ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2004-08-21 nr. 713

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

HANS MAGNUS ENZENSBERGER. Didžiosios kraustynės (19) • LAIMANTAS JONUŠYS. "Lenkiškai rašantis lietuvių rašytojas" (18) • ALFONSĄ ANDRIUŠKEVIČIŲ klausinėja Sigitas Parulskis. Pakeliui iš sekso į erotiką (59) • TERESĖ PAULAUSKYTĖ. Ką garbino žemaičiai XVI amžiuje – dievus ar demonus? (6) • SIGITAS GEDA. Vis toji Amerika (19) • Apie NOMEDOS ir GEDIMINO URBONŲ projektą Ruta Remake kalbasi Audronė Žukauskaitė ir Raimundas Malašauskas. Penkios temos ir išsėtinės variacijos (4) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Poezija (11) • JUSTINAS KUBILIUS. Kas neištirpdoma?..LINA BŪGIENĖ. Didžių darbų tąsa (4) • RAYMOND QUENEAU. Pasaka pagal jūsų skonį (3) • ANDRIUS ŠIUŠA. Sizigijos (XXVII) (5) • MICHAIL ZOŠČENKO. Baisus pasaulis (4) •

Poezija

VYTAUTAS P. BLOŽĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

Patakara



Patakara buvo vienturtė turtingų tėvų
duktė: jie nebežinojo nė kaip žiūrėt
tą savo dukterį: neleido nei žingsnio
iš namų žengt. Atėjo laikas ištekėt, o ji dar žmonių

nemačiusi, tad (kaip tokioms ir atsitinka) įsimylėjo
jauną jų namuose tarną, o tėvai
nieko apie tai nežinodami, manėsi jau leist ją
už vyro: irgi turtingon šeimon. Tai patyrusi Patakara

įkalbėjo tą savo mylimąjį bėgt iš namų
kaip tarė taip padarė: rytą, kai turėjo būt išleista
už vyro, labai anksti
pašokusi – vos vos brėkštant – persirengė

tarnaitės drabužiais
ir išskubėjo į gatvę neva vandens parnešt, o
kaip buvo jų susimokyta, ten laukė jos
mylimasis. Taip juodu ir pabėgo

ir nusidangino į kažkokį atokų ir atkampų kaimą
kur susituokė. Po trejų metų
pasijuto nėščia besanti ir ėmė įkalbinėt vyrą
keliaut į tėvų namus (tokia buvo giminės tradicija: gimdyt

tik tėvų namuose) vyras tuo nelabai apsidžiaugė, tačiau galop
nusileido, o paskui jau, pačioj pusiaukelėj, surėmė ją
skausmai, ir ji susilaukė sūnaus. Kadangi nebuvo ko toliau
bekeliaut, visi trys grįžo atgal į tą savo

kaimą: po poros metų, vėl pasijuto, kad laukiasi. Ir vėl prašosi
į tėvų namus, vėl iškeliauja, ir vėl staiga
suima ją skausmai, ir pradeda ji gimdyt, o čia audra jau jau
bekylanti, tatai matydamas

vyras sako: lauk manęs šalia kelio, o pats
nuskuba į girią palapinei šakų parsinešt: tuoj grįšiu, sako
ta laukia, laukia ir laukia, o tas
negrįžta ir negrįžta

galop, vidurnaktį, siaučiant audrai, viena pati
pasigimdė antrąjį sūnelį. Lietus pliaupte pliaupia
nebeiškentusi pasiima ką tik atsiradusį vaikelį ant
rankos, kita įsitveria

vyresnįjį už rankytės ir eina gilyn į girią
kur vyras dingo ieškot
ir randa jį: gyvatės įkirstą: nebegyvą: tada puola
graudžiai verkt, ilgai ilgai, bet – nėr kas daryt

turi pakilt. Dabar jau tikrai ta prasme pasuka
namų link, į Savatnį (kaiman grįžt nebebuvo ko)
eina eina, prieina upokšnį
o tas nuo audros taip patvinęs, taip pasmarkėjęs

kad brasta visa apsemta: vyresnysis berniukas vienas pats
niekaip nebūtų galėjęs brist. Ką daryt? liepia
sūneliui laukt, kol mažuoju nešina
perbris, paliks kur nors kitam krante paslėpusi ir grįš

pirmojo pasiimt. Tad ir brenda – per pakilusią srovę –
iškėlusi virš galvos naujagimį, brenda brenda, ir kai jau
iki kranto buvo likę vos dešimt dvidešimt žingsnių, didelis aukštai sklandęs paukštis
krito žemyn ir nagais

pastvėrė ant rankų virš vandens iškeltą jos kūdikį. Jinai – šaukt, bet paukštis
nusinešė auką. Viena bėda ne bėda: anam krante
paliktasis vaikelis, pagalvojęs, kad tai motina jį šaukia (kai ji
suklyko) puolė pats vienas brist per upelį, bet kur tau! kol ta atsigrįš

ir sušuks: nebrisk! bus per vėlu: kunkuliuojanti srovė
pagaus jį už kažko užkliuvusį ir klūptelėjusį, ims
nešt – ji tatai matė – o nieko
padaryt negalėjo, t. y. išgelbėt. Išlipusi pagaliau

viena pati į kitą upokšnio krantą susmuko apalpusi
susmuko ir gulėjo, ir nežinia kiek taip paslika iš-
gulėjo, o kai atgavo ta prasme
sąmonę

jau tikrai pasuko namo: pas tėvus
į Savatnį - - - - - - - - -
- - - - - - - - - - - -
bet to dar negana: po keleto dienų
kai vos vos paeidama pasiekė gimtąjį miestą



žmonės ją atpažinę sustabdė sakydami kad audra
sugriovusi jos tėvų namus, o jie abu žuvę
prislėgti griūvančios sienos, kai naktį per tą audrą
miegojo: o Patakara esą

kaip tik pataikiusi pareit pačiu laiku: į jų
kremaciją, t. y. palaikų sudeginimo ceremoniją
visa tai patyrusi jinai lieka stovėt
kaip statmens kad akmuo šalikelėj: kam jai

begyvent? taip ir stovi. Kol kažkas pagailėjęs
atveda ją pas Buddhą, kuris kaip tik
būvoja Savatnyje: išklausęs jos
Mokytojas maloniu balsu taria: >> Žinau, Patakara

kaip tu kenti. Tačiau gyvenimas – ne vien nelaimės ir kančios
nenusimink, rinkis Atjautos
Kelią, lik tarp mūsų, vienuolių elgetų, ir pamatysi: ateis laikas
galėsi šypsotis ir tada, kai užgrius

netgi tokios (kaip tavo dabar) nelaimės. Tau dar skirtas
ir džiaugsmas, Patakara <<
Patakara nusilenkė ligi žemės, dėkodama Mokytojui, ir liko
vienuolijoje: ja ypač rūpinosi

sesuo Mahapradžapati, buvusioji Šakjos karalienė, paties princo
Siddharthos, dabar – Buddhos ta prasme, motina: rūpinosi ja ir kitos
seserys, globojo, mokė, tad po metų
kitų ji vėl galėjo nusišypsoti: kartą plaudamasi kojas
pastebėjo, kad vanduo

susigeria į žemę, ir pati sau – net nesuvokdama to –
būsimoji garsioji Patakara, sudėjo
pirmąjį savo eilėraštį
(kitame perskyrime pateiksime laisvą to eilėraščio
vertimą, t. y. literatūrinę parafrazę)



Eilėraštis




kartą grįžusi vienuolynan po ilgo
pasivaikščiojimo (vienuolės medituodamos
eina žąsele, o jų meditacija pasivaikščiojant tai
kvėpavimo stebėjimas: įkvėpiant keturi žingsneliai
iškvėpiant šeši, o svarbiausia labai dėmesingai
turi sekt eigastį) taigi grįžusi po meditacijos
pasiėmiau iš savo lūšnelės ąsotėlį ir nuėjau prie šulinio
vandens: kojoms nusiplauti: ploviausi
ir susikaupus stebėjau kaip iš žemės
pasemtas vanduo nuplovęs kelio dulkes
vėl žemėn susigeria

ir staiga man dingtelėjo: susigeria, kad vėl –
jau kitur – grąžinęs žemei jos dulkes – kad
vėl prasimuštų, šaltinėliu, tyras tyras

ir supratau: esu tik šeši pojūčiai
kurie, kai nebeliks manęs, kitam gal
prasimuš kūne

visa tai prilygo pirmajam
neprijaukinto
pabaidyto
žirgo šuoliui

vakare ilgai stebėjau spingsulės
liepsną: susikaupusi, visko
išsižadėjusi: laikas bėgo, žiburėlis
plastėjo: paėmiau tad

adatą ir prilenkiau
dagtį
panardindama jį į tai
kuo liepsna minta

šviesa užgeso
o mano siela įsižiebė
šviesi kaip Aušrinė, kuri
tik tik patekėjo

Patakara perskaito eilėraštį
vienuolyno vyresniajai, jos globėjai
ir Mahapradžapati nuoširdžiais žodžiais
jį pagiria
iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys
iliustracija
Eglės Kuckaitės piešinys

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 

Skaitytojų vertinimai


20887. vip2004-08-22 23:29
štai tau ir eilėraštis!

20890. Anjolė2004-08-23 07:16
Hm... Nepaisant gilios mano pagarbos Poetui šįsyk... Geriau nutylėsiu. Betgi kiek daug reiškia žodžių tvarka, jų išdėstymas - bet kokį nykiausią prozos tekstą išdėsčius tarsi eiles tekstas visai pasikeičia. Įdomu.

20894. ebola :-) 2004-08-23 10:25
Zveris tas Bloze.

20900. Anjolė2004-08-23 11:17
Tiesa, nelaimėms einant į pabaigą pradėjau kvailai krizenti, o gale kvatojausi visu balsu. Atvirkščias efektas. Ir dar man labai patiko ,,ta prasme". Kai taip sako mano brolis, grasinu jam, kad gaus į kailį.

20910. Gvntj2004-08-23 16:30
Kas tau tokio "kvatingo", Anjole, ta prasme...?;) Mano manymu, poezija - tai ne išdėstymas, o ryšiai, sąrangos, sąaugos prasmių ir iš jų - naujos prasmės. Pritariu ebolai, Bložė - žvėris.

20915. Egle :-) 2004-08-23 19:28
Talentingas V.Bloze, nieko nepadarysit.

20920. Anjolė to Gvntj2004-08-24 08:44
Visa tai aš žinau, tiesiog mano reakcija - gyvas pavyzdys teiginio: ,,Stambūs dydžiai slopina mūsų sąmonę; gebėjimas užjausti paprasčiausiai išnyksta, o protas suvokia savo bejėgystę" (Didž. kraustynės). Ir vis tik pabandyk perskaityti tarsi prozos gabaliuką ištisomis eilutėmis - ir kažkas išnyksta, tas plazdantis skambesys, ir lieka tik pasakaitė.

20934. MM2004-08-24 12:07
Talentingas, bet Patakara - ne poezija.

20938. mo2004-08-24 14:24
man grazu , nebijo numarint

20939. mo2004-08-24 14:25
ir kuckaite nuostabi

20941. Ložė2004-08-24 16:36
...o man teįstrigo: "ir supratau: esu tik šeši pojūčiai"...

Rodoma versija 30 iš 31 
14:27:35 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba