ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-21 nr. 713

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HANS MAGNUS ENZENSBERGER. Didžiosios kraustynės (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. "Lenkiškai rašantis lietuvių rašytojas" (18) • ALFONSĄ ANDRIUŠKEVIČIŲ klausinėja Sigitas Parulskis. Pakeliui iš sekso į erotiką (59) • TERESĖ PAULAUSKYTĖ. Ką garbino žemaičiai XVI amžiuje – dievus ar demonus? (6) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (19) • Apie NOMEDOS ir GEDIMINO URBONŲ projektą Ruta Remake kalbasi Audronė Žukauskaitė ir Raimundas Malašauskas. Penkios temos ir išsėtinės variacijos (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Poezija (11) • JUSTINAS KUBILIUS. Kas neištirpdoma?..LINA BŪGIENĖ. Didžių darbų tąsa (4) • RAYMOND QUENEAU. Pasaka pagal jūsų skonį (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXVII) (5) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (4) •

Baisus pasaulis

Nuo 5 iki 15 metų

MICHAIL ZOŠČENKO

[skaityti komentarus]


Tęsinys. Pradžia Nr. 27

Negalima šaukti

Gatvėje neramumai. Primušė policininką ant kampo. Žandarai šuoliuoja ant arklių. Vyksta kažkas neįprasta.

Mūsų gimnazijoje irgi vyksta kažkas keista. Vyresnieji moksleiviai renkasi į grupes ir tyliai kalbasi. Mažyliai irgi labiau išdykauja.

Pertrauka. Bėgiojam po salę. Antrokai laksto šūkaudami: "Maištauk". Aš irgi prisidedu prie jų ir mojuodamas ranka šaukiu: "Maištauk".

Kažkas nustveria mane už rankos. Tai klasės auklėtojas.

Jis purto mane už pečių ir sako:

– Pakartok, ką pasakei.

– Pasakiau "maištauk", – sumurmu.

Mokytojo veidas akmenėja. Jis sako:

– Stok prie sienos po laikrodžiu ir stovėk, kol baigsis pertrauka. O rytoj tegul ateina mama.

Stoviu po laikrodžiu. Vėl naujiena. Kas atsitiko? Kodėl negalima šaukti? Visi šaukė. O jis kaip vanagas atlėkė ir nustvėrė už pečių mane.

Kitą dieną mama grįžta iš mokyklos sunerimusi. Ji eina pas tėvą ir ilgai su juo tariasi.

Paskui tėvas pasišaukia mane į savo kambarį.

Jis guli ant lovos su kelnėmis ir švarku. Atrodo nuobodžiaujantis, niūrus. Sako man:

– Turbūt nežinojai, ką šis žodis reiškia?

Sakau:

– Ne, žinojau. Jis nuo žodžio "maištas". Nežinojau, kad jo negalima šaukti.

Tėvas šypsosi. Sako mamai:

– Nueik pas mokytoją ir pasakyk, kad mūsų sūnus kvailelis, nepakankamai išsivystęs... Antraip jį pasodins į kalėjimą.

Išgirdęs apie kalėjimą pravirkstu.

Mama sako:

– Anksčiau ginčijausi su mokytoju. Dabar nueisiu ir pasakysiu, kad jis teisus.

Tėtis juokiasi.

– Na, matote, – sako jis, – bloga nuomonė pravertė.

Tėtis nusisuka į sieną ir daugiau nebenori kalbėti.

Mes su mama išeiname iš kambario.

Širdis plyšo

Tyliai atidarau duris ir įeinu į tėčio kambarį.

Paprastai tėvas voliojasi ant lovos. Šiandien jis nejudėdamas stovi prie lango.

Aukštas, niūrus, stovi prie lango ir apie kažką galvoja.

Panašus į Petrą Didįjį. Tik barzdotas.

Tyliai sakau:

– Tėti, paimsiu tavo peiliuką pieštukams drožti.

Neatsisukdamas tėvas sako:

– Paimk.

Prieinu prie rašomojo stalo ir pradedu drožti pieštuką.

Kampe prie lango apvalus stalelis. Ant jo vandens grafinas.

Tėvas įsipila vandens stiklinę. Geria. Ir staiga griūva.

Griūva ant grindų. Virsta užkliudyta kėdė.

Iš siaubo šaukiu. Atbėga seserys, mama.

Pamačiusi tėvą ant grindų, mama klykdama puola prie jo. Purto už pečių, bučiuoja veidą.

Išbėgu iš kambario ir atsigulu ant savo lovos.

Įvyko kažkas baisaus. Gal baigsis gerai. Gal tėčiui priepuolis.

Vėl einu į tėčio kambarį.

Tėvas guli lovoje. Mama prie durų. Šalia – gydytojas.

Mama šaukia:

– Jūs apsirikote, daktare!

– Šiuo klausimu nedrįstame apsirinkti, ponia. Jis mirė.

– Kodėl taip iš karto? Negali būti!

– Plyšo širdis, – sako gydytojas. Ir išeina iš kambario.

Guliu savo lovoje ir verkiu.

Taip, jis mirė

Ak, kaip sunku žiūrėti į mamą! Ji nuolat verkia.

Štai stovi prie stalo, ant kurio guli mano tėvas. Veidu krinta ant jo ir verkia.

Stoviu prie durų ir žiūriu į baisų sielvartą. Ne, negalėčiau taip verkti. Turbūt mano širdis uždara.

Noriu paguosti ją, nuraminti. Tyliai klausiu:

– Mama, kiek metų mūsų tėčiui.

Šluostydama ašaras mama atsako:

– Ak, Mišenka, jis visai jaunas. Jam keturiasdešimt devyneri. Ne, negali būti, kad jis mirė.

Ji vėl purto tėvą už pečių ir murma:

– Gal tai gilus priepuolis, letargo miegas?..

Mama išsisega segę iš palaidinukės. Ima tėvo ranką. Matau – nori perdurti jam ranką.

Sušunku iš siaubo.

– Nereikia šaukti, – sako mama, – noriu pažiūrėti, gal jis nemirė?

Kiaurai perduria jam ranką. Vėl šaukiu. Mama ištraukia segę iš perdurto delno.

– Pažiūrėk, – sako ji, – nė lašo kraujo. Taip, jis mirė...

Ji vėl krinta tėvui ant krūtinės ir verkia.

Išeinu iš kambario. Mane krečia karštinė.

Kapinėse

Aš pirmąsyk kapinėse. Visai nebaisu. Tik labai nemalonu.

Taip nemalonu, kad vos išstoviu bažnyčioje. Greičiau baigtų giedoti. Stengiuosi nežiūrėti į numirėlius, gulinčius ant šešių katafalkų. Tik mano akys nevalingai krypsta į juos.

Jie guli išblyškę, nejudrūs, kaip vaško lėlės. Dvi senutės su kykais. Tėvas. Dar kažkieno tėvas. Jauna negyva mergina. Kažkoks pilvotas, storas žmogus. Toks pilvotas, kažin ar karstas užsidengs. Beje, prispaus dangčiu. Nesiterlios. Vis tiek jis dabar nieko nejaučia, nemato.

Nežinau, ar pajėgsiu prieiti prie tėvo, pabučiuoti jį. Va, visi jau eina, bučiuoja.

Sulaikęs kvapą prieinu. Vos paliečiu lūpomis jo negyvą ranką. Išbėgu iš bažnyčios.

Karstą ant rankų neša dailininkai – tėčio draugai. Priekyje ant mažos aksomo pagalvėlės ordinas, kurį tėtis gavo už paveikslą "Suvorovo išvykimas". Šis paveikslas ant Suvorovo muziejaus sienos. Tai mozaika. Kairiame paveikslo kampe – maža eglutė. Apatinę šios eglutės šakelę padariau aš. Ji išėjo kreiva, bet tėtis buvo patenkintas mano darbu.

Giedotojai gieda. Karstą nuleidžia į duobę. Mama šaukia.

Duobę užpila. Viskas baigta. Uždaros širdies nebėra. Tačiau esu aš.

Dienos suskaičiuotos

Mamos brolis susirgo džiova. Jam išnuomojo kambarį užmiestyje. Jis dabar gyvena ten.

Gydytojas pasakė mamai:

– Jis labai silpnas. Dienos suskaičiuotos.

Nuvažiavau pas jį sekmadienį. Nuvežiau pyragėlių ir grietinės.

Dėdė Georgijus gulėjo lovoje tarp pagalvių. Sunkiai, gargaliuodamas kvėpavo.

Padėjau ant stalo ką atnešęs ir norėjau išeiti. Tačiau jis pasakė:

– Aš dienų dienas vienas. Baisiai nuobodu. Paloškim kortom.

Iš po pagalvės dėdė Georgijus ištraukė kortas. Pradėjome lošti šešiasdešimt šešis.

Man baisiai sekėsi. O jam ne. Pralošė dvi partijas. Ir pareikalavo, kad suloštume trečią.

Pradėjome lošti trečią partiją. Jam dar labiau nesisekė. Tada jis pradėjo pykti. Šaukti ant manęs ir mėtyti kortas. Pyko, kad pralošia, nors lošėme ne iš pinigų, o šiaip sau.

Nustebau, kad jis pyksta, juk jo dienos suskaičiuotos ir jis netrukus mirs.

Jis vėl išdalijo kortas. Maniškės beveik visos – koziriai. Tai pamatęs dėdė sudrebėjo iš pykčio, užsikosėjo. Pradėjo dejuoti. Jam pasidarė taip negera, kad griebėsi deguonies pagalvėlės, prispaudė ją prie lūpų. Jam buvo tvanku. Bijojo uždusti.

Pradėjau tyčia išmesti geras kortas. Lošiau ne taip, kaip reikia. Norėjau pralošti, kad jis nesikankintų.

Ir pradėjau prastai lošti. Dėdė pralinksmėjo, net pradėjo pokštauti ir juoktis. Pliaukštelėjo kortomis man per kaktą, pasakė, aš per mažas žaisti su suaugusiais.

Ketvirtos partijos nelošiau, nors jis labai norėjo.

Išėjau, kad daugiau pas jį nebeičiau.

Man daugiau neteko jo lankyti. Kitą sekmadienį jis mirė.

Mūza

Aš svečiuose. Sėdžiu ant sofos. Mergaitė, vardu Mūza, rodo savo knygas.

Rodydama knygas ji staiga klausia:

– Norite būti mano jaunikis?

– Taip, – tyliai atsakau. – Bet aš mažesnis už jus. Nežinau, ar jaunikiai gali būti tokie.

Prieiname prie veidrodžio, norime pamatyti mūsų ūgių skirtumą.

Mes bendraamžiai. Mums po vienuolika metų ir tris mėnesius. Bet Mūza didesnė už mane kone puse galvos.

– Tai nieko, – sako ji. – Būna jaunikių visai žemų ir net kuprotų. Svarbu, kad jie būtų stiprūs. Pasigalynėkime. Esu tikra, kad jūs stipresnis už mane.

Mes pradedame galynėtis. Mūza stipresnė už mane. Katės vikrumu išsprūstu ir išvengiu pralaimėjimo. Vėl galynėjamės. Parkrintam ant kilimo. Kiek laiko gulim, priblokšti kažko nesuprantamo.

Paskui Mūza sako:

– Taip, aš stipresnė už jus. Bet nieko. Jaunikių pasitaiko ir silpnų, ir net ligonių. Svarbiausia, kad jie būtų protingi. Kiek penketų gavote per pirmą ketvirtį?

Dieve, koks nevykęs klausimas! Jei protą matuosime pažymiais, mano popieriai visai prasti. Trys dvejetai, kiti trejetai.

– Na, nieko, – sako Mūza. – Paskui jūs būsite protingesnis. Tikriausiai būna ir tokių jaunikių, kurie turi po keturis dvejetus ir dar daugiau.

– Nežinau, – sakau, – kažin.

Susiėmę už rankų vaikščiojam po svetainę. Suaugusieji kviečia į valgomąjį gerti arbatos.

Apkabinusi mane Mūza bučiuoja į skruostą.

– Kodėl taip padarėte? – klausiu pasibaisėjęs jos poelgiu.

– Bučiniai sustiprina sutartį, – sako ji. – Dabar mes jaunikis ir jaunoji.

Mes einame į valgomąjį.


Vertė Austėja Merkevičiūtė

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20913. Medis2004-08-23 17:18
Pasaulis iš tiesų baisus. Ir kiekvienas, tai suvokęs, gali tarti: "Manasis dar baisesnis", tik ne kiekvienas taip tiksliai visus potyrius gali aprašyti. O M.Zoščenko gali. Todėl ir įdomu skaityti, todėl ir nenuobodu.

20957. juste :-) 2004-08-24 22:10
pritariu medzio minciai, gyvenimas isties ziaurus. tikriausiai skaudu netekti tevo ir dar pamatyti kaip jis mirsta!

21002. zopa :-) 2004-08-27 21:12
juste, tau kvankšt!

21047. signifikatas2004-08-31 01:22
Namai,netur kantrybes,nuoshirdzhiausias sa straipsnis. Pocius saunuolis.Zaviuosi.Talentas.Genijus.nepavydziu. Linkiu sekmes.Pinigu.Mergu.Tu gali.Zmogus,kaip pervaziuota vishta.Tribunolas.Runkeliai.Bulves.Kiaules. Nu.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:27:38 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba