ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-21 nr. 713

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HANS MAGNUS ENZENSBERGER. Didžiosios kraustynės (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. "Lenkiškai rašantis lietuvių rašytojas" (18) • ALFONSĄ ANDRIUŠKEVIČIŲ klausinėja Sigitas Parulskis. Pakeliui iš sekso į erotiką (59) • TERESĖ PAULAUSKYTĖ. Ką garbino žemaičiai XVI amžiuje – dievus ar demonus? (6) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (19) • Apie NOMEDOS ir GEDIMINO URBONŲ projektą Ruta Remake kalbasi Audronė Žukauskaitė ir Raimundas Malašauskas. Penkios temos ir išsėtinės variacijos (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Poezija (11) • JUSTINAS KUBILIUS. Kas neištirpdoma?..LINA BŪGIENĖ. Didžių darbų tąsa (4) • RAYMOND QUENEAU. Pasaka pagal jūsų skonį (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXVII) (5) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (4) •

Kas neištirpdoma?..

JUSTINAS KUBILIUS

[skaityti komentarus]



Alfonsas Maldonis. Tirpstantys ledynai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. 158 p.

Kadaise, 1976-aisiais, Donatas Sauka itin įžvalgiame straipsnyje apie Alfonso Maldonio kūrybą "Minties švytėjimas" tarsi nuspėjo: "Šita lyrika kasdieniškesnė nei buvo kada nors anksčiau.
O lyrika kasdieniškesnė kartu jau – ir likimiškesnė".
Naujausias A. Maldonio poezijos rinkinys "Tirpstantys ledynai" – tarsi sunkūs poetinės sąmonės luitai, atšokantys, atitirpstantys vienas nuo kito, grėsmingai pasislinkę, įtrūkę, o tirpsmo (ar polaidžio) drumzlini vandenys neša gyvenimo nuosėdas, nuoskaudas, saviironiją, tačiau niekada pyktį ar isterišką šūksnį.

Išsiliejimas gamtoje. Pasaulyje.
Gyvybės ir vandens mase.
Iš jo. Drauge su juo.
Kažkas suyra ir sugriūva mumyse.


Kas gi anksčiau vienijo, teikė darnos tam pasaulėvaizdžiui ir tai pasaulėjautai, kai Maldonio sintetinta itin stangri poetinė plazma, mąstyta visu eilėraščio plotu, vaizdų blokais, jausta visuotinai ir giliai? Nejaugi ideologija? Kažkokio "tikrojo" tikslo, vienos tiesos žinojimas, teisingi įsitikinimai, kolektyvinės – atseit ir visuotinės – vertybės? Žinoma, kad ne. Maldoniui visada visi laikai buvo laikini, poetas visada skaudžiai, bet kaip neišvengiamybę ar net būtinybę jautė, jog galiausiai viską ištinka "užmarštis – antroji mirusių mirtis".
Kas gi atsitiko? Kodėl rinkinys pilnas kažkokio ne visada skoningo publicistinio nerimo, graibstomasi už aktualijų, rezignuojama?..
Be abejo, banalu, tačiau per pastaruosius porą dešimtmečių iš tikrųjų suiro ištisa gyvenimo sankloda, subiro į dulkes kai kurie mūsų mąstymai, įsitikinimai, aptirpo ir net susvyravo paplauti pamatai, – ir dvasiniai, ir medžiaginiai... Atsitinka dabar ir taip, kad niekis tampa itin regimas, tampa kažkuo. Taigi pervartų metas. Tačiau viena lieka tikra: vartosi ir banguoja tik paviršius, pamatų apversti neįmanoma, juos galima tik sunaikinti, tačiau tada beprasmės bus ir visos poezijos, ir apskritai visi kalbėjimai...
Taip, karta, į kurią remtasi, sutrikdyta, gal ir stumtelėta nuošalėn, tačiau Maldonis parodo nemažai stojiškumo, drąsos ir saviironijos, mat jo irgi "priklausyta" korifėjams, kurie –

Yra valdžios ir garbės produktas.
[...]
Labiausiai, žinoma,
Jie bijo smirdėti,
Aišku, kol dar gyvi...


Gerai, kad "aktualija" tik paviršinis ir tik kai kurių eilėraščių įspūdis. Savojo likimo, tikrosios savasties tema vėl gilėja, kristalizuojasi, lyg tas kančios žvirgždas apauga egzistencine išmintimi. Vėl pasigirsta maldoniškosios skaudžiosios poetinio vyksmo triados (staiga, netikėtai, lėtai), vėl netgi nebūtis tampa pažadu, viltimi:

Kažkoks veidas
Staiga atsigręš.
Dings staiga.

Tu
Ar Aš?

Tamsa, kuri
Jau neprašvinta.
Bet ir tenai
Kažkas krinta,
Vis krinta ir krinta...

"Laša"


Vėl klojami, nors ir trapūs, pamatai: išeinama į atsiminimus – bent taip išsaugant savastį; žmogiškoji savastis, savigarba išsaugoma ir radikaliu pavidalu: įžvelgiant visą tiesos ar realybės žiaurumą:

Kas tavyje? Kas tas beformis liūnas?
Tamsa kaip krešulys sustojus akyse.
Tartum lemtingo smūgio lauki.
O teyra kūnas.

Ir gal –
Taip nesuprantamai, nepastebimai –
Jau ir dvasia.

"Būsenos"


Gan dažnas išėjimo motyvas kulminaciją pasiekia viename iš gražiausių rinkinio eilėraščių "Kaip kelias išėjo į mišką", kur kelio metafora nebeatsiejama nuo žmogaus likimo, vaizdo įtaiga – persmelkianti paprastumu.
Maldonis – itin ryškus dvasinio vyksmo eilėraštyje poetas, labai aiškiai suvokiantis, kad ir kančia, ir nerimas, ir viltis išgyvenama, o ne iš kažkur žinoma, kad visą golgotą – ir jausmo, ir minties – reikia pereiti pačiam, kad iki vilties tolimas asociacijų, nuojautų, baimių, sukrėtimų kelias. Eilėraštis – to vyksmo ir dublikatas, ir originalas. Vesti iki nušviesėjimo reikia ne tik skaitytoją, bet ir save. Dialektikos pamokos nėra praėjusios tuščiai. Jausti, mąstyti ir eiti kartu. Tai ne tik gilaus, tikro žmogiškumo, bet ir pagarbios estetikos principas – galiausiai tikro meniškumo ženklas. Ne įtaigauti, o vestis, būti kartu ar bent šalia. Ir su žmogum, ir su gamta, neišskiriant nė laiko, laikinumo, nykstamybės pojūčio, galų gale – tautos istorijos pojūčio, nes mirusieji poezijoje yra gyvi; tai ir viena iš jos priedermių ("Graudinantys gerų žmonių darbai!.. Juk jūs kažkur gyvi / Ir skleidžiatės ten tyliai kaip lapas ant šakelės"). Ir kita vertus – skaudus yra buvusių laikų kurtumas: "Tuose būtuose laikuose / Nebegirdžiu mūsų vaikų, / Buvusių jų balsų... "
Paskutinis rinkinio eilėraštis "Žvilgsnis į rudenio tolį" – kone ryškiausias tokio buvimo kartu – ir su gamta, ir su savimi – pavyzdys:

Tai, vadinas, ne veltui gelto,
Ak, ne veltui šalo ir gėlė...
Dygios tavo ražienos ne veltui,
Ežerų paakiai pamėlę...


Poetikos gelmėj čia aiškiai nujaučiami ir žmogaus, ir tautos likimo ženklai.
Šios knygos "likimiškumą" (o gal paprasčiausiai tikrumą – išgyvenimo, supratimo, poetikos) vainikuoja "Kamėja". Tekstas toks prisodrintas, kad sukuria daugybę prasmės laukų, o analizė reikalautų ir ypatingo subtilumo, ir atidos, ir takto. Regis, tai ir naujos Maldonio poezijos kokybės – organiškesnės sintezės – kūrinys...
Rinkinio pradžioje jaučiamą ideologinio pašalo dvelksmą visiškai išsklaido švelnaus humoro kupinas –

Mergaitės skleidės kaip gėlės,
Dainų priausdavo, drobių...
O kiek dar po marškinėliais
Turėjo grožybių ir lobių...

Ne tik Aldutei ir Onai,
Bet ir Marytei kartojau:
Sulauks ir jūsų dirvonai
Savų pareigingų artojų!


Toliau, manau, susiras pats skaitytojas... Toks gerumas ir šiluma tikrai neatsiejami nuo liaudiškos išminties. Apskritai "Tirpstančiuose ledynuose" Maldonio žodis (ypač savistabos ir gamtiniuose eilėraščiuose, nors pastarieji niekad ir nebūna gryni) nebe toks "tikslus" ir sintetinantis, tačiau natūralesnis, o kartu ir žmogiškesnis: abejonė ir netikrumas jau nebe atsitiktiniai iš sąmonės gelmės pasiekiantys dilgsniai, o dažnai visa apimanti būsena. "Laikų laikinumą" atkakliai stengiasi išstumti nykstamybė. Tos nykstamybės įveika, pagarbi ir vyriška laikysena stovint jos angoje ir yra skaudusis, gyvasis ir, žinoma, poetiškasis šio rinkinio nervas... Gal ir žiauru, tačiau, egzistenciškai į reikalus žvelgiant, tik tai yra neištirpdoma, t. y. pamatai.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 31 
14:27:37 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba