs taip nepasakytumėte, – užsirūstintų senutėlė be galo.

– Gandras tai gandras, seneli, – vieną kartą sukonkretino kaimynų berniukas, kuris knygas skaitė, – bet visi žino, kad į rudenį gandrai palieka mūsų kraštą, į pietus išskrenda, o vaikų juk ir žiemomis atsiranda?..

Pamiršau pasakyt, vieną žiemą, kai paukščių pritrūko, zuikiai vaikus ėmė nešiot. Taigi, tai bent!

– Iš tiesų, Benai, turi gerą galvą! Mano močiutė šituos dalykus savaip aiškino.

Negali juk gandrai vien tik mums, šiaurės gyventojams, mažus vaikelius nešioti. Vaikų visur reikia – ir Italijoj, ir Prancūzijoj. Afrikoj ir Australijoj... Gandrai visu Žemės rutuliu pasirūpina. Tokia jų pareiga.

– O kaip jie tuos vaikelius atneša? Ant nugaros pasisodinę ar savo raudonom kojom suspaudę? Kuo maitina, kuo rengia? Juk ir sušalti gali?..

Nieko man nebelieka, tik senosios motinėlės išmintį priminti. Galite tikėti, galite ne, bet esu tikras, kad čia daug tiesos. Visko žmogus sužinoti negali, o jeigu daug tiesos pasakos, tai jau ir patikėt tokiu žmogumi, ir padėkoti jam verta. Tokia buvo senoji mano, apie kurią irgi kada nors papasakosiu.

Tuos didelius paukščius visi esame matę. Parskrenda per Juozines, vos balos ir lankos atšilo, žiūrėk, jau ir stypinėja, varlyčių ieško. Tai jų maistelis, skanėstas po ilgos kelionės per dangų. Tiek apie gandrus žinome, tačiau yra dalykų, kurių ir nežinome, ir apie kitą, mums nepažįstamą, gandrų gyvenimą neišmanome. O ir patys gandrai mūsų kalba nekalba, gandrų kalba kalbasi, ilgais snapais kalena. Kodėl turėtų su mumis šnekėtis? Nei mes jiems giminės, nei ką...

Už devynių kalnų, devynių jūrų ir devynių marių, nepasiekiamoje saloje, yra Gandrų karalystė. Taip ir vadinasi – Gandrų karalystė. Toje karalystėje gyvena vyriausiasis gandras arba gandrų karalius, viešpats toksai, aišku, kad su savo gandriene, dvaru, rūmais, turtais, palyda, šokėjais ir muzikantais... Taip nuo pasaulio pradžios, bent jau nuo tada, kai Dievulis, pasaulį kurdamas, davė jam didelį maišą su visų gyvūnėlių poromis – žalčių, rupūžių, kurmių, žuvų, lervų, kirmėlių ir vabalų įvairiausių. Nešk, sako, ir paleisk žemėje. Tik neatrišk pakeliui...

Kur tau! Neatriš! Atrišo, smalsukas buvo! Ir išsilakstė, pasklido visi tie gyvūnėliai ore, vandeny ir žemėj. Tie, kur žemėj – turėjo miklias kojeles užsiauginti, kad bėgioti galėtų. Tie, kur vandeny – pelekus, plaukmenis, kad upėse ir ežeruose neprigertų, tie, kur ore – sparnus, kad skraidžiot įstengtų.

Dievulio nebuvo taip sumanyta, atrodo, šį gabalą esat girdėję: sušėrė Dievulis nuodėguliu gandrui per šonus ir nuo tų laikų jis iš balto baltai suodinas liko...

– Eik, – sako, – gyvenk dabar savo karalystėje. O kad kaltę atpirktum, turėsi žmonėms vaikus nešioti.

– Gerasai Dievuli, – susigraudino gandras, – betgi kaip aš juos nešiosiu? Jeigu jau tuos, kur maiše gerai supakuoti ir užrišti, išbarsčiau...

– Po vieną, kartais gal ir po du, tris nešiosi, – pertraukė jį Dievulis, – ir ne kokius ten vaikus, o dvaseles jų, kurios labai lengvos. Lengvesnės už pūką, skrajesnės už vėją. Ir tau pačiam po pasaulį smagu bus skraidyti.

– O kas gi tos dvaselės? – perklausė gandras. – Lengvesnės už pūką, skrajesnės už vėją?

– Daug nori žinot, – sako Dievulis, – aš tau tik tiek prasitarsiu. Žemėje, pats žinai, gyvena vyrai ir moterys. Būna taip, kad jie susidraugauja, vienas vyras įsimyli vieną moterį. Paskui drauge ima gyventi ir šnekasi:

– Kaip gerai mums būtų savo vaikelį turėti! Benu, Jonu ar Bernardu, Tekle, File ar Angelina pakrikštytume...

– Aš labai mergytės norėčiau, – sako žmona.

– O aš berniuko, bet jeigu atsiųs Dievulis mergytę, tai irgi bus gerai.

– Vieną kartą galėtų atsiųsti tokį, o paskui kitokį, – svajoja būsimas tėveliukas.

Dievulis, tas kalbas girdėdamas, siunčia telegramą, duoda žinią į Gandrų karalystę. Girdi, ten ir ten yra toks prašymas. Labai neuždelskit, jeigu dabar pietuose darbuojatės, tai skriskit į šiaurę vos saulutei pašildžius. Vykdykit žmonių norus.

Žinią, aišku, gauna patsai gandrų valdovas, karalius, kaip kad sakiau, o toliau viskas sava tvarka vyksta. Karalius sušaukia gandrus, kurie neužsiėmę, pasirūpinti gali.

– Tu, – sako, – Telesforai, o ir tu, Ciprijonai, šiandien laisvi esate?

– Abu mes laisvi, – šaukia gandrai, snapais pakalendami, – norim darbo, tark žodį, karaliau.

– Tai va, Dievulis pranešė, kad tan kraštan tiek ir tiek dvaselių turim pasiųsti. Ar palaikote ryšį su tais, kurie šiaurėj žiemoja?

– Taip, valdove, su zylėmis, su žvirbliukais, su sniegenom, svirbeliais raudongūžiais – su visais turim ryšį.

– Adresas: Lietuva, Kybartai – trijų prašo, Šilutėj – keturių, Kupišky – keturiolikos...

– Kodėl Kupiškis tiek daug užsiprašė? – klausia žvalgai ir siuntėjai, persiuntėjai.

– Šito tai jau nežinau, – atsako gandrų vadas, – Dievulį klauskite, pas jį visi sąrašai, jo buhalteriai, raštininkai, vaikelių paskirstytojai žino.

– Ir aš nežinau, – užbaigdavo mano močiutė pamirkčiodama ir nusišypsodama, – mano galva, taip yra – visi paukšteliai mažus vaikus, tokius, kurie lengvesni už pūką, skrajesni už vėją, nešioja. Ir zylės, ir sniegenos, ir šarkos, ir varnos, jei žmonės įsigeidžia. Na varnoms ir šarkoms gal ir neduoda, bet kitiems tikrai, tikrai patiki.

– O paskui, paskui, kaip toliau būna? – nenustygdavom tiek sužinoję.

– Paskui? Jeigu žmonės neapsigalvoja, tai stačiai jų akyse tos dvaselės ima didėti, plėstis, storėti, motinų pilvukuose įsitaisiusios...

Garbę ir nuopelnus, žinoma, gandrai sau užsirašo, nes jie mūsų didžiausieji paukščiai. O ir pradžia tokia buvo – su tuo maišu, ką jau girdėjote.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


21797. Gandriux2004-09-21 01:32
Myliu Gedą, jei-bohu. Gandriux

21823. vot iš kalėjimo2004-09-21 03:34
principe, jo - bet Aš su išlygom nniu kai sorry

21903. Ganriux2004-09-22 01:30
Netgi kai sorry - irgi?

21907. IVS2004-09-22 09:10
O man Gedos poezija labiau patikdavo. Cia kazkaip lyg ir nieko naujo. Nieko idomaus. Ir parasyta nykiai. Nepatiko.

21936. Franz K.2004-09-22 16:57
Geda jau mato trolio akimis, tikslau uodžia trolio nosimi.

21983. Anjolė2004-09-23 12:43
Na va, ėdėt, ėdėt Sigitą, ir štai pasiekėt savo - skaitykit dabar į sveikatą, niekam neužklius. Dar keletas tokių pasakaičių - ir imsit ilgėtis kurmių ir amerikų. Man tai gaila, pirmiausia tas amerikas atsiversdavau. Tikiuosi, kad V. Landsbergis savo pagraudenimais neprivers Sigito dailiai susišukuoti ir jis liks vis toks pat pasišiaušęs, todėl ir įdomus.

22008. 6m. autorius2004-09-23 19:13
Atmintina vaikiška knygelė -komiksas :"Kurmis Amerikoje"

22019. balciunas is jurbarko2004-09-23 23:04
daug rasydamas argi ka idomaus parasysi?

22035. kaimietė2004-09-24 04:17
kiek suprantu, ar aš durnas, bet landsberigis yra rusų, geda yra laisvas, man laisvas sajudis sakė ir dar sakė, prasidės nelietuviški ižeidinėjimai A? o kaip ten vyrai>

22048. w2004-09-24 06:44
"į literatūrinę rinką aktyviai veržiasi jo plunksnos brolis – poetas Sigitas Geda, kas savaitę "Šiaurės Atėnuose" publikuojantis sodrios bobiškos eseistikos... " http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3015&kas=straipsnis&st_id=5355

22053. margarita2004-09-24 10:42
Nenoriu nieko papiktinti, bet man truksta cinkelio. Primena "bobules vargu" stiliu, bet tie laikai jau praejo. suprantama, Geda ne jaunuolis ir truputi kvalai atrodo, kai bandoma "postmoderninti" savo "as", bet visgi g.Grajauskas, ar J.Jonynas ar A.Andriuskevicius turi daugiau subtilumo.. Aisku, cia jau koks keino skonis - man patinka prieskoniai

22078. Takoskyra2004-09-24 19:20
Neatsitiktinai moteros myli Sigitą G. ir nemėgsta Jono M. Pastarasis , matyt, alergiškas bobienai.

22099. Iguana2004-09-25 18:02
o moterys, kurios megsta Sigita P., nemegsta savo vyru.

134460. emmilija :-) 2008-10-11 12:05
labai grazus tekstas

Rodoma versija 21 iš 22 
14:27:58 Jan 31, 2011   
Jan 2010 Jan 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba