ŠIAURĖS ATĖNAI

Šiaurės Atėnai. 2006-05-27 nr. 798

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |

TURINYS (23) • ARNAS ALIŠAUSKAS. Joriko ligos istorija (9) • ZENONAS BUTKEVIČIUS. Kol netrenks Perkūnas...-js-. Sekmadienio postilėANDRIUS MARTINKUS. Prostitucija (111) • VYTAUTAS P. BLOŽĖ. Pašalinis (6) • SIGITAS GEDA. Arklių užkalbėtojaiSu kultūros istoriku ir orientalistu ROMUALDU NEIMANTU kalbasi Agnė Biliūnaitė. Mes tarp Rytų ir VakarųJUSTINAS KUBILIUS. EilėsCASTOR&POLLUX. Verba de verbisGITANA VANAGAITĖ. Sunkiai narpliojamas "Šuns mazgas" (1) • NIJOLĖ LAURINKIENĖ. Šventoji motina IndijojeVALDAS KILPYS. VasaraAUDRA BARANAUSKAITĖ. Galvos III* (1) • RIČARDAS ŠILEIKA. n...u...o...g...i...r...d...o...sLAIŠKAI (101) •

Šventoji motina Indijoje

NIJOLĖ LAURINKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gyvatės pavidalo deivė Naga

2004 m. spalį teko lankytis Indijoje. Nuo seno Rytai mus traukia ne tik įvairiopu kitoniškumu, bet ir specifine rytietiška (tiek fizine, tiek metafizine prasme) šviesa. Daugelis vidiniuose prieštaravimuose pasiklydusių, nuo beprasmės kasdienės įtampos išvargusių europiečių ten vykdavo ieškoti ne tik nusiraminimo, atgaivos, bet net ir trokštamo vidinio nušvitimo. Kiekvienas į šią šalį atvykęs keliautojas savaip mėgina suvokti, atskleisti paslaptį, kas atvykusįjį taip smarkiai veikia, daro pozityvią įtaką jo vidinei būsenai, o kartais ir pasaulėžiūrai. Mane Indija traukė dar ir dėl to, kad su šio krašto kultūra, kalba (visų pirma turimas omenyje sanskritas) turime akivaizdžių ir tolimus laikus siekiančių analogijų. Be to, Indija – tai ir įvairių religijų raiškos teritorija, tad religijotyriniu požiūriu ji taip pat nepaprastai įdomus fenomenas. Kadangi šiuo metu mano mokslinių interesų ratas apibrėžia moteriškąsias, o tarp jų ypač chtoniškąsias baltų dievybes, vykstant į Indiją rūpėjo pasiaiškinti, kokia šios rūšies personažų vieta ir vaidmuo dabartiniame indų gyvenime, kaip jų ankstesnis egzistavimas liudijamas išlikusiuose kultūros paminkluose, visų pirma šventyklose.

Šiame straipsnyje daugiausia bus kalbama apie vadinamąją Deivę Motiną – religinę figūrą, kurią, kaip žinoma, Senosios Europos kultūros tyrimuose ypač akcentavo Marija Gimbutienė. Dėl nepakankamai preciziško jos darbuose pristatomų koncepcijų argumentavimo, ypač interpretuojant senąsias religijas, kai kam iš mokslo žmonių atrodo, kad Deivė Motina yra daugiau spekuliatyvi mokslinė fikcija. Tačiau, peržvelgus platesnį pasaulyje atliekamų šio vaizdinio ir su juo susijusios religinės bei mitologinės tradicijos tyrimų kontekstą, galima konstatuoti, kad Deivė Motina yra vienas ryškiausių ir gyvybingiausių mitinių personažų daugelyje tautų, tarp kurių Indija užima svarbią vietą, kadangi įvairios Deivės Motinos formos joje reiškiasi ir tebėra aktualios šiomis dienomis.

Deivė Motina (arba, kaip religijotyroje ji neretai dar įvardijama, Magna Mater) yra tasai religinis-mitologinis tipažas, kurio gyvavimas apėmė itin didžiulį istorinį laikotarpį – nuo, kaip spėjama, akmens amžiaus iki bemaž dabartinių laikų. Tai vienas mumyse, mūsų kolektyvinėje atmintyje, mūsų pasąmonėje glūdinčių archetipų, laiko patikrintų didžiųjų vertybių. Galima tvirtinti, remiantis mitologinės medžiagos studijomis, kad Deivės Motinos vaizdinys yra moteriškųjų mitinių būtybių, ne tik baltų, bet ir kitų tautų, tam tikras prototipas. Nemaža dalis moteriškųjų dievybių savo šaknimis siekia būtent šį vaizdinį ir yra išsaugojusios vienokius ar kitokius jo ypatumus.

Daugelyje hinduistinių Indijos šventyklų altorių greta vyriškojo dievo vaizduojama jo sutuoktinė: sakysim, prie Šivos – Parvati, jų sūnaus dievo Ganešo motina, nuoširdžiai indų gerbiama. Parvati, Kali, Durga, Šakti, vadinamosios devī, traktuojamos kaip Deivės Motinos, pasaulio kūrėjos ir maitintojos, kaip dieviškosios sutuoktinės variantai.

Teko lankytis specialiai Deivei Motinai skirtose šventyklose. Altoriuose stovi minėtosios deivės. Indai su meile ir simpatija kalba apie savo deives, rūpinasi jomis kaip gyvomis būtybėmis. Buvau mačiusi, kaip prieš vadinamąją pūjā, religinę ceremoniją, garbinamų dievybių statulėlės papuošiamos gėlių girliandomis ir aprengiamos šventiniais drabužiais. Mat atvykau į Indiją kaip tik Ekādashī, vienuoliktos lunarinio mėnesio dienos, išvakarėse ir dvyliktąją dieną teko stebėti šventykloje iškilmingai atliekamą pūjā, per kurią kreiptasi į svarbiausiuosius dievus ir jiems aukota. Tai buvo Aksa kaimelyje, netoli Bombėjaus, prie Arabijos jūros, kur gyvenau apsistojusi vienoje indų šeimoje. Vakare po aukojimo su šeimininke Ratna vėl nuėjome į kaimo šventyklėlę, ir aš paklausiau, kodėl gi šį vakarą Šivai ir Parvati nepakeisti šventiniai drabužiai. Ratna man atsakė, kad štai dabar ir aš pati galiu perrengti dievukus, paruošti juos poilsiui. Čia pat altoriuje buvo maža skrynelė su kasdieniais jų drabužiais. Sutelkusi visą dėmesį į šį atsakingą aktą apvilkau tas sakralias figūrėles kitais drabužiais ir tyliai uždariau altorėlio duris.

Iš Aksa kaimelio – patys gražiausi prisiminimai. Visa šio kaimo žmonių kasdienė būtis yra taip glaudžiai susijusi su religija, nuo pat ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro visa kasdienybė taip standžiai supinta su apeiginiais, dievams skirtais veiksmais, kad ten labai aiškiai junti aukštesnę, būtent homo religiosus išgyvenamą būtį. Tvyranti dvasinė atmosfera tokia akivaizdi, kad net ir nebūdama hinduiste jautiesi esanti be galo rami ir net laiminga, nors ir gyveni mažame apšepusiame kambarėlyje, knibždančiame skruzdėlių, voromis traukiančių link palikto maisto. Nors ten nėra civilizuotam žmogui įprastų patogumų ir praustis tenka paprasčiausiai kas rytą apsipilant kibiru šalto vandens, kuris nuteka ant aslos ir išbėga pro apačioje specialiai tam padarytą angą.

Indai sako, kad kiekvienoje jų moteryje esanti deivė, jie jaučia, kad kiekviename jų yra dieviškasis pradas (devī ‚ "deivė", "didžioji deivė" – šis žodis gali eiti prieš pirmąjį indės moters vardą). Ir tai atspindi įvairiausios jų gyvenimo apraiškos. Stebino ir kėlė pasigėrėjimą gražūs kaimelio gyventojų indžių ne tik proginiai, bet ir kasdieniai drabužiai. Jau ankstų rytą galėjai pamatyti siaura gatvele plaukiančias moteris, apsirengusias lengvais, plevėsuojančiais šviesių spalvų apdarais. Sakytumei – tikros deivės. Jos ir duoną džiapati minko nenusimovusios nuo rankų gausiai suvertų skimbčiojančių apyrankių. Papuošalai, kaip ir drabužiai, indams yra ne tik buitiniai daiktai. Paprastai jie siejami ir su religine funkcija, todėl ant papuošalų galima matyti dievų atvaizdų ir sakraliųjų simbolių.

Antroje spalio pusėje atsidūriau Delyje. Ten (o ir kitur) vyko triukšminga hinduistų deivės Durgos, atliekančios ir dieviškosios Motinos funkciją, šventė. Tiksliau, ši šventė vyksta nuo pirmos pilnėjančio Mėnulio dienos iki pilnaties (mėnulio kalendorius indams iki šiol labai svarbus). Durga atliko žygdarbį – nugalėjo demoną Mahišasurą. Paskutinį šventės vakarą demono iškamša sudeginama ant laužo. Šventės dienomis Delyje teko lankytis šešiose vietose, kur tiesiog gatvėje ar šventyklose buvo įrengti altoriai Durgai. Prie jų būriavosi nemažai žmonių, buvo atliekamos apeigos, mušami būgnai ir grojama kitais muzikos instrumentais. Pamatę nuoširdžiai jų apeigomis besidominčią ir jas fiksuojančią prašalaitę, indai praleisdavo prieiti prie altoriaus, neretai noriai komentuodavo ten sustatytų šventųjų figūrų prasmę, o atsisveikinant, jei tai būdavo gatvėje, išties draugiškai mojuodavo rankomis. Eksplikuojant Durgos vidinę esmę pabrėžiama jos energijos kaip dinaminės galios, nepaprastai svarbios kiekvienam žmogui, reikšmė. Indai tiki universalia pasaulio jėga, kuri gali manifestuotis kaip dieviškasis moteriškasis pradas.

Delio knygynuose nusipirkau keletą studijų apie moteriškąsias dievybes. Moksliniuose tyrimuose devī taip pat yra vienas aktualiausių objektų. Tad tolesnis rašymas apie Deivės Motinos simbolį ir vaizdinį bus paremtas ne tik mano stebėjimais, bet ir tose knygose pateikta medžiaga.

Vedų ir hinduizmo tyrinėtojai teigia, kad daugelio šių religijų dievų, ypač moteriškųjų dievybių, šaknys glūdi vietinėse Indijos kultūrose, gyvavusiose prieš II tūkstantmetyje pr. Kr. įsiveržiant arijams, kurie, tolydžio plisdami iš šiaurės vakarų Indijos į rytus ir pietus, kartu paskleidė ir savo ideologiją bei mitologinius vaizdinius.1

Dar prieš arijams įsiveržiant į Indostano pusiasalį, ten egzistavo pakankamai išsivysčiusi, savita Indijos autochtonų kultūra. III tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje – II tūkstantmečio pr. Kr. antroje pusėje Indo upės slėnyje jau klestėjo miestų civilizacija. XX a. trečiajame dešimtmetyje pradėti Mohendžo Daro, Harapos miestų ir kitų miesto tipo gyvenviečių prie Indo upės archeologiniai kasinėjimai atskleidė degtų plytų mūro kompleksus su šventyklomis, gyvenamaisiais namais, galingomis irigacinėmis sistemomis. Kulto pastatų liekanos ir kitos ritualinės paskirties archeologinės iškasenos patvirtina ten vykus gana aktyvų religinį gyvenimą. O gausios molinės moterų figūrėlės leidžia daryti prielaidą gyvavus moteriškųjų dievybių, ypač Deivės Motinos, kultą.2

Centrinės Indijos Kaimuro regione archeologai aptiko koncentriškų trikampių šventviečių (trikampio pavidalo plokščių iš sukietėjusio smiltainio), kurios, kaip manoma, buvo skirtos moteriškajam pradui garbinti ir įrengtos jau ankstyvojo paleolito rinkėjų-medžiotojų. Šis ankstyvojo paleolito monumentas žinomas kaip Kalika Mai (Motinos Kali) šventykla. Kitas monumentas toje pačioje teritorijoje yra priešistorinė Kerai Ki Devī šventykla. Kali iki šiol yra viena mėgstamiausių moteriškųjų dievybių Indijoje, hinduistinėse šventyklose šiai deivei skirti altoriai su jos atvaizdu – tai juoda, pirminę energiją simbolizuojanti deivė su "trečiąja akimi" kaktoje, iškištu ilgu liežuviu, keturiomis rankomis, su vėriniu iš žmonių kaukolių ant kaklo. Ji yra ir pasaulio tvarkos palaikytoja, ir destrukcijos, mirties nešėja. Dakšinesvaryje ir Kalighate Bengalijoje yra specialiai jai skirtos šventyklos, sutraukiančios, ypač per šventes, daugybę žmonių.3

Daugelyje Indijos vietų megalitiniai skliautai ir dolmenai įrengti kaip gimda, o pats įėjimas į juos mena Didžiosios Motinos yoni. Uolų šventovės irgi laikomos Motinos Žemės gimda. Sanskrito žodis garbha-grha ("šventovė") pažodžiui reiškia "gimdos namai". Ritualai, susiję su įėjimu į Žemės Motinos gimdą, aiškinami kaip atspindintys tikėjimą apie galimybę šitokiu būdu atgimti.4

Vakarų Bengalijoje rasta moters pavidalo (moters figūrą ar veidą imituojančių) indų, datuojamų apie 1500 m. pr. Kr. Maturoje aptikta terakotinių deivių statulėlių, datuojamų apie 300 m. pr. Kr.: plačių klubų Deivė Mergelė su išpuošta galva ir Didžioji Motina su trikampiu paženklintomis genitalijomis. Maturoje taip pat rasta figūrėlė iš smiltainio – pilnakrūtės, apvalaus pilvo moters, teigiama, kad tai turtų ir pertekliaus deivė Śrī (II a.). Taip pat ten atkasta akmeninė vadinamoji Medžio deivė su išryškintomis krūtimis ir moteriškuoju trikampiu (800 m.).5

Daugelio figūrėlių atitinkamos kūno dalys buvo nugludintos, nes, kaip aiškinama, tūkstančiai žmonių lietė jų yoni, įsivaizduodami liečią patį gyvenimo šaltinį ir Deivės Motinos kosminės energijos centrą. Krūtys, iškilus pilvas, yoni buvo intymios pagarbos objektai.

Deivių figūrėlės, atrastos senuosiuose miestuose prie Indo upės ir kai kuriose kitose Indijos vietovėse (tokių radinių būta bemaž visame krašte nuo Kašmyro iki pietinių pakrančių), rodo, kad priešvedinė religija buvo orientuota į moteriškųjų dievybių, jų kūrybinės galios, motinystės garbinimą. Deivės statulėlės, kaip kulto objektas paplitusios tarp vietos gyventojų, vėliau darė įtaką besiformuojančiai vedinei religijai ir taip pat buvo įtrauktos į hinduizmo panteoną.

Viena iš minėtinų vedinio laikotarpio deivių, atspindinčių archajiškąjį dieviškosios Motinos pirmavaizdį, yra Aditė (sen. indų a-diti "nesurištumas, nesusaistytumas, neribotumas"), kuri "Rigvedoje" paminėta apie 80 kartų. Aditė yra vadinamųjų aditjų (atskirą grupę sudarančių dangaus dievų) motina, susijusi su šviesa. Kaip ir senųjų Indijos gyventojų Deivė Motina, Aditė gali būti siejama ir su žeme (plg. RV I.72.9; AV XIII.1.38) bei šventuoju Indijos gyvuliu karve (plg. RV I.153.3; VIII.90.15; X.11.1).6

Vedų deivė, tiesiog įasmeninanti žemę, – tai Prithivė (sen. indų prthivī, pažodžiui "plati"; plg. RV V.84; AV XII.1). Tai pati sudievinta Žemė, visų būtybių motina. Motina Žemė laikoma viena iš Deivės Motinos manifestacijos formų. Į Prithivę ir kreipiamasi "motina žeme". Laidotuvių himnuose jos maldaujama globoti mirusiuosius kaip vaikus (plg. RV X.18.10). Apskritai vedų kosmologijoje esama trijų "žemių", atitinkančių tris "dangus". Žmonių žemė vadinama Bhūmi.

Abstrakčią "pirminę materiją", kurios viena iš apraiškų yra žemė, indų pasaulėžiūroje žymi sąvoka "prakritis" (sen. indų prākrti), tai visų pasaulio daiktų egzistavimo sąlyga, pati pirmoji pasaulio priežastis. Prakritį sudaro 8 elementai: žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris (arba dangaus erdvė), protas, intelektas ir savojo "aš" jausmas. Taigi prakričiui priklauso ne tik žemė ir kiti materialūs elementai, bet ir mentalinės sferos, mūsų supratimu, nematerialūs objektai. Prakritis gali būti identifikuojamas su dieviškąja moteriškąja energija, personifikuojama deivės Šakti. Ši savo ruožtu irgi gali būti laikoma visatos priežastimi, įkūnijančia patį kūrimo principą. Visas pasaulis įsivaizduojamas kaip Šakti manifestacija. Šakti garbinama ir kaip deivė, ir kaip beasmenė visatos energija.7 Šakti, kaip minėta, – viena iš Deivės Motinos hipostazių, dievo Šivos žmona. Šakti sutapatinimas su prakričiu, viena vertus, rodo juos abu turint pirminės substancijos reikšmę. Kita vertus, jie mena ne tiek statišką, kiek dinamišką pradą, reiškia ne tik materiją kaip tokią, bet ir ją judinančią, jai gyvybės teikiančią energiją.

Deivės Šakti garbinimas ir jos doktrina, kaip viena iš hinduizmo sudedamųjų dalių, vadinama šaktizmu arba dar kitaip tantrizmu. Šaktizmo ištakos aptinkamos protoindų mitologijoje. Šaktizme iškeliamas moteriškosios dievybės, įasmeninančios ypatingą kūrybinę jėgą, energiją, palaikančią visatą ir būtį, vaidmuo. Toji moteriškoji dieviškoji energija laikoma varomąja pasaulio jėga, aktyviuoju pradu. O vyriškasis pradas šaktizmo traktuojamas kaip pasyvusis. Dievas Šiva, deivės Šakti sutuoktinis, savo potencijas realizuoja tik žmonos, manifestuojančios aktyvųjį pradą, dėka. Kūrimo principą atspindi jų tarpusavio sueitis, sujungianti priešingus moteriškąjį ir vyriškąjį pradus. Kaip būdas pasiekti "aukščiausią tikrovę" čia pasitelkiamos ir tiesiog seksualinės praktikos, ir vadinamoji kundalinijoga. Teigiama, kad dieviškoji Didžiosios Motinos energija (net ją įasmeninančios deivės pavidalu) slypi kiekvieno žmogaus kūne. Ji pasireiškia kaip kundalini – mistiška gyvatė, kuri apsirangiusi stuburą miega pačioje jo apačioje. Ši "gyvatiška jėga" simbolizuoja visas žmoguje glūdinčias potencijas – tiek fizines, tiek dvasines. Pažadinta kundalini žmogaus stuburu kyla aukštyn, pakeliui kirsdama šešis lygmenis, centrus arba ratus – vadinamąsias čakras (skr. cakra pažodžiui "ratas"), kol pasiekia septintąją čakrą viršugalvyje ir ten susijungia su Šiva. Šis procesas simbolizuoja laipsnišką dieviškosios energijos žmoguje nubudimą.8

Kasdienybėje tantrinį Deivės Motinos garbinimą, vadinamąją džapą (japa), sudaro šventų jos vardų ir tam tikrų mistinių ištarų – mantrų kartojimas, kvėpavimo kontrolė, meditacija.

Deklaruojama visas moteris esant deivės Šakti (dieviškosios moteriškosios energijos) arba tiesiog, kaip minėta, Pasaulio Motinos apraiškomis, o pagarba motinai laikoma pagarbos pačiai Deivei tiesioginiu atspindžiu.9

Vienas archajiškiausių ir gyvybingiausių Deivės Motinos simbolių, žinomų jau ikiarijinėje Indo slėnio civilizacijoje ir tebefunkcionuojančių šiuolaikiniame hinduizme, yra joni (skr. yoni "moters lytinis organas", "įsčios", taip pat ir apskritai "šaltinis, ištakos"), išreiškianti visa ko šaltinį, visų gyvų būtybių įsčias – pagrindinį Deivės Motinos moteriškąjį atributą. Dievo Tėvo idėja savo ruožtu nuo seno perteikiama pasitelkiant ne mažiau Indijoje populiarų simbolį – lingą (sen. indų liňga), paprastai iš akmens iškaltą vyro lytinį organą. Akmeninis stulpas apvalia viršūne – linga – šventykloje įstatomas į įtvirtintą ant žemės akmeninį žiedą, reiškiantį joni. Taip pavaizduotas gyvybės pradėjimas tebėra garbinimo objektas ir dabartinėse hinduistinėse šventyklose. Joni ir linga simbolizuoja pagrindinių dievų porą – Šivą ir jo žmoną. Joni jantra (yantra reiškia "piešinys, diagrama, grafinis įvaizdis") gali būti ne tik žiedas ar apskritimas, bet ir trikampis. Trikampis Indijoje nuo neatmenamų laikų reiškia moterį, o mitologinėje plotmėje – Didžiąją Motiną, jos kosminę gimdą. Ši geometrinė figūra yra vienas universaliausių moters simbolių, ji žinoma daugeliui pasaulio tautų.

Deivė Motina, Didžioji Motina neretai, kaip minėta, kvalifikuojama kaip Motina Žemė ir su ja tapatinama. Ankstyviausiose mitologinių vaizdinių sistemose svarbų vaidmenį atlieka ne tik pati personifikuota, sudievinta žemė, bet ir ją reprezentuojantys, ypatingos galios turintys žemės gyvūnai, ypač ropliai ar juos primenantys mitiniai zoomorfiniai personažai, kurie gali turėti ryšį su Deive Motina, o ypač su Žemės deive. Indijoje, dar ir ikiarijinėje, garbintos gyvatės, ypač kobros. Mitiniame pasaulyje egzistavo saviti vaizduotės kūriniai – daugiagalvės gyvatės, slibinai. Žinomos ir pusiau zoomorfinės, pusiau antropomorfinės būtybės. Tai nagai (sen. indų nāga "gyvatė, anginas"), mitiniai, dieviškumo bruožų turintys personažai. Jie turėjo žmogaus veidą, platų kobros kaklą ir gyvatės uodegą. Toks mitinio gyvatžmogio vaizdinys yra itin archajiškas ir gyvybingas, tvarus, nes atsiradęs dar protoindų kultūroje, jis išsilaikė iki dabartinių laikų. Nagai veikia "Mahabharatoje", pasakojamajame folklore; jų atvaizdus, įamžintus akmenyje, galima išvysti ant budistinių ir hinduistinių šventyklų portalų. Nagai gali būti vaizduojami ir kaip dvi susipynusios gyvatės, tai – chtoniškosios transcendencijos simbolis. Jie išreiškia gyvybės jėgą, yra gyvybės ir nemirtingumo eliksyro nešėjai. Nagai laikomi išminčiais ir magais, sugebančiais prikelti mirusiuosius. Šioms būtybėms priklauso požeminis pasaulis. "Mahabharatoje" sakoma, kad Bhogavati (nagų ir į gyvates panašių demonų miestas požeminiame pasaulyje) yra jų buveinė. Nagai pasižymi ėdrumu ir didžiuliais kūnais. Jie gali turėti po keletą – dvi, tris, penkias ar net tūkstantį ir daugiau – galvų. Vienas jų valdovų – tūkstantgalvis nagas Šeša, laikantis žemę. Nagų esama ir vyriškosios, ir moteriškosios lyties. Nagų moterys garsėja grožiu, išmintimi, tampa žemiškųjų valdovų bei didvyrių žmonomis. Apskritai nagai ir nagės – tai išminčiaus Kašjapos ir jo žmonos Kadru tūkstantis sūnų ir dukterų (Kadru yra Dakšos dukra, o Dakša vedų ir hinduizmo mitologijoje – aditjų grupės dievybė, Aditės sūnus, tapatinamas su Pradžiapačiu).10

Indijoje nagais vadinamos ne tik mitinės būtybės, bet ir kai kurios istorinės gentys, iki arijų atėjimo gyvenusios šiaurės vakarų Indijoje. Spėjama, kad šie Indijos gyventojai buvo mongolidų rasės, o jų totemas buvo gyvatė. Kai kuriuose mitologijos žinynuose reiškiama nuomonė, kad nagais galėjusios būti vadinamos skitų gentys, garbinusios gyvates.11 Vadinasi, su dieviškomis gyvatėmis nagais buvo siejama ir kai kurių Indijos tautų kilmė bei prigimtis.

Gyvatės pavidalo buvo ir kai kurios kitos senovės indų mitinės būtybės. Vedų mitologijoje žinomas gyvatės bruožų turintis demonas Vritra. Ši būtybė susijusi su žemės vandenimis, kuriuos ji užgula ir taip sulaiko upių tėkmę. Vandenų gelmėse tūno ir Ahi Budhnja, pažodžiui būtent "gelmių gyvatė". Vritra irgi pavadinamas ahi "gyvatė" (etimologiškai – angis). Vritra, simbolizuojantis inerciją, interpretuojamas kaip sulaikanti, stabdanti jėga – vandenis, dangiškąją šviesą (taip pat ir dvasiniu aspektu). Jį, tamsos ir visokeriopos inercijos demoną, nugali Indra, vienas populiariausių vedų mitologijos dievų. Gyvatės pavidalas bei ryšys su vandenimis (pavyzdžiui, RV I 32, 3, 4) yra akivaizdžiai chtoniški Vritros požymiai.12 Atstovaujantis iš esmės žemės pradui, jis supriešinamas su dangaus dievams priklausančiu Indra. Ši priešprieša, galimas daiktas, atspindi ne tik mitinę kovą, bet ir skirtingų istorinių laikotarpių vertybių, skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimą. Ankstesnės chtoniškojo pasaulio vertybės paneigiamos ir išstumiamos naujos, su indoeuropiečių protokultūra susijusios ideologijos bei ja paremtos mitologinės sistemos, suteikiančios prioritetą dangaus reiškiniams – viršutiniam mitinės visatos lygmeniui, kartu ir vyriškiesiems dangaus dievams, o moteriškosios dievybės, tarp jų ir Deivės Motinos tipo deivės, nustumiamos į antrąjį planą, nors Indijoje, įspraustos į naujesnės religijos kontekstą ir įgijusios naujas formas, jos ir toliau ganėtinai aktyviai funkcionuoja.

Tad daugialypė, įvairių formų indų religinė-mitologinė tradicija patvirtina, kad ne tik Europoje, bet ir Šiaurės Azijoje gyvavo Deivės Motinos garbinimo fenomenas, kurio šaknys, manoma, glūdėjusios dar priešistorinėje epochoje. Tai vienas universaliausių ir gajausių mitinių vaizdinių, davęs pradžią ir kitoms moteriškosioms mitinėms būtybėms ar veikęs jų formavimosi procesą. Paplitęs daugumoje pasaulio tautų, šis simbolis kai kur tebėra išlikęs ir funkcionuoja kaip kulto objektas.
_________________

1 Mookerjee A., Kali: The Feminine Force, London, 2001, p. 11–12; Harding E. U., Kali: The Black Godess of Dakshineswar, Delhi, p. XXVI–XXVII.

2 Ригведа (toliau – RV ): Мандалы I–IV, составление, перевод, статья, примечания Т. Я. Елизаренковой, Москва, 1989, p. 432; Mookerjee A., min. veik., p. 11–12.

3 Mookerjee A., min. veik., p. 11–12; Harding E. U., min. veik., p. 3–24.

4 Mookerjee A., min. veik., p. 12, 16.

5 Ten pat, p. 12, 13, 15.

6 Hymns of the Atharva-Veda (toliau – AV): Sacred Books of the East, transl. by M. Bloomfield, Oxford, 1897.

7 Mokerjee A., min. veik., p. 11; Harding E. U., min. veik., p. 77.

8 The Encyclopedia of Eastern Philosophy and Religion: Buddism, Taoism, Zen, Hinduism (toliau – EEPhR), Boston, 1994, p. 58–59; 191.

9 Mokerjee A., min. veik., p. 30.

10 Махабхарата, Книга пятая: Удьйогапарава или Книга о старании, перевод с санскрита и комметaрии В. И. Кальянова, Ленинград, 1976, p. 213–214, 513 (sk. 101).

11 Мифы народов мира (toliau – МНМ), II, Москва, 1982, p.195; EEPhR, p. 237.

12 EEPhR, p. 253; МНМ, I, Москва, 1980, p. 137, 253.

 

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Sausio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

 
Rodoma versija 30 iš 30 
14:26:33 Jan 31, 2011   
May 2008 Sep 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba