ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-21 nr. 713

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HANS MAGNUS ENZENSBERGER. Didžiosios kraustynės (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. "Lenkiškai rašantis lietuvių rašytojas" (18) • ALFONSĄ ANDRIUŠKEVIČIŲ klausinėja Sigitas Parulskis. Pakeliui iš sekso į erotiką (59) • TERESĖ PAULAUSKYTĖ. Ką garbino žemaičiai XVI amžiuje – dievus ar demonus? (6) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (19) • Apie NOMEDOS ir GEDIMINO URBONŲ projektą Ruta Remake kalbasi Audronė Žukauskaitė ir Raimundas Malašauskas. Penkios temos ir išsėtinės variacijos (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Poezija (11) • JUSTINAS KUBILIUS. Kas neištirpdoma?..LINA BŪGIENĖ. Didžių darbų tąsa (4) • RAYMOND QUENEAU. Pasaka pagal jūsų skonį (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXVII) (5) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (4) •

Ką garbino žemaičiai XVI amžiuje – dievus ar demonus?

TERESĖ PAULAUSKYTĖ

[skaityti komentarus]

Jono Lasickio knygelė "Apie žemaičių, kitų sarmatų ir netikrų krikščionių dievus" (De diis Samagitarum caeterorumque Sarmatarum et falsorum Christianorum) parašyta lotynų kalba apie 1582 m. Joje pasakojama apie baltų senąją religiją, apeigas, papročius ir pateikiamas, lyginant su kitais šio amžiaus šaltiniais, didžiausias baltų dievybių sąrašas – apie 76 dievybės (jos neretai traktuojamos kaip demonai ar piktosios dvasios), taip pat aprašomos jų funkcijos. Lasickis pagoniškus dievus, jų garbinimą, pagoniškų apeigų atlikimą ir katalikų šventųjų gerbimą (stengdamasis parodyti, kad tai perimta iš pagonybės) aprašo kaip neįprastą ir nelabai suprantamą reiškinį, vietomis net nesistengdamas interpretuoti ar bandyti išsiaiškinti, – nesuprantamus dalykus jis laiko prietarais, t. y. neteisinga, niekuo nepagrįsta, bet įprastine pažiūra. Tad šios knygelės skaitytojui neišvengiamai iškyla sunkumų atsekti, kur autorius pateikia faktus, o kur juos dar ir interpretuoja.

Pabrėžtina, kad ir kitiems šio laikotarpio šaltiniams, ne tik Lasickio, būdinga užfiksuotų dievybių gausumas ir jų funkcijų siaurumas, priešingai nei ankstyvuosiuose šaltiniuose, bylojančiuose apie stipriai abstrahuotas dievybes, kurios atliko toli gražu ne vieną funkciją (pvz., Perkūnas valdė atmosferos galias), – į XIII–XIV a. šaltinius smulkių, vieną funkciją atliekančių dievukų nepateko nė vieno, nors, suprantama, tai nereiškė, kad jie neegzistavo. Anot Gintaro Beresnevičiaus, jie galėjo egzistuoti latentiniu pavidalu, tačiau juos valdė jų suverenai, į kuriuos ir derėdavo kreiptis. XVI a. šaltiniuose fiksuojama visai kitokia situacija, tiesa, Prūsijoje dar išlieka galių valdymo aspektas, tačiau "Lietuvoje Strijkovskio ir ypač Lasickio panteonai liudija tą fazę, kai galios jau nebevaldomos ir iškyla vieną funkciją atliekantys dievukai, tarkime, globojantys ėriukų prieauglį ar kubilo dugne supiltus miltus. Tai galių emancipacijos ir personifikacijos metas, kai suverenūs dievai nueina į nuošalę (ar patys tampa siauros funkcijos dievais)" (G. Beresnevičius, Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, Vilnius: Aidai, 2001, p. 10). Tokia situacija, kai užfiksuotos iš degradavusio panteono išsprūdusios ir personifikuotos galios, kitaip tariant, kai užfiksuotas religijos raidos etapas, kuriame panteonas jau yra praradęs aukštąjį, o galbūt ir vidurinį lygmenį, ypač apsunkina Lasickio pateiktos medžiagos tyrinėjimą.

1579 m. Žemaičių vyskupystės vizitacijų dokumentuose teigiama, jog dar esama žmonių, kurie gerbia gyvates, medžius, akmenis ir kitką. O kas tas "kitkas", matome Lasickio šaltinyje: Auxtheias Vissagistis, Zemopacios, Percunos, Percuna tete, Audros [dievas], Algis, Ausca, Bezlea, Breksta, Ligiczus, Datanus, Kirnis, Kremata, Pizio, Gondu, Medeina, Ragaina, Kierpiczus, Siliniczus, Tavvals, Orthus, Ezernim, kilmingų šeimų dievai: Simonaiten, Sidzium, Ventis Rekicziouum, ėriukų dievas Karvaiczin Eraiczin, ką tik atvestų ėriukų sergėtojas Gardunithis ir dar daug kitų dievų, kurie Lasickio, kaip protestantų polemisto ir protestantizmo uolaus skleidėjo, traktuojami kaip čertai arba demonai, nors prieš tai aprašomos jų funkcijos.

Taigi po Žemaitijos krikšto praėjus beveik dviem šimtams metų XVI a. šaltiniai fiksuoja baltų senosios religijos reliktus. Tai yra tik reliktai, – panteonas jau degradavęs, jo aukščiausiojo lygmens nebėra, pagrindinių dievų triada iširusi, likęs tik vidurinis ir žemiausias (iš pastarojo šaltiniuose dažniausia minima tikėjimas kaukais, aitvarais, žalčių gerbimas) panteono lygmenys. Tai puikiai įrodo ir Lasickio informacija apie Perkūną. Dar XIII–XIV a. šaltiniuose jis buvo minimas kaip svarbiausias lietuvių dievas, centrinė panteono figūra, siejamas su ugnimi ir vadinamuoju ugnies kultu. Tai karių, kartu ir atmosferos dievas; tautosakoje dažniausiai minima, kad Perkūnas globoja orą, gyvena tarp dangaus ir žemės, debesyse, valdo griausmą ir žaibus, Perkūnui Dievas pavedęs trankyti ir persekioti Velnią ar velnius, nors kartais sakoma, kad ši nesantaika yra asmeninė, atsiradusi dėl kažkokio Velnio poelgio (vagystės, įžeidimo, moters pagrobimo ar nužudymo). Perkūnas lemia ir vaisingumą, – jam pirmąsyk pavasarį užgriaudus, ima dygti žolė, prasideda vegetacijos procesas, Perkūnas taip pat pasirodo vestuvių simbolikoje; dar viena jo funkcija – teisingumo priežiūra: jis ne tik persekioja velnius ir piktąsias dvasias, bet ir baudžia blogus žmones, saugo Dievo nustatytą tvarką. Pabrėžtina dar ir tai, kad pagrindinės šventvietės Lietuvoje buvo statomos Perkūnui.

O dabar pažiūrėkime, ką apie Perkūną rašo Lasickis: "Šalia Dievo Auxtheias Vissagistis, – šis jiems yra visagalis ir aukščiausias Dievas, tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių Dievo, garbina daugybę Zemopacios, tai yra žeminių [dievybių]. Percunos jiems yra griausmo Dievas, į kurį, danguje griaudžiant, žemdirbys, nudengta galva per savo valdą nešdamas ant pečių paltį, kreipiasi tokiais žodžiais: "Percune deuaite niemuski vnd mana, dievvu melsu tavvi palti miessu". – "Susitvardyk, – sako, – Perkūne, ir mano laukui nelaimių nepridaryk, o aš tau šitą paltį duosiu". Bet kai liūtis praeina, šitą mėsą suvalgo pats". Čia galima įžvelgti pagrindinės dievų triados iširimą, – Perkūną Lasickis mini kaip aukščiausią dievą, o aukščiausias turėtų būti Dangaus Dievas (plg. prūsų Deywis, Deiws, latvių Dievs).

Lasickio minimas Auxtheias Vissagistis, T. Grinbergerio nuomone, yra krikščionių Dievas: "Šio vyriausiojo dievo priešpriešinimas tam, kas pasakyta žodžiu Zemopacii, ir apskritai šios vietos teksto struktūra veikiau rodo, kad mes čia turime reikalą iš tikrųjų jau su krikščionių Dievu". Šiam požiūriui pritaria I. Narbutas, G. Beresnevičius, analogiška pozicija dėstoma V. Toporovo ir kitų religijotyrininkų darbuose; nors kai kurie religijotyrininkai, pvz., N. Vėlius, laikosi priešingos nuomonės, – teigia, kad tai Dangaus Dievas, "gyvenantis aukščiau žemės (tai rodo šaknis Aux-), kuris gali būti gretinamas su rytinių baltų Nunadieviu, Andaevu – irgi dangaus dievu". Tačiau mes manytume, kad šaknis Aux- dar neįrodo, jog tai yra Dangaus Dievas, pritartume I. Narbuto požiūriui, kad tai reiškia aukščiausią dievą, – tai epitetas, greičiausiai priskirtinas krikščionių Dievui (Mannhardtas yra rekonstravęs: Aukštaisis [Aukštasis] Visagalysis, šiai rekonstrukcijai pritaria ir V. Toporovas. Beje, skirtis tarp Aukštėjo Visagisčio (arba Aukštėjo Visagaliojo), kaip krikščionių dievo, ir Perkūno, kaip žeminės dievybės, tai yra pagonių dievo, geriau matyti iš L. Valkūno versto Lasickio šaltinio: "Be visagalio ir aukščiausio dievo, [...] tie, kurie dar nepažino vieno krikščionių Dievo, garbina [...]" [išskirta mano – T. P.].

Perkūną Lasickis mini kaip žemėpatį, žeminę dievybę, tai yra kaip pagonišką dievybę, kuriai ryški opozicija, I. Narbuto nuomone, yra krikščionių Dievas: "Lasickis mini Aukštėjo Visagalio vardą pirmą, o po to iškart pasakoja, kad tie, kurie dar nepažino vieno dievo, garbina "žemėpačius" – žemės, šio pasaulio dievybes – terrestres. Visiškai logiška, kad po to Lasickis išvardija visus tuos "žemėpačius", nekrikščioniškus žemaičių dievus, pradėdamas nuo aukščiausio ir žymiausio – Perkūno (Percunos)".

Kitais dangaus ir atmosferos dievais, sutikdami su I. Narbuto nuomone, galime laikyti Audros dievą (Audros deo) – jis yra atsakingas už jūrą ir kitus vandenis, Algį (Algis), kurio funkcijos yra apibrėžiamos kaip dievų pasiuntinio (angelus est summorum deorum), Auską (Ausca) – nusileidžiančios arba virš horizonto kylančios saulės spindulių deivę, Bežlėją (Bezlea) – vakarinę deivę, Brėkštą (Breksta) – sutemų deivę. Teodoras Narbutas teigė, kad "Brėkšta yra tamsumų deivė, dar valdanti sapnus, arba sapnais įspėjanti žmones apie būsimus gerus arba blogus įvykius", bet Lasickis nieko nemini, kad deivė Brėkšta dar valdytų ir sapnus, tad ši prielaida vargiai gali būti laikoma priimtina.

Nesunkiai pastebime, kad Lasickio minimi "žemėpačiai" yra traktuojami kaip žemės dievai, tai yra šio pasaulio dievai, o tikrasis Dievas yra krikščionių Dievas, kuris, pasak Lasickio, yra ne žemės, ne šio pasaulio Dievas, o transcendentinis. Tai akivaizdi polemika su pagonybe ir krikščionybės teigimas. Tačiau akivaizdu, kad jo informacija apie šias dievybes liudija, jog jos tikrai nėra "žeminiai dievai arba žemėpačiai", t. y. šio pasaulio dievai, juos galime laikyti transcendentiniais, jie valdo atmosferą ir dangų. O šios funkcijos turėtų priklausyti Dangaus Dievui ir Perkūnui. Taigi matome pirmojo aukščiausio dievo išnykimą. Antrojo triados dievo (Perkūno) funkcijas ir galias perėmė ir "pasidalijo" keletas kitų dievybių. Tai akivaizdus panteono degradavimo etapas, kai nebelieka galias valdančių pagrindinių panteono dievų, o jų vietą užima daugybė smulkias atliekančių globojančių dievybių. Tačiau ar jos iš tikrųjų yra dievybės? Ar XVI a., kai buvo įvykdyta Valakų reforma (1557 m.; Lasickio knygelė parašyta praėjus beveik 20 metų po šios reformos), žemaičiai galėjo turėti buveinės pakeitimo dievybę – Apidome ("Jei tik koks gyvulys atsiveda aklą arba luošą jauniklį, tuojau keičia būstą")? Valakų reformos esmė: didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiškiomis ribomis, o iki tol daug kur bajorų laukai įsikišdavo į kunigaikščio žemes, per reformą į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi žemė buvo atimta ir duota žemės kitur; geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai, o aplink juos duodama po valaką valstiečiams, jų žemė buvo padalyta trilaukiais, o patys valstiečiai apgyvendinti kaimuose. "Valstiečiams duodamieji valakai nebuvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė, valakai būdavo mažesni, o kur žemė būdavo prastesnė – didesni. [...] Tokiu būdu XVI amžiuje LDK pradėtas gyvenimas kaimais".

Tad po šios reformos nelabai būtų galima net įsivaizduoti, kad Lasickio minima dievybė Apidome gali būti kaip nors sietina su gyvenamosios vietos, būsto keitimu, kokiam gyvuliui atsivedus aklą arba luošą jauniklį. Galimas daiktas, kad "apidomė" egzistavo ir anksčiau, tik kyla klausimas, kas tai buvo: ar dievybės, t. y. dievo, kaip teigia Lasickis, vardas, ar bendrinis žodis, reiškiantis ką nors kita. Apidome minima ir kituose to laikotarpio šaltiniuose, pvz., Volfenbiutelio (1573) ir Jono Bretkūno (1591) postilėse. Žinoma, ją šios postilės traktuoja taip pat kaip ir Lasickis – negatyviai, vadina piktosiomis dvasiomis ar čertu, t. y. velniu, bet tai suprantama, nes taip krikščioniškuose šaltiniuose yra vadinamos visos ikikrikščioniškos dievybės; tai akivaizdus krikščioninimas ir polemika su pagonybe. Tačiau jos paminėjimas kituose šaltiniuose mūsų klausimo neišsprendžia.

I. Narbutas šią dievybę priskiria "lauko dievams" ir atsižvelgdamas į tai, kad ji minima kaip velnio arba demono vardas, daro prielaidą, jog "krikščionybės platintojai greičiausiai susidūrė su kažkokia dvasia, kuri galbūt buvo siejama su ūkio, žemės našumu, nes į jos buvimą [išskirta autoriaus – T. P.] kreiptas dėmesys parduodant ar perkant žemę". Tačiau problema yra kiek kitokia. "Lietuvių kalbos žodyne" žodžio apidėmė reikšmė apibrėžta kaip "sodžiaus bendras žemės sklypas tarp dviejų sodybų, panamė, išvara", tad su dieviškais dalykais šis žodis neturi nieko bendra. Vadinasi, tai nebūtinai buvusi sodybvietė, – tai antra žodžio sodyba reikšmė, o pirma yra vieta aplink namus su visais trobesiais. Tad J. Jurginis, A. J. Greimas, I. Narbutas ir kiti Lasickio šaltinio tyrinėtoja, pasiduoda XVI ir vėlesnių amžių ūkio reikalų raštų informacijai. Žodis apidėmė yra patekęs į rusų ir lenkų kalbomis rašytus teisinius aktus. Pateiktose dokumentų ištraukose šiuo žodžiu yra įvardijama perkama arba parduodama žemė: 1591 m. Viduklės valsčiuje parduodama dirva, pavadinta Senąja Apidėme, kurioje galima pasėti pusantro gorčiaus rugių, 1624 m. akte pasakyta, kad parduodama Senoji Apidėmė, pusantros statinės pasėlio dydžio, ir kad ji esanti pusė sodybvietės. Taigi beveik visi Lasickio šaltinio tyrinėtojai šiuos raštus supranta pažodžiui, – jei juose užfiksuota, kad parduodama apidėmė, tai ir suprantama, kad apidėme vadinama tik parduodama sodybvietės dalis; išeitų, kad iki pardavimo ši žemės dalis turėjo būti vadinama kitaip.

Remdamiesi "Lietuvių kalbos žodynu", išsiaiškinome, kad apidėmė yra tam tikras žemės sklypas, vieta tarp dviejų sodybų. Tad šio žodžio reikšmė yra kiek platesnė. Ir dar: jei apidėmės sinonimas yra išvara, tai pirmojo žodžio reikšmę galime dar labiau sukonkretinti: "Išvara yra vieta, kur būdavo suvaromi viso sodžiaus gyvuliai". Akivaizdu, kad apidėmė ar apidomė, tada ir Apidome turi būti siejama su gyvuliais, kaip Lasickis ir daro. Kaip susiję apidėmė ir gyvuliai? Pabrėžtina, kad į tai nekreipia dėmesio nė vienas Lasickio šaltinio tyrinėtojas. Jurginis apidėmę laiko tik buvusios sodybos žeme ir ją sieja tik su Valakų reforma, išleisdamas iš akių patį Lasickio tekstą, kuriame dar minimi ir gyvuliai: "Bajorai, steigdami palivarkus ir didindami ariamos žemės plotą, stengėsi bandų sklypus dažnai, netgi kas metai, keisti, kad daugiau žemės būtų įtręšiama. Jie ketino panašiai elgtis ir su savo valstiečiais, kurie priešindamiesi rėmėsi ne tik ūkine patirtim, bet ir papročiu, susijusiu su pagarba namams ir tėvams, [...] pasipriešinimas vienokiu ar kitokiu būdu siejosi ir su religija. Į protėvių ar tėvų sodybą buvo žiūrima kaip į šventai gerbtiną ir brangintiną vietą. [...] Prisirišimas prie gimtosios vietos, prie namų iš ekonominės srities buvo perkeltas į dvasinę ir religinę ir apidėmė sudievinta. [...] Šios dievybės gyvybei pakenkė ne tiek krikščionybės platintojai, kiek XVI a. II pusėje įvykdyta Valakų reforma. [...] Ją vykdant valstiečiai buvo iškeldinti iš senųjų savo sodybų ir susodinti į naujus gatvinius kaimus. [...] Buvusios sodybvietės virto į rėžius padalytomis dirvomis, nebesiskiriančiomis nuo kitų dirvų savo įtręšimu ir išskirtine verte. Apidėmės sąvoka turėjo keistis ir, žinoma, ji keitėsi, prarasdama savo dieviškas savybes. Apidėmės deivė išnyko, nors ji ligi šiol tebėra įtraukta į lietuviškų dievų sąrašus".

Tad kuo čia dėti Lasickio minimi gyvuliai, taip ir lieka neaišku, o deivė Apidėmė, pasak Jurginio, prarado dieviškas savybes, nes "buvusios sodybvietės nebesiskyrė nuo kitų dirvų savo įtręšimu ir išskirtine verte". Akivaizdu, kad Jurginis apidėmę sieja tik su brangiau parduodama žeme, o ji būdavo brangesnė, nes geriau įtręšta. Grįžkime prie žodžio apidėmė / apidomė semantikos. Remdamiesi žodynais, minėjome, kad tai yra vieta, į kurią būdavo suvaromi viso sodžiaus gyvuliai. Lasickis rašo, jog "jei koks gyvulys atsiveda aklą arba luošą jauniklį, tuojau keičia būstą". Kažin ar Apidome galima laikyti dievybe ar dvasia. Pažiūrėkime, kokiame kontekste Lasickis kalba apie Apidome . Tas skyrelis yra pavadintas Divinationes, liet. kalba – "spėjimai, būrimai". Apie Apidome Lasickis užsimena skyrelio, kuriame pasakojama apie spėjimus ir būrimus, pradžioje: "Yra ir tokių, kurie užsiima visokiu spėjimu iš paukščių skrydžio bei divinacija. Turi jie Apidome, buveinės pakeitimo dievą. Jei tik koks gyvulys atsiveda aklą arba luošą jauniklį, tuojau keičia būstą. Net pats karalius Vladislovas, kilimo lietuvis, iš motinos buvo išmokęs tokių prietarų: jeigu atsikėlęs pirmiausia paimdavo kairįjį batą, manydavo tą dieną būsiant nesėkmingą. Todėl prieš išeidamas iš miegamojo jis kartais stovėdavo ant vienos kojos, sukdavosi ratu. Daugybės panašių [prietarų] laikosi ir žemaičiai. Taip pat kitados germanai, minimi Plutarcho, kalbančio apie Gajų Cezarį, nepradėdavę kovos su priešu tol, kol nepatekėdavo jaunas mėnulis. Ir kai kurie mūsų žmonės yra įsitikinę, jog medžioklė nesiseks, jeigu, išėjęs iš namų, pirmiausia sutiksi moterį arba jei kas nors sakys, jog sumedžiosi tiek ir tiek zuikių, lapių, vilkų".

Taigi žinodami Apidome paminėjimo kontekstą, galime daryti prielaidą, kad tai yra ne deivė ar dievas, o paprasčiausiai vieta prie namų, su kuria yra siejami tam tikri tikėjimai, būrimai, prietarai, kitaip tariant, iš kurios yra spėjama ar buriama. Jei šioje vietoje, vadinamoje apidome, pabuvę gyvuliai (o kad į apidomę jie būdavo sugenami, rašėme anksčiau) atsivesdavo luošą ar aklą jauniklį, kaip rašo Lasickis, tai tikėtina, kad žmonės tokio jauniklio gimimą laikė ženklu, kad ta vieta yra negera ir reikia keisti gyvenamąją vietą. Juk apidomė yra vieta prie namų, vadinasi, ir gyvenamoji vieta yra negera.

Grįžkime prie Valakų reformos. Per ją žmonės buvo sukeldinti į kaimus arba sodžius, prie namų jiems buvo skirta žemės. Kraustytis iš vienos vietos į kitą arba keisti buveinę po reformos tapo beveik neįmanoma. Tad ir šis prietaras (tikėjimas arba būrimas) iš apidomės pamažu ėmė nykti. Kaip minėjome, Lasickio knygelė parašyta praėjus maždaug 20 metų po šios reformos, tačiau toks laiko tarpas prietarui išnykti yra per trumpas, nes neapima net vienos kartos. Be to, religiniai dalykai kinta lėčiausiai, tad nekeista, kad Lasickis apidomę mini net praėjus beveik dviem šimtams metų po Žemaitijos krikšto.

Galimas dalykas, kad analogiškų atvejų Lasickio tekste yra ir daugiau, kad kai kurie jo minimi vardai yra ne dievavardžiai, o daiktų, iš kurių yra buriama ar kuriems yra priskiriama tam tikrų magiškų galių, pavadinimai. Čia reikėtų prisiminti Lasickio minimą Szlotrazis (šluotražį). Jį visi Lasickio šaltinio tyrinėtojai sutartinai išbraukė iš pagoniškų baltų dievų sąrašo, Akelaitis bandė aiškinti, kaip šluotražis galėjo patekti į šaltinius kaip dievavardis: pasak jo, lietuvės, neturinčios kuo šluoti pirkios aslą, sušunka: "Oi, Diewe, jau ir szluotražio netekom, o!" Akivaizdu, kad Akelaičio svarstymai yra naivoki ir rimtais argumentais jų laikyti negalima. Toks pat naivus ir neargumentuotas yra ir Jurginio teigimas, jog "į dievus jis greičiausiai nepateko todėl, kad ant šluotražių į Šatriją raganos sulekia".

Žodžio šluotražis reikšmė yra gana aiški ir konkreti, žodis nėra daugiareikšmis, atrodo, būtų problemiška juo žymimą daiktą laikyti dievu. Tačiau Lasickio šaltinyje teigiama būtent taip. Kaip tai galėjo atsitikti, gali padėti paaiškinti Antano Mažiulio pastebėjimai, kad net XIX a. pabaigoje Lietuvoje dar buvo žinoma tam tikrų tikėjimų ir prietarų, susijusių su šluotražiu, pvz., klaipėdiškiai, kiaulėms susirgus, ėdalą perpildavo per šluotražį; Rytų Aukštaitijoje buvo tikima, kad šluotražiu sušėrus ar tik jį užmetus gyvulys išsižarnos; Šiaurės Lietuvoje buvo plačiai žinoma, kad deginant šluotražį būtinai reikia išrišti, nes vėlės bus įmestos į ugnį (Papilė, Vabalninkas). Beje, buvo vengiama šluoti pirkią saulei nusileidus, nes tada po aslą vėlės plevinėja ir pan. Be to, iš "Lietuvių kalbos žodyne" prie žodžių žarnoti, apsižarnoti, apžarnoti pateiktų pavyzdžių akivaizdžiai matyti, kad su šluotražiu, šluota Lietuvoje yra susiję tam tikri tikėjimai: "Šluota negalima mušt gyvulio – tas gyvulys apsižarnoja" (Dusetos); "Jei šunį muši su šluota, tai kiti tą šunį pjaus" (Pumpėnai); "Jei kas gauna su šluota, tai, sako, to niekas į kūmus nekviesiąs" (Seirijai). Taigi galime daryti išvadą, kad jei XIX a., kai buvo renkama medžiaga žodynui, dar buvo žinomi minėti tikėjimai ir prietarai, tai XVI a., kai Lasickis rašė mūsų nagrinėjamą knygelę, tikėtina, šie prietarai buvo dar labiau paplitę. Akivaizdu, kad Lasickio paminėtas šluotražis yra ne dievybė, o buities daiktas, su kuriuo buvo siejami tam tikri prietarai ir kuriam buvo suteikiama tam tikra maginė gydomoji galia.

Taigi Lasickio aptariamo istorinio konteksto pažinimas ir lingvistinė jo paminėtų dievavardžių analizė padeda geriau identifikuoti jo užfiksuotas dievybes. Išsiaiškinę kelis dievavardžius, matome, kad Lasickis yra užfiksavęs jau nebe religinį, o mitologinį lygmenį, – iš aukščiausiojo religinio lygmens tepaminėtas Perkūnas. O dėl didžiosios dalies jo įvardytų dievybių kyla tokie klausimai: ar tai yra dievybės; Lasickis užrašė jų vardus ar tik daiktų, reiškinių, tam tikro paros meto ir pan. pavadinimus; ar su tais dalykais nebuvo siejami tikėjimai jų maginėmis galiomis, tam tikrų prietarų ir draudimų laikymasis? Greičiausiai taip ir yra, nes kai kurie prietarai užfiksuoti net XIX a. pabaigoje.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20919. po palme2004-08-24 02:05
dekui, issamu ir informatyvu

20926. kaimietis2004-08-24 10:23
O ką garbina žemaičiai ir lietuviai XXI amžiuje – dievus ar demonus?

20929. chi chi chi2004-08-24 11:16
Paksiuka:)))))

20995. chi chi chi :-) 2004-08-27 11:14
Ir Krepšinį :))))

132376. k ka as zinau :-) 2008-09-24 21:59
aciu labai man patiko

175866. viktoras kubaitis :-) 2009-11-30 05:19
Malonu, kad dar yra zmoniu, kurie taip giliai domisi lituviska kultura. Straipsnis neapima kitu dievyviu, kuriu tais laikais buvo gausu. Tai mnau rodo, kad tais laikais zmones garbino ne tik pagrindini dieva, kuris bausdavo, bet garbino ir kitus, kuriu buvo gausus burys. Manau, tai rodo, kad tu laiku zmones buvo mokomi nuo mazumes gerbti ir sale esancius kaimynus, tevus, artmus ir tolimus zmones. Kaip priesingybe, manau dabartnis zmogus, turi tik viena dieva, todel jam labai sunku ismokti garbti aplinkinius.

Rodoma versija 30 iš 31 
14:27:37 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba